Kaip ginti krikščionišką tikėjimą bendraujant su netikinčiaisiais?

Šventieji, Visuotiniai Ortodoksų Bažnyčios Mokytojai - šv. Bazilijus Didysis, šv. Jonas Auksaburnis ir šv. Grigalius Nazianzietis-Teologas

Šv. Bazilijus Didysis rašo, jog yra du būdai laikytis tikėjimo - kalbant ir tyloje. Šv. Grigalius Nazianzietis teigia, jog jis kalba tada, kai „Šventoji Dvasia jį nuteikia kalbėti“, o tyli tada, kai „Šventoji Dvasia jį nuteikia tylėti“. Origenas tylintį krikščionį prilygina Kristui, kuris tylėjo prieš neteisuosius kaltintojus. Šitaip ir mums reikia atrasti būtinąją tylą Evangelijos skelbime.

Žinoma, mūsų širdis nėra perkeista Šventosios Dvasios, todėl mes negalime, kaip šv. Grigalius, jausti, kada turime skelbti, o kada - tylėti. Būdami pavergti ir išblaškyti aistrų, neturime galimybės atsiduoti Šventosios Dvasios valiai. Turime naudotis savo protu ir protingumo kriterijumi pasirinkdami tylą ar kalbėjimą. 

Kalbėdamas apie vieną iš pamokslavimo būdų, kalbėjimą kalbomis, Apaštalas Paulius rašo: „jei susirinktų visa bendruomenė ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų pašaliniai ar netikintys, – argi jie nepasakytų, kad jūs išėję iš proto? [...] Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“ (1 Kor 14,23; 40). Mūsų liudijimas turi būti „padorus ir tvarkingas“. 

Kvailumas Kristaus vardan - tik išimtis, patvirtinanti taisyklę. Šventpaikšio elgesys yra gerai apgalvotas, sąmoningas erzinimas. Mes turime tramdyti savo liežuvį: „kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną.“ (Jok 3,2). Todėl šventasis Apaštalas Jokūbas rašo: „nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas.“ (Jok 3,1)

Šv. Serafimas Sarovietis, vienas didžiųjų Rusijos hesichastų, daug meldęsis tyloje

Manęs klausia - „ką daryti, jei filosofiniai argumentai žmogui yra per sunkūs“? Šv. Grigalius Nazianzietis moko: apie juos tylėti. Šv. Grigalius rašo: „[filosofuoti galima] ne visada, ne visų akivaizdoje, ne viską liečiant, bet dera žinoti, kada, prieš ką ir kiek“. Šventasis moko atidžiai rinktis pašnekovą: 

„Kieno akivaizdoje pridera? Prieš tuos, kurie uolūs šiame dalyke ir kurie su kitais besimėgaudami neverčia jo tuščiais plepalais, kai imasi jo po žirgų lenktynių, po teatro, po dainų, po pilvo malonumų (ar tų, kurie blogiau už pilvo malonumus); tokiems mušimasis į krūtinę ir puikūs prieštaravimai tėra malonumo dalis.“ (XXVII pamokslas, 3 paragrafas)

Jei žmogus rimtai nesiekia filosofijos, arba jei jo tiesos paieškos dar tik prasideda, tai nedera su juo kalbėti apie aukščiausius dalykus. Kaip jauno kačiuko akys sunkiai priima šviesą ir jam pažvelgus tiesiai į saulę jam grėstų apakti, taip tik pradėjusio eiti filosofijos keliu žmogaus protą sudėtingas filosofavimas gali tik sumaišyti. Filosofuoti, pasak Šventųjų Tėvų, apskritai dera tik tiems, kurie eina apsivalymo nuo aistrų (katharsis) keliu. 

Vieną kartą man žmogus pasakė, jog mokslas, kad ir kiek bepažengtų, vis neįrodo Dievo buvimo. Manydamas, jog žmogus, su kuriuo kalbu, yra filosofiškai apsišvietęs, pasakiau: „per filosofijos istoriją buvo sukurta šimtai Dievo buvimo įrodymų, kurie yra deduktyvaus pobūdžio. Na, o Dievo klausimas nepatenka į gamtos mokslų sritį dėl to, jog Dievas, kaip tyrimo objektas, peržengia gamtos mokslų metodo ribas, nepatenka į jo kompetenciją“. Į tai gavau atsakymą, kad mano mano žodžiai yra „kalbinis marazmas“. 

Pokalbio metu savo protu bandykime nustatyti, koks tai žmogus. Ar jis ieško tiesos? Kiek tiesa jam rūpi? Ar jis ieško aistrų suvaldymo? Ar jis tiki Dievu? Ar jo protas - disciplinuotas (kiek jis apmokytas mokslų, kiek jis supranta logiką ir kt.)? Pagal tai mes turime pasirinkti savo kalbėjimą ir nesamprotauti „aukštom materijom“ paprastam žmogui, nes, galų gale, dideliuose dalykuose ir patys galime prišnekėti kvailysčių. Šv. Paulius rašo: „silpniesiems pasidariau [silpnas], kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9,22)

Filosofijos fakultete ne vienas dėstytojas studentus verčia „kalbėti paprastai“ - tai puiki dvasinė praktika, kuri apvalo mūsų pačių mintis. Kartais, pasimetę tarptautiniuose žodžiuose, patys nesuprantame, ką norime pasakyti. Turėtume mokėti ir filosofinius dalykus aiškinti lietuviškai, be tarptautinių žodžių, kad juos suprastų ir vaikas. Tarptautiniai žodžiai yra puikus būdas trumpinti kalbą, kai šnekasi du specialistai, bet tik todėl, kad specialistai supranta, ką jie reiškia. Aišku, yra ir tokių filosofinių dalykų, kuriuos ir paprastai aiškinant, aiškinti reikia ilgai. Kaip jau sakiau, tokiu atveju geriausia - tylėti.

