Parapijinė piligrimystė į Atono kalną
 |
| Atone, su senoliu Makarijumi |
Jau kurį laiką svajojau organizuoti piligrimystę parapijos vyrams į Atono kalną. Vyrams, nes moterims ten būti neleidžiama – ten tik vyrų vienuolynai, pusiasalyje gali lankytis tik vyrai. Tokia tvarka ten jau tūkstantį metų.
Atono kalnas – tai autonominė ortodoksų vienuolių respublika šiaurinėje Graikijoje, laikoma vienu svarbiausių Ortodoksų Bažnyčios dvasinių centrų pasaulyje. Pusiasalyje veikia 20 didelių istorinių vienuolynų, dar daugiau mažesnių skitų bei celių, kuriuose jau daugiau kaip tūkstantį metų gyvena įvairių tautų vienuoliai, besimeldžiantys, dirbantys ir saugantys senąsias krikščioniškas tradicijas. Atonas dar vadinamas „Šventuoju Kalnu“ – čia išlikusi savita vienuolinė tvarka, o patekti galima tik gavus specialų leidimą.
Pats jau buvau Atono kalne du kartus (pirmoji piligrimystė, antroji). Surinkome aštuonių vyrų grupę – ji Atono mastais gana didelė, įvairūs vienuolynai mums atsakė, kad tokių didelių grupių nepriima. Kad piligrimystė būtų kokybiškesnė ir sklandesnė, taip pat pirmą kartą kelionei pasisamdėme gidą. Jis su mumis gyvai buvo tik dvi dienas, bet nemažai padėjo nuotoliu – užsakė leidimus vykti į Atoną (diamonitirionus), susitarė su vienuolynais, kai reikėdavo, iškviesdavo pavežėjus.
 |
| Viza (diamonitirionas) ir Atono žemėlapis |
Visgi išėjo, kad keliavome septyniese – vienam asmeniui negalėjus atsiprašyti iš darbo jį pakeitė kitas, bet dar vienas mūsų mylimas parapijietis sunkiai susirgo. Jam nutarėme padaryti įrašu, o grįžus sumontuoti vieną vaizdo įrašą – lauktuvių dovaną.
Išvykimas į Atoną
Pirmadienio vakarą su prikimštomis daiktų kuprinėmis susitikome Vilniaus oro uoste. Naktiniu lėktuvu nuskridome į Salonikus. Planavome iškart važiuoti į Uranopolį ir plaukti į Atoną, bet deja, dėl gido klaidos teko persikėlimą viena diena pavėlinti.
Pirmąją dieną praleidome daugiausia Salonikuose – aplankėme romėnų forumą, kuriame šv. Paulius kadaisė skelbė evangeliją tesalonikiečiams, įvairias senovines bažnyčias, įskaitant rotondą (buvusią pagonių šventyklą, paverstą šv. Jurgio bažnyčia) bei senąsias miesto liekanas, o galiausiai nuėjome į šv. Demetrijaus baziliką, kur aplankėme jo ir šv. Anisijos relikvijas, pasilikome Dieviškajai Liturgijai.
 |
| Šv. Demetrijaus bazilika |
 |
| Šv. Demetrijaus bazilikoje |
 |
| Šv. Demetrijaus relikvijas pagerbiant |
Šitaip prieš išvykdami į vienuolynus, turėjome galimybę patirti parapijinę liturgiją. Šiek tiek kitoks profesionalių psalmininkų iškilmingas giedojimas, vaizdingos ir simboliškos apeigos didelėje šventovėje, su diakonu ir dviem patarnautojais. Nustebino, kad eilinę darbo dieną įvairiose bažnyčiose pamaldose buvo žmonių, taip pat, kad kai kuriose bažnyčiose lentelėmis buvo pažymėtos „vyriška“ ir „moteriška“ bažnyčios pusės. Nebūčiau to net pastebėjęs, jeigu bendrakeleivis nebūtų atkreipęs dėmesį, kad susirinkusieji bažnyčioje stovi pagal lytis – daugiau moterų Dievo Motinos ikonos pusėje, daugiau vyrų – Kristaus.
 |
| Acheiropoietos bažnyčia |
 |
| Acheiropoietos bažnyčia |
  |
| Galerijaus arka ir Rotonda |
 |
| Rotonda |
Popiet nuvykome į Uranopolį, įsikūrėme viešbutyje. Nors ir buvo vėsoka, dalis mūsų išdrįso įšokti į jūrą nusimaudyti. Vanduo buvo gal 16 laipsnių šilumos – gal nedidelis skirtumas nuo Baltijos jūros Lietuvoje. Graikiškas pavasaris apskritai primena Lietuvos ankstyvąją vasarą.
 |
| Prie jūros |
Šv. Jurgio šventė Ksenofonte
Anksti rytą atėjome į eilę gauti mūsų vizų (diamonitirionų) kelionei į Atoną. Jau 5:20 laukė apie 60 žmonių eilė! O piligrimų ofisas atsidaro tik 6:00.
Bestovėdami eilėje paeiliui nuėjome iki kavinės, nusipirkome rytinės kavos bei užkandžių. Taigi, eilėje ir pavalgėme pusryčius. Turbūt kavinė dirba taip anksti, nes žino, kada renkasi piligrimai.
Vizų ofisas atsidaro 6 ryto, kateris išplaukia 6:30, o tik turint vizą galima įsigyti bilietą. Kaip spėsime?
Gavę vizas su visais daiktais nubėgome iki katerio bilietų pardavimo vietos. Tuomet nuskubėjome į prieplauką. Puikiai spėjome. Tiesa, atbėgus pasirodė , kad keltas išplaukia pagal „graikišką“ laiką – pajudėjome nuo kranto tik 6:45.
 |
| Su diamonitirionais |
Plaukiant laivu mus lydėjo ne tik kirai, bet ir delfinai. Tai buvo nuostabus siurprizas.
 |
| Delfinai šalia kelto |
 |
| Kirai |
 |
| Atono kalnas tolumoje |
Titulo šventė Ksenofonte
Išlipome į krantą prie Ksenofonto vienuolyno ir patraukėme į pagrindinę šventovę – šv. Jurgio bažnyčią. Maniau, ateisime tik į pamaldų galą arba visai pasibaigus pamaldoms, didelių lūkesčių neturėjau. Visgi, mano didelei nuostabai, atvykus dar tik buvo skaitomas apaštalų raštų skaitinys – spėjome į beveik visą Dieviškąją Liturgiją! Žinoma, pačios pamaldos prasidėjo gerokai anksčiau, nuo kokių 4 ryto, ką išdavė pavargusių žmonių, sėdinčių nartekse, veidai.
 |
| Ksenofonte |
 |
| Ksenofonte |
 |
| Ksenofonte |
Pagal Julijaus kalendorių, kuriuo gyvena Atonas, tai buvo šv. Jurgio diena, vienuolyno titulo šventė, todėl Ksenofonte buvo daugybė piligrimų. Tai ir mano šventojo globėjo diena.
Pamaldoms vadovo Salonikų metropolitas Teofilis, su kuriuo prieš porą metų meldžiausi Vlatadono vienuolyne, o kartu su juo tarnavo vyskupas iš Estijos Damaskinas, moterų vienuolyno, kur rengėme parapijos piligrimystę, globėjas (žr. Piligrimystė į Estiją (2025) ). Atrodo, kartu buvo atvykęs ir Saremos šv. Mikalojaus parapijos klebonas, tik neiškart jį pažinau. Netikėtas ir malonus susitikimas.
Pamaldos buvo labai iškilmingos – du dideli, stiprių, vienuoliškų balsų chorai, gausybė tarnaujančių kunigų, besisupantys šviestuvai su daugybe žvakių – panikadilai. Jų svyravimas iškilmingomis akimirkomis primena, kad visa kūrinija, gyva ir negyva, šlovina Dievą. Visa visata.
Pamaldų pabaigoje pagerbėme labai žymią Šv. Jurgio ikoną, saugomą šventovėje.
 |
| Ksenofonte, matyti šv. Jurgio ikona. Antidorą dalina metropolitas Teofilis |
Relikvijų pagerbimas Vatopede
 |
| Pakeliui į Vatopedą |
 |
| Vatopedo kiemelyje |
 |
| Vatopedo kiemelyje |
 |
| Geležinis semantronas kvietimui į pamaldas, Vatopedas |
Po pamaldų išvykoje į Vatopedo vienuolyną. Nusekėme rumunų piligrimų grupę į šventovės vidų, pagerbėme šventybes – Dievo Motinos diržą, šv. Jono Auksburnio relikvijas, Visų karalienės ikoną ir kt. Čia įvyko ir kitas netikėtas susitikimas – vienas kunigas angliškai manęs paklausė, iš kur mūsų grupė. „Esu iš Lietuvos,“ – atsakiau. – „Čia dar yra grupė iš Rumunijos, bet mes ne su jais, mes čia tik pagerbti relikvijų.“ kunigas dar paklausė: „Taip, čia rumunų grupė, aš kaip tik su jais, bet ne iš Rumunijos, aš iš Amerikos... O iš kokios Jūs Lietuvos dalies?“. Šiek tiek pasimetęs pasakiau: „Lietuva maža šalis... Iš Vilniaus“. Jis pasigyrė, kad pažįsta žmogų, kuris buvo Vilniuje – savo parapijos diakoną. Iškart paklausiau, ar tai tėvas Serafimas. Ir štai, pasirodo, kad jie tarnauja kartu... Diakonas Serafimas Ričardas, kuriam kartu su tėvu Andrew Damicku organizavau keliones po Lietuvą bei kurių knygai „The Wolf and the Cross“ rašiau įvadą, ir šis kunigas, atsitiktinai sutiktas už tūkstančių kilometrų nuo savo parapijos Atone. Jam paprašius, kartu nusifotografavome. Tėvas Serafimas labai nustebs!
 |
| Su tėvu Teofanu prie Vatopedo |
 |
| Vatopede |
Čia, Vatopede, išsipildė ir vieno iš keliaujančiųjų svajonė – vėžiu sergančiais besirūpinantis Jonas Eimantas labai norėjo pagerbti Dievo Motinos Visų Karalienės ikoną, saugomą šiame vienuolyne. Prie jos ypač meldžiasi tokiomis piktomis ligomis sergantieji.
 |
| Dievo Motinos Visų Karalienės (Pantassa) ikona |
Kadangi Vatopede nenakvosime, o iki kito vienuolyno toli, vienuolyno parduotuvėleje įsigijome vietoje keptas bandeles, užkandome. Vatopedo svetainėje (archondarike) vienuoliai mus dar pavaišino cipura, lukumu ir kava. Sulaukę autobuso išvažiavome toliau, į Pantokratoriaus vienuolyną.
 |
| Mūsų pietų pertrauka Vatopede |
Maldos ir nakvynė Pantokratoriuje
 |
| Pantokratoriaus vienuolynas |
Atvykome į man asmeniškai brangų Pantokratoriaus vienuolyną. Nežinau, kas čia taip mane traukia, bet kažkas traukia nuo pat pirmosios piligrimystės į Atoną. Deja, Pantokratoriaus pagrindinė bažnyčia buvo remontuojama, pamaldos vyko mažoje koplytėlėje, o ir daug vienuolių buvo išvykę į Ksenofontą, tad malda buvo ne tokia iškilminga, bet vis tiek graži. Pagerbėme vietinę žymią Dievo Motinos ikoną – Gerontissa.
 |
| Dievo Motinos Gerontissos ikona |
Pantokratoriaus vienuolynas jau man kažkaip tapo savas, kaip ir šv. Andriejaus skitas.. O be paties vienuolyno čia nuostabi ir gamta – nuostabūs jūros vaizdai, uolos . Ir prastas telefono ryšys, kas tik padeda susikaupti.
 |
| Pantokratoriaus vienuolyne |
 |
| Pantokratoriaus vienuolyne |
4:30 mus pažadino metalinio semantrono kalenimo garsas, po to – medinio. Išėjau į vidinio kiemo balkoną, laiptai nuo kurio veda žemyn. Virš centrinės bažnyčios tarsi kabantis papuošimas spindėjo Didieji Grįžulo ratai. Perėjęs kiemą pasukau į koplyčią.
Pamaldas pradėjome tamsoje, ir, kaip visada, skambant žodžiams „garbė Tau, parodžiusiam mums šviesą“, lauke jau buvo šviesu. Daugybė vienuolių buvo išvykę į Ksenofontą, todėl buvo kuklios, asketiškos pamaldos. Priėmėme Šv. Komuniją.
Dar prieš vykstant į Atoną visiems patariau su savimi pasiimti maldos virveles – komboskini. Tai – pagrindinis daiktas ilgose Atono pamaldose. Tai puiki proga kartoti Jėzaus maldą „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“ (arba „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“). Taip pat melstis už visus savo artimuosius, pavesti Dievui visus savo rūpesčius. Net nesuprantant graikų kalbos, savo širdyje nuo vienuolynių dvasinės maldos liepsnos galima uždegti savo vidinę žvakę.
Po pamaldų sočiai papusryčiavome – kadangi tai valgymas visai dienai, antro nebūna iki vakaro, o ir kelios valandos po pabudimo, vienuoliai iš esmės valgo brunchą. Šįkart mus vaišino graikiškomis salotomis, vegetarišku pasticijo (panašiai kaip lazanija), vaisiais, vandeniu, vynu. Porcijos buvo tokios didelės, kad vos pajėgėme įveikti. Ir valyti reikia tyliai bei gana greitai – valgymo metu skaitomi šventųjų gyvenimai, kai baigiasi valgymo laikas, suskamba varpelis, skaitomos maldos, visi išeina.
 |
| Tipinis valgymas vienuolyno valgomajame |
Po pusryčių-pietų nuėjome į svečių kambarį, archondariką, kur yra nemokamas graikiškos kavos aparatas ir balkonas su nuostabiu vaizdu į jūrą. Saulė kai tik švietė į balkoną ir mėgavomės kava žvelgdami į melsavame vandenyje šokančius spindulius.
Kiek vėliau išėjome iš vienuolyno į prieplauką pasitikti mūsų gido. Kadangi buvo vieno iš piligrimų giminaitės mirties metinės, belaukdami gido pasimeldėme panichida.
Pranašo Elijo skitas – šv. Paisijaus Veličkovskio askezės vieta
Kai atėjo gidas, pėsčiomis išėjome į Šv. Pranašo Elijo skitą. Šį skitą įkūrė šv. Paisijus Veličkovskis – ukrainiečių kilmės XVIII a. šventasis, Moldovoje susidūręs su hesichastiniu dvasingumu, iš ten išvykęs į Atoną, vėliau kunigaikščio kvietimu Moldovoje atidaręs Niamcų vienuolyną. Jis vertė graikiškus dvasinius raštus į slavų ir rumunų kalbas, faktiškai atnešė hesichazmą į tuometinę Rusijos imperijoje gyvenusioms tautoms. Dėl to jis labai gerbiamas ir rumunų, ir Rytų slavų.
 |
Atono takais |
Šv. Elijo skitas pastatytas rusiškame stiliuje, tačiau sovietmečiu senoji brolija išnyko – Sovietų Sąjunga drauge išvykti į Graikiją, todėl vienuolija negalėjo pasipildyti. Šiandien vienuolyno brolija jau graikakalbė, nors yra skirtingų tautybių vienuolių.
 |
| Pranašo Elijo skite |
Kaip pastebėjo gidas, vienuolyno dvasia jau nebe rusiška, ką pajautėme sutikę abatą – vos sutikęs mus, jis mane apsikabino, pasitiko šiltai kaip seną draugą, ir pasodino mus pavaišinti. Jis pasakojo, kad Ksenofonte buvo susitikęs mums kaimyninės Estijos vyskupą Damaskiną, atnešė graikiškos kavos, lukumo ir cipuros.
Pailsėjus vienas grupės dalyvių pasiteiravo apie ostiarijų – vienuolių kaukolių saugyklą, ir abatas palaimino ją pamatyti. Ostiarijai – tai XIX a. Atone atsiradusi praktika, kai po mirties suirus vienuolių kūnams iš žemės ekshumuojami jų kaulai. Kaulės sudedamos į specialios koplyčios, ostiarijaus lentynas, kartais užrašomi vardai. Toje koplyčioje meldžiamasi už mirusiuosius, bet svarbiausia kaukolių funkcija – priminti vienuoliams apie šio gyvenimo laikinumą ir mirtingumą. Bendrakeleivis troško pamatyti, kaip tai atrodo tikrovėje, ir vienuoliai suteikė tokią galimybę. Užėjęs meldžiausi už praeities vienuolius ir pajutau tam tikrą įkvėpimą. Tai vieta, kuri skatina drąsą būti.
 |
| Ostiarijaus koplyčios freskos – kaukolių nuotrauka nesidalinu |
Stavronikita
 |
| Poilsio žygio metu akimirka |
Po apsilankymo Švento Elijo skite leidomės į pusantros valandos pėsčią žygį – per kalnus ėjome į Stavronikitos vienuolyną. Vienuolyno gyvensena įdomi tuo, kad išskyrus virtuvę ir kelis kitus ūkinius objektus ten nėra elektros – visur kabo žibalinės lempos. Sako, net piligrimų kambariuose būna žibalinė lempa su degtukais, nėra elektros lizdų.
 |
| Stavronikita |
 |
| Stavronikita |
 |
| Stavronikita |
Užėjus į vidų vienuolis prašė laikytis visiškos tylos. Praėję kiemą užėjome į centrinę šventovę – katalikoną. Ji buvo palyginus nedidelė, bet labai graži – išpuošta Teofano Kretiečio tapytomis freskomis. Dalį jų atpažinau kaip matytas internete.
 |
| Stavronikitos svečiu namuose – archondarike. Atkreipkite dėmesį, kad vietoje elektros lemputės – žibalinė lempa |
 |
| Šv. Jurgio freska Stvaronikitoje |
Mūsų pradinės planas buvo po naktinio skrydžio antradienį iškart keltis į Atoną, aplankyti bulgarų ir serbų vienuolynus, praeiti du didelius žygius, trunkančius po kelias valandas. Dėl gido klaidos galėjome keltis tik para vėliau ir dėl to buvo šiek tiek pikta. Atėjus pėsčiomis per kalnus iki Stavronikitos supratau, kad iš tiesų tai Dievas mus apsaugojo – po pasivaikščiojimo su daiktais, kai nuolat tenka kilti ir leistis kalnu, buvome gana šlapi. O ėjome tik pusantros valandos. Kas būtų buvę po keturių valandų! Galbūt ir nebūtume priėję iki savo tikslo...
Šv. Andriejaus skitas
Po to atvykome į dar vieną graikų gyvenamą, bet kažkada rusų statytą vienuolyną – šv. Andriejaus Skitą. Šis vienuolynas turėjo tris istorijos etapus – įkurtas Šv. Atanazo, po to vienuolijai sumažėjus perimtas rusų ir iš esmės iš naujo įkurtas šv. Barsanufijaus, jis sovietmečiu nunyko dėl vienuolių trūkumo ir vėl atgaivintas tik jau XXI a.
Vienuolynas pastatai labai dideli – jame XIX a. gyveno apie 700-800 vienuolių, bet XX a. 8 dešimtmetyje mirė paskutinis senosios kartos vienuolis.
Šiandien brolija nedidelė, bet nustebino didžiulis piligrimų skaičius.
Atvykę ilgai laukėme svečių kambaryje, nesulaukę išėjome į vakarienę. Šiame vienuolyne, skirtingai nei ankstesniame, vakarienė ne po vakarinių pamaldų, o prieš. Po vakarinių pamaldų piligrimai dar turi galimybę įsigyti vienuolių keptų graikiškų bandelių su sūriu (tiropita). Taip mes ir padarėme, pasistiprindami.
Apgyvendinti buvome tikrai asketiškomis sąlygomis – vienas kambarys aštuoniems, jokio dušo, tik bendros kriauklės bendrame tualete. Iš tiesų, ir iš vienuolių pajutome šiokį tokį šaltėlį, kurį prasklaidė besišypsantis tėvas Nikodemas iš ikonų parduotuvėlės – sutikau jį jau trečią kartą gyvenime. Visada linksmas, bet ir visada kartojantis, kad yra senas ir neatsimena žmonių.
Kitą rytą pamaldoms kėlėmės aukščiausiai per šią piligrimystę – 3:45. Atėjau į bažnyčią tik žvaigždžių nušviestu kiemu, viduje degė tik lempeles ir kelios žvakės. Tikiu balsu prasidėjo pamaldos – vidurnaktinį, rytmetinė, pirmoji valanda, Dieviškoji Liturgija, kurios visumoje truko iki 8 ryto. Šis vienuolynas turi tradiciją, kad pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais Šv. Komunija nedalinama, kad visi pasninkautų prieš ją priimdami.
Pusryčiai buvo ne vienuolyno valgomajame, o atskiroje valgykloje. Tai buvo savitarna, galbūt patys vienuoliai ne visi ir juos valgo. Greitai išaiškėjo, kad ant švediško stalo pasibaigus maistui ir arbatai papildymas nebebuvo nešamas. Grįžęs į kambarį iš kitų išgirdau, kad buvo nedidelis pasauliečių ir vienuolių konfliktas, nes pasibaigus maistui ant vieno valgomojo stalo, vienas žmogus pabandė paimti maisto nuo kito stalo. Visa tai atrodė gana grubu iš vienuolių pusės ir mūsiškiams, atrodo, buvo paskutinis kantrybės taurės lašas – visi norėjo greičiau išeiti.
Karijesas
 |
| Protato bažnyčia, Karijes |
| Prie Atono Šventosios Tarybos pastato |
Susitvarkėme kambarį, susirinkime daiktus ir iškeliavome į Atono sostinę – Karijes. Gidas Mykolajus pavaišino mus kava ir pradėjome ekskursiją – aplankėme Protato bažnyčią, garsėjančią ikona Axion estin, išklausėme pasakojimus apie Atono Šventąją Tarybą ir valdymą.
Atone yra 20 didžiųjų vienuolynų, kurie deleguoja savo atstovus į pusiasalį valdančią Tarybą. Kai būna bendros pamaldos, ši taryba meldžiasi protate, ir ant stasidijų netgi yra skirtingų vienuolynų atstovų lentelės, taip pat kaba visų vienuolynų šventųjų globėjų ikonos.
Po to patraukėme į Tipikarnica – serbų celę, garsėjančią žindančios Dievo Motinos ikona (Galaktotrofusa).
 |
| Serbų celės Karijese bažnyčia |
 |
| Žindančios Dievo Motinos ikona |
Aplankę Protatą ir Tipikarnicą, patraukėme į „naująjį“ Esfigmeno vienuolyną Karijese.
Esfigmenas
Šiuo metu Esfigmeno vienuolyno brolija yra skilusi – senajame pastate gyvena brolija, nuo XX a. 7 dešimtmečio nepripažįstanti visų vienuolijų kanoninių vadovo – Jo Šventybės Konstantinopolio visuotinio patriarcho. Šią įtampą išprovokavo patriarcho Atenagoro susitikimas su popiežiumi Pauliu VI. Patriarchui ištikimi broliai paliko vienuolyną ir įsikūrė Karijes – Atono sostinėje. Čia visi vienuolynai turi atstovybes. Taigi, broliai įsikūrė Esfigmeno atstovybėje.
 |
| Esfigmeno vienuolyne |
Pagal Graikijos įstatymus neortodoksai neturi teisės gyventi Atone, todėl ši schizma išprovokavo konfliktus tarp valdžios ir vienuolijų. Broliai net barikadavosi nuo policijos. Patriarchas Baltramiejus stengėsi sureguliuoti konfliktą suteikdamas leidimą jiems gyventi.
Toks skilimas labai liūdnas, nes pats vienuolynas iš tiesų turi gilią istoriją. Vienu metu jo abatu buvo pats Šv. Grigalius Palamas. Jame vienuoliu tapo ir Šv. Antanas, Kyjivo olų vienuolyno įkūrėjas.
Šiandien Bažnyčioje Esfigmeno vėliavą neša brolija Karijese. Mus šiltai pasitiko vietinis kunigas, bendravimas su kuriuo visiems buvo tikra atgaiva po Šv. Andriejaus skito šaltėlio. Jis papasakojo apie vienuolyną, atnešė pagerbti relikvijas, atsakė į kai kuriuos mūsų bendresnius klausimus.
Kutlumušas, šv. Paisijaus celė, Ivironas
 |
| Ivirone |
 |
| Mulai |
Po Esfigmeno nukeliavome pagerbti šventybių į Kutlumušą. Toliau klanuotu keliu žygiavome valandos žygiu į Ivironą (Iberoną), pagerbti garsiąją Iberijos Dievo Motinos ikoną.
Pakeliui aplankėme šv. Paisijaus Atoniečio celę, taip pat koplyčia, skirtą stebuklui, kai pinigų neturinčiam pilgrimui padėjo Dievo Motina. Tokių istorijų Atone yra ne viena. Kai anksčiau vienuolynai už gyvenimą reikalavo pinigų ir nepriimdavo jų neturinčių piligrimų, būta nutikimų, kai Dievo Motina pasirodydavo ir pati duodavo pinigų tokiems piligrimams. Tokiams stebuklui atminti pastatyta ir ši koplyčia. Šiandien vienuolynai iš piligrimų nereikalauja pinigų nei už nakvynę, nei už maistą – remti galima tik laisva, anonimine auka.
 |
| Koplyčia, dedikuota piligrimui, neturėjusiam pinigų, kuriam pasirodė Dievo Motina |
 |
| Su kate prie senolio Paisijaus celės |
Iš Ivirono autobusu nuvažiavome į Karijes, užkandome valgykloje ir išžygiavome į gretimą kalną – pas senolį Makarijų. Bevažiuojant ant kalnų nusileido debesys ir kilome eidami tarsi per rūką – debesimi.
 |
| Ėjimas per debesis |
Pas senolį Makarijų (Marudos celė)
Beeinant pradėjo lyti. Po valandėlės žygiavimo keliais ir takeliais, susitikimo su žalčiu, pasiekėme senolio Makarijaus celę.
 |
| Marudos celė |
Senolis su mokiniu pasitiko mus prie įėjimo. Jis šiltai mus sutiko, gavome su triviečiai ir vieną dvivietį kambarį, su bendrais dušais. Netrukus pradėjo vakarinė.
Kadangi viską atliko tik trys pagyvenę vienuoliai, buvo mažiau giedojimo, daugiau skaitymo, pamaldos taip pat buvo gana trumpos – tik vakarinė. Po to visi susėdome ratu dideliame kambaryje su stalais ir minkštasuoliais , visiems buvo atnešta graikiška kava, saldumynai , ir prasidėjo pokalbiai su senoliu. Visi bendrai klausinėjo klausimų, o po to buvo galimybė pasilikti pasikalbėti ir asmeniškai.
Buvo labai įdomu, koks jis paprastas , kuklus ir nuolankus. Jis nevengė pajuokauti, šypsotis. Jo atsakymai buvo ir labai paprasti, ir tuo pačiu gilūs. Svarstėme, kad apie juos galėsime mąstyti dar ne vienerius metus.
Baigiantis pasisėdėjimui jis mus pakvietė pavakarieniauti, pats išėjo, nevalgė. Mikalojus sakė, kad jis rimtai valgo tik kartą per dieną. Pavalgėme, susitvarkėme, kas norėjo pabendravo asmeniškai su senoliu, tada jau be senolio susėdome arbatos , pasidalinę įspūdžiais patraukėme miegoti.
Senolis sakė, kad Liturgijos metu galėsime paskaityti tam tikrus tekstus lietuviškai.
Šiandien rytas prasidėjo nuo Dieviškosios Liturgijos su senoliu. Skaičiau įvairius maldavimus lietuvių kalba, broliai bendrakeleiviai garsiai lietuviškai sakė tėve mūsų. Nežinau, ar tai pirmas kartas, kai Atono pamaldose skambėjo lietuvių kalba, bet, vienaip ar kitaip, buvo įkvepianti patirtis.
Po pamaldų svetainėje su senoliu visi atsigėrėme kavos, jis visus palaimino, man pabučiavo ranką (kai bučiavau jo ranką) ir apkabino. Tai buvo labai paguodžiantis ir džiaugsmingas veiksmas. Senolis labai paprastas ir tėviškas žmogus.
Simboliška, kad naujajame kalendoriuje tai buvo kaip tik Šv. Kristoforo diena – Vilniaus globėjo. Taigi, susirinkę daiktus, prieš traukdami į miestą, sugiedojome troparą ir kondaką Šv. Kristoforui.
 |
| Vėl kelyje |
Šv. Grigaliaus (Grigoriou) vienuolynas
Atėjome į Atomo sostinę Karies, autobusu nuvažiavome iki Dafnės uosto, atsisveikinome su gidu, tada užkandome ir laukėme laivo. Norėjome aplankyti Simonopetra, bet nebuvo vietos piligrimams, todėl rezervavome vietas šv. Grigaliaus vienuolyne, esančiame greta.
 |
| Šv. Grigaliaus vienuolynas |
Galvojame, gal nueisime iš vieno vienuolyno į kitą, bet belaukdami laivo paskaitėme internete, kad kelias tarp vienuolynų labai nelengvas. Vėliau tuo įsitikinome patys – prieplaukus prie Simonopetros išvydome, kad vienuolynas ant didžiulės uolos, ir vienintelis kelias ten nuo jūros – stačiu šlaitu. Vėliau, jau atvykę į Grigoriou dėl įdomumo pabandėme paeiti link Simonopetros ir tam turėjome pakilti į aukštą kalną, tuomet nuo jo nusileisti iki pat jūros. Kelias buvo toks prastas, kad net upelį reikėjo pereiti akmenimis – nebuvo tilto.
Pradėję kilti į sekantį kalną supratome, kad į Simonopetra ir iš šitos pusės reikia kilti statmena uola. Intensyvus žemėlapis rodė, kad priekyje – 300 m aukščio pakylimas. Nutarėme net nebandyti ir grįžome atgal.
Nors iki Simonopetros nenuėjome, bet pasigrožėjome kalnais, kriokliu, taip pat gražiu vaizdu į Gregoriou, kuris kaip ir Simonopetra stovi ant uolos, tiesa, daug mažesnės. Visame kelyje radome užrašytas Šv. Sofronijaus Sacharovo, Šv. Paisijaus Atoniečio citatas.
 |
| Šv. Grigaliaus vienuolyne |
 |
| Šv. Grigaliaus vienuolyne |
 |
| Asketiškos sąlygos šv. Grigaliaus vienuolyne |
Mane asmeniškai labai sužavėjo vienuolių giedojimas. Nors paprastai tuo internete gersėja Vatopedas ir Simonopetra, Grigoriou vienuoliai giedojo įspūdingai – lėtai, neskubant, dailiai vinguriuojant melodijas. Kaip ir daug kur Atone, buvo du chorai – iš bažnyčios kairės ir dešinės – kurie pakaitomis atliko giesmes. Eilinę pamaldų akimirką galėjo giedoti ir visai vienas vienuolis, svarbiausias giesmes giedojo visi. Man pasisekė, kad kaip kunigą vienuoliai mane pasisodino prie savęs į choro stasidijas, galėjau puikiai viską girdėti.
Kadangi buvo sekmadienio išvakarės, buvo naktinis budėjimas (agripnija) – pirmą kartą jame dalyvavau. Iš pradžių 17 val. pusantros valandos buvo devintosios valandos pamaldos ir vakarinė, kurios pabaigoje pagerbėme relikvijas. Po to – vakarienė. Greitai po vakarienės, 19:30, prasidėjo pats budėjimas – naktinė, vidurnaktinė, rytmetinė ir pirma valanda. Buvo gera klausytis giedamų kanonų ir matyti, kaip už lango pamažu leidžiasi tamsa – tarsi pati gamta dalyvautų liturgijoje. Po kurio laiko atsidūrėme žvakių šviesoje. Pamaldos baigėsi apie 23:40, išėję į lauką pamatėme žvaigždžių nusėtą dangų.
 |
| Relikvijų pagerbimas po vakarinės |
 |
| Kukli vakarienė prieš budėjimą |
Ėjome miegoti vėlai, bet turėjome galimybę ir keltis vėliau – ryto pamaldos prasidėjo tik 6:30. Atėjome į bažnyčią anksčiau užsiimti geresnių vietų. Buvo trečia bei šešta valandos, tada prasidėjo Dieviškoji Liturgija. Vienuoliai giedojo lėtai, meditatyviai, meldėmės iki 8:30.
Priėmę Šv. Komuniją ir paskutinius palaiminimus visi išėjo į valgomąjį. Iškilmingai įžengė vienuolyno vyresnysis, vienuolis sukalbėjo maldas, vyresnysis palaimino maistą. Sėdome valgyti.
Sekmadienio stalas buvo itin turtingas – didelė porcija pasticijo (graikiškas patiekalas, panašus į lazanija, aišku vienuolyne be mėsos), salotos su feta, vynas, tortas. Valgant kaip visada buvo skaitomas dvasinis skaitinys, šįkart apie Šventąją Fotiniją, samarietę, kalbėjusią su Kristumi prie šulinio.
Daugumai pavalgius, vyresnysis suskambino varpeliu, atsistojome. Vienuoliai pradėjo giedoti šventinę giesmę, du su smilkytuvais priėjo pas vyresnį palaiminimo, pradėjo visus smilkyti. Vyresnysis atlaužė gabalėlį iš bažnyčios atneštos prosforos, tada vienuolis nešė prosforą kiekvienam atsilaužti po gabalėlį. Tai vadinamoji „panagijos apeiga“, simbolizuojanti brolijos vienybę.
Šitaip iškilmingai baigėsi mūsų laikas Atone. Svečių name atsigėrėme kavos, pajūryje sulaikėme kelto. Juo turėjome plaukti iki pat pusiasalio galo, kol apsisuko ir sugrąžino mus į Ouranoupolį. Nors tai gerokai prailgino kelionę, buvo ir teigiama dalis – iš kelto pamatėme daugiau įvairių vienuolynų, iki pat piečiausios Atono dalies. Labiausiai įsiminė Karulės celės – pavieniai nameliai ant stačios uolos, kur sudėtinga patekti. Kai kurie turėjo virves maisto ir kitų daiktų perdavimui krepšyje. Tokiuose nameliuose paprastai gyvena atsiskyrėliai.
Vėl Salonikai
Iš Ouranoupolio autobusu nuvažiavome į Salonikus, įsikūrėme viešbutyje. Kadangi vienas žmogus pasiūlė paaukoti pinigų, kad paragautume graikiško maisto, o dar buvo vien iš piligrimų, Igno gimtadienio išvakarės, kartu nuėjome į graikišką taverną. Graikai paprastai užsisako daug skirtingų patiekalų, visų ragauja, tą patį padarėme ir mes, šitaip užbaigdami savaitę trukusią askezę prieš pat išskrendant namo.
Kitą rytą nuėjome į rytmetinę ir Dieviškąją Liturgiją Salonikų Visų šventųjų parapijoje, priėmėme Šv. Komuniją, tada išėjome į šventąsias vietas – aplankėme ir pagerbėme šv. Grigaliaus Palamo relikvijas, antrą kartą aplankėme šv. Demetrijų ir šv. Anisiją, taip pat šv. Dovydo Tesalonikiečio bažnyčią ir vienuolyną. Šv. Dovydas buvo vietinis vienuolis, gyvenęs figmedyje. Po to nukeliavome į Vlatadono vienuolyną, pasimėgavome viso miesto panorama.
 |
| Visų šventųjų bažnyčioje |
 |
| Sveikiname Igną su gimtadieniu |
 |
| Šv. Dovydo bažnyčia ir Latomou vienuolynas |
 |
| Šv. Dovydo Tesalonikiečio bažnyčia |
 |
| Vlatadono vartai |
 |
| Pagrindinė Vlatadono vienuolyno bažnyčia (katolikonas) |
 |
| Salonikų panorama |
Po šios pėsčios piligrimystės dar nupirkome lauktuvių ir išvažiavome į oro uostą.
Apibendrinamas
Man šioje kelionėje labiausiai įsiminė trys dalykai – didžiulė, iškilminga šventė Ksenofonte, tylios, kuklios pamaldos ir gilūs pokalbiai senolio Makarijaus celėje, įspūdingo giedojimo lydimas naktinis budėjimas Grigoriou, kur meldėmės tai tamsoje, tai silpnoje žvakių šviesoje, prieblandoje.
Iš giesmių turbūt labiausiai įstrigo daug giedotas įpusėjimo troparai:
Šventei įpusėjus/ mano ištroškusią sielą pagirdyki pamaldumo vandeniu,/ nes visiems, Išganytojau, Tu šaukei:/ „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria!“/ Gyvybės šaltini, mūsų Dieve - Kristau,/ garbė Tau!
Įpusėjimas – tai kai praeina pusė Velykų šventinio laiko. Šis troparas buvo kartojamas daug kartų ir kažkaip palietė širdį.
Visi taip pat pastebėjo, kad ši kelionė labai suartino, atskleidė visus kaip asmenybes. Man atrodo svarbiausia, kad visi galėjo prisiliesti prie hesichastinės kultūros, patirti amžinosios liturgijos ritmą. Pasisėme per tai tarsi į indą malonės, neštis namo ir stengtis neišpilti.
***
Susiję įrašai:
- Piligrimystė į Estiją (2025)
- Pigrimystė Kryžių kalnas-Surdegis-Anykščiai
- Kun. V. Seliavko. Piligrimystė į Atono kalną
- Kun. G. Sungaila: Antroji piligrimystė į Atono kalną
- Mano kelionė į šventąjį Atono Kalną (2013 m.)
- Piligrimystė kaip proga mistagogijai. Egerijos pavyzdys XXI-ame amžiuje [video]
