Kas yra Bažnyčios Tėvai?

Bažnyčios Tėvai, dar vadinami Šventaisiais Tėvais, yra iškilūs krikščionys, išreiškiantys Šventąją Tradiciją. Pačią Šventąją Tradiciją šv. Jonas Damaskietis apibrėžia kaip „ribas, kurias nubrėžė Tėvai“, o šv. Atanazas Didysis – kaip „Visuotinės Bažnyčios tikėjimą, kurį davė Viešpats, skelbė Apaštalai, išsaugojo Tėvai“.

Ortodoksų Bažnyčioje Šventaisiais Tėvais yra laikomi krikščionys, kurie:

1. Yra pripažinti Bažnyčios;
2. Pasižymėjo gyvenimo šventumu;
3. Mokė tikrojo tikėjimo (ortodoksijos).

Romos Katalikų Bažnyčia prideda ketvirtąjį kriterijų - priklausymą krikščionių senovei, todėl Romos Katalikų Bažnyčioje Bažnyčios Tėvų periodas Vakaruose baigiasi šv. Izidoriumi Seviliečiu (VI a.), o Rytuose - šv. Jonu Damaskiečiu (VIII a.). Ortodoksai Bažnyčios Tėvais įvardija ir kitus bažnyčios mokytojus, tokius kaip šv. Grigalių Palamą (XIV a.), šv. Ignatijų Brjančianinovą (XIX a.) ir kt.

Gali pasirodyti paradoksalu, jog Tėvams keliamas ortodoksiškumo kriterijus, kai jie patys ir yra ortodoksijos mokytojai. Tėvo mokymo ortodoksiškumas nustatomas pagal tai, kaip jis atitiko ankstesniųjų Tėvų mokymą, o seniausiųjų Tėvų - Apaštalų mokymą. Tačiau kaip nėra žmogaus, kurio absoliučiai visas gyvenimas būtų buvęs šventas, taip ir nėra žmogaus, kurio kiekvienas ištartas žodis būtų neklystantis (ortdoksiją sudaro tai, dėl ko Tėvai sutaria, o ne dėl ko nesutaria).

Dėl šių priežasčių, yra tam tikrų išimčių. Pavyzdžiui, ortodoksai Bažnyčios Tėvams priskiria Origeną ir Tertulijoną, nors Origenas yra pasmerktas Bažnyčios kaip eretikas, o Tertulijonas išsižadėjo krikščionybės ir prisijungė prie monatistų sektos. Tėvams taip pat priskiriamas Klemensas Aleksandrietis, nors jis nebuvo šventasis. Priskiriamas šventiesiems ir Bažnyčios Tėvams šv. Izaokas Siras, kuris buvo schizmatinės ir eretiškos (nestorionų, Rytų Asirijos Bažnyčios) vyskupas. Taigi, Bažnyčios Tradicijos tapsmas, Tradicijos išsaugojimas yra labai vinguriuotas, žmonių silpnybių nužymėtas procesas.