Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo (Simbolio) pažodinis vertimas
Ir ortodoksų ir katalikų bažnyčios pripažysta Nikėjos - Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą, bet naudojami tekstai skiriasi. Koks yra originalus?
Originalus Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolio tekstas yra toks, kokį naudoja Ortodoksų Bažnyčia. Lietuviškai jį galite perskaityti.
> Ortodoksų Bažnyčios Tikėjimo išpažinimas <
Vienintelis skirtumas tarp Liturgijoje sakomo teksto ir Konstantinopolio visuotinio susirinkimo teksto yra tas, jog Susirinkimas kalbėjo visos Bažnyčios vardu („MES tikime“), o Bažnyčioje kiekvienas išpažįsta, kuo tiki asmeniškai („AŠ tikiu“).
Katalikų ir ortodoksų išpažinimas skiriasi tuo, kad katalikai pridėjo „ir Sūnaus“ (Filioque) eilutėje apie Šventąją Dvasią. Šiandien lietuvių ortodoksų ir katalikų išpažinimų tekstai dar skiriasi tuo, kad ortodoksų vertimas yra pažodiškesnis, katalikų vertime nemažai parafrazių.
Pažodinis Tikėjimo simbolio vertimas (senovėje nebuvo didžiųjų/mažųjų raidžių, todėl nekreipkime dėmesio į jų rašybą):
[1] Πιστεύομεν εἰς ἕνα θεὸν πατέρα παντοκράτορα,
Tikime į vieną Dievą, Tėvą, Visavaldį (t.y. Visagalį)
ποιητὴν οὐρανοῦ καὶ γῆς ὁρατῶν τε πάντων καὶ ἀοράτων·
kūrėją dangaus ir žemės, matomo visko ir nematomo
[2] καὶ εἰς ἕνα κύριον Ἰησοῦν Χριστὸν
ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų,
τὸν υἱὸν τοῦ θεοῦ τὸν μονογενῆ, τὸν ἐκ τοῦ πατρὸς γεννηθέντα
Sūnų Dievo viengimį, iš Tėvo gimusį
πρὸ πάντων τῶν αἰώνων,
prieš visus amžius
φῶς ἐκ φωτός, θεὸν ἀληθινὸν ἐκ θεοῦ ἀληθινοῦ,
Šviesą iš Šviesos, Dievą Tikrą („atitinkantį tiesą“) iš Dievo Tikro,
γεννηθέντα οὐ ποιηθέντα, ὁμούσιον τῷ πατρί,
gimusį, nesukurtą, vienesmį (t.y. vienos substancijos) su Tėvu,
δι᾽ οὗ τὰ πάντα ἐγένετο,
Per kurį visa atsirado (t.y. buvo sukurta)
[3] τὸν δι᾽ ἡμᾶς τοὺς ἀνθρώπους καὶ διὰ τὴν ἡμετέραν σωτερίαν
dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išgelbėjimo (t.y. išganymo)
κατελθόντα ἐκ τῶν οὐρανῶν καὶ σαρκωθέντα
nužengusį iš dangaus ir įsikūnijusį
ἐκ πνεύματος ἁγίου καὶ Μαρίας τῆς παρθένου
iš Dvasios Šventos ir Marijos [Nekaltos] Mergelės
καὶ ἐνανθρωπήσοντα
ir įsižmoginusį (t.y. tapusio žmogumi)
[4] σταυρωθέντα τε ὑπὲρ ἡμῶν ἐπὶ Ποντίου Πιλάτου
nukryžiuotą už mus prie Poncijaus Piloto
καὶ παθόντα καὶ ταφέντα
ir kentėjusį, ir palaidotą
[5] καὶ ἀναστάντα τῇ τρίτῃ ἡμέρᾳ κατὰ τὰς γραφὰς
ir prisikėlusį trečiąją dieną pagal Raštus.
[6] καὶ ἀνελθόντα εἰς τοὺς οὐρανοὺς καὶ καθεζόμενον ἐν δεξιᾷ τοῦ πατρὸς
Užžengusį į dangų ir [didingai] sėdintį dešinėje Tėvo
[7] καὶ πάλιν ἐρχὸμενον μετὰ δοξης κρῖναι ζῶντας καὶ νεκροὺς, οὗ τῆς βασιλείας οὐκ ἔσται τέλος.
ir vėl ateinantį garbėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų, jo Karalystė neturės pabaigos
[8] καὶ εἰς τὸ πνεῦμα τὸ ἅγιον, τὸ κύριον καὶ ζωοποιόν,
ir į Dvasią Šventąją, Viešpatį ir Gyvadarį (t.y. suteikiantį gyvybę)
τὸ ἐκ τοῦ πατρὸς ἐκπορευόμενον,
iš Tėvo išeinančią
τὸ σὺν πατρὶ καὶ υἱῷ συμπροσκυνούμενον
su Tėvu ir Sūnumi kartu-šlovinamą
καὶ συνδοξαζόμενον, τὸ ἐκ λαλῆσαν διὰ τῶν προφητῶν·
ir kartu-garbinamą, kalbėjusią per pranašus.
[9] εἰς μίαν ἁγίαν καθολικὴν καὶ ἀποστολικὴν ἐκκλησίαν·
Į vieną Šventą, Visuotinę („Katalikišką“) ir Apaštališką Bažnyčią
[10] ὁμολογοῦμεν ἓν βάπτισμα εἰς ἄφεσιν ἁμαρτιῶν·
Išpažįstu vieną krikštą „į“ atleidimą nuodėmių
[11] προσδοκῶμεν ἀνάστασιν νεκρῶν
Laukiu prisikėlimo mirusiųjų
[12] καὶ ζωὴν τοῦ μέλλοντος αἰῶνος. ἀμήν.
Ir gyvenimo ateinančiame amžiuje (t.y. po pasaulio pabaigos). Amen.
Šaltinis: Bibliothek der Symbole und Glaubensregeln der Alten Kirche (p.162) by A. Hahn. Breslau, 1897; Graikiškas tekstas taip pat - E. Schwartz, ACO II 1.2 (1935) ( http://www.fourthcentury.com/index.php/constantinople-381-creed-greek/ )
Lotyniškas vertimas, kurį Romos popiežiai naudojo iki pat 1014 metų, 8-ąjį Simbolio narį vertė:
Efeso Visuotinio Susirinkimo (431 m.) kanonas, nagrinėjęs naujai sukurtų ir siūlomų naudoti Tikėjimo simbolių klausimą, teigia:
Tikėjimo išpažinimas gali būti pakeistas tik Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, nes jame buvo priimtas. Tačiau ateities apibrėžimai negali prieštarauti ankstesniesiems, nes Visuotinio Susirinkimo apibrėžimai išreiškia Visos Bažnyčios tikėjimą, o Bažnyčia, savo pilnatvėje, kaip tikinčiųjų Komunija Kristuje ir Šventosios Dvasios gyvenimas žemėje, yra neklystanti.
Romos katalikai ir daugelis protestantų prie tikėjimo išpažinimo prideda frazę filioque (lot. „ir Sūnaus“), moko, jog Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus. Šis intarpas pirmąsyk pasirodė VI a. Po šimtmečio intarpą pastebi Rytų patriarchai, prasideda pirmieji kaltinimai vakariečių atžvilgiu erezija. Sutaikyti puses bandė šv. Maksimas Išpažinėjas:
Šv. Maksimo Išpažinėjo vakariečių pateisinimas remiasi paaiškinimu, kad vakariečiai turi omenyje proienai, o ne ekporeuesthai, tačiau tai reiškia, kad vakariečiai vis viena sako kitokį Tikėjimo išpažinimą, nei Tėvų (nes teikia jam kitą prasmę), tik nėra eretikai.
Didžiausi vargai prasidėjo, kai naujasis Vakaruose karūnuotas imperatorius, Karolis Didysis, ėmė, remdamasis suklastotais dokumentais ir neteisingais istoriniais liudijimais, kaltinti Konstantinopolio patriarchą erezija, esą tas iš Tikėjimo simbolio savo nuožiūra šalina filioque, buvusį originaliame tekste. Būtent šis politinis faktorius užaštrino Rytų patriarchų ir Romos popiežiaus konfliktą, kuris teologiniu požiūriu nebuvo toks jau neišsprendžiamas. Tada, Karolio Didžiojo pavedimu, Vakarų teologai ėmė rašyti traktatus, ginančius filioque, iš kurių toli gražu ne visi telpa į šv. Maksimo Išpažinėjo apologijos rėmus.
Naudojamas dokumentų klastotėmis nuomonei pagrįsti - įprastas viduramžių reiškinys. Medievistas Aaronas Gurevičius netgi teigia, jog vienuoliai-raštininkai, klastoję dokumentus, nesijautė darą kažką moraliai bloga, o tik vykdė „istorinį teisingumą“. Garsiausia viduramžių klastotė, galbūt net kainavusi Bažnyčios vienybę, - Donatio Constantini. Tai - suklastotas dokumentas, teigęs, jog šv. Konstantinas Didysis perdavęs savo Romos imperatoriaus įgaliojimus Romos popiežiui. Šimtmečius popiežiai naudojosi šiuo dokumentu kaip tikru savo valdžiai pagrįsti, kol 1439–1440 m. italų humanistas Lorenzo Valla, naudodamasis filologinės analizės metodu, įrodė, jog tai - klastotė.
--------
Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.
Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm - http://ask.fm/GintarasSungaila
arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .
Originalus Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolio tekstas yra toks, kokį naudoja Ortodoksų Bažnyčia. Lietuviškai jį galite perskaityti.
> Ortodoksų Bažnyčios Tikėjimo išpažinimas <
Vienintelis skirtumas tarp Liturgijoje sakomo teksto ir Konstantinopolio visuotinio susirinkimo teksto yra tas, jog Susirinkimas kalbėjo visos Bažnyčios vardu („MES tikime“), o Bažnyčioje kiekvienas išpažįsta, kuo tiki asmeniškai („AŠ tikiu“).
Katalikų ir ortodoksų išpažinimas skiriasi tuo, kad katalikai pridėjo „ir Sūnaus“ (Filioque) eilutėje apie Šventąją Dvasią. Šiandien lietuvių ortodoksų ir katalikų išpažinimų tekstai dar skiriasi tuo, kad ortodoksų vertimas yra pažodiškesnis, katalikų vertime nemažai parafrazių.
Pažodinis Tikėjimo simbolio vertimas (senovėje nebuvo didžiųjų/mažųjų raidžių, todėl nekreipkime dėmesio į jų rašybą):
[1] Πιστεύομεν εἰς ἕνα θεὸν πατέρα παντοκράτορα,
Tikime į vieną Dievą, Tėvą, Visavaldį (t.y. Visagalį)
ποιητὴν οὐρανοῦ καὶ γῆς ὁρατῶν τε πάντων καὶ ἀοράτων·
kūrėją dangaus ir žemės, matomo visko ir nematomo
[2] καὶ εἰς ἕνα κύριον Ἰησοῦν Χριστὸν
ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų,
τὸν υἱὸν τοῦ θεοῦ τὸν μονογενῆ, τὸν ἐκ τοῦ πατρὸς γεννηθέντα
Sūnų Dievo viengimį, iš Tėvo gimusį
πρὸ πάντων τῶν αἰώνων,
prieš visus amžius
φῶς ἐκ φωτός, θεὸν ἀληθινὸν ἐκ θεοῦ ἀληθινοῦ,
Šviesą iš Šviesos, Dievą Tikrą („atitinkantį tiesą“) iš Dievo Tikro,
γεννηθέντα οὐ ποιηθέντα, ὁμούσιον τῷ πατρί,
gimusį, nesukurtą, vienesmį (t.y. vienos substancijos) su Tėvu,
δι᾽ οὗ τὰ πάντα ἐγένετο,
Per kurį visa atsirado (t.y. buvo sukurta)
[3] τὸν δι᾽ ἡμᾶς τοὺς ἀνθρώπους καὶ διὰ τὴν ἡμετέραν σωτερίαν
dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išgelbėjimo (t.y. išganymo)
κατελθόντα ἐκ τῶν οὐρανῶν καὶ σαρκωθέντα
nužengusį iš dangaus ir įsikūnijusį
ἐκ πνεύματος ἁγίου καὶ Μαρίας τῆς παρθένου
iš Dvasios Šventos ir Marijos [Nekaltos] Mergelės
καὶ ἐνανθρωπήσοντα
ir įsižmoginusį (t.y. tapusio žmogumi)
[4] σταυρωθέντα τε ὑπὲρ ἡμῶν ἐπὶ Ποντίου Πιλάτου
nukryžiuotą už mus prie Poncijaus Piloto
καὶ παθόντα καὶ ταφέντα
ir kentėjusį, ir palaidotą
[5] καὶ ἀναστάντα τῇ τρίτῃ ἡμέρᾳ κατὰ τὰς γραφὰς
ir prisikėlusį trečiąją dieną pagal Raštus.
