Šv. Nilas Sinajietis. Apie puikybę
 |
| Liuciferis, puikybės personifikacija. Gustave Doré iliustracija knygai „Prarastasis rojus“, 1855 m. |
2. Žaibo blyksnis perspėja apie artėjantį griaustinį, o puikybė praneša apie esamą tuščiagarbystę.
3. Puikybė į didžias aukštybes kelia puikųjį ir iš ten parverčia jį bedugnėn.
4. Puikybe negaluoja atsitraukęs nuo Dievo ir savo paties jėgoms priskiriantis gerus darbus.
5. Kaip stojęs ant voratinklio parpuola ir krenta žemyn, taip krenta ir besiviliantis savo paties jėgomis.
6. Vaisių gausa lenkia ligi žemės medžio šakas ir dorybių gausybė nužemina (ταπεινοί) vyro protavimą (φρόνημα) (1).
7. Supuvęs vaisius nenaudingas žemdirbiui ir išpuikusiojo dorybė nereikalinga Dievui.
8. Kartis palaiko apsunkusią nuo vaisių šaką, o Dievo baimė - dorą sielą.
9. Kaip vaisiaus svoris laužia šaką, taip puikybė parbloškia dorą sielą.
10. Neatiduok savo sielos puikybei ir nematysi baisių regėjimų (φαντασίας); nes išpuikusio sielą palieka Dievas ir tampa ji demonų džiaugsmu.
11. Išpuikęs naktį įsivaizduoja daugybę puolančių žvėrių, o dieną - sutrikdytas bailių sumanymų; jeigu miega, dažnai pašoka, o kai būdrauja - bijo paukščio šešėlio.
12. Išpuikusį gąsdina lapo skleidžiamas triukšmas, jo sielą pakerta vandens teliūskavimas.
13. Taip ką tik save Dievui priešpastatęs ir atmetęs Jo pagalbą, dabar baidosi niekingų šmėklų.
14. Puikybė nuvertė arkangelą nuo dangaus ir padarė, kad jis tarsi žaibas krito žemėn. O nuolankus mąstymas (ταπεινοφροσύνη) (1) pakelia žmogų dangun ir parengia džiaugsmui su Angelais.
15. Kodėl aukštyn kelies, žmogau, ir kyli viršum debesų, būdamas dulkės ir pelai?
16. Pažvelk savon prigimtin (τὴν φύσιν), kad tu - žemė ir dulkės, greit tapsi pelais; dabar - aukštiniesi, o nedaug laiko praėjus būsi kirminas. Ar pakelsi kaklą, kurs greit supus?
17. Didis žmogus, kuriam padeda Dievas; o kai paliktas jis Dievo, pažįsta savo prigimties negalią.
18. Neturi nieko, kas nebūtų Dievo duota. Tai kodėl gi aukštiniesi svetimu lyg savu? Kodėl gi giriesi tuo, kas duota Dievo malonės (2) lyg savo paties pasiekimu?
19. Pripažink Duodantįjį ir daug nesikelk; tu - Dievo kūrinys, neatmesk Kūrėjo.
20. Dievas tau padeda, neatsižadėk Geradario; pakilai tu į gyvenimo aukštumas, tačiau vedė tave Dievas; pasiekei sėkmių dorybėje, bet tavyje veikė Dievas; išpažink Aukščiausiąjį, kad be trukdžių būtum aukštumose.
21. Pripažink kad esi tos pačios genties, nes jis su tavimi yra vienos ir tos pačios esmės (οὐσία) ir iš pagyrūniškumo neatsižadėk su juo giminystės.
22. Jis - nužemintas, tu - išaukštintas ; bet vienas Amatininkas (Δημιουργός) nužiedė abu.
23. Neniekink nuolankaus; jis stovi tvirčiau už tave, žeme vaikšto ir negreit kris; o aukštas, jei kris, palūš.
24. Išpuikęs vienuolis - bešaknis medis, kurs negali atlaikyti vėjo spaudimo; kuklus dūmojimas (ἄτυφον φρόνημα) - sienomis apsuptas miestas, kuriame gyvenantis - saugus.
25. Šiaudą aukštai neša papūtęs vėjas, o išpuikėlį iškelia proto pametimas.
26. Sprogęs burbulas virsta niekuo - ir išpuikėlio atminimas žus.
27. Nuolankaus žodis - sušvelninantis tepalas sielai, o išpuikėlio žodis - pilnas apsimetinėjimo.
28. Nuolankiojo malda palenkia Dievą, o išpuikusiojo prašymas Jį įžeidžia.
29. Nusižeminimas - namo vainikas, įėjusįjį saugiai saugantis.
30. Kai įžengsi į dorybių aukštumas, - tada labai tau prireiks saugios prieglaudos; nes jei krenta stovintis ant grindų, tai greitai kelias, o nukritusiam nuo aukštumos mirtis gresia.
31. Kaip brangakmenį pridera įtvirtinti aukse, taip ir vyro nuolankumas spindi daugybe dorybių.
PAAIŠKINIMAI
(1) ταπεινοφροσύνη (tapeinophrosyne) - tapeinos (nusižeminimęs, nuolankus) + phronesis (praktinis protas, sumanumas).
ταπεινός (tapeinos) - graikiškai reiškia „pažemintas“, nuo ταπεινόω - žeminti, tačiau šis žodis, skirtingai, nei lietuvių kalboje, turi ne tik blogą, bet ir gerą atspalvį. „Nusižeminęs“ žmogus graikų kalboje suprantamas ne kaip netekęs orumo, o kaip neturintis puikybės (hyperphania) ar įžūlumo (hybris). Plg. lotynų k. tapeinos yra verčiamas į humilis, turintį etimologiją sąsaja su humus (lot. žemė). Žmogus, kuriam būdingas humiltas - „vaikštantis ant žemės“, neskrajojantis puikybės padebesiais, blaivaus proto. Nuolankumas - tai adekvatus, atitinkantis tikrovę savęs ir aplinkinių suvokimas ir iš to sekantis elgesys. Nuolankus mąstymas (tapeinophrosyne) - pirmasis nuolankumo pradmuo, teisingas mąstymas apie save ir aplinkinius, t.y. adekvatus savęs ir aplinkinių suvokimas.
(2) χάρις - graikiškas žodis „malonė“ turi taip pat ir atlyginimo, apdovanojimo reikšmę.
KOMENTARAS
Puikybė - 8-oji, paskutinioji yda šv. Nilo Sinajiečio ydų klasifikacijoje. Nors jei, visų pirma, pataikavimą pilvui ir godumą šv. Nilas apibūdino kaip ydas, be kurių kova su likusiomis yra bergždžia, t.y. kaip pirmaprades ydas, tai puikybė - dorybės siekimo pabaigoje puolanti yda, pakertanti ankstesnius pasiekimus. Pagal stoišką žmogaus sielos kaip medžio, kurio viršūnė - protingasis pradas (hegemonike) metaforą, kurią naudoja šv. Nilas, apsirijimas ir godumas pakerta „šaknis“, o puikybė - yda, puolanti pirmuosius vaisius ir sunaikinanti ilgą vaisių auginimo, sielos ugdymo procesą. Išpuikęs žmogus tarsi Liuciferis yra žaibu parbloškiamas iš dangaus į žemę (14 fr.).
10-ojoje ištaroje šv. Nilas atskleidžia baisiausiąjį puikybės bruožą. Išpuikęs žmogus „tampa demonų džiaugsmu“, todėl jį ima lydėti įvairūs regėjimai, vizijos. Puikybė veda į dvasios būklę, graikiškojoje patristikoje vadinamoje πλάνη, t.y. dvasiniu paklydimu (nuo πλᾰνάομαι, kuris turi tiek prasmę klajoti, bastytis, klaidžioti, tiek klysti, t.y. daryti klaidas; slaviškoje Šventųjų Tėvų literatūroje - прелесть). Paklydęs žmogus gali matyti įvairias „dvasines vizijas“, patirti emocijų pliūpsnius, kurie jam perša nuomonę, jog jis yra pasiekęs itin aukštą dvasinį lygį, tobulas, šventas. Tai - radikaliausi puikybės atvejai, galintys privesti iki beprotybės.
Visi be išimties žmonės yra tam tikroje puikybės ir tam tikroje paklydimo (πλάνη) būklėje. Jų dvasios akys (νοῦς) yra užterštos, todėl jie nemato savo nuodėmių, yra linkę kaltinti aplinkinius, yra neadekvačios nuomonės apie save ir aplinkinius, tam tikras savo svajones bei fantazijas, patys to nežinodami, priima už tikrovę.
Puikybė taip pat veda į ateizmą, nes žmogus, kuris yra įsitikinęs, kad visko jau yra pasiekęs, arba kad viskas jo rankose, nemato Dievo pagalbos prasmės. Dievo pagalba, malonė - jam pašaliniai dalykai, todėl ir tikėti į Dievą nėra prasmės. Tada tai atrodo perteklinis dalykas.
Baisiausia yra tai, jog tikėjimo kelio pradžioje žmogus gal ir mažai turi kuo didžiuotis - jis būna nuolankesnis, „arčiau žemės“, nes tebėra naujokas, tebėra mokinys. Po ilgų metų žmogus iš tiesų įgyja vis daugiau Dievo dovanų ir gali pasijausti „daug pasiekusiu“, pamiršdamas, kad visa - tai Dievo dovana. Tada visi jo dorybės vaisiai nueina perniek, puikybė jį nubloškia į kelio pradžia, nes darbai be tikėjimo yra tokie pat mirę, kaip ir tikėjimas - be darbų.
