Bažnyčios mokymo šaltiniai: Šv. Raštas ir Šv. Tradicija
Iš tiesų toks požiūris paplitęs Vakarų šalyse todėl, kad ten gausu protestantų bendruomenių, kai kur (pvz., JAV, kur įrašoma dauguma tokių debatų anglų kalba) protestantai sudaro tradicinę daugumą. Protestantų doktrina remiasi principu Sola Scriptura (Tik Raštas), pasak kurio, visas krikščioniškas mokymas turi remtis tik Biblija. Tačiau šis požiūris nėra būdingas nei istorinei krikščionybei, nei didžiausioms krikščionių bendruomenėms – Romos katalikams ir krikščionims ortodoksams (stačiatikiams).
Krikščionys ortodoksai ir Romos katalikai teigia, jog krikščioniškas mokymas turi du šaltinius – Šventąjį Raštą ir Šventąją Tradiciją (gr. Paradosis – „Perdavimas“, „Tradicija“). Tai Jėzaus Kristaus mokymas, nuo apaštalų laikų perduodamas iš kartos į kartą. Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos išraiška ir jos dalis – ne Bažnyčia egzistuoja Biblijos pagrindu, o Biblija yra Bažnyčios į vieną vietą surinkti Dievo įkvėptieji tekstai.
Šventųjų Sekminių dieną, kai nužengus Šventajai Dvasiai buvo įsteigta Bažnyčia, Biblija neegzistavo – Senasis Testamentas egzistavo gausybės atskirų rankraščių pavidalu, daugybės rankraščių kontekste, iš kurių dar reikėjo atrinkti, kurie yra Dievo įkvėpti, o kurie – ne. Naujasis Testamentas dar nebuvo parašytas. Jis bus rašomas dar ne vieną dešimtmetį. Ir tik praėjus virš šimto metų po Kristaus prisikėlimo Bažnyčia pradės sudarinėti pirmuosius įkvėptųjų knygų sąrašus, kurie remsis, tame tarpe, knygų atitikimo Bažnyčios iš kartos į kartą sergimam mokymui (Tradicijai) principu. Šia prasme Šventoji Tradicija, kaip Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje iš kartos į kartą nuo Sekminių dienos, gali būti pavadinta ir vieninteliu mokymo šaltiniu.
Sola Scriptura yra sau prieštaraujanti doktrina. Pirmiausiai, Biblijoje niekur neparašyta, kad reikia remtis tik ja (jei teigiame „reikia remtis tik Biblija“, tai turime atmesti šį teiginį kaip neteisingą tuo pagrindu, kad jis nėra paremtas Biblija). Antra, Biblijoje nėra nurodyta, kokios knygos į ją įeina, pvz. kodėl vietoje penkiaknygės neįdėt gnostinės Judo evangelijos? Šventojo Rašto kanonas yra nustatytas Šventosios Tradicijos.
Kai kas pagrįsti „tik Biblijos“ principui pateikia šią citatą: „broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Ironiška, tačiau ši citata iš tiesų patvirtina Tradiciją, o ne Sola Scriptura. Pirmiausia, kai Apaštalas rašė šias eilutes, nebuvo parašyti visi laiškai, ne visus rašė vienu metu, be to, dar nebuvo parašyta nė viena Evangelija ir Apreiškimas Jonui. Todėl jis negalėjo turėti omenyje Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamentų), nes toks dalykas paprasčiausiai neegzistavo.
Antra, tai, ką Č. Kavaliauskas šioje eilutėje išvertė kaip „perduotos tiesos“, graikiškame tekste iš tiesų yra vienas žodis „Perdavimas“, t.y. Paradosis, kas lotyniškai – Traditio. Šv. Paulius kalba apie tai, kad tikėjimo tiesos yra perduodamos Apaštalų, taip kaip jie jas gavo iš Kristaus, ir to reikia laikytis. Lotyniškai ši eilutė skamba: „itaque fratres state et tenete traditiones quas didicistis sive per sermonem sive per epistulam nostram“, graikiškai tas paradoseis.
Šv. Paulius kalba apie tai, kad tikėjimo tiesos yra perduodamos Apaštalų, taip kaip jie jas gavo iš Kristaus, ir to reikia laikytis: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1,8).
Įdomu, kad atmesdami Tradiciją Sola Scriptura šalininkai atmeta ir Bažnyčios nustatytą Šventojo Rašto kanoną ir vietoje to pasiūlo nuosavą. Visi krikščionys Naujajame Testamente turi 27 knygas, o tuo tarpu krikščionys ortodoksai ir Romos katalikai Senajam Testamentui priskiria 46 arba 50 knygų (žr. Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų ST kanonas?). Tuo tarpu daugelis protestantų knygų skaičių sumažino iki 36, kitą dalį Senojo Testamento knygų atmeta ir jas vadina „deuterkanoninėmis“. Tokiu būdu pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios Tradicija tiesiog pakeičiama savo sugalvota tradicija, kuri kanone palieka mažiau knygų.
IV amžiuje šv. Bazilijus Didysis pažiūrą, kad Tradicija yra bevertė Biblijos akivaizdoje, priskiria eretikams: „jie [arijonys] reikalauja užrašyto įrodymo, atmeta kaip bevertę Tėvų Tradiciją“ („Apie Šventąją Dvasią“, X 25).
-----
Panašūs įrašai:
Disciplina arcani (slėpiningas mokymas)
http://ortodoksas.blogspot.com/2014/03/disciplina-arcani-slepiningas-mokymas.html
Šventojo Rašto tekstai, jo kanonas (knygų sąrašas, kokios knygos į jį įeina) yra nustatyti Bažnyčios ir Jos perduodami iš kartos į kartą. Šventasis Raštas yra viena svarbiausių Šventosios Tradicijos išraiškų, bet be jos labai svarbūs ir Visuotinių Susirinkimų nutarimai bei Šventųjų Tėvų raštai, kuriuos ortodoksai vadina Šventosios Dvasios įkvėptais. Plačiau pažvelgus, Šventoji Tradicija yra gyvas tikėjimas, perduodamas iš kartos į kartą per visą Bažnyčios istoriją.
Sola Scriptura yra sau prieštaraujanti doktrina. Pirmiausiai, Biblijoje niekur neparašyta, kad reikia remtis tik ja (jei teigiame „reikia remtis tik Biblija“, tai turime atmesti šį teiginį kaip neteisingą tuo pagrindu, kad jis nėra paremtas Biblija). Antra, Biblijoje nėra nurodyta, kokios knygos į ją įeina, pvz. kodėl vietoje penkiaknygės neįdėt gnostinės Judo evangelijos? Šventojo Rašto kanonas yra nustatytas Šventosios Tradicijos.
Kai kas pagrįsti „tik Biblijos“ principui pateikia šią citatą: „broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Ironiška, tačiau ši citata iš tiesų patvirtina Tradiciją, o ne Sola Scriptura. Pirmiausia, kai Apaštalas rašė šias eilutes, nebuvo parašyti visi laiškai, ne visus rašė vienu metu, be to, dar nebuvo parašyta nė viena Evangelija ir Apreiškimas Jonui. Todėl jis negalėjo turėti omenyje Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamentų), nes toks dalykas paprasčiausiai neegzistavo.
Antra, tai, ką Č. Kavaliauskas šioje eilutėje išvertė kaip „perduotos tiesos“, graikiškame tekste iš tiesų yra vienas žodis „Perdavimas“, t.y. Paradosis, kas lotyniškai – Traditio. Šv. Paulius kalba apie tai, kad tikėjimo tiesos yra perduodamos Apaštalų, taip kaip jie jas gavo iš Kristaus, ir to reikia laikytis. Lotyniškai ši eilutė skamba: „itaque fratres state et tenete traditiones quas didicistis sive per sermonem sive per epistulam nostram“, graikiškai tas paradoseis.
Šv. Paulius kalba apie tai, kad tikėjimo tiesos yra perduodamos Apaštalų, taip kaip jie jas gavo iš Kristaus, ir to reikia laikytis: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1,8).
Įdomu, kad atmesdami Tradiciją Sola Scriptura šalininkai atmeta ir Bažnyčios nustatytą Šventojo Rašto kanoną ir vietoje to pasiūlo nuosavą. Visi krikščionys Naujajame Testamente turi 27 knygas, o tuo tarpu krikščionys ortodoksai ir Romos katalikai Senajam Testamentui priskiria 46 arba 50 knygų (žr. Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų ST kanonas?). Tuo tarpu daugelis protestantų knygų skaičių sumažino iki 36, kitą dalį Senojo Testamento knygų atmeta ir jas vadina „deuterkanoninėmis“. Tokiu būdu pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios Tradicija tiesiog pakeičiama savo sugalvota tradicija, kuri kanone palieka mažiau knygų.
IV amžiuje šv. Bazilijus Didysis pažiūrą, kad Tradicija yra bevertė Biblijos akivaizdoje, priskiria eretikams: „jie [arijonys] reikalauja užrašyto įrodymo, atmeta kaip bevertę Tėvų Tradiciją“ („Apie Šventąją Dvasią“, X 25).
-----
Panašūs įrašai:
Disciplina arcani (slėpiningas mokymas)
http://ortodoksas.blogspot.com/2014/03/disciplina-arcani-slepiningas-mokymas.html
Indulgencijos, reformacija, protestantizmas
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/04/indulgencijos-reformacija.html