Reikėtų ir susidėlioti tam tikrą tiesų hierarchiją, ir su žmogumi kalbėti tik tai, kas jam prieinama. Šv. Paulius rašo: „maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti.“ (1 Kor 3,2). Jei aš nueičiau rytoj pas kokį senolį (gerbiamą ortodoksų dvasinį mokytoją), jis su manimi nesišnekėtų nei apie Šventąją Dvasią, nei apie beaistriškumą (apatheia), nei apie dievėjimą (theosis). Nes jo akyse būčiau dvasinis jauniklis, kuris dar ir su aistromis nesusitvarko - jis manęs nemaitintų kietu maistu, o tik pienu. Todėl ir su ateistu nėra prasmės kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę, o tik apie Dievo buvimą, ir su kataliku nėra prasmės diskutuoti apie teisingą maldą, o tik apie tai, kad Šventoji Tradicija, Bažnyčios dogmatika yra Šventųjų Tėvų mokymas ir jame nėra mokymo apie išskirtinę popiežiaus jurisdikciją, jo neklystamumą ir kt. ir taip toliau. Jei ateistui, netikinčiam Šventuoju Raštu, įrodinėsime, jog Švenčiausioji Trejybė kyla iš Šventojo Rašto, jis jos nepriims, nes nepriima Šventojo Rašto. Jei Romos katalikui įrodinėsime, jog Ignatijaus Lojolos ar Tomo Kempiečio malda neatitinka Šventųjų Tėvų mokymo apie maldą, nieko nelaimėsime, nes Šventieji Tėvai Romos katalikams nėra „lemiamas žodis“. Pirmiausia įrodykime, kad Šventieji Tėvai yra galutinis krikščionybės etalonas.

Kas liečia kryžiaus žygius, karus ir kita, tai aš siūlyčiau apie tai pasiskaityti, nes populiariojoje sąmonėje šitie dalykai yra apipinti daugybe mitų. Melagystes apie kryžiaus karus, inkviziciją ir kt. krikščioniškosios kultūros fenomenus galima kaip tik žmogaus akyse griauti ir parodyti, kad viskas buvo ne taip, taip įgaunant jo pasitikėjimą. Bet ne visi patiki informacija net tada, kai nurodai šaltinius - tada apie faktus lieka tik tylėti.

Aš norėčiau grįžti prie šv. Grigaliaus Nazianziečio citatos - kai kurie žmonės apskritai prieštarauja tik tam, kad prieštarautų. Jie neieško tiesos, o tik nori pamalti liežuviais. Su tokiais žmonėmis krikščioniui ne tik šnekėti nereikia, o tam tikromis situacijomis, mano nuomone, tai netgi gali būti tuščiažodžiavimo nuodėmė. 

Visą reikia priimti su nuolankumu ir tylos nebijoti. „Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną“ (Jok 3,3), o jei įbruksime sau tylą į burną, tai suvaldysime visą savo kūną. Šv. Serafimas Sarovietis moko: „įgyk ramią dvasią ir tūkstančiai aplink tave išsigelbės“ (jis čia kalba, žinoma, ne tiesiog apie tylą, o apie Šventosios Dvasios perkeistą širdį, t.y. beaistrę, šventumo pripildytą dvasią). Kristaus tyla buvo Jo dieviškumo liudijimas. Krikščionio tyla gali būti Dievo malonės liudijimu. Juk Kristus sakė: „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35). Jis nesakė: „iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jog labai gražiai ir įtaigiai šnekėsite“. Kryžiaus nešimu turime liudyti tikėjimu, o ne tik šnekėjimu.

O kokį kryžių mes galime nešti? Visų pirma, savo aistrų kryžių. Kova su aistromis palenkia žmogų, išmoko jį nuolankumo, susitaikymo. Tada ir kalboje jis darosi santūresnis, nuoširdesnis. Tada ir žmonės linkę jo klausytis, nes mato, jog jis veltui žodžio nelaido bei kalba nuoširdžiai.

Šv. Petro žodžiais, mes turime būti „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie [mumyse] gyvenančią viltį“ (1 Pt 3,15), tačiau tai nereiškia, kad turime pasiduoti paprasčiausioms provokacijoms. Kartą, kai vienas žmogus man įrodinėjo, jog Kristus buvo graikų tautybės ir prasiginčijęs bei nežinodamas, kaip jam įrodyti priešingai, paklausiau dvasininko patarimo, dvasininkas man atsakė: „kitą kartą jam pasakyk, kad Kristus buvo lietuvis“. Atsakyti turime tada, kai mūsų klausia, o jei žmogus ištaria žodžius, kurie primena klausimą, tai dar nereiškia, kad jis kažko paklausė.

Taigi, pirmiausia turėtume siekti patys apsivalyti, patys kovoti su aistromis, vengti nuodėmių ir nesiekti mokyti, neieškoti daugkalbystės. Antra, susidūrę su žmogumi, turime įvertinti, kokie argumentai yra tinkamiausi būtent jam, apie ką su juo kalbėtis yra prasminga. Trečia, jei nežinome ką pasakyti, patylėti yra ne tik ne nuodėmė, o net ir dorybė.

--------

Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.

Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm -  http://ask.fm/GintarasSungaila

arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .