Kembridže – diskusija apie Ortodoksų Bažnyčios vaidmenį Baltijos šalyse karo metu

 

Ortodoksų Bažnyčios Baltijos šalyje sekcijos mokslininkai

2025 m. balandžio 24–26 dienomis Kembridžo universitete (JK) vykusi 16-oji Baltijos šalių studijų Europoje konferencija (CBSE) subūrė įvairių šalių mokslininkus. Viena konferencijos dalis buvo skirta temai, kuri šiandien ypač aktuali Lietuvoje ir visame regione: „Ortodoksinė krikščionybė (stačiatikybė) Baltijos šalyse – religinė bendruomenė ar saugumo grėsmė?“

Joje kalbėjo mokslininkai, tyrinėjantys stačiatikybę trijose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tarp jų ir aš – kunigas dr. Gintaras Sungaila.

Pranešimuose ir diskusijose gvildenti klausimai, kaip Ortodoksų Bažnyčios gyvenimas šiose šalyse kinta vykstant geopolitiniams lūžiams, kaip formuojasi bendruomenių tapatybė, kaip valstybės ir visuomenė reaguoja į Maskvos patriarchato pozicijos keliamus iššūkius karo ir kitų svarbių įvykių aplinkybėmis.

Istorinė apžvalga: tarp „rusų tikėjimo“ ir vietinės tradicijos

Šio konferencijos skyriaus darbą organizavęs ir savo pranešimu ją pradėjęs dr. Sebastianas Rimestadas iš Leipcigo universiteto pateikė dviejų šimtmečių Ortodoksų Bažnyčios istorijos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje apžvalgą. Jis palygino Ortodoksų Bažnyčios organizacijas kanoniniu ir kitais aspektais trijose Baltijos šalyse, atskleidė jų skirtumus. Pranešime taip pat pabrėžta įtampa tarp dviejų istorinių tapatybių: stačiatikių kaip „rusų tikėjimo“ ir stačiatikių kaip „vietinės tautos“ tikėjimo, kaip tos tapatybės keitėsi pastaruosius 200 metų.

Aš savo pranešime savotiškai plėtojau pastarąjį aspektą. Atspirties tašku pasirinkau Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus-Lietuvos vyskupijos oficialias publikacijas XXI a. ir parodžiau, kaip jose tęsiama XIX a. metropolito Juozapo Semaškos pasirinkta „rusų tikėjimo“ tapatybės linija. Šis naratyvas apibūdina Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip iš esmės „rusišką“ valstybę, kurioje buvo didelė rusų stačiatikių bendruomenė, priklausiusi „Vakarų Rusios“ Bažnyčiai.

Kun. dr. Gintaras Jurgis Sungaila

Taigi, Rusijos Bažnyčios Vilniaus-Lietuvos vyskupijos įkūrimas 1839 m. vaizduojamas kaip atskirtųjų susijungimas su istorine Bažnyčia. Šis naratyvas priešpriešinamas rusėniškajai LDK ir Abiejų Tautų Respublikos krikščionių ortodoksų tapatybei, kuri istoriniuose raštuose pačių rusėnų ortodoksų skiriama nuo maskvietiškosios, ir Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus pranešimams Lietuvoje, kuriuose maskvietiškoji tapatybė taip pat atskiriama nuo ukrainietiškosios ir baltarusiškosios (rusėniškosios).

Sociologas dr. Andrius Marcinkevičius taip pat pristatė tyrimą apie Lietuvos stačiatikius, tačiau iš istorijos lauko perkėlė klausytojus į dabartį. Mokslininkas atliko pastarųjų metų Lietuvos viešojo diskurso analizę. Tyrimas atskleidė, kad, nors abi ortodoksų struktūros Lietuvoje – ir pavaldžioji Maskvai, ir pavaldžioji Konstantinopoliui – deklaruoja lojalumą Lietuvai ir nepritarimą karui, jų priėmimas visuomenėje skiriasi. Viešajame naratyve Konstantinopolio egzarchatas vis dažniau pristatomas kaip sava religinė bendruomenė, o Maskvos patriarchato vyskupijai daromas spaudimas atsiriboti nuo Maskvos, tolesnis ryšių su Maskva išlaikymas sudaro sąlygas jos marginalizacijai.

Sociologas dr. Andrius Marcinkevičius

Latvija: istoriniai dokumentai ir saugumo naratyvai

Konferencijoje analizuotas ir Ortodoksų Bažnyčios gyvenimas Latvijoje, kur ji tapo svarbi diskusijose apie šalies saugumą, ypač po 2014-ųjų, kai, Rusijai pradėjus karinę agresiją prieš Ukrainą, Latvijoje išaugo įtarumas dėl rusakalbių bendruomenės lojalumo.

Pranešimą skaičiusi tyrėja dr. Aleksandra Kuczyńska-Zonik pabrėžė, kad Latvijos valdžios institucijos Ortodoksų Bažnyčią pastaraisiais metais vis dažniau suvokė kaip galimą grėsmę nacionaliniam saugumui – drauge su kitomis rusakalbių institucijomis. Nors Bažnyčia oficialiai teigia nepalaikanti karo ir neskleidžianti tautinę nesantaiką kurstančių idėjų, viešoji jos padėtis buvo vis labiau politizuojama. Ši situacija susijusi su platesne rusakalbių Latvijos piliečių integracijos problema.

Doktorantas Juris Jefuni nagrinėjo Latvijos Ortodoksų Bažnyčios atsaką į šią saugumo problemą. Maskvos patriarchato Latvijos metropolitas Aleksandras Kudriašovas sutiko su Latvijos valdžios reikalavimais atsiriboti nuo Maskvos patriarchato, neprieštaravo, kai 2022 m. rugsėjį Latvijos Saeima įstatymu Bažnyčios statusą apibrėžė kaip visiškai nepriklausomą – autokefalinę. Pranešime mokslininkas nagrinėjo vieną iš dokumentų, kuriais buvo paremtas Latvijos Saeimos sprendimas, – 1921 m. Maskvos patriarchato išleistą tomosą (dekretą) apie Latvijos Bažnyčios nepriklausomybę.

Pranešime tomosas buvo nagrinėjamas platesniame istorinių aplinkybių ir tuometinės Latvijos teisinės sistemos kontekste, lyginamas su kitais to meto oficialiais dokumentais. Pasak tyrėjo, šis dekretas atspindi to meto siekius užtikrinti Latvijos stačiatikių kultūrinį savitumą ir administracinį nepriklausomumą, o 2022 m. Latvijos Bažnyčios statuso pokyčiai atspindėjo norą atgaivinti pradinę tomoso dvasią ir iš naujo permąstyti Bažnyčios vietą tiek valstybėje, tiek platesniame ortodoksų pasaulyje.

Estija: asmeninė malda ir valstybės tapatybės paieškos

Estijos atvejį nagrinėjo trys tyrėjai. Religijotyrininkės dr. Irina Paert ir dr. Liina Eek pristatė vieną bendrą tyrimą, kurio metu mokslininkės rinko duomenis ir analizavo, kaip dviejų Estijos ortodoksų bendrijų – Konstantinopolio patriarchato Estijos Apaštališkosios Ortodoksų Bažnyčios (EAOC) ir Maskvos patriarchato Estijos Ortodoksų Bažnyčios (EOC-MP) – tikintieji maldomis išreiškia savo požiūrį į karą, atjautą bei solidarumą su ukrainiečiais ir (ar) rusais bei bandymus dorotis su vidiniais prieštaravimais tarp krikščioniškos meilės artimui ir pasipiktinimo dėl karo bei politinės retorikos.

Religijotyrininkė dr. Irina Paert

Ypač jautriai aptartas rusakalbių tikinčiųjų bandymas susivokti tarp asmeninio įsitikinimo ir patriarcho Kirilo pateikiamo karo pateisinimo. Tyrimas atskleidė platų atsakymų spektrą ir parodė, kaip tikintieji ieško būdų išlikti sąžiningi ir išsaugoti žmogiškumą, kaip išgyvena asmeninės nuomonės nesutapimą su oficialia Bažnyčios vadovybės linija.

Politologo dr. Alaro Kilpo pranešime buvo nagrinėjama religijos ir politikos sąveika Estijoje saugumo, tapatybės ir vertybių srityse. Ypatingas dėmesys skirtas Estijos Ortodoksų Bažnyčiai, priklausančiai Maskvos patriarchatui, kuri nuo pat 1990-ųjų, o ypač po 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą buvo nuolat aptariama nacionalinio saugumo fone.

Valstybės susirūpinimas dėl EOC-MP veiklos kelia nerimą kitoms religinėms bendruomenėms dėl galimo perteklinio valstybės kišimosi į religijos laisvę. Dabartinės karo aplinkybės, anot pranešėjo, atveria galimybę naujai nacionalinės tapatybės fazei Estijoje – ne tik formuojant politinę valstybę, bet ir kuriant bendrą Estijos piliečio tapatybę sekuliarioje valstybėje. Kaip ir Latvijoje, tai glaudžiai susiję su rusakalbių bendruomenės integracijos problema.

Apibendrinimas: Ortodoksų Bažnyčia Baltijos šalyse – istorinių kelių sankirtoje

Kembridže vykusi konferencija aiškiai parodė: Ortodoksų Bažnyčia Baltijos šalyse nėra vien religinė institucija. Ji glaudžiai susijusi su tautiniais, kultūriniais ir geopolitiniais naratyvais.

Lietuva, Latvija ir Estija – NATO bei Europos Sąjungos šalys, pasirinkusios aiškią provakarietišką geopolitinę orientaciją. Rusijos agresijos prieš Ukrainą aplinkybėmis susiduriant Vakarų ir Rusijos kultūroms, Maskvos patriarchatui priklausančios trijų Baltijos šalių ortodoksų bendruomenės atsidūrė istorinėje kryžkelėje.

2022-aisiais jau įvyko rimtų istorinių pokyčių regione: 2023 m. Konstantinopoliui pavaldaus Lietuvos egzarchato sukūrimas mūsų šalyje, taip pat 2022 m. Latvijos Saeimos paskelbta Latvijos ortodoksų autokefalija, kurios ortodoksų pasaulis nepripažįsta, bet Maskva neturi galimybių sustabdyti. Estijoje Konstantinopolio Bažnyčia gyvuoja jau nuo 1992-ųjų, bet šiuo metu sprendžiamas Maskvos patriarchato, pripažinto Rusijos agresijos teisintojo, likimas.

Mokslininkams tai yra platus tyrimų laukas, nuolat besikeičianti ir dinamiška sritis. Tikinčiuosius šie įvykiai taip pat verčia iš naujo apmąstyti, ką reiškia būti ortodoksu Baltijos šalyse – tikinčiuoju, piliečiu ir visuomenės nariu.