Piligrimystė į Estiją (2025)

Praeitų metų rugpjūtį, po parapijos piligrimystės į Surdegį, gimė idėja – sekančią kelionę organizuoti į užsienį, į Estiją. Galėtų pasirodyti, kad kelionės kryptis pakankamai neįprasta, nes Estija istoriškai buvo daugiau liuteroniška, nei ortodoksiška (o dabar – ir ateistinė), tačiau mane ilgą laiką traukė būtent estų krikščionių ortodoksų (stačiatikių) kultūra bei istorija.

Estijoje pirmą kartą buvau dar būdamas vaikas, tačiau mažai ką iš to laiko bepamenu – tik Saremos malūnus ir vieną pilies bokštą. Vėliau Estija į mano gyvenimą grįžo studijuojant Ortodoksų Bažnyčios istoriją Baltijos šalyse – visuomet kėlė žavesį narsus Estijos ortodoksų atsiskyrimas nuo Maskvos patriarchato tarpukariu, tos laisvos Bažnyčios atgimimas atkūrus valstybės nepriklausomybę praeito amžiaus pabaigoje, unikali Estijos ortodoksų kultūra. Dar būdamas Maskvos patriarchato pasauliečiu svajojau aplankyti Konstantinopolio patriarchato parapijas Estijoje. Tiesa, tam išsipildyti nebuvo lemta – pirmą kartą Taline į pamaldas patekau jau visai kitame savo gyvenimo etape.

Mūsų vietinės Bažnyčios (Lietuvos egzarchato) likimas pastaraisiais metais persipynė su Estijos Bažnyčios likimu. Kaip ir Estijoje, šiandien Lietuvoje yra dvi krikščionių ortodoksų (stačiatikių) bendruomenės – viena pavaldi Konstantinopoliui, kita – Maskvai. Kaip ir Estijoje, Lietuvoje Konstantinopolis užima Bažnyčios vienijimo poziciją, neskirsto tikinčiųjų į „tikrus“ ir „netikrus“ pagal patriarchatus, nors ir atvirai kalba apie Maskvos patriarchato problemas, o Maskvos patriarchatas atsako atvira agresija – neigia Konstantinopolio dvasininkų bei Bažnyčios „tikrumą“, atsisako kartu melstis, tvirtina, kad tik Maskvos patriarchato struktūra atstovauja visus šalies ortodoksus.

Mūsų bendrijos taip pat susiję ir todėl, kad mūsų vietinis vadovas – Konstantinopolio visuotinio patriarcho atstovas Lietuvoje, egzarchas kun. Justinas Kiviloo – taip pat yra iš Estijos, ir dvidešimt metų ten tarnavo Konstantinopoliui pavaldžioje Bažnyčioje.

Taigi, piligrimystės į Estiją idėja pasirodė labai patraukli – aplankyti brolius ir seseris Kristuje, kurie dar yra ir mūsų likimo broliai – gyvena panašiomis sąlygomis, žino, ką išgyvename. Tačiau Estijos Bažnyčia yra Maskvos patriarchato kaimynystėje ne porą metų, kaip mes, o trisdešimt metų. Jie nuėjo tuo pačiu keliu gerokai toliau.

Ne mažiau įdomu buvo tiesiog pažinti kitą ortodoksų kultūrą, praplėsti akiratį. Savo piligrimystei pasirinkome Saremos salą, nes išgirdome vyksiant Kuresarės šv. Mikalojaus parapijos titulo šventę bei norėjome aplankyti šv. Jono Krikštytojo moterų skitą (nedidelį vienuolyną). Parapija šventė 235-ąjį jubiliejų ir tai buvo puikus piligrimystės įprasminimas.

Išvykimas iš Vilniaus, atvykimas į Saremą

Lietingą ketvirtadienio rytą kiek vėluodamas su šeima atskubėjau prie jau užvesto mikroautobuso. Įsėdome, pradėjome važiuoti. Kelionę, kaip pridera piligrimams, pradėjome nuo maldos – čia pat važiuojant sugiedojome labai trumpą paraklezę, kad Dievas palaimintų kelionę, taip pat maldą šventam Mikalojui – ne tik keliautojų, bet ir bažnyčios, į kurią keliaujame, globėjui.

Kelionė autobusu

Kelionė laukė ilga. Vien iki Estijos kranto reikėjo važiuoti 7-8 valandas, tuomet į salą keltis keltu, o joje dar virš pusvalandžio važiuoti iki reikiamo miesto – Kuresarės. Galvojau, kad laiko praleidimui galėtume tiesiog pažiūrėti kokį filmą, bet jo net neprireikė – užsimezgė tokie įdomūs pokalbiai apie Estiją, ortodoksijos istoriją, tikėjimą, kad laikas lėkė akimirksniu.

Diskutuojant apie istoriją kalba pakrypo apie Pskovo misiją. Man apie ją pasakojant bendrakeleiviai pasidalijo, kad yra filmas apie šios misijos kunigą – „Pop“ (liet. „Kunigas“). Nebuvau matęs to filmo ir labai susidomėjau – juk Pskovo misija buvo vykdoma nacistinėje Vokietijoje, kunigai siekė atkurti ortodoksų bažnyčias bei krikščionišką gyvenimą tuose kraštuose, kur religiją aktyviai naikino bolševikai. Tai be galo sudėtinga tema. Nutarėme, kad jeigu šioje piligrimystėje pažiūrėsime filmą, tai būtent šį.

Plaukimas keltu į Saremą

Bevažiuodami taip pat pradėjome mokytis, kaip estų kalba pasisveikinti: „Kristus prisikėlė! Tikrai prisikėlė!“. Taip ortodoksai sveikinasi 40-ies dienų šv. Velykų laikotarpiu. 

Interneto ir pažįstamų estų telefoninių konsultacijų dėka išsiaiškinome, kad „Kristus prisikėlė“ yra „Kristus on üles tõusnud“ („ü“ tariasi kaip vokiečių kalboje, t.y. panašiai kaip lietuvių „iu“; „õ“ atitikmens man nepavyko rasti, tai panašu į kai kurių slavų kalbų kietumo ženklą, pvz., bulgarų „ъ“). Atsakymas – „Tõesti on üles tõusnud“. Iškart supratome, kad turėsime užsiėmimą visai kelionei. Šios frazės mankština liežuvį geriau už bet kokią greitakalbę.

Pakeliui sustojome Salaspilyje (vėliau pasirodė, taip pat susijusiame su aptarto filmo vyksmu). Papietavome, sėkmingai nukeliavome į keltą, išplaukėme į Saremą. Nustebau pamatęs pakeliui ir daugiau įvairaus dydžio salų. Pasirodo, Estijoje jūros salų yra net virš dviejų tūkstančių! Tiesa, iš jų gyvenama tik nedidelė dalis.

Estijos salos

Išsilaipinus ir nuvažiavus į Kuresarę mus pasitiko egzarchas Justinas ir Piile-Riin – vietinės šv. Mikalojaus parapijos klebono dukra, fotografė, kurios nuotraukų paroda – parapijos šventės dalis. Įsikūrę viešbutyje vėlyvą vakarą išėjome pasivaikščioti, užmetėme akį į šv. Mikalojaus bažnyčią, taip pat į Kuresarės pilį, kur dar sugrįšime vėliau.

Kuresarės krikščionių ortodoksų šv. Mikalojaus bažnyčia

Lietuviška liturgija šv. Jono Krikštytojo skite (vienuolyne)

Penktadienio rytą ilgai miegoti negalėjome, nes važiavome į už 15 minučių kelio esantį šv. Jono Krikštytojo skitą – nedidelį moterų vienuolyną. Čia, šv. Andriejaus bažnyčioje, laiminant Saremos vyskupui Aleksandrui, mums buvo leista švęsti Dieviškąją Liturgiją lietuvių kalba.

 

Įėjimas į šv. Jono Krikštytojo vienuolyną

Klauzūra, kurioje yra ir nedidelė koplyčia

Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčia, kur meldėmės

Kai įžengiau į bažnyčią, girdėjau, kad seserys dar gieda rytmetinę estų kalba. Kai kurios melodijos buvo bizantinės, daugelis – daugiabalsės, kaip mūsų. Su patarnautoju pasiruošėme pamaldoms, atlikau proskomidiją, ir pasibaigus rytmetinei pravėriau ikonostaso vartus. „Palaiminta karalystė, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios...“ – prasidėjo Dieviškoji Liturgija.

Šv. Andriejaus bažnyčios viduje

Taip ikonostatas atrodo užvertais vartais

Šv. Andriejaus bažnyčios viduje

Vyskupo Aleksandro sostas

Tai turbūt buvo pirmas kartas istorijoje, kai Estijoje ortodoksų malda skambėjo lietuvių kalba. Mums tas momentas buvo ypatingas – po „skyrybų“ su Maskvos patriarchatu, Maskvai pavaldus Lietuvos vyskupas neleidžia mums tarnauti jų maldos namuose, o kitų Lietuvoje ir nėra. Meldžiamės, kur galime – Romos katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų maldos namuose, taip pat laikinai įrengtose koplytėlėse... Pirma kartą per tris metus bent dalis mūsų parapijos vėl galėjo pasimelsti tradicinėje ortodoksų bažnyčioje.

Pamaldų akimirkos

Paradoksalu, bet dėl Maskvos patriarchato pozicijos dabar tai tapo įmanoma tik užsienyje. Kaip Konstantinopolio patriarchato kunigas esu tarnavęs Bulgarijos, Graikijos, dabar ir Estijos bažnyčiose, bet pačioje Lietuvoje nueiti į kaimyninę ortodoksų bažnyčią ir ten tarnauti negaliu, nes Konstantinopolio patriarchatas nesutinka su Maskvos politika. Esu patyręs didelę paguodą meldžiantis su ortodoksais užsienyje ir dabar tikėjausi perduoti tą pačią patirtį mūsų parapijos broliams ir seserims.

Pamaldų pabaigoje padėkojome seserims, vyresnioji trumpai papasakojo apie skitą ir pakvietė kavos bei užkandžių prie stalo.

Koplyčia vienuolyno klauzūroje, kur pagerbėme relikvijas

Šv. Jono Krikštytojo skitas – nedidukas vienuolynas, kuriame ilgą laiką gyveno kelios seserys, kurios dėl sunkių ligų persikraustė į didesnį Graikijos vienuolyną, kur gali gauti pagalbą. Bet jų skitas neliko tuščias – prieš kurį laiką vyskupas Aleksandras paklausė naujai įšventinto Pernu vyskupo iš Suomijos Damaskino, ar šis nežino, kaip atgaivinti skitą, ir vysk. Damaskino dėka į vienuolyną iš Suomijos atvyko sesuo Porfirija bei dvi naujokės.

Sužinojęs, kad sesuo Porfirija yra iš Suomijos, pasiteiravau, ar palaiko ryšius su Lintulos moterų vienuolynu, esančiu Suomijoje – jame neseniai apsigyveno viena mūsų parapijietė. Sesuo patvirtino, kad tikrai bendrauja, ir to vienuolyno vyresnioji minėjo, kad yra naujokė lietuvė, be to, greitu laiku lankysis Saremoje. Buvo smagu išgirsti, kad mus jungia tokie ryšiai.

Pabendravę prie kavos puodelio dar pažiūrėjome vidinę skito koplytėlę, kur vyksta kasdienės pamaldos. Ji labai nedidelė, bet be galo jauki. Koplytėlėje turėjome galimybę pagerbti Estijos kankinių, kuriuos XX a. nužudė bolševikai, palaikus. Po trumpos maldos atsisveikinome ir leidomės į ekskursiją aplink salą.

