2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Bažnyčios mokymo šaltiniai: Šv. Raštas ir Šv. Tradicija

Vakarietiškuose debatuose apie krikščionybę dažnai girdime „Biblija“, „Biblija“... „Biblija teigia“. Paprastai viskas remiasi vien Biblija ir dažnas nebažnytinis žmogus susidaro vaizdą, jog pagrindinis krikščionybės mokymo šaltinis yra Biblija.

Iš tiesų toks požiūris paplitęs Vakaruose (ypač JAV) todėl, kad ten gausu protestantų bendruomenių, kai kur protestantai sudaro daugumą. Protestantų doktrina remiasi principu „Sola Scriptura“ (Tik Raštas), pasak kurio, visas krikščioniškas mokymas turi remtis tik Biblija. Tačiau šis požiūris nėra būdingas nei istorinei krikščionybei, nei didžiausioms krikščionių bendruomenėms - Romos katalikams ir krikščionims ortodoksams (stačiatikiams). 

Krikščionys ortodoksai ir Romos katalikai teigia, jog krikščioniškas mokymas turi du šaltinius - Šventąjį Raštą ir Šventąją Tradiciją (gr. Paradosis - „Šventas Perdavimas“). Tai Apaštalų mokymas, perduodamas iš kartos į kartą. Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos išraiška, nes jo tekstai, jo kanonas (knygų sąrašas, kokios knygos į jį įeina) yra perduoti iš kartos į kartą. Svarbiausia Šventosios Tradicijos išraiška - Visuotinių Susirinkimų nutarimai ir Šventųjų Tėvų raštai, tačiau, plačiai kalbant, tai visa Bažnyčios tikėjimo istorija.

„Sola Scriptura“ yra sau prieštaraujanti doktrina. Pirmiausiai, Biblijoje niekur neparašyta, kad reikia remtis tik ja (jei teigiame „reikia remtis tik Biblija“, tai turime atmesti šį teiginį kaip neteisingą tuo pagrindu, kad jis nėra paremtas Biblija). Antra, Biblijoje nėra nurodyta, kokios knygos į ją įeina, pvz. kodėl vietoje penkiaknygės neįdėt gnostinės Judo evangelijos? Šventojo Rašto kanonas yra nustatytas Šventosios Tradicijos.

Kai kas pagrįsti „tik Biblijos“ principui pateikia šią citatą: „broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Ironiška, tačiau ši citata iš tiesų patvirtina Tradiciją, o ne „Sola Scriptura“. Pirmiausia, kai Apaštalas rašė šias eilutes, nebuvo parašyti visi laiškai, ne visus rašė vienu metu, be to, dar nebuvo parašyta nė viena Evangelija ir Apreiškimas Jonui. Todėl jis negalėjo turėti omenyje Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamentų), nes toks dalykas paprasčiausiai neegzistavo.

Antra, tai, ką Č. Kavaliauskas šioje eilutėje išvertė kaip „perduotos tiesos“, graikiškame tekste iš tiesų yra vienas žodis „Perdavimas“, t.y. „Paradosis“, kas lotyniškai - „Traditio“.  Šv. Paulius kalba apie tai, kad tikėjimo tiesos yra perduodamos Apaštalų, taip kaip jie jas gavo iš Kristaus, ir to reikia laikytis. Lotyniškai ši eilutė skamba: „itaque fratres state et tenete traditiones quas didicistis sive per sermonem sive per epistulam nostram“, graikiškai čia yra žodis „tas paradoseis“.

Šv. Paulius kalba apie tai, kad tikėjimo tiesos yra perduodamos Apaštalų, taip kaip jie jas gavo iš Kristaus, ir to reikia laikytis: „nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1,8). 

Be to, tiek krikščionys ortodoksai, tiek Romos katalikai Šventojo Rašto kanone turi 27 Naujojo Testamento, 50 Senojo Tesamento knygų, Romos katalikai jas kartais sutraukia į 49, bet čia tik aritmetinis skirtumas. Protestantai dalį Senojo Testamento knygų atmeta ir jas vadina „deuterkanoninėmis“. Šias knygas atmesti yra neprotinga, nes jas cituoja pats Kristus.

IV amžiuje šv. Bazilijus Didysis Tradicijos atmetimą įvardijo kaip tam tikrų erezijų pagrindą: „jie [arijonys] reikalauja užrašyto įrodymo, atmeta kaip bevertę Tėvų Tradiciją“ (De Spiritu Sancto, X 25)“.

-----

Panašūs įrašai:

Disciplina arcani (slėpiningas mokymas)
http://ortodoksas.blogspot.com/2014/03/disciplina-arcani-slepiningas-mokymas.html
Indulgencijos, reformacija, protestantizmas
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/04/indulgencijos-reformacija.html

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą