Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II-ojo šeimos kanonizacija

2000 metais Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Vyskupų Susirinkimas priskyrė Rusijos imperatoriaus šeimą (Nikolajų II, jo žmoną ir vaikus) prie šventųjų. Šią kanonizaciją pačioje Rusijoje lydėjo labai karšti ginčai, daugybė žymių Bažnyčios veikėjų, tokių kaip Aleksejus Osipovas, griežtai pasisakė prieš kanonizaciją, tačiau jos šalininkai nugalėjo. Ir dabar dažnam žmogui, ypač lietuviui, kurio sąmonėje Rusija asocijuojasi su Putinu, Sovietų Sąjunga ir cariniu spaudos draudimu, keista cerkvėse matyti romanovų šeimos ikonas. 

Valdovo šeimos kančių kentėtojų ikona

Kokia buvo kanonizacijos logika ir kaip tai priimti lietuviams ortodoksams? Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, norėčiau pradėti iš tolo, nuo ne visai religinių dalykų – nuo to, kas yra caras, ir koks buvo jo ryšys su Bažnyčia.

Imperinė ideologija ir Nikolajaus II valdymas

Rusijos imperijos politinė kultūra XVIII–XX a. buvo glaudžiai susijusi su religine monarchijos samprata. Caras laikytas ne tik valstybės valdovu, bet ir ypatingu ortodoksų tikėjimo globėju.

Žodis „caras“ kilęs iš lotyniškojo Caesar. Slavų tradicijoje jis buvo siejamas su graikiškuoju vasilevs („valdovas“) ir Bizantijos autokratoriaus samprata – aukščiausiu vienvaldžiu valdovu (lot. imperator, slav. samoderžec).

Dar Bizantijos imperijoje susiformavo politinė idėja, kad krikščionių bendruomenių pasaulyje yra daug (daug patriarchų, daug autokefalinių Bažnyčių, kurių dalis – už imperijos ribų), o krikščioniškasis imperatorius – tik vienas, gyvenantis Naujoje Romoje – Konstantinopolyje. Bizantijos imperija graikiškai vadinosi Romaiki avtokratoria (pažodžiui – „Romos imperija“) ir save suvokė kaip krikščioniškojo pasaulio (oikumenės) centrą. Jos valdovas į sostą įžengdavo gaudamas Bažnyčios palaiminimą – patepimą. 

Apie Bažnyčios ir imperatoriaus santykį Bizantijoje ypač mąstė imperatorius Justinianas, siejęs krikščioniškos valstybės stabilumą su Ortodoksų Bažnyčios vienybe. Jo teisynuose išplėtota vadinamoji „simfonijos“ (symphonia) samprata – idealas, pagal kurį Bažnyčia ir valstybė turėtų bendradarbiauti visuomenės labui. Pagal šį modelį imperatorius laikytas ortodoksų tikėjimo gynėju ir Bažnyčios globėju, o vyskupai – dvasiniais visuomenės mokytojais bei valdžios moraliniais kritikuotojais. Praktikoje šių santykių pusiausvyra ne visada buvo išlaikoma, o imperatoriai neretai stipriai kišdavosi į Bažnyčios gyvenimą. 

Paleologų dinastijos simboliai – ypač dvigalvis erelis – vėlyvuoju Bizantijos laikotarpiu tapo imperinės ir religinės tapatybės ženklais. Po Bizantijos žlugimo šią simboliką perėmė įvairios ortodoksų tradicijos, o šiandien ją tebenaudoja kai kurios Ortodoksų Bažnyčios ir patriarchatai.

Ortodoksų Bažnyčios ir Bizantijos imperijos naudotas simbolis

Po Bizantijos imperijos žlugimo Maskvos valdovų aplinkoje pradėjo formuotis idėja, kad Maskva perima Bizantijos politinį ir religinį paveldą. Šiai savivokai reikšmės turėjo ir tai, kad Rusijos valdovas Ivanas III vedė paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologę. 1492 m. metropolitas Zosimas pirmą kartą pareiškė, kad „Naujasis Konstantino miestas yra Maskva“, 1523 m. Maskvos senolis Filotėjas pasakė garsiąją frazę apie tai, kad „dvi Romos krito, Trečioji stovi, o ketvirtosios nebus“. 

Rusijos imperijos naudotas simbolis

Nikolajus II valdė būtent tokioje imperinės ortodoksinės monarchijos sistemoje. Jo laikais Rusijos imperijoje tęsėsi glaudus valstybės ir Bažnyčios ryšys, o pats caras aktyviai rėmė Ortodoksų Bažnyčią, misijas bei bažnytinę statybą. Tuo metu vyko aktyvi ortodoksų misija Japonijoje, Sibire, Aliaskoje ir kituose kraštuose, buvo finansuojamos cerkvės, vienuolynai bei religinės mokyklos. Taip pat verta paminėti, kad carienė ir caro dukra I-ojo pasaulinio karo metais gelbėjo sužeistiesiems fronte kareiviams kaip gailestingumo seselės – tai taip pat daryta iš krikščioniškų paskatų. Tačiau kartu Nikolajaus II valdymas susijęs ir su giliomis Rusijos imperijos problemomis – autoritarizmu, socialine nelygybe, politinėmis represijomis bei įvairių tautinių bendruomenių rusifikacija. 

Daugeliui Lietuvos gyventojų carinė valdžia pirmiausia reiškė ne religinę globą, o imperinę kontrolę. Todėl ir Vilniuje išlikusios carinės epochos cerkvės turi dvejopą reikšmę. Pavyzdžiui, šv. Konstantino ir Mykolo cerkvė, pastatyta Romanovų dinastijos jubiliejaus proga, atliko ne tik religinę, bet ir reprezentacinę imperinės valdžios funkciją. Tokie statiniai buvo kartu ir religiniai objektai, ir Rusijos imperinės tapatybės ženklai miesto erdvėje. Daug cerkvių buvo pastatyta po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, tai buvo viena iš priemonių rusifikuojant Lietuvą, nors, žinoma, cerkvės buvo statomos ne tik dėl politikos. 

Vilniaus šventųjų Konstantino ir Mykolo cerkvė, dar vadinama „romanovų bažnyčia“

Apie savo apsilankymą Vilniuje 1914 m. caras Nikolajus II, save titulavęs ir „Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ bei „žemaičių kunigaikščiu“, rašė dienoraštyje: 

„Atvykau į Vilnių, didelis sutikimas stotyje, gatvėse išrikiuoti kariuomenės daliniai. Užvažiavau į soborą ir karo ligoninę, vėliau Raudonojo kryžiaus ligoninę. Abiejose ligoninėse aplankiau visus sužeistus karininkus ir žemesnių rangų sužeistuosius. Užvažiavau nusilenkti Aušros vartų Dievo Motinai. (...) Stotyje išlydėjo Vilniaus karo mokyklos kursantai. Išvažiavau labai patenkintas tuo, ką mačiau, bei visuomenės sutikimu.“ (cit. iš. čia)

Nors caras aplankė ir religinius objektus, jo vizite labiausiai atsiskleidžia imperinis ir militarinis pobūdis.

Kita vertus, Nikolajaus II valdymo metais buvo panaikintas lietuviškosios spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, taip pat sušvelninti religiniai apribojimai katalikams ir kitų religijų bendruomenėms. Jo laikais Rusijos Bažnyčia taip pat pradėjo pasirengimą 1917-1918 m. susirinkimui, kuriame buvo atkurta patriarcho institucija. Tačiau šie teigiami pokyčiai nekeičia fakto, kad ir toliau buvo vykdomos represijos prieš režimo priešus.

Po 1917 m. revoliucijos bolševikams nužudžius carą ir jo šeimą, caro šalininkams tai buvo ne šiaip nužudymas, bet senosios tvarkos sunaikinimas. Į Vakarus emigravę „baltieji“, monarchijos šalininkai, caro šeimoje įžvelgė bolševikų persekiojamos istorinės Rusios bei Ortodoksų Bažnyčios kančios simbolį. Dalis emigracinės rusų ortodoksų aplinkos puoselėjo stipriai monarchistinį ir idealizuotą požiūrį į carinę Rusiją, todėl Romanovų šeimos kultas kai kur įgavo ir politinių bei romantizuotų imperinių bruožų. Dar iki Maskvos patriarchato kanonizacijos 2000 m. Romanovų šeimą 1981 m. kanonizavo Rusijos Ortodoksų Bažnyčia Užsienyje (angl. ROCOR), susiformavusi rusų emigracijoje po revoliucijos.

Visą sovietmetį Rusijos Bažnyčia Užsienyje nebuvo eucharistinėje bendrystėje su Maskvos patriarchatu, kurį laikė kolaboruojančiu su ateistiniu sovietų režimu. Susitaikymas įvyko tik 2007 m., ir kai kurie tyrinėtojai mano, kad caro šeimos kanonizacija Maskvos patriarchate buvo vienas iš žingsnių į jį. Ši kanonizacija buvo suvokiama kaip ženklas, kad Maskvos patriarchatas siekia atsiriboti nuo sovietinės praeities. 

Caro kanonizacija Maskvos patriarchate 2000 m.

Paskutinė caro šeimos nuotrauka

Kanonizacijos komisija, nagrinėjusi caro bylą Maskvos patriarchate, vertino argumentus ir už, ir prieš. Galutiniame sprendime nuspręsta, kad kanonizacijai gerokai svarbesnis ne Nikolajaus II kaip imperatoriaus valdymo laikotarpis, o kaip tik jo gyvenimas po sosto išsižadėjimo. Tiksliau, paskutinis jo gyvenimo pusmetis.

Kaip ir Gerasis Plėšikas vertinamas ne pagal viso savo gyvenimo darbus, o pagal tai, kaip užbaigė gyvenimą, taip ir Nikolajaus II šeimos atveju dėmesys sutelktas į gyvenimo pabaigą.

Komisija atsižvelgė į tai, kad per paskutiniuosius pusę metų Nikolajus II demonstravo religinį susitelkimą ir buvo pasiryžęs priimti mirtį. Nors ir iškart po sosto atsižadėjimo jis galėjo sprukti į Vakarus, kur turtingai bei ramiai nugyventų ilgą gyvenimą (ir turėjo tokių minčių), tačiau visgi jis nutarė likti. Bažnyčios komisija atsižvelgė į vidinę ramybę ir dvasinę rimtį, kurią demonstravo Nikolajaus II-ojo šeima persekiojimų ir gresiančios žūties akivaizdoje ir todėl juos pripažino kaip šventuosius, vadinamus „kentėtojais“ (rus. страстотерпцы).

Žodis Strastoterpcy lietuviškai gali būti verčiamas „kančios kentėtojai“, „pakėlę kančią“ (bet ne kankiniai), – tai tokia šventųjų rūšis, kurie nors ir žuvo ne tiesiogiai dėl Kristaus išpažinimo (galbūt juos nužudė netgi kiti ortodoksai), tačiau priėmė kančią ir mirtį Kristaus pavyzdžiu. Kaip Kristus teisiamas tylėjo, o kančią ir mirtį priėmė nuolankiai, taip ir „kančių kentėtojai“ nuolankiai priima mirtį. Caro šeimos laikyseną prieš nužudymą apibūdina keli dalykai – nuolankumas, vidinė ramybė ir kilnus orumas.

Žinoma, Ortodoksų Bažnyčioje šventųjų pripažinimo procesas nėra griežtas juridinis procesas. Po caro šeimos mirties tiesiog tarp tikinčiųjų paplito jų kultas, kuris rėmėsi žmonių liudijimais, esą maldas caro šeimai lydi stebuklai. Bažnyčios vyskupai tokiu atveju turi nuspręsti, ar leisti praktikuoti šį kultą, ar užkirsti jam kelią. Palankumas arba priešiškumas priklauso nuo to, ar Bažnyčia randa ką nors sektino gerbiamųjų žmonių gyvenime. Caro šeimos atveju, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupai sektiną pavyzdį rado tame, kaip ši šeima mirtį priėmė ir tuo pagrindu kultą paskatino (įtraukdama šventųjų minėjimą į kalendorius ir leisdama tapyti ikonas).

Šiuo ir ne kitu pagrindu paskutinioji romanovų dinastijos imperatorinė šeima Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje laikoma šventaisiais. Romanovų šeimos nariams ortodoksai meldžiasi prašydami užtarimo šeimos sustiprinimui, vaikų auklėjimui tikėjime ir pamaldume, dėl skaistumo išsaugojimo šeimoje, dėl šeimos vienybės sutvirtinimo kančioje ir liūdesyje. Šeima Rusijos Bažnyčios kalendoriuje minima liepos 4 (17) d. ir per kilnojamą šventę vasarį (Naujųjų Rusijos šventųjų dieną).

Papildyta 2026 m:

Nors Rusijos Bažnyčioje (Maskvos patriarchate) caro šeima yra oficialiai įtraukta į liturginį kalendorių, Konstantinopolio patriarchato tikintiesiems nėra jokios pareigos ypatingai gerbti Nikolajų II ar turėti jo ikonų namuose ar bažnyčiose. Ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja daugybė vietinių ir skirtingose tradicijose nevienodai gerbiamų šventųjų, todėl net ir pripažįstant Romanovų šeimos kanonizaciją jų kultas nėra privalomas ar centrinis visai Ortodoksų Bažnyčiai. Platesniame ortodoksų pasaulyje Nikolajaus II kultas apskritai nėra plačiai paplitęs, o daug svarbesnę vietą užima senųjų amžių šventieji, Bažnyčios Tėvai, kankiniai bei vietiniai šventieji. Be to, dalis ortodoksų – taip pat ir Konstantinopolio patriarchato aplinkoje – atsargiai vertina bandymus pernelyg romantizuoti Rusijos imperiją ar monarchiją, ypač kai religinis kultas susiejamas su politine ideologija. Todėl ortodoksui visiškai normalu gerbti Romanovų šeimą kaip Bažnyčios pripažintus „kančių kentėtojus“, tačiau kartu neturėti jokio ypatingo asmeninio pamaldumo jiems ir nelaikyti jų svarbia ortodoksinio gyvenimo dalimi.