[6] καὶ ἀνελθόντα εἰς τοὺς οὐρανοὺς καὶ καθεζόμενον ἐν δεξιᾷ τοῦ πατρὸς
Užžengusį į dangų ir [didingai] sėdintį dešinėje Tėvo
[7] καὶ πάλιν ἐρχὸμενον μετὰ δοξης κρῖναι ζῶντας καὶ νεκροὺς, οὗ τῆς βασιλείας οὐκ ἔσται τέλος.
ir vėl ateinantį garbėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų, jo Karalystė neturės pabaigos
[8] καὶ εἰς τὸ πνεῦμα τὸ ἅγιον, τὸ κύριον καὶ ζωοποιόν,
ir į Dvasią Šventąją, Viešpatį ir Gyvadarį (t.y. suteikiantį gyvybę)
τὸ ἐκ τοῦ πατρὸς ἐκπορευόμενον,
iš Tėvo išeinančią
τὸ σὺν πατρὶ καὶ υἱῷ συμπροσκυνούμενον
su Tėvu ir Sūnumi kartu-šlovinamą
καὶ συνδοξαζόμενον, τὸ ἐκ λαλῆσαν διὰ τῶν προφητῶν·
ir kartu-garbinamą, kalbėjusią per pranašus.
[9] εἰς μίαν ἁγίαν καθολικὴν καὶ ἀποστολικὴν ἐκκλησίαν·
Į vieną Šventą, Visuotinę („Katalikišką“) ir Apaštališką Bažnyčią
[10] ὁμολογοῦμεν ἓν βάπτισμα εἰς ἄφεσιν ἁμαρτιῶν·
Išpažįstu vieną krikštą „į“ atleidimą nuodėmių
[11] προσδοκῶμεν ἀνάστασιν νεκρῶν
Laukiu prisikėlimo mirusiųjų
[12] καὶ ζωὴν τοῦ μέλλοντος αἰῶνος. ἀμήν.
Ir gyvenimo ateinančiame amžiuje (t.y. po pasaulio pabaigos). Amen.
Šaltinis: Bibliothek der Symbole und Glaubensregeln der Alten Kirche (p.162) by A. Hahn. Breslau, 1897; Graikiškas tekstas taip pat - E. Schwartz, ACO II 1.2 (1935) ( http://www.fourthcentury.com/index.php/constantinople-381-creed-greek/ )
Lotyniškas vertimas, kurį Romos popiežiai naudojo iki pat 1014 metų, 8-ąjį Simbolio narį vertė:
[8] Et in Spiritum Sanctum, Dominum et vivificantem: qui ex Patre procedit. Qui cum Patre et Filio simul adoratur et conglorificatur: qui locutus est per prophetas.T.y. taip pat, kaip graikiškame tekste.
Efeso Visuotinio Susirinkimo (431 m.) kanonas, nagrinėjęs naujai sukurtų ir siūlomų naudoti Tikėjimo simbolių klausimą, teigia:
Šventasis Susirinkimas apibrėžė: te nebūna niekam leista ištarti, ar rašyti, ar kurti kitokį (heteran) tikėjimą (t.y. Tikėjimo išpažinimą - G.S.), negu apibrėžtą Šventųjų Tėvų Nikėjos mieste, susirinkus Šventojoje Dvasioje. O kurie drįs kurti kitokį tikėjimą, ar pristatinėti, ar siūlyti [...]: tokie, jei vyskupai, ar jei dvasininkai, tebūna vyskupai netekę vyskupystės, dvasininkai - dvasininkystės; o jei pasauliečiai - tebūna prakeikti (anathematizesthai). (Trečiasis Visuotinis Susirinkimas, 7 kanonas)Chalkedono Visuotinio Susirinkimo (451 m.) nutarimuose draudimas sutvirtinamas, pridedant žodį „simbolis“:
„Tegu niekas nedrįsta pasiūlyti naujo tikėjimo (heteran pistin), nei rašyti, nei kurti, nei išgalvoti, nei mokyti jo kitus. Bet kas drįs sudėti naują tikėjimą, ar pasiūlyti naują Tikėjimo Išpažinimą (heteron symbolon) [...], jei yra vyskupas ar dvasininkas - tebūna nušalintas, vyskupas - nuo vyskupystės, dvasininkas - nuo dvasininkystės; bet jei jie vienuoliai ar pasauliečiai - tebūna prakeikti. Perskaitę šį apibrėžimą, visi pamaldieji Vyskupai sušuko: „tai - Tėvų tikėjimas“ (Ketvirtasis Visuotinis Susirinkimas, Apibrėžimas)PAKEITIMAI
Tikėjimo išpažinimas gali būti pakeistas tik Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, nes jame buvo priimtas. Tačiau ateities apibrėžimai negali prieštarauti ankstesniesiems, nes Visuotinio Susirinkimo apibrėžimai išreiškia Visos Bažnyčios tikėjimą, o Bažnyčia, savo pilnatvėje, kaip tikinčiųjų Komunija Kristuje ir Šventosios Dvasios gyvenimas žemėje, yra neklystanti.
Romos katalikai ir daugelis protestantų prie tikėjimo išpažinimo prideda frazę filioque (lot. „ir Sūnaus“), moko, jog Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus. Šis intarpas pirmąsyk pasirodė VI a. Po šimtmečio intarpą pastebi Rytų patriarchai, prasideda pirmieji kaltinimai vakariečių atžvilgiu erezija. Sutaikyti puses bandė šv. Maksimas Išpažinėjas:
„[vakariečiai] pateikė daugybę įrodymų iš lotyniškųjų Tėvų ir Kirilo Aleksandriečio. [...] Šių tekstu pagrindu, jie parodė, kad nepadarė Sūnaus Dvasios priežastimi. Jie supranta, kad Tėvas yra vienintelė Sūnaus ir Dvasios priežastis. Vienas - gimsta iš Tėvo, kita - kyla iš Tėvo; jie parodė kylimą per Jį [Sūnų] ir tuo - esmės vienybę bei tapatybę“ - Šv. Maksimas IšpažinėjasKitaip tariant, filioque gali būti suprastas neeretiškai, jei tuo siekiama pasakyti, jog Sūnus siuntė Dvasią, Dvasia kilo per Jį, tačiau pats nėra Dvasios priežastis. Žinoma, toks supratimas nebūtų pakankama priežastis pridėti filioque prie išpažinimo, nes - 1) Tam reikia Visuotinio Susirinkimo; 2) Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimo vietą apie Šv. Dvasią rašė šv. Grigalius Nisietis, kuris, remdamasis Kapadokiečių teologija, naudodamas žodį ekporeuesthai turi omenyje Šventosios Dvasios priežastį, o ne „parėjimą“ į pasaulį (aprašomą žodžiu proienai).
Šv. Maksimo Išpažinėjo vakariečių pateisinimas remiasi paaiškinimu, kad vakariečiai turi omenyje proienai, o ne ekporeuesthai, tačiau tai reiškia, kad vakariečiai vis viena sako kitokį Tikėjimo išpažinimą, nei Tėvų (nes teikia jam kitą prasmę), tik nėra eretikai.
Didžiausi vargai prasidėjo, kai naujasis Vakaruose karūnuotas imperatorius, Karolis Didysis, ėmė, remdamasis suklastotais dokumentais ir neteisingais istoriniais liudijimais, kaltinti Konstantinopolio patriarchą erezija, esą tas iš Tikėjimo simbolio savo nuožiūra šalina filioque, buvusį originaliame tekste. Būtent šis politinis faktorius užaštrino Rytų patriarchų ir Romos popiežiaus konfliktą, kuris teologiniu požiūriu nebuvo toks jau neišsprendžiamas. Tada, Karolio Didžiojo pavedimu, Vakarų teologai ėmė rašyti traktatus, ginančius filioque, iš kurių toli gražu ne visi telpa į šv. Maksimo Išpažinėjo apologijos rėmus.
Naudojamas dokumentų klastotėmis nuomonei pagrįsti - įprastas viduramžių reiškinys. Medievistas Aaronas Gurevičius netgi teigia, jog vienuoliai-raštininkai, klastoję dokumentus, nesijautė darą kažką moraliai bloga, o tik vykdė „istorinį teisingumą“. Garsiausia viduramžių klastotė, galbūt net kainavusi Bažnyčios vienybę, - Donatio Constantini. Tai - suklastotas dokumentas, teigęs, jog šv. Konstantinas Didysis perdavęs savo Romos imperatoriaus įgaliojimus Romos popiežiui. Šimtmečius popiežiai naudojosi šiuo dokumentu kaip tikru savo valdžiai pagrįsti, kol 1439–1440 m. italų humanistas Lorenzo Valla, naudodamasis filologinės analizės metodu, įrodė, jog tai - klastotė.
--------
Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.
Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm - http://ask.fm/GintarasSungaila
arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .
