Pasninkas Ortodoksų Bažnyčioje
Pasninkas Biblijoje
Įdomu, kad Šventajame Rašte niekur nėra tiesioginio įsakymo pasninkauti, nors ir Jėzus mini, kad kai Jo kartu nebus, Jo mokiniai pasninkaus (Lk 5,35). Tačiau žmonės Biblijoje pasninkauja: kai atgailauja, kai ypatingai kažko Dievo maldauja, kai liūdi, kai išvarinėja piktąsias dvasias. Iš religijotyros duomenų žinome, kad pasninkai egzistavo ir prieš atsirandant Izraelio tautai, ir egzistuoja ne tik krikščionybėje ar judaizme, tad tai yra vienas iš natūralių žmogui dalykų - kaip visi žmonės turi šventes, taip ir pasninkus.
Įdomu, kad Šventajame Rašte niekur nėra tiesioginio įsakymo pasninkauti, nors ir Jėzus mini, kad kai Jo kartu nebus, Jo mokiniai pasninkaus (Lk 5,35). Tačiau žmonės Biblijoje pasninkauja: kai atgailauja, kai ypatingai kažko Dievo maldauja, kai liūdi, kai išvarinėja piktąsias dvasias. Iš religijotyros duomenų žinome, kad pasninkai egzistavo ir prieš atsirandant Izraelio tautai, ir egzistuoja ne tik krikščionybėje ar judaizme, tad tai yra vienas iš natūralių žmogui dalykų - kaip visi žmonės turi šventes, taip ir pasninkus.
Matyt, visiems žmonėms natūralu daug nevalgyti ir daugiau laiko skirti maldai bei apmąstymams gedint artimo, sielvartaujant ar dėl kažko stipriai išgyvenant. Krikščioniškas kalendorius siūlo tam tikrą nuolatinį gyvenimo ritmą, susidedantį iš švenčių ir pasninkų, kuriame dera ir dvasinės pastangos, ir džiaugsmingas poilsis.
Pasninkas krikščioniui, kaip yra pasakęs kun. Vitalijus Mockus, yra tarsi egzaminų sesija studentui. Tai laikais parodyti, kas buvo išmokta per ankstesnį laiką, taip pat sparčiai pasimokyti naujų dalykų. Kai studentas per sesiją nuoširdžiai dirba, tuomet ir sesijos vaisiai geri bei džiaugsmingi.
Ortodoksų Bažnyčios pasninkai
Kas savaitę ortodoksai pasninkauja kiekvieną trečiadienį ir penktadienį. Tačiau be šio pasninko yra keturi pasninkų laikotarpiai prieš didžiąsias šventes:
1. Gavėnia (didysis pasninkas) - 48 dienos iki šv. Velykų: šventasis keturiasdešimtdienis (40 dienų), Lozoriaus šeštadienis, Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė.
2. Šv. Petro ir Povilo pasninkas - skirtingos trukmės pasninkas. Prasideda savaitę po šv. Sekminių, taigi, kasmet kitu laiku, o baigiasi šv. Petro ir Povilo (Pauliaus) dieną (birželio 29/liepos 12 d.).
Kas savaitę ortodoksai pasninkauja kiekvieną trečiadienį ir penktadienį. Tačiau be šio pasninko yra keturi pasninkų laikotarpiai prieš didžiąsias šventes:
1. Gavėnia (didysis pasninkas) - 48 dienos iki šv. Velykų: šventasis keturiasdešimtdienis (40 dienų), Lozoriaus šeštadienis, Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė.
2. Šv. Petro ir Povilo pasninkas - skirtingos trukmės pasninkas. Prasideda savaitę po šv. Sekminių, taigi, kasmet kitu laiku, o baigiasi šv. Petro ir Povilo (Pauliaus) dieną (birželio 29/liepos 12 d.).
3. Dievo Motinos užmigimo pasninkas - dvi savaitės iki Dievo Motinos užmigimo šventės.
4. Prieškalėdinis pasninkas (Adventas) - 40 dienų prieš Kalėdas.
Be šių, yra trys vienadieniai pasninkai - šv. Teofanijos išvakarėse, Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventės dieną, šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimo dieną.
4. Prieškalėdinis pasninkas (Adventas) - 40 dienų prieš Kalėdas.
Be šių, yra trys vienadieniai pasninkai - šv. Teofanijos išvakarėse, Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventės dieną, šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimo dieną.
Ortodoksų pasninkų kalendorių galima rasti http://kalendorius.ortodoksas.lt .
Atsikartojantis 40 dienų pasninko motyvas primena apie 40 dienų, kurias praleido dykumoje Jėzus. Būtent sekdami Jėzaus pavyzdžiu, pirmiausia vienuoliai pradėjo prieš šv. Velykas 40-čiai dienų keliauti į dykumos vienatvę melstis. Vėliau šią tradiciją perėmė ir pasauliečiai.
Griežčiausias iš ortodoksų pasninkų yra Gavėnia, kurią rusai ortodoksai vadina „Didžiuoju Pasninku“. Taip yra todėl, kad ir šv. Velykos - didžiausia metų šventė. Didelė šventė reikalauja didelio pasiruošimo.
Kas valgoma ir kas nevalgoma
Šiuo metu Rusios Ortodoksų Bažnyčioje nėra oficialios, reglamentuotos pasninkų tvarkos, skirtos pasauliečiams. Kai ant kalendoriaus parašyta „pagal vienuolijų taisykles“ (rus. monastyrskij ustav) tai reiškia, kad pasninkavimo taisyklės nurodytos pagal Tipikoną, senovines vienuolių taisykles, kurių šiandien nesilaiko netgi daugelis vienuolynų (ir neturi laikytis). Praktikoje pasninkaujama ne pagal tas taisykles, o pagal tradiciją - kiekvienas vienuolynas turi savą, o tarp pasauliečių nusistovėjusi trijų pasninko rūšių tradicija:
1. Kai nevalgome tik mėsos
(tik viena savaitė per metus - Užgavėnių savaitė);
2. Kai nevalgome mėsos, pieno ir jo produktų, kiaušinių
(daugelis trečiadienių ir penktadienių; daugelis Advento bei šv. Petro ir Povilo pasninkų dienų)
3. Kai nevalgome ne tik mėsos, pieno ir jo produktų, kiaušinių, bet ir žuvies
(daugelis Gavėnios, Dievo Motinos užmigimo dienų, taip pat Advento ir šv. Petro ir Povilo pasninkų trečiadieniai ir penktadieniai)
Taigi, be Užgavėnių savaitės, kitas pasninko dienas galima įvardinti arba kaip „įprastą“ pasninką (nr. 2), arba kaip griežtą (nr. 3). Kitokio pasninko norintis laikytis pasaulietis turėtų prašyti tam nuodėmklausio ar dvasios tėvo palaiminimo. Apskritai, geriausia visus dvasinius sprendimus priimti pasitarus su savo dvasiniu vadovu.
Kas dar (ne)daroma
Kaip minėjome, pasninkas - tai ne tiesiog vegetariška mityba. Nemažiau svarbu ir kiti dalykai, kuriuos darome ar nedarome pasninko metu.
Pasninko metu derėtų daugiau dėmesio skirti maldai, Šventajam Raštui, gailestingumo darbams (galbūt, kažką sušelpti), dažniau eiti į pamaldas. Nederėtų linksmintis, nesaikingai vartoti alkoholio, turėti santuokinių santykių ir pan. Todėl pasninkų metu ortodoksai nekelia vestuvių, gali asmeniškai pasiryžti atsisakyti saldumynų, kavos, socialinių tinklų ar kitų savęs lepinimo priemonių. Visi šie dalykai yra labai individualūs ir paprastai pasirenkami kartu su nuodėmklausiu (dvasios tėvu).
Kas atleidžiamas nuo pasninko
Nuo pasninko atleidžiami visi sergantieji, senoliai, vaikai ir kt. žmonės, kurių sveikatai gali turėti įtakos pasninkavimas. Pasninkas neturi kenkti sveikatai („esame aistrų, o ne kūno žudikai“ - šv. Pachomijas Didysis). Pasninkaudami neturime to demonstruoti. Pavyzdžiui, jei einame į svečius ir šeimininkai nežino, jog pasninkaujame, nedera to išduoti („Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama“ - 1 Kor 10,27). Kas kita, jeigu netikintysis imtų mums prikaišioti, jog valgome mėsą pasninko metu.
Pasninkas taip pat neturi iš mūsų reikalauti daugiau pinigų, nei maistas eiliniu laiku, arba atimti iš mūsų nelogiškai daug laiko bei pastangų. Jeigu pasninko metu maitinamės prabangiais žuvies ar ikrų patiekalais, tai jau iškreipia pasninko idėją. Apaštališkieji tėvai skatino pasninko metu sutaupytus pinigus aukoti vargšams, o tai neįmanoma maitinantis brangiai.
Panašiai ir su pastangomis. Žinoma, niekada nepasninkavusiam žmogui prireiks laiko, kol išmoks maitintis vegetariškai, tačiau ilgainiui maistas neturėtų būti pasninko centre. Priešingai, šventieji tėvai skatina pasninko metu daugiau laiko skirti maldai, Šventojo Rašto skaitymui. Jeigu vietoje to ištisai laužome galvą ką valgyti, pasninko prasmė taip pat sugriūva.
Dėl šių trijų priežasčių, yra trys bendrosios aplinkybės, kurios atleidžia nuo pasninko: 1) dėl sveikatos; 2) svečiuose; 3) kelionėje. Kelionėje pasninkas atleidžiamas, nes net jei ir kelionė nėra labai sunki, jos metu rasti formaliai pasninkišką maistą gali būti keblu, o nevalgęs nebūsi. Yra ir visokių kitokių ypatingų atvejų, visus juos aptarti derėtų su nuodėmklausiu arba dvasios tėvu, kuris ir turi galią atleisti nuo pasninko.
Apibendrinimas
Šv. Apaštalas Paulius moko: „maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime“ (1 Kor 8,8). Artima prie Dievo bendravimas su juo ir aistrų, geidulių, prisirišimo prie šio pasaulio dalykų įveika.
Pasninkavimas yra įgūdis. Jo mokytis reikia palaipsniui, žingsnis po žingsnio. Staigiai pakeitęs mitybą žmogus gali nusilpti, susierzinti, pasidaryti piktas ir tuomet jo pasninko vaisiai bus nuodingi. Geriau pasninkauti mažiau, bet duoti gerą vaisių.
Pasninkas taip pat skirtas mūsų ugdymui. Kristus moko pasninkauti slaptai (Mt 6,18), Jis sako: „tenežino tavo kairė, ką daro dešinė“ (Mt 6,3). Tad viskas, ką mes darome, turėtų likti mūsų širdyje, neturime to rodyti kitiems. Vienintelė išimtis - tam tikras liudijimas, kai, tarkime, pasninko nesilaikymas galėtų papiktinti kitą krikščionį. Apie tai apaštalas Paulius rašo: „Jei tad valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio“ (1 Kor 8,13).
Taigi, pasninkavimo laikas - tai sielos pavasaris, nes tuo metu galime save išbandyti, patobulėti, išmokti kažko naujo. Kaip rašo Evagrijus Pontietis, „bijantieji karų dreba nuo rago gausmo, skelbiančio mūšio pradžią, o pataikaujantieji pilvui - išgirdę apie pasninko pradžią“. Kovingai (dvasine prasme) nusiteikęs žmogus, priešingai, laukia pasninko kaip tobulėjimo progos.
