Kvailiai Kristaus vardan

V. Petrovas. „Palaimintasis



...ἡμεῖς μωροὶ διὰ Χριστόν...

...Mes kvaili dėl Kristaus ...

(1 Kor 4, 10)

Kartą mano draugas manęs paklausė - kas yra idiotas?

Pats žodis idiotas yra kilęs nuo graikiško „idiotes
, kuris savo ruožtu padarytas iš idios, išvertus pats sau, tai idiotes yra tarsi pats-sau-pilietis“, paskiras žmogus. Senovės Graikijoje idiotu vadintas žmogus, nedalyvavęs polio (miesto-valstybės) valdyme, neėjęs į tautos susirinkimus. Pačioje Graikijoje šis žodis neturėjo neigiamos reikšmės. Visi gimdavo idiotais, o aktyviais piliečiais tapdavo per švietimą. Tačiau, atrodo, jau romėnų laikais, o ypač atėjus krikščionybei, kurios pagrindas yra Bažnyčios principas (gr. eklessia, nuo kaleo - šaukiu, eklessia - pašauktųjų susirinkimas), idiotais pradėti vadinti žmonės, kurie nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, o tarsi protiškai atsilikę gyvena patys sau, savo išsigalvotame pasaulyje. Fyodoro Dostojevskio romane Idiotas yra pavaizduojamas labai įdomus atvirkštinis paveikslas: pagrindinis romano herojus, Miškinas, yra naivus, geras, žmogus, ir jis susiduria su pasauliu, kuriam rūpi tik seksas, pinigai , garbė ir t.t... todėl jis negali dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nes jis nori būti geras ir romane tarsi padaroma išvada, jog šventam žmogui vienintelė tinkama vieta - sanatorija.

Bendrai pažvelgus pasakyčiau, kad idiotizmas yra būklė, kai laikaisi savo, o visi aplinkui elgiasi kitaip, ir jie dažniausiai tave palaiko idiotu, protiškai atsilikusiu, nes tu nesupranti ar nenori elgtis kaip jie. Tai labai įdomi būklė, nes kartais vienoje bendruomenėje visą gyvenimą gali jaustis idiotu, bet patenki į kitą terpę, susipažįsti su kitais žmonėmis, ir pasirodo, jog tai yra pas juos norma, ir tu joks idiotas.

Kas geriau žino šį pojūtį, negu krikščionys? „Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 23). Štai Christopheris Hitchensas, ateizmo skleidėjas, klausia: 
„kas per kūrėjas pasirinktų „atskleisti“ save tik priekvailiams (semi-stupefied) valstiečiams dykumų regione?“ (The Portable Atheist). Viename savo interviu,  kitas ateizmo apologetas, Richardas Dawkinsas, dejavo, jog jį supa vieni kvailiai, turėdamas omenyje, greičiausiai, Jungtinės Karalystės krikščionis.

Būti krikščioniu - tai reiškia būti kvailiu bedievių akyse. Tie, kurie visa širdimi pasiryžta nekreipti dėmesio į žmonių teismą (1 Kor 4, 1) ir gyventi kvailio gyvenimą, ortodoksų krikščionybėje vadinami „kvailiais Kristaus vardan“ (gr. saloi, slav. юродивые Христа ради).

Kvailumas Kristaus vardan yra žygdarbis, nes kvailys neatskleidžia savo tikro pamaldumo, nesipuikuoja juo ir gyvena Kristuje. Krikščionis matydamas tokį žmogų atpažins jame Kristų ir nelaikys kvailiu, o jei žmonių teismas tyčiosis iš kvailio, tai tebus jo pamaldumo išbandymas, o žmonėms bus galimybė suprasti, jog Dievo akyse pasaulio išmintis - kvailystė. 

Pranašas Izaijas, Senojo Testamento kvailys Dievo vardan
Istorijas apie Dievo pašauktų žmonių kvailumą sutinkame jau Senajame Testamente. Pavyzdžiui, pranašas Izaijas tris metus vaikščiojo nuogas ir basas ir skelbė izraelitams apie artėjančią vergovę Egipte (Iz. 20, 2-3). Iš Naujojo Testamento mes žinome, kad žmonės kvailiais laikė Apaštalus. 

Šv. Isodora (dešinėje), viena ankstyvųjų poapaštalinių kvailių Kristaus vardan, gyvenusi IV a.
Krikščionims, sekusiems po Apaštalų, buvo jau lengviau, nes jau egzistavo bendruomenė, kurioje jie vienas kitą suprato. Tačiau skelbiant Evangeliją pagonims dažnai apaštalaujantieji vėl turėdavo tapti Kvailiais Kristaus vardan.

Kartais tapti kvailiais priversdavo ir pačių krikščionių nuklydimai.

Šv.Prokopijus fon Ustjugas, vokiečių tautybės ortodoksų šventasis (XIII a.), kvailys Kristaus vardan
Štai, pavyzdžiui, šventasis Prokopijus buvo vokiečių pirklys, kuris atvykęs į ortodoksų kraštus susižavėjo jų pamaldumu bei atsidavimu ir pats iš katalikų tikybos perėjo į ortodoksiją. Išdalinęs turtą jis ėmė gyventi asketišką gyvenimą, tačiau kai susižavėję miestiečiai pradėjo jam teikti per daug garbės ir jį liaupsinti, jis tapo kvailiu Kristaus vardan. 

Jis ypač išgarsėjo, kai 1290-aisias metais vieną dieną ėmė verkdamas vaikščioti po Didžiojo Ustjugo miestą ir kviesti visus atgailauti bei melstis, nes kitaip juos ištiks Sodomo ir Gomoros likimas. Visi tik juokėsi iš jo ir manė, jog jis yra pamišęs, o po 7 dienų netoliese nukrito meteoritas, sukėlęs miško gaisrą ir uraganą. Prasidėjus audrai miesto gyventojai bėgo rinktis į tvirčiausią miesto statinį - katedrą ir jos viduje aptiko Prokopijų besimeldžiantį Dievui, prašantį, kad šis pasigailėtų miestelėnų. 

Šv. Prokopijaus gyvenimas, XVII a. ikona

Svarbu suvokti, kad kvailiai Kristaus vardan nedarė kvailų veiksmų netyčia ir kvailiais buvo dvasiškai, o ne psichologiškai. Tapimas kvailiu Kristaus vardan yra visiškai racionalus asketinis veiksmas, reikalaujantis tvirto tikėjimo Dievu ir stiprios dvasios. 

„Artėja laikai, kai žmonės elgsis kaip bepročiai, o jei matys ką besielgiant kitaip, jie maištaus prieš jį ir sakys: tu beprotis, - nes jis nebus toks kaip jie“ - šv. Antonijus Didysis.

Komentarai

  1. puikus straipsnelis. Viskas apie jurodivius sudėliota į savo vietas

    AtsakytiPanaikinti
  2. Palaiminti, kurie šiais technokratijos laikais taip sugeba.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai