Vilniaus barokas stačiatikių architektūroje
Vilnius garsus savo ypatingu architektūriniu stiliumi - Vilniaus baroku. Šio stiliaus atsiradimui didelę įtaką turėjo Vilniaus Universiteto architektūros mokykla, vienas ryškių šio stiliaus atstovų - architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Vilniaus barokas jungia įvairiais Vakarų ir Rytų Europos architektūros tendencijas, dėl savo įtakos unitų bažnyčių architektūrai, dar vadinamas unitų baroku.
Vilnius - ypatingas miestas, nes jame, tarsi Jeruzalėje, greta gyvena ir žydai, ir musulmonai, ir katalikai, ir ortodoksai, ir monofizitai (kiek jų belikę). Romos katalikų Vilniaus arkikatedros rūsiuose galime išvysti freskų, nutapytų Bizantijos stiliumi, o ortodoksų Šventosios Dvasios katedroje - katališkus motyvus. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad ją statė katalikų architektai.
Po Bresto unijos (1596 m.) visas Ortodoksų Bažnyčios turtas LDK buvo konfiskuotas, o stačiatikybė atsidūrė už įstatymo ribų. 1597 m. privačiame sklype, priešais buvusią Švč. Trejybės cerkvę, paverstos unitų bažnyčia, buvo pastatyta medinė Šv. Dvasios cerkvė. 1633 metais, LDK vėl legalizavus stačiatikybę, buvo leista statyti naują, pastovią cerkvę su sąlyga, jog ją statys katalikų architektai.
Cerkvė buvo baigta 1638 metais. Iki šiol, tai - vienintelė pasaulyje katalikiško kryžiaus formos cerkvė. Jos frontonas buvo barokinis, itin panašus į tipinės Romos katalikų bažnyčios, tačiau po 1864 m. sukilimo generalgubernatorius N. Muravjovas įsakė „likviduoti lotyniškos dvasios liekanas cerkvių architektūroje“, todėl šiuo metu galime išvysti tik senojo fasado kontūrus, bet ne jį patį.
Tačiau ir šiandien užėję į Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvę pamatysime labai netipinę ortodoksų bažnyčiai architektūrą. Palyginę ją su greta esančios šv. Teresės Romos katalikų bažnyčios vidumi, atrastume didelį panašumą.
Tiesa, šiandiena Šventosios Dvasios cerkvės ikonostatas, kurio autorius - Jonas Kristupas Glaubicas, nebėra tipinės barokui baltos ir „lašišos“ spalvų. Legenda teigia, kad buvęs Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Chrizostomas kartą liepęs perdažyti ikonostasą žaliais dažais, nes balta ir rausva spalvos jam nepatikę. Todėl, menotyrininkų siaubui, šiandieninis, žalias ikonostasas skiria cerkvę nuo barokinių katalikų bažnyčių.
Ortodoksų liturgikoje žalia spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią. Šios spalvos rūbus dvasininkai dėvi per Šventosios Dvasios šventes. Greičiausiai tai ir buvo priežastis, kodėl Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvės ikonostasui išrinkta žalia spalva.
Kaip galėjo atrodyti cerkvė senovėje, galime tik spėti, žvelgdami į greta esančias barokines katalikų bažnyčias. Sunku nepastebėti, jog fasado forma smarkiai skiriasi nuo tipinės ortodoksų bažnyčios.
Vilnius - ypatingas miestas, nes jame, tarsi Jeruzalėje, greta gyvena ir žydai, ir musulmonai, ir katalikai, ir ortodoksai, ir monofizitai (kiek jų belikę). Romos katalikų Vilniaus arkikatedros rūsiuose galime išvysti freskų, nutapytų Bizantijos stiliumi, o ortodoksų Šventosios Dvasios katedroje - katališkus motyvus. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad ją statė katalikų architektai.
Po Bresto unijos (1596 m.) visas Ortodoksų Bažnyčios turtas LDK buvo konfiskuotas, o stačiatikybė atsidūrė už įstatymo ribų. 1597 m. privačiame sklype, priešais buvusią Švč. Trejybės cerkvę, paverstos unitų bažnyčia, buvo pastatyta medinė Šv. Dvasios cerkvė. 1633 metais, LDK vėl legalizavus stačiatikybę, buvo leista statyti naują, pastovią cerkvę su sąlyga, jog ją statys katalikų architektai.
Cerkvė buvo baigta 1638 metais. Iki šiol, tai - vienintelė pasaulyje katalikiško kryžiaus formos cerkvė. Jos frontonas buvo barokinis, itin panašus į tipinės Romos katalikų bažnyčios, tačiau po 1864 m. sukilimo generalgubernatorius N. Muravjovas įsakė „likviduoti lotyniškos dvasios liekanas cerkvių architektūroje“, todėl šiuo metu galime išvysti tik senojo fasado kontūrus, bet ne jį patį.
Tačiau ir šiandien užėję į Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvę pamatysime labai netipinę ortodoksų bažnyčiai architektūrą. Palyginę ją su greta esančios šv. Teresės Romos katalikų bažnyčios vidumi, atrastume didelį panašumą.
 |
| Šventosios Dvasios vienuolyno ikonostasas prieškario laikais |
 |
| Šv. Dvasios vienuolyno ikonostasas, 1915-1917 m. |
 |
| Šv. Teresės bažnyčios altorius, 1873-1881 m. |
Ortodoksų liturgikoje žalia spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią. Šios spalvos rūbus dvasininkai dėvi per Šventosios Dvasios šventes. Greičiausiai tai ir buvo priežastis, kodėl Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvės ikonostasui išrinkta žalia spalva.
 |
| Šv. Dvasios vienuolyno ikonostasas šiandien |
 |
| Šv. Dvasios vienuolyno interjeras |
 |
| Šv. Teresės bažnyčia |
 |
| Vienuolynas XIX a. |
 |
| Vienuolynas XX a. iki remonto |
 |
| Vienuolynas šiandien |
 |
| Tipinė Vilniaus baroko katalikų bažnyčia. Šv. Dvasios vienuolyno architektūroje įžiūrime jos kontūrus. Šv. Dvasios vienuolynas turėjo vingiuotą frontoną, neaišku, kiek panašų į šį. |
