Kun. G. Sungaila: Antroji piligrimystė į Atono kalną
 |
| Fone – Atono kalnas. Vaizdas iš Pantokratoro vienuolyno |
Šis pasakojimas ne apie piligrimystę po Atono kalną, bet į – keliavome skirtingomis šventomis vietomis, kol pasiekėme galutinę stotelę Šventajame Kalne. Piligrimystės idėja kilo iš to, kad aš ir kun. Georgijus Rojus buvome pakviesti į konferenciją Ouranoupoulyje – mieste, iš kurio keltais vykstama į Atoną. Taigi, pagalvojome, kodėl gi neišplėsti kelionės į pilnavertę piligrimystę.
 |
| T. Georgijus Rojus ir aš laive į Atoną geriame kavą |
Išaušus dienai, ankstyvą rytą pradėjau nuo maldos, prašydamas, kad Dievas palaimintų kelionę, ir kreipiausi užtarimo, be šv. Mikalojaus (tradicinio keliautojų globėjo) dar į šv. Ambraziejų, šv. Demetrą ir šv. Grigalių Palamą – tuos didžiuosius šventuosius, su kuriais susitiksime kelionėje. Kad piligrimystė duotų dvasinės naudos, verta pradėti bendrauti iš anksto, taip pat pasidomėti, kokios maldos šventiesiems yra, kokios jų gyvenimo istorijos. Dalinai pasidomėjau iš anksto, dalinau – jau būdamas tose vietose.
Po maldos susitikome su tėvu Georgijumi, sėdome į taksi ir nuvykome į oro uostą. Tiesioginių skrydžių į Salonikus nėra, tad skrendame į Milaną – vieno didžiųjų šventųjų tarnystės ir amžinojo poilsio vietą.
Prisiliečiant prie šventųjų tėvų palikimo: Milano katedra
Lėktuvui skrendant į Milaną pro lėktuvo iliuminatorių atsivėrė nuostabus snieguotų Alpių viršūnių vaizdas. Štai taip Milano miestas nuo senovės buvo iš šiaurės pusės ginamas sunkiai peržengiamų kalnų, nors net senovės istorijoje ir buvo juos sėkmingai peržengusių priešų. Apeninų pusiasalis, kuriame yra Milanas, apsuptas kalnų ir jūrų, taigi, jo miestai vien dėl gamtos sąlygų būdavo nelengvas grobis kitataučiams.
Sunkiai peržengiami kalnai tarnavo ne tik kaip apsauga, bet ir puiki vieta askezei, kuriai ryžosi įvairūs krikščionių šventieji. Ir dabar Alpėse veikia bent keli ortodoksų vienuolynai. Bet mūsų tikslas – už Alpių.
 |
| Alpių kalnai. Pro lėktuvo iliuminatorių |
Piligrimystę pradedam nuo kelionės pas šventąjį Ambraziejų (339-397). Jis – vienas didžiųjų krikščionių ortodoksų (ir ne tik mūsų) šventųjų, nuostabus Bažnyčios mokytojas, iš kurio raštų ir šiandien mokomės tikėjimo, kurio giesmes ir giedame per pamaldas.
 |
| Šv. Ambraziejus. Mozaika |
Šv. Ambraziejus jaunystėje buvo teisininkas, vėliau – valdininkas (gubernatorius). Milane krikščionys jį labai gerbė kaip teisų ir sąžiningą žmogų, nors jis nebuvo krikštytas, tik katechumenas (tuo metu žmonės dažnai atidėliodavo krikštą gyvenimo pabaigai). Miesto krikščionys tuo metu buvo susiskaldę – vieni liko ištikimi ortodoksijai, kiti išpažino arijonizmą (nepripažino Kristaus dievystės).
Dėl vietinių krikščionių susiskaldymo, po vyskupo mirties buvo labai sunku susitarti, kas gi bus naujuoju vyskupu. Ortodoksai norėjo ortodokso vyskupo, arijonai – arijono. Pasak legendos, į vieną tokių susirinkimų, kuriame buvo ginčijamasi dėl būsimojo vyskupo, atėjus valdininkui Ambraziejui, vienas mažas vaikelis pagautas Dievo malonės sušuko: „Ambraziejus – vyskupas!“. Ši mintis taip patiko miniai, kad visi pradėjo skanduoti – „Ambraziejus – vyskupas!“. Pats Ambraziejus iš nuolankumo atsisakė būti vyskupu, bet kai vėliau jo kandidatūrą palaikė net ir imperatorius, sutiko.
Per savaitę, nuo lapkričio 30 iki gruodžio 7 (kai švenčiamas jo atminimas) šventasis nuėjo kelią nuo katechumenato iki vyskupystės. Jis buvo pakrikštytas, įšventintas diakonu, kunigu, o vėliau – ir vyskupu. Naujasis vyskupas paaukojo visą savo didelį turtą Bažnyčiai ir davė skaistumo įžadą.
Tapęs vyskupu, Ambraziejus tvirtai gynė ortodoksiją. Tai, žinoma, pagilino konfliktą su arijonais. Kadangi buvo nesutarimai ir dėl to, kam priklauso bažnyčių pastatai, Ambraziejus ne tik gynė esamas ortodoksų bažnyčias, bet ir statė naujas – viena iš jų yra šventųjų kankinių bažnyčia Milane, pastatyta daugybės kankinių palaidojimo vietoje, kurioje šiandien tarp šventųjų kankinių relikvijų ilsisi ir šv. Ambraziejaus kūnas (ji vadinama šv. Ambraziejaus bazilika).
Gindamas ortodoksiją, šventasis nebijojo ir konflikto su valdžia. Jam priklauso žodžiai „kas priklauso Dievui, nėra imperatoriaus valdžioje“. Kai 390 m. ortodoksas imperatorius Teodozijus (tas pats, kuris Nikėjos ortodoksiją paskelbė valstybine religija!) įsakė išžudyti sukilėlius Salonikų mieste, šv. Ambraziejus jį ekskomunikavo ir pareiškė, kad neduos Komunijos iki imperatorius neatliks atgailos. Imperatorius sutiko, atgailavo lankydamasis bažnyčioje be imperatoriaus rūbų, kol šv. Ambraziejus davė jam išrišimą ir priėmė atgal į Bažnyčią.
Dėl vietinių krikščionių susiskaldymo, po vyskupo mirties buvo labai sunku susitarti, kas gi bus naujuoju vyskupu. Ortodoksai norėjo ortodokso vyskupo, arijonai – arijono. Pasak legendos, į vieną tokių susirinkimų, kuriame buvo ginčijamasi dėl būsimojo vyskupo, atėjus valdininkui Ambraziejui, vienas mažas vaikelis pagautas Dievo malonės sušuko: „Ambraziejus – vyskupas!“. Ši mintis taip patiko miniai, kad visi pradėjo skanduoti – „Ambraziejus – vyskupas!“. Pats Ambraziejus iš nuolankumo atsisakė būti vyskupu, bet kai vėliau jo kandidatūrą palaikė net ir imperatorius, sutiko.
 |
| Priešais šv. Ambraziejaus (kankinių) baziliką |
Per savaitę, nuo lapkričio 30 iki gruodžio 7 (kai švenčiamas jo atminimas) šventasis nuėjo kelią nuo katechumenato iki vyskupystės. Jis buvo pakrikštytas, įšventintas diakonu, kunigu, o vėliau – ir vyskupu. Naujasis vyskupas paaukojo visą savo didelį turtą Bažnyčiai ir davė skaistumo įžadą.
Tapęs vyskupu, Ambraziejus tvirtai gynė ortodoksiją. Tai, žinoma, pagilino konfliktą su arijonais. Kadangi buvo nesutarimai ir dėl to, kam priklauso bažnyčių pastatai, Ambraziejus ne tik gynė esamas ortodoksų bažnyčias, bet ir statė naujas – viena iš jų yra šventųjų kankinių bažnyčia Milane, pastatyta daugybės kankinių palaidojimo vietoje, kurioje šiandien tarp šventųjų kankinių relikvijų ilsisi ir šv. Ambraziejaus kūnas (ji vadinama šv. Ambraziejaus bazilika).
 | ||
Bazilikos viduje
|
Dar daug nuostabių darbų yra nuveikęs šventasis Ambraziejus, juos visus čia būtų sunku aprašyti. Ortodoksų pamaldose galima išgirsti šv. Ambraziejaus parašytą giesmę „Tave, Dieve, garbinam“, kiekvienos Rytmetinės metu taip pat giedame „Garbės himną“ (doksologiją), kuris be galo panašus į „Tave, Dieve, garbinam“, ir galimai jo įtakotas. Taigi, ne tik iš šv. Ambraziejaus mokomės, jį prisimename, jo užtarimo prašome, bet ir meldžiamės jo žodžiais.
Šiame koncerte nuo 13:55 gali išgirsti „Tave, Dieve, garbinam“:
Vienas iš nuostabių dalykų, ką galime patirti piligrimystės metu – gyvą susitikimą su Dievu ir jo šventaisiais per fizinį buvimą šventųjų gyvenimo vietose. Taip ir mes, nusileidę Bergamo oro uoste, nuskubėjome į Milaną pas savo šventąjį draugą ir tėvą Kristuje.
Beeidami link bazilikos, matėme daug bažnyčių ir senovinio miesto liekanų, užėjome į dvi bažnyčias pasimelsti. Galų gale pasiekėme galutinį tikslą – mūsų akims atsivėrė didelė romaninė katedra, kurios architektūra buvo tokia sava ir pažįstama. Praėjus kiemą, kuriame senovėje čia, kaip ir Konstantinopolyje, prasidėdavo įvairios pamaldos, įžengėme į erdvę baziliką. Už altoriaus, papuošto ciborijumi, buvo kripta, kurioje pamatėme šventąjį Ambraziejų ir šventuosius kankinius.
 |
| Šv. Ambraziejaus ir trijų kankinių relikvijos |
Kriptoje tuo metu buvo vos keli žmonės, tad galėjome tyloje ir ramybėje pasimelsti, pabendrauti su šventuoju. Prašiau, kad jis lydėtų ir globotų mus ir tolesnės piligrimystės metu, šlovinau, kiek pajėgiau prisiminti, Dievą, davusį pasauliui tokių šventųjų, šv. Ambraziejaus giesmės žodžiais.
Šitaip tyloje maldoje praleidus kurį laiką, išgirdome, kad į kriptą leidžiasi grupė turistų. Patalpa prisipildė žmonių, gidas pradėjo pasakojimą vokiečių kalba, girdėjosi šurmulys. Nutarėme, kad laikas eiti – pakilome apžiūrėti šoninių bažnyčios navų, kuriose palaidoti kiti šventieji, pasimelsti ten. Vaikščiodami po baziliką aptarinėjome šv. Ambraziejaus gyvenimą, koks stiprus jo liudijimas.
Šv. Ambraziejus ne tik įkvepia tikėjo žygdarbiams, bet yra ir labai aktualus Bažnyčiai šiandien, kai lygiai taip pat mūsų bendruomenė Lietuvoje yra pasidalinus, kai negalime sutikti su Putino (tarsi Teodozijaus) surengtomis žudynėmis, kai rengiamės statyti naujus maldos namus.
Toliau vyksime kaip tik į tą miestą, kurio gyventojus kadaise stojo ginti šv. Ambraziejus – Salonikus (Tesalonikus).
Salonikai: Vlatų vienuolynas (Vlatadon)
Naktiniu lėktuvu atskridome į Salonikus. Beprotišku greičiu taksi vairuotojas nuvežė mus pas bičiulį nakvoti. Pamiegoję keletą valandų, atsikėlėme į pamaldas.
Tai buvo sekmadienis. Atvykome į didelį vienuolyną, kuriame yra galimybė gyventi Graikijos bei užsienio studentams – Vlatodoną. Vienuolyno vyresnysis, metropolitas Nikeforas, iš anksto palaimino mane ir kun. Georgijų Rojų tarnauti pamaldas kartu su juo.
Vlatų (Vlatodono) vienuolynas – vienintelis Salonikų miesto vienuolynas, veikiantis nuo Bizantijos laikų. Jį XIV amžiaus viduryje įkūrė Salonikų arkivyskupo ir didžio ortodoksijos gynėjo Grigaliaus Palamo mokiniai, broliai Dorotėjus ir Morkus Vlatai, dėl kurių vienuolynas ir graikiškai vadinamas „Vlatodon“ („Vlatų vienuolynas“). Šventoji bendruomenė įsikūrė vietoje, kurioje tikriausiai buvo senesnė bažnyčia. Visus kitus miesto vienuolynus uždarė XV a. miestą okupavę turkai osmanai.
 |
| Įėjimas į pagrindinę Vlatų vienuolyno bažnyčią (katholikon) |
Salonikai – vienas iš miestų, kur Evangeliją skelbė apaštalas Paulius (prisiminkite „Laišką tesalonikiečiams“). Taigi, daugelyje vietų galima sutikti lenteles, pasakojančias, kad čia buvo Apaštalas. Taip ir Vlatų vienuolyne atminimo lentelė skelbia, esą čia anksčiau stovėjusi sinagoga, kurioje apie Kristų pamokslavo šv. Paulius.
Atėjome į Vlatų vienuolyną prieš pat prasidedant rytmetinei – toks Graikijoje paprotys, prieš Liturgiją (sekmadienio būtinąsias pamaldas) vieną valandą melstis rytmetinę, giedamas pamaldas be Eucharistijos. Į jas ateina tik uoliausieji pasauliečiai, kurie nori ilgiau pasimelsti.
Prie mūsų pradėjo eiti susipažinti kunigai ir vienuoliai. Bemat pasimatė tarptautinė vienuolyno misija – be graikų, buvo ukrainiečių, moldavų, netgi diakonas iš Tanzanijos. Tarp giedančių studentų buvo ir baltarusių, suomių ir daug kitų tautybių žmonių. Dvasininkai mums davė liturginius rūbus, pasimeldus pakvietė į lauką pasitikti vyskupo.
Prie mūsų pradėjo eiti susipažinti kunigai ir vienuoliai. Bemat pasimatė tarptautinė vienuolyno misija – be graikų, buvo ukrainiečių, moldavų, netgi diakonas iš Tanzanijos. Tarp giedančių studentų buvo ir baltarusių, suomių ir daug kitų tautybių žmonių. Dvasininkai mums davė liturginius rūbus, pasimeldus pakvietė į lauką pasitikti vyskupo.
 |
| Apsirengę liturginiais rūbais prieš prasidedant Liturgijai |
Visi išėjome į bažnyčios šventorių. Artėjant Liturgijai pradėjo skambėti bažnyčios varpai. Atėjo ir kiekvieną palaimino metropolitas. Įėjome į vidų ir pasimeldę apsirengėme liturginiais rūbais, pasibaigus rytmetinei pradėjome kitas pamaldas. Mano nuostabai buvo hierarchinė Dieviškoji Liturgija – ypatingai iškilmingos pamaldos, kurias tarnauti gali tik hierarchas (vyskupas).
Kunigai mus paskatino skaityti maldas gimtąja kalba. Taigi, ko gero, pirmą kartą šiame Graikijos vienuolyne skambėjo maldos lietuvių ir baltarusių kalbomis. Atėjus laikui priimti Komuniją, buvome nustebinti, nes į presbiteriją įėjo dar penki vyskupai, kurie netarnavo, bet norėjo priimti Sakramentą – be Salonikų metropolito, buvo Aleksandrijos ir Jeruzalės patriarchato vyskupų. Susijaudinau, kad esame tokioje iškilmingoje kompanijoje.
Po pamaldų pasirodė šių svečių atvykimo priežastis – buvo šv. Nikeforo diena, todėl visi sveikino metropolitą su vardadieniu. Pamaldų dalyviai, ir dvasininkai, ir pasauliečiai, buvo pavaišinti graikiška kava, saldumynais, šiek tiek stipriųjų gėrimų, o po pasisėdėjimo kiekvienam namo davė dar po „lauknešėlį“ – supakuotą saldumyną.
Tėvas Georgijus sakė, kad jam buvo tikra atgaiva tarnauti tikroje ortodoksų architektūros bažnyčioje. Juk Lietuvoje visos senosios šventovės priklauso Maskvos patriarchatui, kuris nutraukė su mumis bendrystę, todėl, bent kol kas, tarnaujame ortodoksų pamaldas katalikų, liuteronų, reformatų maldos namuose arba laikinose koplyčiose. Salonikuose gavome galimybę pasimelsti pagal mūsų tradiciją ir tikėjimą pastatytoje šventovėje.
Salonikai: susitikimas su šv. Demetru
Po vaišių Vlatadone pėsčiomis iškeliavome į miestą aplankyti kitų bažnyčių ir didžiųjų šventųjų, kurių kūnai ilsisi jose. Aplankėme daug nuostabių šventovių, bet pirmoji didelį įspūdį paliko šv. Demetro bazilika.
Šv. Demetras – žymus Salonikų šventasis ir globėjas, kilęs iš kilmingos šeimos ir jauname amžiuje tapęs kariu. Vėliau dėl savo narsos ir dorybių jis buvo paskirtas karvedžiu ir valdininku – prokonsulu.
Šventojo šeima buvo slapti krikščionys ir jis pats buvo krikštytas dar vaikystėje. Tačiau skirtingai nei šeima, Demetras nutarė neslėpti savo tikėjimo ir skelbė Kristų atvirai, daugelį atverdamas į tikėjimą.
Netrukus po to imperatoriaus garbei buvo organizuotos gladiatorių kautynės. Vietiniai pagonys didžiavosi Liaju (gr. Lyaios), heraklišku galiūnu, arenoje nužudžiusiu daugybe krikščionių. Buvo planuojama, kad jis kausis imperatoriaus akivaizdoje. Apie tai sužinojęs jaunas krikščionis Nestoras nuėjo į termas ir aprašė šv. Demetro palaiminimo, kad galėtų stoti į kovą su Liaju tarsi Dovydas prieš Galijotą, ir parodytų pagonims Dievo šlovę. Šv. Demetras jį palaiminimo, ir Nestoras stojo į kovą. Dvikovos pradžioje krikščionis sušuko: „Padėk man, Demetro Dieve!“.
Liajas puolė Nestorą, tačiau šis tik pasitraukė ir vienu judesiu vikriai ietimi perdūrė jam širdį. Pagonių minia jautėsi pažeminta. Imperatorius liepė nukirsdinti Nestorą ir pasmeigti ietimis šv. Demetrą. Kariai atėjo į termas ir kitų kalinių akivaizdoje nužudė šventąjį.
Krikščionys palaidojo savo didvyrį prie termų, o vėliau, V a., ten pastatė Šv. Demetro bažnyčią, kuri daugybė kartų atnaujinta bei perstatyta stovi ir šiandien. Esu buvęs šioje bažnyčioje, bet šį kartą pirmą kartą sužinojau, kad po jo pastatu yra termos, kuriomis galima pasivaikščioti ir šiandien. Be to, yra šulinys, kuriame okupacijos metais buvo slepiamas šventojo kūnas. Pats kūnas šiandien yra bažnyčioje.
Retkarčiais vakarais meldžiuosi klausydamas pamaldų transliacijų iš Salonikų, ir visada pabaigoje skamba troparas šv. Demetrui – Salonikų globėjui. Prie kapo bandžiau prisiminti tą giesmę. Gera ateiti prie kūno šventojo, į kurį ne kartą kreipeisi. O dėka mano draugo pasakojimo apie šventojo gyvenimą, kurį perpasakojau, pirmą kartą supratau, apie ką giedama tropare:
Troparas šv. Demetrui, 3 t.
Pasaulis rado tavyje didį gynėją, nes įveikdamas pagonis Tu tapai Nugalėtoju. Kaip Tu sutriuškinai Liajo puikybę, [palaiminimu] suteikdamas drąsos Nestorui stadione, taip prašome, šventasai, didysis kankiny Demetrai, dabar melsk Kristų Dievą už mus, kad Jis suteiktų mums savo didį gailestingumą!
Bazilikoje buvo ir kitų kankinių kūnų, prie kurių meldėmės, pvz. šv. Anisijos.
Po Kutlumušo, pėsčiomis nuėjome į šv. Andriejaus skitą. Keliavome su visais daiktas, per trisdešimt kelių laipsnių karštį, su juodomis sutanomis, tad patyrėme nemažą fizinį iššūkį.
Šv. Andriejaus skite prisiglaudėme prie apaštalo Andriejaus galvos liekanos, pasimeldėme ir nuėjome į parduotuvėlę pas tėvą Nikodemą, bendravimą su kuriuo aprašiau aną kartą.
- Prieš vienuolika metų buvau čia ir padovanojote man ikoną – laužyta graikų kalba pasakiau.
- Tikrai? Štai jaunimas puikiai atsimena senius, o seniams jaunuolius sunku atsiminti. (juokiasi)
- Taip, visus vienuoliką metu atsimenu jus, ir toliau prisiminsiu maldoje. Dabar jau esu kunigas.
- Ačiū, tu – geras žmogus. O vaikų ar turi?
- Taip, vieną berniuką.
- Kiek metų?
- Penkeri.
- Bravo, tėve, toks jaunas, o jau penkiametis vaikas!
Jis paklausė ir tėvo Georgijaus apie jo šeimą, paklausė vaikų amžiaus ir lyčių, tada nuėjo ir atnešė mums dovanų spalvotas maldos virveles kiekvienam iš mūsų vaikų. Padėkojome ir jau norėjome eiti, bet vienuolis sako – „Stop! Ne taip greitai! Pirma palaiminkite mane!“. Kai palaiminome, jis palinkėjo, kad kaip kunigai rūpintumės vienas kitu ir kad tėvas Georgijus mokytų mane kaip jaunesnį. Ir pakvietė kitą kartą šv. Andriejaus skite apsistoti ilgesniam laikui.
Pantokratoras: šventųjų sakramentų priėmimas
Po skito, keliavome į Pantokratoro vienuolyną. Gavome puikų kambarį su langu į Viduržemio jūrą – nuostabi atgaiva! Archondarike (vienuolyno svečių kambaryje) atsigėrėme graikiškos kavos, suvalgėme loukoumo, pailsėjome. Kambaryje buvo išėjimas į balkoną su dar gražesniu vaizdu į atvirą jūrą. Ne veltui Atonas vadinamas Dievo Motinos sodu – gamta čia tiesiog stulbinanti.
Likus pusvalandžiui iki vakaro pamaldų nuskambėjo varpas. Atėjome prie bažnyčios. Prieš pat prasidedant pamaldoms, vienuolis pradėjo kalti į lentą mediniu plaktuku – šis instrumentas vadinamas „semantru“. Koks pažįstamas ir mielas šis garsas iš seminarijos laikų! Kai buvau antrakursis ir pats turėdavau pareigą žadinti bei kviesti į pamaldas tokiu būdu.
Daugelį giesmių vienuoliai giedojo pasikeisdami, po vieną, stovėjo dviem chorais, dešinėje ir kairėje navos pusėse. Visi broliai pakaitomis skaitė ar giedojo, o pats giedojimas vyko antifoniškai – pakaitomis giedojo dešinysis ir kairysis chorai. Pabaigoje vienuoliai pakvietė visus vakarieniauti.
Valgomajame pasimeldėme, pasistiprinome klausydami šventųjų gyvenimų ir grįžome į bažnyčią atlikti naktinės su akatistu. Naktinės metu vienuoliai išnešė pagerbti vienuolyno relikvijas – šv. Jono Auksaburnio, šv. Andriejaus, šv. Filotėjaus, šv. Kryžiaus ir Viešpaties apsiausto daleles. Pagerbę jas ir baigę melstis, turėjome laisvo laiko.
Pamaldose ir aš, ir tėvas Georgijus (kaip jis sakė) išgyvenome tikrą harmoniją. Viskas buvo tiesiog tobula – aplinka, giedojimas, liturginė tvarka. Papildomo džiaugsmo teikė tai, kad meldžiantis „už mūsų arkivyskupą Baltramiejų“ galėjome mintyse tarti tuos pačius žodžius – jis ir mūsų arkivyskupas.
Atsipalaidavę, grįžome prie dvasinio darbo – nuėjome išpažinties. Prieš miegą paklausiau ausinuku maldas prieš šv. Komuniją.
Ketvirtą ryto išgirdau mylimą medinio plaktuko kalimą. Išėjau iš kambario į antro vienuolyno aukšto terasą ir nuščiuvau – staiga mano žvilgsniui atsivėrė tūkstančių žvaigždžių nusėtas giedras dangus. Virš centrinės vienuolyno bažnyčios (katholikon) kabojo Didieji Grįžulo Ratai. Negalėjau atplėšti akių, bet norėjau taipogi į pamaldas.
Bažnyčioje vidurnaktinę tyliu balsu skaitė vienas vienuolis, brolija dar po truputį rinkosi. Viskas skendėjo tamsoje, švietė vos kelios žvakės. Viena jų degė skaitovo rankose. Vidurnaktinė vyko prienavyje, rytmetinės metu perėjome į navą.
Beje, skaitytojui nederėtų pasigauti – Atone yra ne tik graikiški vienuolynai. Yra taip pat serbų, bulgarų, kartvelų, rumunų vienuolynai. Atonas tuo ir nuostabus, kad čia galima rasti visokių vienuolystės stilių, nuo atsiskyrėlių iki milžiniškų bendruomenių, ir sutikti įvairiausių tautybių žmonių. Tėvas Georgijus yra anksčiau čia viename skite netgi tarnavęs baltarusių kalba. Bet visus vienuolynus jungia viena Dvasios kalba.
Kunigai mus paskatino skaityti maldas gimtąja kalba. Taigi, ko gero, pirmą kartą šiame Graikijos vienuolyne skambėjo maldos lietuvių ir baltarusių kalbomis. Atėjus laikui priimti Komuniją, buvome nustebinti, nes į presbiteriją įėjo dar penki vyskupai, kurie netarnavo, bet norėjo priimti Sakramentą – be Salonikų metropolito, buvo Aleksandrijos ir Jeruzalės patriarchato vyskupų. Susijaudinau, kad esame tokioje iškilmingoje kompanijoje.
 |
| Pamaldos Vlatų (Vlatadon) vienuolyne. Kairėje – metropolitas Nikeforas. |
 |
| Pamaldos Vlatų (Vlatadon) vienuolyne |
Po pamaldų pasirodė šių svečių atvykimo priežastis – buvo šv. Nikeforo diena, todėl visi sveikino metropolitą su vardadieniu. Pamaldų dalyviai, ir dvasininkai, ir pasauliečiai, buvo pavaišinti graikiška kava, saldumynais, šiek tiek stipriųjų gėrimų, o po pasisėdėjimo kiekvienam namo davė dar po „lauknešėlį“ – supakuotą saldumyną.
 |
| Su Salonikų metropolitu Filotėju |
Salonikai: susitikimas su šv. Demetru
Po vaišių Vlatadone pėsčiomis iškeliavome į miestą aplankyti kitų bažnyčių ir didžiųjų šventųjų, kurių kūnai ilsisi jose. Aplankėme daug nuostabių šventovių, bet pirmoji didelį įspūdį paliko šv. Demetro bazilika.
 |
| Šv. Demetro bazilika |
 |
| Šv. Demetro bazilikos vidus |
 |
| Šv. Demetro bazilikos vidus |
Šv. Demetras – žymus Salonikų šventasis ir globėjas, kilęs iš kilmingos šeimos ir jauname amžiuje tapęs kariu. Vėliau dėl savo narsos ir dorybių jis buvo paskirtas karvedžiu ir valdininku – prokonsulu.
Šventojo šeima buvo slapti krikščionys ir jis pats buvo krikštytas dar vaikystėje. Tačiau skirtingai nei šeima, Demetras nutarė neslėpti savo tikėjimo ir skelbė Kristų atvirai, daugelį atverdamas į tikėjimą.
 |
| Šv. Demetras. Mozaika iš bazilikos |
Vieną kartą, imperatoriui po didelės pergalės atvykus į Salonikus, vietiniai pagonys pasiskundė jam, kad vietinis prokonsulas yra krikščionis ir dar aktyviai skatina atsiversti kitus. Už tai šv. Demetras buvo įkalintas viešose pirtyse (termose), kur dirbo žeminančios fizinius darbus.
 |
| Termų liekanos |
 |
| Senovinė bažnyčia termose |
Netrukus po to imperatoriaus garbei buvo organizuotos gladiatorių kautynės. Vietiniai pagonys didžiavosi Liaju (gr. Lyaios), heraklišku galiūnu, arenoje nužudžiusiu daugybe krikščionių. Buvo planuojama, kad jis kausis imperatoriaus akivaizdoje. Apie tai sužinojęs jaunas krikščionis Nestoras nuėjo į termas ir aprašė šv. Demetro palaiminimo, kad galėtų stoti į kovą su Liaju tarsi Dovydas prieš Galijotą, ir parodytų pagonims Dievo šlovę. Šv. Demetras jį palaiminimo, ir Nestoras stojo į kovą. Dvikovos pradžioje krikščionis sušuko: „Padėk man, Demetro Dieve!“.
Liajas puolė Nestorą, tačiau šis tik pasitraukė ir vienu judesiu vikriai ietimi perdūrė jam širdį. Pagonių minia jautėsi pažeminta. Imperatorius liepė nukirsdinti Nestorą ir pasmeigti ietimis šv. Demetrą. Kariai atėjo į termas ir kitų kalinių akivaizdoje nužudė šventąjį.
Krikščionys palaidojo savo didvyrį prie termų, o vėliau, V a., ten pastatė Šv. Demetro bažnyčią, kuri daugybė kartų atnaujinta bei perstatyta stovi ir šiandien. Esu buvęs šioje bažnyčioje, bet šį kartą pirmą kartą sužinojau, kad po jo pastatu yra termos, kuriomis galima pasivaikščioti ir šiandien. Be to, yra šulinys, kuriame okupacijos metais buvo slepiamas šventojo kūnas. Pats kūnas šiandien yra bažnyčioje.
 |
| Šv. Demetro relikvijos |
Retkarčiais vakarais meldžiuosi klausydamas pamaldų transliacijų iš Salonikų, ir visada pabaigoje skamba troparas šv. Demetrui – Salonikų globėjui. Prie kapo bandžiau prisiminti tą giesmę. Gera ateiti prie kūno šventojo, į kurį ne kartą kreipeisi. O dėka mano draugo pasakojimo apie šventojo gyvenimą, kurį perpasakojau, pirmą kartą supratau, apie ką giedama tropare:
Troparas šv. Demetrui, 3 t.
Pasaulis rado tavyje didį gynėją, nes įveikdamas pagonis Tu tapai Nugalėtoju. Kaip Tu sutriuškinai Liajo puikybę, [palaiminimu] suteikdamas drąsos Nestorui stadione, taip prašome, šventasai, didysis kankiny Demetrai, dabar melsk Kristų Dievą už mus, kad Jis suteiktų mums savo didį gailestingumą!
Bazilikoje buvo ir kitų kankinių kūnų, prie kurių meldėmės, pvz. šv. Anisijos.
Dar buvo gražu matyti, kokia bazilika panaši į šv. Ambraziejaus – abi tos pačios formos, abi su galerijomis („balkonais“), Milane ciborijus buvo virš altoriaus, Salonikuose – virš ikonostaso vartų. Abi bažnyčias jungia ta pati Bažnyčios tradicija.
Salonikai: susitikimas su šv. Grigaliumi Palamu
Aplankę šv. Demetro baziliką, sustojome pailsėti ir pavalgyti kretiečių restorane. Valgėme daug skanaus ir įdomaus maisto, patiekalų pavadinimų net galėčiau pasakyti. Patiko būtent įvairovė ir daržovių gausa. Pasistiprinę ėjome toliau.
Vėliau nuėjome į šv. Grigaliaus Palamo katedrą. Šv. Grigalius Palamas – Atono kalno vienuolis, kurį Bažnyčia pašaukė tapti Salonikų vyskupu tam, kad apgintų ortodoksiją – hesichazmo dvasinę praktiką. Hesichazmas (nuo gr. hesychia – „tyla, ramybė“) – tai Ortodoksų Bažnyčios vienuolių dvasinė tradicija, pabrėžianti nuolatinę maldą, kovą su aistromis, vidinę ramybę.
Hesichazmas gimė iš pirmųjų vienuolių sąjūdžio (žodį hesychia galima rasti jau Dykumos Tėvų raštuose). Hesichastai praktikavo trumpos maldos „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“ nuolatinį kartojimą, tai darė ne tik darbų metu, bet ir medatyvioje pozoje celėse (atsisėdę ant žemos kėdutės, palenkę galvą link bambos, rimtiškai kvėpuodami). Pasiekę aukštumų, hesichastai patirdavo Dievą kaip šviesą, ir tą šviesą vadino dieviška.
XIV a. atsirado žmonės kritikuojantys hesichastų praktikas, kaltinantys juos erezija, iš kurių žymiausias – Barlaamas. Hesichazmo kritikai pabrėžė Dievo transcendentiniškumą, nepažinumą, mokslo svarbą dvasingumui. Ginti hesichastų stojo minėtasis atonietis Grigalius Palamas (pats Atono kalnas – vienas svarbiausių hesichazmo centrų).
Po mirties Grigalius netrukus buvo pripažintas šventuoju. Jo garbei antrąjį Gavėnios sekmadienį visada švenčiame šv. Grigaliaus Palamo atminimą, kuris yra tarsi pirmojo sekmadienio – ortodoksijos triumfo – tęsinys. Vienuoliškoji Atono kalno tradicija – tai kelrodė žvaigždė viso pasaulio ortodoksų dvasiniame gyvenime.
Melsdamasis prie šv. Grigaliaus Palamo kūno Salonikų katedroje paprašiau šventojo Grigaliaus Palamo laiminti mūsų parapiją ir egzarchatą, kad mūsų tikintieji būtų tokie pat uolūs ortodoksijos gynėjai, kaip ir jis. Šv. Grigalius ir jo teologija yra tikras įkvėpimas melstis Jėzaus malda ir stengtis gyventi sekant Jėzaus mokymu.
Po šio ilgo pasivaikščiojimo mieste grižome į draugo namus, pailsėjome ir išvykome autobusu į Ouranoupoulį.
Ouranoupoulis: Atono draugijų konferencija
Ouranoupoulio mieste, įkurtame 1922 m. graikų tremtinių iš Mažosios Azijos, apsistojome viešbutyje ir pirmą kartą šios kelionės metu galėjome kiek daugiau pamiegoti. Atsikėlę ryte prie viešbučio susitikome su dalyviais konferencijos, apsilankymas kurioje ir buvo pradinis kelionės tikslas. Atsigėrę tradicinės graikiškos kavos iškeliavome į renginio vietą.
Aš konferencijoje skaičiau pranešimą apie mūsų egzarchato istoriją ir VšĮ Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras veiklą. Su dalyviais aptarėme bendradarbiavimo galimybes, susitarėme plėtoti tarptautinį draugijų bendradarbiavimą, pakalbėjome apie tai, kad verta suburti draugiją Lietuvoje. Tad jeigu yra norinčių lankytis Atone ir jį pažinti vyrų, kviečiu prisijungti. Moterims taip pat galima jungtis į Atono draugiją, tačiau pačiame Atone apsilankyti nepavyks, jos ten neleidžiamos, bet yra analogiškai stiprių moterų vienuolynų, su ribojais vyrams, tokių, kaip Ormylia. Svajoju ten organizuoti priligrimystę mūsų moterims ortodoksėms. Stipri vienuoliška tradicija egzistuoja ne tik tarp moterų, bet ir tarp vyrų, ir Ormylia pagrįstai galima vadinti „moterų Atonu“.
Po konferencijos pavalgėme ir nuėjome atsigaivinti į jūrą. Paplaukioję nupirkome suvenyrų laukiantiems namie šeimos nariams, parapijiečiams ir broliams kunigams.
Ji giedojo graikiškai su stipriu bulgarišku akcentu, tačiau puikiai skaitė bizantines natas. Kunigas, tiesa, labai skubėjo, matyt, tų pamaldų nedegė noru tarnauti, bet tai visai nesugadino maldos nuotaikos – bizantinis giedojimas puikiai tinka giedoti vienam, o melstis vienatvėje aš net mėgstu labiau, nei minioje – lengviau susikaupti. Pavakarojome prie jūros, pažiūrėjome į žvaigždes ir grįžome į viešbutį miegoti.
Atonas: Protatas, Kutlumušas, šv. Andriejus
Ankstyvą rytą nuėjome atsiimti leidimų vykti į Atoną (Diamonitiria), nusipirkome bilietus į laivą, atsigėrėme kavos ir išplaukėme. Vėjas laive kedeno plaukus, kirai skrido iš paskos kaulydami iš keleivių duonos. Plaukdami palei pusiasalį matėme didingus senovinius vienuolynus.
Išlipę Dafnėje, sėdome į maršrutinį autobusą, kuris nuvežė į Atono sostinę – Karyesą. Čia pirmiausia nuėjome iki Atono vadovybės (protato) bažnyčios, kur yra ikona „Išties verta“ (Axion estin), apie kurią rašiau per pirmąją piligrimystę. Bažnyčia buvo užrakinta, tad bandėme grįžti ir papietavę, ir aplankę vieną vienuolyną, ir aplankę antrą – tik iš ketvirto bandymo radome bažnyčią atrakintą ir pašlovinome Dievo Motiną, su grupe vienuolių ir piligrimų giedodami „Išties verta“.
Kutlumušas – kažkada rumunų ortodoksų įkurtas vienuolynas, dabar daugiausia apgyvendintas graikų (Atone yra kitų rumunų vienuolynų, garsiausias kurių yra Prodromos skitas). Žymiausias pastarųjų laiko šio vienuolyno šventasis – šv. Paisijus Atonietis, kurio celėje lankiausi dar iki jo oficialios kanonizacijos.
Salonikai: susitikimas su šv. Grigaliumi Palamu
Aplankę šv. Demetro baziliką, sustojome pailsėti ir pavalgyti kretiečių restorane. Valgėme daug skanaus ir įdomaus maisto, patiekalų pavadinimų net galėčiau pasakyti. Patiko būtent įvairovė ir daržovių gausa. Pasistiprinę ėjome toliau.
Užėjome į labai įdomų miesto vienuolyną. Tarp namų pastatytos sulyg stogais aukštos senovinio stiliaus sienos, o viduje – vienuolynas su centrine bažnyčia (katholikon). Bizantiška architektūra, kuri puikiai susilieja su supančiais daugiaaukščiais. Tradicijos ir šiuolaikinio miesto dermė.
 |
| Miesto vienuolynas |
Vėliau nuėjome į šv. Grigaliaus Palamo katedrą. Šv. Grigalius Palamas – Atono kalno vienuolis, kurį Bažnyčia pašaukė tapti Salonikų vyskupu tam, kad apgintų ortodoksiją – hesichazmo dvasinę praktiką. Hesichazmas (nuo gr. hesychia – „tyla, ramybė“) – tai Ortodoksų Bažnyčios vienuolių dvasinė tradicija, pabrėžianti nuolatinę maldą, kovą su aistromis, vidinę ramybę.
 |
| Šv. Grigaliaus Palamo katedra |
 |
| Šv. Grigaliaus Palamo katedra (vidus) |
Hesichazmas gimė iš pirmųjų vienuolių sąjūdžio (žodį hesychia galima rasti jau Dykumos Tėvų raštuose). Hesichastai praktikavo trumpos maldos „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“ nuolatinį kartojimą, tai darė ne tik darbų metu, bet ir medatyvioje pozoje celėse (atsisėdę ant žemos kėdutės, palenkę galvą link bambos, rimtiškai kvėpuodami). Pasiekę aukštumų, hesichastai patirdavo Dievą kaip šviesą, ir tą šviesą vadino dieviška.
.jpg) |
| Šv. Grigalius Palamas |
XIV a. atsirado žmonės kritikuojantys hesichastų praktikas, kaltinantys juos erezija, iš kurių žymiausias – Barlaamas. Hesichazmo kritikai pabrėžė Dievo transcendentiniškumą, nepažinumą, mokslo svarbą dvasingumui. Ginti hesichastų stojo minėtasis atonietis Grigalius Palamas (pats Atono kalnas – vienas svarbiausių hesichazmo centrų).
Po mirties Grigalius netrukus buvo pripažintas šventuoju. Jo garbei antrąjį Gavėnios sekmadienį visada švenčiame šv. Grigaliaus Palamo atminimą, kuris yra tarsi pirmojo sekmadienio – ortodoksijos triumfo – tęsinys. Vienuoliškoji Atono kalno tradicija – tai kelrodė žvaigždė viso pasaulio ortodoksų dvasiniame gyvenime.
Melsdamasis prie šv. Grigaliaus Palamo kūno Salonikų katedroje paprašiau šventojo Grigaliaus Palamo laiminti mūsų parapiją ir egzarchatą, kad mūsų tikintieji būtų tokie pat uolūs ortodoksijos gynėjai, kaip ir jis. Šv. Grigalius ir jo teologija yra tikras įkvėpimas melstis Jėzaus malda ir stengtis gyventi sekant Jėzaus mokymu.
Po šio ilgo pasivaikščiojimo mieste grižome į draugo namus, pailsėjome ir išvykome autobusu į Ouranoupoulį.
Ouranoupoulis: Atono draugijų konferencija
Ouranoupoulio mieste, įkurtame 1922 m. graikų tremtinių iš Mažosios Azijos, apsistojome viešbutyje ir pirmą kartą šios kelionės metu galėjome kiek daugiau pamiegoti. Atsikėlę ryte prie viešbučio susitikome su dalyviais konferencijos, apsilankymas kurioje ir buvo pradinis kelionės tikslas. Atsigėrę tradicinės graikiškos kavos iškeliavome į renginio vietą.
Tai buvo tarptautinis Atono draugijų susitikimas. Konferencijoje dalyvavo viso pasaulio draugijų atstovai – iš JAV, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Italijos ir kitų kraštų. Mes, kaip visuotinio patriarchato dvasininkai (Atono vienuolynai pavaldūs visuotiniam patriarchatui) ir Atono mylėtojai, atstovavome Lietuvos piligrimus. Tikimės, kad ateityje padėsime kuo daugiau Lietuvos žmonių sužinoti apie Atono tradicijas ir ten apsilankyti.
 |
| Mano kalba konferencijoje |
Konferencijoje atsitiktinai sutikome tėvą Niketą Pantakratorietį iš Atono vienuolyno, su kuriuo iš Lietuvos tarėmės dėl vizito. Priėmėme tai kaip Dievo ženklą – kai Lietuvoje svajojome apsilankyti Atone, mus netikėtai pakvietė į šią konferenciją; kai susitarėme su atsitiktiniu pažįstamu Atono vienuoliu, kad padarytų mums leidimą atvykti, staiga sutikome jį toje pačioje konferencijoje.
 |
| Tėvas Charitonas Dochijarietis |
 |
| Mano bendrakeleivis tėvas Georgijus Rojus, aš ir tėvas Niketas Pantokratorietis |
Aš konferencijoje skaičiau pranešimą apie mūsų egzarchato istoriją ir VšĮ Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras veiklą. Su dalyviais aptarėme bendradarbiavimo galimybes, susitarėme plėtoti tarptautinį draugijų bendradarbiavimą, pakalbėjome apie tai, kad verta suburti draugiją Lietuvoje. Tad jeigu yra norinčių lankytis Atone ir jį pažinti vyrų, kviečiu prisijungti. Moterims taip pat galima jungtis į Atono draugiją, tačiau pačiame Atone apsilankyti nepavyks, jos ten neleidžiamos, bet yra analogiškai stiprių moterų vienuolynų, su ribojais vyrams, tokių, kaip Ormylia. Svajoju ten organizuoti priligrimystę mūsų moterims ortodoksėms. Stipri vienuoliška tradicija egzistuoja ne tik tarp moterų, bet ir tarp vyrų, ir Ormylia pagrįstai galima vadinti „moterų Atonu“.
Konferencijoje kilo ir daugiau sumanymų, apie kuriuos nenoriu rašyti neįsitikinęs, kad tikrai to neįgyvendinsime.
 |
| Konferencijos delegatai |
Kodėl pasauliečiams ši viso verta gilintis į vienuolynų gyvenimą ir ten važiuoti? Grubiai tariant, vienuolynai tai yra dvasinės šeimos, kurių nariai neturi vaikų, bet yra apsisprendę atsisakyti santuokos ir kitų gyvenimo malonumų, kad galėtų daugiau laiko skirti Dievui. Vienuolynai – tai tobula vieta maldai, atgailai, dvasiniam augimui, kur visko, kas tam trukdo, atsisakyta. Tokiu būdu Ortodoksų Bažnyčioje geri vienuolynai yra tarsi stipriausieji Bažnyčios raumenys.
Pasauliečiui buvimas gerame vienuolyne yra dvasinė ligoninė. Čia galima atstatyti vidinę harmoniją, grįžti į vienybę su Dievu, kurią vis prarandame dėl aistrų, geidulių ir nuodėmių. Būtent todėl ortodoksiška Graikijos valstybė Atono vienuolynams yra suteikusi netgi oficialią, politinę autonomiją, kad ši Bažnyčios širdis galėtų laisvai plakti.
Po konferencijos pavalgėme ir nuėjome atsigaivinti į jūrą. Paplaukioję nupirkome suvenyrų laukiantiems namie šeimos nariams, parapijiečiams ir broliams kunigams.
 |
| Ouranoupolio paplūdimys |
Vakare atsitiktinai aptikome, kad vyksta pamaldos Ouranoupoulio šv. Konstantino ir Elenos bažnyčioje. Be giedotojos ir kunigo buvome vieninteliai besimeldžiantieji – nedaug kas eina į pirmadienio vakarinę. Atpažinau giedotoją – tai buvo ta pati bulgarė ikonų pardavėja, iš kurios parduotuvėje įsigijau vieną šventąjį atvaizdą.
 |
| Ouranoupoulio šv. Konstantino ir Elenos bažnyčia |
 |
| Vakarinė šv. Konstantino ir Elenos bažnyčioje |
Ji giedojo graikiškai su stipriu bulgarišku akcentu, tačiau puikiai skaitė bizantines natas. Kunigas, tiesa, labai skubėjo, matyt, tų pamaldų nedegė noru tarnauti, bet tai visai nesugadino maldos nuotaikos – bizantinis giedojimas puikiai tinka giedoti vienam, o melstis vienatvėje aš net mėgstu labiau, nei minioje – lengviau susikaupti. Pavakarojome prie jūros, pažiūrėjome į žvaigždes ir grįžome į viešbutį miegoti.
Atonas: Protatas, Kutlumušas, šv. Andriejus
Ankstyvą rytą nuėjome atsiimti leidimų vykti į Atoną (Diamonitiria), nusipirkome bilietus į laivą, atsigėrėme kavos ir išplaukėme. Vėjas laive kedeno plaukus, kirai skrido iš paskos kaulydami iš keleivių duonos. Plaukdami palei pusiasalį matėme didingus senovinius vienuolynus.
 |
| Plaukiant į Atoną |
Išlipę Dafnėje, sėdome į maršrutinį autobusą, kuris nuvežė į Atono sostinę – Karyesą. Čia pirmiausia nuėjome iki Atono vadovybės (protato) bažnyčios, kur yra ikona „Išties verta“ (Axion estin), apie kurią rašiau per pirmąją piligrimystę. Bažnyčia buvo užrakinta, tad bandėme grįžti ir papietavę, ir aplankę vieną vienuolyną, ir aplankę antrą – tik iš ketvirto bandymo radome bažnyčią atrakintą ir pašlovinome Dievo Motiną, su grupe vienuolių ir piligrimų giedodami „Išties verta“.
 |
| Priešais protato bažnyčią, Karyes, Atonas |
Pirmasis vienuolynas, kurį aplankėme, buvo Kutlumušas. Buvo be galo gera grįžti į pažįstamą vietą. Kaip ir pirmąjį kartą, prie vienuolyno mus pasitiko katės, kurių Atone – gausybė. Pasidariau atminimui nuotrauką toje pačioje vietoje, kaip aną kartą.
 | ||
Susitikimas su kate Kutlumuše 2024 m.
|
 |
| Įėjimas į Kutlumušą |
 |
| Pagrindinė šventovė (katholikon) |
 |
| Šv. Andriejaus skitas |
Šv. Andriejaus skite prisiglaudėme prie apaštalo Andriejaus galvos liekanos, pasimeldėme ir nuėjome į parduotuvėlę pas tėvą Nikodemą, bendravimą su kuriuo aprašiau aną kartą.
- Prieš vienuolika metų buvau čia ir padovanojote man ikoną – laužyta graikų kalba pasakiau.
- Tikrai? Štai jaunimas puikiai atsimena senius, o seniams jaunuolius sunku atsiminti. (juokiasi)
- Taip, visus vienuoliką metu atsimenu jus, ir toliau prisiminsiu maldoje. Dabar jau esu kunigas.
- Ačiū, tu – geras žmogus. O vaikų ar turi?
- Taip, vieną berniuką.
- Kiek metų?
- Penkeri.
- Bravo, tėve, toks jaunas, o jau penkiametis vaikas!
Jis paklausė ir tėvo Georgijaus apie jo šeimą, paklausė vaikų amžiaus ir lyčių, tada nuėjo ir atnešė mums dovanų spalvotas maldos virveles kiekvienam iš mūsų vaikų. Padėkojome ir jau norėjome eiti, bet vienuolis sako – „Stop! Ne taip greitai! Pirma palaiminkite mane!“. Kai palaiminome, jis palinkėjo, kad kaip kunigai rūpintumės vienas kitu ir kad tėvas Georgijus mokytų mane kaip jaunesnį. Ir pakvietė kitą kartą šv. Andriejaus skite apsistoti ilgesniam laikui.
Pantokratoras: šventųjų sakramentų priėmimas
Po skito, keliavome į Pantokratoro vienuolyną. Gavome puikų kambarį su langu į Viduržemio jūrą – nuostabi atgaiva! Archondarike (vienuolyno svečių kambaryje) atsigėrėme graikiškos kavos, suvalgėme loukoumo, pailsėjome. Kambaryje buvo išėjimas į balkoną su dar gražesniu vaizdu į atvirą jūrą. Ne veltui Atonas vadinamas Dievo Motinos sodu – gamta čia tiesiog stulbinanti.
 |
| Įėjimas į Pantokratoro vienuolyną |
 |
| Jūra. Vaizdas nuo Pantokratoro svečių salės (archondariko) terasos |
 |
| Pantokratoro vienuolyno kiemas. Raudona bažnyčia – pagrindinė (katholikon) |
Pabandėme išeiti pasivaikščioti, bet supratome, kad saulė pliekia pernelyg stipriai. Eiti neįmanoma. Be to, vakarinė bus 18:00, vakarienė – 19:20, naktinė – iki ~20:00, o rytmetinė ir Liturgija prasidės 4:00 ryto. Reikia pailsėti, kad pavyktų pasimelsti visose paros pamaldose. Nuėjome į kambarį prigulti.
Likus pusvalandžiui iki vakaro pamaldų nuskambėjo varpas. Atėjome prie bažnyčios. Prieš pat prasidedant pamaldoms, vienuolis pradėjo kalti į lentą mediniu plaktuku – šis instrumentas vadinamas „semantru“. Koks pažįstamas ir mielas šis garsas iš seminarijos laikų! Kai buvau antrakursis ir pats turėdavau pareigą žadinti bei kviesti į pamaldas tokiu būdu.
 |
| Pantokratoro kieme priešais pagr. bažnyčią (katholikon) |
Prasidėjo pamaldos. Buvo taip gera, nuostabi bizantinėmis freskomis papuošta bažnyčia, asketiškas bizantinis giedojimas, pamaldūs vienuoliai... Bažnyčia buvo padalinta į tris dideles dalis: prienavį, navą ir presbiteriją. Prienavis nuo navos buvo atskirtas „užuolaida“ (katapetazma), skaitant devintąją valandą viskas vyko prienavyje, prasidėjus vakarinei uždanga buvo atidengta ir įžengėme į navą. Tai navai suteikė tam tikro šventumo ir iškilmingumo.
Daugelį giesmių vienuoliai giedojo pasikeisdami, po vieną, stovėjo dviem chorais, dešinėje ir kairėje navos pusėse. Visi broliai pakaitomis skaitė ar giedojo, o pats giedojimas vyko antifoniškai – pakaitomis giedojo dešinysis ir kairysis chorai. Pabaigoje vienuoliai pakvietė visus vakarieniauti.
Valgomajame pasimeldėme, pasistiprinome klausydami šventųjų gyvenimų ir grįžome į bažnyčią atlikti naktinės su akatistu. Naktinės metu vienuoliai išnešė pagerbti vienuolyno relikvijas – šv. Jono Auksaburnio, šv. Andriejaus, šv. Filotėjaus, šv. Kryžiaus ir Viešpaties apsiausto daleles. Pagerbę jas ir baigę melstis, turėjome laisvo laiko.
Pamaldose ir aš, ir tėvas Georgijus (kaip jis sakė) išgyvenome tikrą harmoniją. Viskas buvo tiesiog tobula – aplinka, giedojimas, liturginė tvarka. Papildomo džiaugsmo teikė tai, kad meldžiantis „už mūsų arkivyskupą Baltramiejų“ galėjome mintyse tarti tuos pačius žodžius – jis ir mūsų arkivyskupas.
Atsipalaidavę, grįžome prie dvasinio darbo – nuėjome išpažinties. Prieš miegą paklausiau ausinuku maldas prieš šv. Komuniją.
Ketvirtą ryto išgirdau mylimą medinio plaktuko kalimą. Išėjau iš kambario į antro vienuolyno aukšto terasą ir nuščiuvau – staiga mano žvilgsniui atsivėrė tūkstančių žvaigždžių nusėtas giedras dangus. Virš centrinės vienuolyno bažnyčios (katholikon) kabojo Didieji Grįžulo Ratai. Negalėjau atplėšti akių, bet norėjau taipogi į pamaldas.
Bažnyčioje vidurnaktinę tyliu balsu skaitė vienas vienuolis, brolija dar po truputį rinkosi. Viskas skendėjo tamsoje, švietė vos kelios žvakės. Viena jų degė skaitovo rankose. Vidurnaktinė vyko prienavyje, rytmetinės metu perėjome į navą.
Rytmetinės pradžia buvo gerokai iškilmingesnė, nei vidurnaktinės. Iki tol visos maldos buvo skaitomos tyliu balsu prieblandoje, o perėjus į navą buvo uždegtos visos žvakės ir suskambo pirmosios giesmės: „Kristus prisikėlė...“, „Viešpats yra Dievas ir jis mums nušvito...“. Abi giesmės kartojamos keletą tartų, tad brolija giedojo jas antifoniškai – dešinysis ir kairysis choras pasikeisdami. Po tokios budinančios rytmetinės pradžios prasidėjo psalmių skaitymais ir visos žvakės vėl buvo užgesintos. Taip pamaldos ir vyko, tarsi įsiūbuojant sielą maldai – šviesą ir giesmes keitė tamsa ir tylus skaitymas, vis didint giesmių ir šviesaus laiko trukmę. Daug ką vienuoliai skaitė ir giedojo pasikeisdami.
Po rytmetinės sekė 1 valanda, trumpos skaitomos pamaldos, tada suskambo varpai ir prasidėjo Dieviškoji Liturgija, kurioje aš ir t. Georgijus priėmėme Šv. Komuniją. Dalį svarbiausių giesmių, pavyzdžiui, cherubinų giesmę, pagiedojo pasaulietis piligrimas. Buvo akivaizdu, kad tai – profesionalus psaltis (bažnyčios giedotojas), kuris į vienuolyną atvyko dvasiniam atsinaujinimui.
Šį kartą, lyginant su praeitu apsilankymu Atone, pamaldos prabėgo labai greitai. Matyt todėl, kad ne tik daugiau suprantu graikiškai, bet ir jau žinau pamaldų struktūrą bei tekstus kitomis kalbomis. Šitaip sekti ir dvasiškai dalyvauti gerokai lengviau. Tais momentais, kai būdavo skaitomi man per sudėtingi graikiški tekstai, mintyse skaičiau Jėzaus maldą.
Šį kartą, lyginant su praeitu apsilankymu Atone, pamaldos prabėgo labai greitai. Matyt todėl, kad ne tik daugiau suprantu graikiškai, bet ir jau žinau pamaldų struktūrą bei tekstus kitomis kalbomis. Šitaip sekti ir dvasiškai dalyvauti gerokai lengviau. Tais momentais, kai būdavo skaitomi man per sudėtingi graikiški tekstai, mintyse skaičiau Jėzaus maldą.
Beje, skaitytojui nederėtų pasigauti – Atone yra ne tik graikiški vienuolynai. Yra taip pat serbų, bulgarų, kartvelų, rumunų vienuolynai. Atonas tuo ir nuostabus, kad čia galima rasti visokių vienuolystės stilių, nuo atsiskyrėlių iki milžiniškų bendruomenių, ir sutikti įvairiausių tautybių žmonių. Tėvas Georgijus yra anksčiau čia viename skite netgi tarnavęs baltarusių kalba. Bet visus vienuolynus jungia viena Dvasios kalba.
Vienuolių šiokiadieniai
Būdami pamaldose Pantokratoro vienuolyne, pastebėjome, kad nėra mūsų pažįstamo, iš kurio ir gavome kvietimą į vienuolyną. Paprašėme galimybės susitikti su juo ir ryte po pamaldų jis pakvietė mus užeiti į virtuvę.
Atėję į virtuvę, pamatėme, kad tėvas apsirengęs nutrinta bei sulopyta sutana ir žuvėta prijuoste – „Šią savaitę vienuolyno vyresnysis man davė tarnystę vienuolyno virtuvėje“ – paaiškino. Buvo labai keista matyti solidų kunigą, kalbėjusį teologiniais klausimais Graikijos televizijoje, dirbantį vienuolyno virtuvėje. Ir, žinoma, gražu, nes tai rodo vienuolių nuolankumą.
Paklausiau, ar visi vienuoliai gauna visas tarnystes. Tėvas papasakojo, kad vyresnysis atsižvelgia į vienuolių gabumus bei talentus, bet kiekvienas daro tai, ką moka.
Apie vienuolyno virtuvės tarnystę jau esu girdėjęs anksčiau iš pažįstamo vyskupo, kuris anksčiau buvo vienuoliu Graikijoje. Kaip pasakojo mano pažįstamasis, po pamaldų prie stalo ateina visi vienuoliai ir piligrimai, ir kad būtų ko valgyti, dalis vienuolių turi net ir pamaldų metu darbuotis virtuvėje. Tokiu atveju dirbdami virtuvėje jie skaito Jėzaus maldą, o į bažnyčią užsuka tik priimti šv. Komunijos.
Grįžimas namo
Priėmę šventąją Komuniją Pantokratoro vienuolyne pasiekėme savo piligrimystės aukščiausią tašką – susitikome su Kristumi ir Jį priėmėme. Dabar liko iš Pantokratoro vienuolyno grįžti į uostą, laivu nuplaukti į Ouranoupoulį, iš Ouranoupoulio – į Salonikus, iš Salonikų – į Lietuvą.
Paaiškėjo, kad tai ne taip parasta, kaip mums atrodė. Vienuolynas yra pakankamai atokioje vietoje, prie atviros jūros. Mačiau internete, kad čia plaukia laivai ir tikėjausi, kad galėsime plaukti tiesiai iš jo. Bet pirmiausia paaiškėjo, kad nebeturime grynų pinigų – Graikijoje daug kur atsiskaitėme grynaisiais ir nepastebėjau, kaip jų nebeliko. Kuo sumokėsime laive?
Šiaip ne taip su t. Georgijumi sukrapštėme šešis eurus, kurių nepakaktų laivui, bet pakaktų pusiaukelei iki uosto – kelionei mikroautobusu iki Karyeso, Atono centro, kur yra bankomatas ir daug mikroautobusų. Sakau tėvui Georgijui – „Nenusiminkime, dar paaiškės, kad čia Dievo apvaizda“.
Paskambinome draugui prašydami patarimo. Jis pasakė, kad visuose vienuolynuose prekybos ikonomis vietose yra kortelių skaitytuvai, tad galime paprašyti, kad mes atsiskaitytume kortele, o jie mums duotų grynųjų. Taip ir padarėme.
Kai išsigryninome pinigus, paklausiau ten dirbančio vienuolio, kada galime tikėtis laivo. Jis nustebo: „Laivas? Nesikliaučiau juo... Šiame pusiasalio krante 5 savaitės dienas iš 7 yra blogas oras, netinkamas laivybai. Reikia didelės sėkmės, kad jis čia atplauktų. Galite ryte paskambinti į laivų kompaniją ir paklausti, ar plauks“. Ir iš tiesų, ryte laivų kompanija atsakė, kad tą dieną laivai neplauks.
Paaiškėjo, kad ir mikroautobusai čia važiuoja nereguliariai, juose reikia iš anksto telefonu rezervuoti vietas. Lyg ir susitarėme su vienu iš tokių mikroautobusu, bet jam atvažiavus jis greitai prisipildė keleivių ir mums buvo atsakyta, kad nėra vietos. Paklausėme, kada bus sekantis, jis turėjo būti už valandos.
Prabėgo daugiau nei valanda, sėdėjome ir planavome, ką darysime, jeigu ir sekančiame nebus vietos. Iki Karyeso eiti apie dvi valandas iš dangaus pliekiant Graikijos saulei. Tačiau kitaip rizikinga pavėluoti į lėktuvą. Apsisprendėme, kad jeigu sekančiame autobuse nebus vietos, eisime pėsčiomis.
Atvažiavus sekančiam autobusui, kuris vėlavo daugiau nei pusvalandį, jau pamokyti gyvenimo suskubome kuo greičiau pasidėti daiktus ir įsėsti. Tilpome! Nuvažiavome į Karyesą, o čia galbūt vėl būtume netilpę į autobusą, tačiau sutikome tikintį policininką, kuris, pamatęs mūsų sutanas, mus užkalbino ir pasišovė surasti mums autobusą. Išvengėme didelių bėdų ir sėkmingai grįžome į Salonikus, o iš jų – namo.
Pabaiga
 |
| Atono kalnas. Vaizdas iš Pantokratoro vienuolyno |
Ši kelionė mums padėjo atnaujinti savo vidinį pasaulį, geriau pažinti šventuosius Ambraziejų, Demetrą ir Grigalių Palamą, apsivalyti nuo nuodėmės purvo ir naujai prisiliesti prie Kristaus. Užmezgėme daug naujų draugysčių ir sustiprinome savo ryšį su Atonu. Tikimės, kad iš šių pažinčių sėklų išaugs graži Lietuvos egzarchato tikinčiųjų ir Atono draugystė. Jau dabar nemažai žmonių iš Lietuvos ten lankosi, tačiau norėtųsi, kad visi patirtų šios nuostabios dvasinės tradicijos vaisius.
***
Taip pat skaitykite:
