Šuniagalvis Kristoforas
Viduramžių krikščioniškame mene galima sutikti keistą reiškinį - šv. Kristoforas vaizduojamas kaip turintis šuns galvą.
![]() |
(senovinė ikona) |
![]() |
(šiuolaikinė interpretacija viduramžių motyvais) |
![]() |
Šuniagalvių tauta |
![]() |
Šuniagalvis žmogus |
Vėliau šis reiškinys imtas vadinti kinokefalijos vardu (gr. kynos - šuo, kephale - galva). Žmonės tikėjo, esą kinokefalai buvo kanibalai, mito žmogiena. Kadangi lotyniškai apie šv. Kristoforą buvo rašoma, jog jis buvo Cananeus (Kanaanietis), o šis žodis labai panašus į lotynišką canineus (šuniškas), tai netruko pasklisti legendos, kad šv. Kristoforas buvo kinokefalas. Pasak vienos iš vakarietiškų versijų, jis buvo kanibalas, po krikšto įgijęs žmogišką išvaizdą. Tokią istoriją, pavyzdžiui, aprašo Waltheris von Speieris (967–1027).
Netruko šitoks vaizdavimas pasklist ir bizantiškoje ikonografijoje.

Tiesa, dar Bizantijos laikais buvo skeptikų, abejojusių, ar egzistuoja šuniagalvės tautos. Todėl laipsniškai šis vaizdavimas buvo išstumtas iš ikonografijos kaip nekanoninis, nes neatitiko ikonografinės tiesos kriterijaus (ikona negali vaizduoti to, ko nebuvo).
Jei pačioje Bizantijoje šios ikonos išnyko tyliai, tai Rusijoje jos pradėtos naikinti tik XVII a. per patriarcho Nikono reformą. Jai pasipriešinę sentikiai (starovery, staroobradcy) ikonas su gyvūniškų žmonių atvaizdais naudoja iki šiol ir animamorfinio vaizdavimo uždraudimą laiko vienu iš Rusijos Ortodoksų Bažnyčios "nukrypimo nuo senojo tikėjimo" įrodymų. Šv. Kristoforas sentikiams žinomas kaip "kankinys Kristoforas-Šuniagalvis" (Pseglavec).
1722 metais Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Sinodas oficialiai uždraudė kinokefalinių ikonų naudojimą Rusijoje kaip "prieštaraujančių prigimčiai, istorijai ir pačiai tiesai".
![]() |
Ortodoksali Kristoforo ikona |