Pilis ir sala

Pirmiausia apžiūrėjome Kuresarės pilį. Tai – istorinė katalikų vyskupo tvirtovė, kuris Livonijos ordino laikais buvo ir žemės valdytojas. Įspūdinga viduramžiška pilis, su dar įspūdingesniu:„žvaigždiniu“ vietovės planu.

Kuresarės pilis

Pilies planas

Kuresarės pilis yra viena geriausiai išlikusių viduramžių pilių Baltijos šalyse. Ji pradėta statyti XIV amžiaus pradžioje, tikėtina, kad ją pastatė Kuržemės vyskupai kaip savo rezidenciją ir gynybinį objektą. Pilis išsiskiria griežta gotikine architektūra, kvadratinio plano kiemu ir dviem bokštais. Ji ilgainiui buvo stiprinama ir pertvarkoma, o vėlesniais amžiais naudota ir kaip tvirtovė, ir kaip administracinis centras.

Pilies viduje

Vaizdai iš pilies

Po pilies leidomės į ekskursiją aplink visą Saremą. Kadangi esame piligrimai, ypatingą dėmesį skyrėme bažnyčioms. Visas šias ekskursijas organizuoti padėjo motinėlė Mare – vietinės šv. Mikalojaus parapijos klebono žmona. Ji mums be galo padėjo, be jos kelionė nebūtų tokia sėkminga.

Saremos gamta. Baltijos jūros vaizdai

Buvo įdomu sužinoti, kad Saremoje nėra nė vienos Maskvos patriarchato bažnyčios. Saloje gausu gražių, didelių ortodoksų šventovių, deja, jaunimas dažniausiai išvažiuoja studijuoti bei dirbti į didesnius miestus arba į užsienį, todėl miesteliuose ir kaimuose bendruomenės mažėja. Lieka tik senoliai.

Saremos ortodoksų bažnyčios

Labai įdomu buvo aplankyti ir senovinę liuteronų bažnyčią. Karjos šv. Kotrynos bažnyčia yra viena seniausių ir įdomiausių viduramžių bažnyčių Estijoje. Ji pastatyta XIV amžiaus pradžioje, ir išsiskiria tuo, kad jos apsidėje (bažnyčios gale, kur yra altorius) galima rasti neįprastų akmens raižinių, tarp jų – pagoniškų ir net ezoterinių simbolių, tokių kaip gyvybės medis, saulės ženklai, apsauginiai ženklai ar net kai kurios figūros, interpretuojamos kaip turinčios maginę reikšmę.

Mokslininkai vis dar diskutuoja apie šių simbolių kilmę – kai kurie mano, kad tai vietinės liaudies tradicijos ir krikščionybės susipynimo ženklas, kiti įžvelgia viduramžių mistikos ar net tamplierių įtaką.

Gidė (beje, Estijos lietuvė) pasakojo, kad simboliais bandyta į garbinimą pritraukti vietinius pagonis, bet po reformacijos simboliai buvo paslėpti. Vėl atidengti tik sovietmečiu.

XIV a. pradžios liuteronų šv. Kotrynos bažnyčia (Karja kirik)

Pagoniški simboliai apsidėje

Man asmeniškai tokios senovinės bažnyčios labai patinka, nes mena laikus, kai Rytų ir Vakarų Bažnyčios dar buvo viena Bažnyčia. Paprastai jų architektūroje lengva atpažinti ortodoksų bažnyčių planą ir jose matai bendras šaknis. Žinoma, pagoniški simboliai nėra priimtini krikščionių bažnyčioje, tai tik istorinė įdomybė. 

Dar aplankėme Saremos malūnus ir meteorito suformuotą ežerą. Sarema turi savo unikalią malūnų tradiciją (nors yra ir mums įprastų „olandiškų“ malūnų), o Kaali meteoritų kraterių laukas – unikalus gamtos objektas, susidedantis iš kelių kraterių, iš kurių didžiausias virto Kaali ežeru.

Malūnai

Kaali meteorito suformuotas ežeras

Keliaudami džiaugiamės, kad nepaisant prognozuoto lietaus, beveik visą piligrimystę lijo tik tada, kai važiavome autobusu, o ne tada, kai tekdavo eiti į lauką. Matyt, Dievas girdėjo mūsų maldas.

Parapijos šventė, pirma diena

Sekančią dieną atėjome į šv. Mikalojaus parapijos titulo šventę. Visi susirinkusieji pasitiko Talino ir visos Estijos metropolitą Steponą ir Pernu bei Saremos metropolitą Aleksandrą. Po sveikinimo žodžių buvo atidaryta nuotraukų paroda. Parodoje buvo užfiksuotos Jo Šventenybės patriarcho Baltramiejaus vizito į Estiją akimirkos. Už auką parapijai galima buvo įsigyti vieną iš nuotraukų, ir mes nutarėme įsigyti savo patriarcho nuotrauką.

Apžiūrint nuotraukų parodą

Po parodos atidarymo sekė ekskursijos po bažnyčią, po to – du koncertai. Pirmasis vyko estų liaudies muzikos koncertas. Buvo pakviestos moterys iš Kihnu salos – ypatingos vietos, kur visa sala išpažįsta ortodoksų tikėjimą, turi savo estų kalbos dialektą, žmonės nuolat vilki tautiniais rūbais. Kihnietės giedojo savo liaudies muziką. Skambant vienai, sakyčiau, nuotaikingai dainai, kun. Justinas man tyliai paaiškino: „Šią giesmę jos gieda lapkričio 2 d., per mirusiųjų minėjimą, kapinėse“. Man kihniečių muzika apskritai pasirodė daug linksmesnė, nei lietuvių.

Kihnietės gieda savo liaudies muziką

Tėvas Justinas pasakojo, kad pagal kihniečių tautinius rūbus galima atpažinti, kuri moteris yra susituokusi, kuri – mergauja, kuri – gedi arba našlauja. Netekėjusios merginos bei moterys nešioja tradicinius sijonus, ištekėjusios ant sijono nešioja prijuostę. Jeigu prijuostė raudona – nėra gedulo, jeigu mėlyna – mirė artimas žmogus, juoda – mirė vyras. Kunigas taip pat pasidalino prisiminimais, kad Didįjį Penktadienį visos kihnietės dėvėdavo mėlynais gedulo rūbais – dėl Kristaus mirties. Tai palikdo didelį įspūdį pamaldų metu. 

Pirmojo koncerto pabaigoje organizatoriai pakvietė vieną iš mūsų, piligrimų, atlikti lietuvių liaudies dainų. Augustas pagiedojo senų lietuviškų užstalės dainų, ir kihnietės nusišypsojo supratusios tą patį, ką ir aš – kad mūsų dainos gerokai rimtesnės ir dramatiškesnės, netgi dainos apie vynelį.

Po liaudies muzikos koncerto sekė bažnytinės muzikos koncertas. Talino šv. Aleksandro parapijos choras atliko įvairias ortodoksų liturgines giesmes estų kalba. Kadangi nemažai jų repertuaro sutapo su mūsų naudojamu, buvo lengva iš melodijos atpažinti, kokios giesmės skamba. Po koncerto prasidėjo vakarinės pamaldos su vyskupu Aleksandru.

Talino šv. Aleksandro parapijos choro koncertas

Vakare viešbutyje nutarėme galop organizuoti filmo „Pop“ peržiūrą. Ir tikrai buvo verta – filmas sukrečiantis iki pat širdies gelmių. Jis – apie ortodoksų kunigą, kuris atsidūrė dviejų blogio imperijų sankirtoje. Vienoje pusėje – religiją persekiojantys bolševikai, bažnyčias verčiantys sandėliais ir kino klubais, o kunigus tremiantys bei šaudantys. Kitoje pusėje – naciai, leidę veikti kunigų misijai ir netgi skatinę ją iš sovietų atkovotose teritorijose, bet patys darantys nežmoniškus nusikaltimus. Kunigui teko priimti sprendimus situacijoje, kurioje nebuvo teisingų sprendimų.

Beje, filme paminima, kad greičiausiai dėl tokių kunigų atsidavimo Stalinas ir pakeitė savo religinę politiką iš persekiojimo į toleranciją (1943 m.). Jis nenorėjo palikti vokiečiams religijos kortos – sovietai nustojo aktyviai persekioti krikščionis, kad šie nestotų vokiečių pusėn.

Šv. Platonas, Estijos vyskupas, nužudytas bolševikų

Antroji šventės diena ir grįžimas namo

Sekmadienis prasidėjo hierarchine Dieviškąja Liturgija, kuriai vadovavo Talino ir visos Estijos metropolitas Steponas, kartu tarnavo Pernu ir Saremos metropolitas Aleksandras bei įvairūs kunigai. Aš ir mano žmona Justina nuėjome į choro vietą. Nors Dieviškoji Liturgijai daugiausia vyko estų kalba, tačiau antifonas (psalmes), cherubinų giesmę, šv. Velykų troparą ir „Tėve mūsų“ sugiedojome lietuviškai. Tikėjimo išpažinimo metu metropolitas Steponas išėjo iš už ikonostaso ir apkabindamas pasakė „Kristus tarp mūsų!“, pagal ramybės bučinio paprotį tarp dvasininkų šią Liturgijos akimirką. Paprastai taip vienas kitą sveikina ir bučiuojasi tik kunigai prie altoriaus, tačiau jis parodė dėmesį ir priėjo prie manęs choro vietoje – tai labai stipriai sujaudino. Po anaforos, visi priėmėme Šv. Komuniją.

Kuresarės bažnyčia

Viduje

Pamaldų akimirka

Procesijos aplink bažnyčią akimirka

Apsikeitimas linkėjimais bei dovanomis

Bendra nuotrauka po pamaldų

Liturgijos pabaigoje vyskupai pasakė sveikinimo žodį parapijai, o tada kreipėsi į mus, piligrimus iš Lietuvos. Metropolitas Steponas ne tik išreiškė didelį džiaugsmą dėl mūsų bendrystės ir pagyrė motinėlės Justinos giedojimą, bet dar palinkėjo stiprybės tame kelyje, kuriame einame – kuriuo Estijos Bažnyčia pradėjo eiti prieš trisdešimt metų, o mes – tik prieš du metus. Visiems piligrimams vyskupas Aleksandras padovanojo knygą albumą apie Pernu katedrą ir pakvietė apsilankyti ir ten. 

Savo padėkos žodyje turbūt išreiškiau tai, ką jautėme visi – kad ši piligrimystė padėjo išgyventi Visuotinės Bažnyčios slėpinį. Išgirdome maldas estų kalba, sutikome ir ukrainiečių, kartvelų bei kitų tautybių žmonių, kuriuos visus jungia viena Kristaus Bažnyčia, kurios dalis – ir mes, Lietuvos piligrimai.

Grįžimas

Po pamaldų visi sėdome prie bendro šventinio stalo. Pasistiprinę išvažiavome į Lietuvą.

Kelias buvo sklandus, beveik visą laiką praleidome diskutuodami apie gana gilius teologinius dalykus. Buvo tik viena bėda – neturėjome bilieto į keltą, ir išsigandau, ar neteks laukti kelto iki naktiesv– automobilių buvo daug ir keltuose nebuvo vietos. Visgi, ačiū Dievui, patekome, atrodo, į trečią keltą ir prisivijome grafiką.

Autobuse taip pat pasimeldėme naktine malda su Akatisto ištrauka. Taip gražiai pasibaigė trumpa, bet dvasiškai turtinga kelionė.

***

Taip pat skaitykite:

- Kun. G. Sungaila: Antroji piligrimystė į Atono kalną

- G. Sungaila. Mano kelionė į šventąjį Atono Kalną (2013 m.)

- Kun. V. Seliavko. Piligrimystė į Atono kalną (2022 m.)