Šv. Paisijus Veličkovskis – asketas, į Rytų Europą atnešęs hesichastų dvasingumą
Šv. Pasijus Veličkovskis (1722-1794) – vienas svarbiausių rumunų ir Rytų slavų ortodoksų dvasingumo mokytojų, jungiamasis dėmuo tarp Atono hesichastinės tradicijos ir Kyjivo. Jo dėka tapo pasiekiama ne tik raštija, visų pirma „Filokalija“, išversta į slavų kalba, bet ir gyva dvasinė tradicija, perduodama senolių savo mokiniams.
Vaikystė
Šv. Paisijus užmigo Viešpatyje 1794 m. Jį išlydėti į amžinybę susirinko minios žmonių, nes jis buvo mylimas ir vienuolių, ir pasauliečių.
1988 m. Ortodoksų Bažnyčia jį įtraukė į šventųjų kalendorius, jo atminimas švenčiamas lapkričio 15 d.
Paisijus, tuomet dar Petras, gimė Ukrainoje, Poltavoje, išsilavinusio ortodoksų kunigo šeimoje. Jo tėvas kun. Ivanas buvo rašytojas bei poetas, skiepijo aukštą kultūrą ir savo vaikams. Mažasis Petras anksti susidomėjo knygomis, išmoko rašto, ėmė skaityti Valandų liturgiją, Šventąjį Raštą ir tuos Bažnyčios Tėvų raštus, kurie buvo pasiekiami bažnyčios bibliotekoje.
Kai Petrui buvo vos aštuoneri, tėvas mirė. Jo vietą parapijoje, kaip buvo įprasta tais laikais, užėmė vyriausias sūnus – taip pat Ivanas. Deja, po penkerių metų, kai Petrui buvo trylika, mirė ir vyresnysis brolis. Mama pasiėmė Petrą ir kartu nukeliavo į Kyjivą pas metropolitą, prašydama palaiminimo, kad paauglys palaipsniui perimtų velionio tėvo tarnystę. Išgirdęs, kaip jaunuolis protingai šneka, kaip gražiai deklamuoja eiles, metropolitas sutiko, ir išsiuntė Petrą mokytis teologijos į Kyjivo Mohylos akademiją.
Vienuolinio kelio pradžia Ukrainoje
Akademijoje Petras tik dar labiau susidomėjo Šventųjų Tėvų palikimu ir, ypač, vienuolišku asketizmu, todėl po ketvirtų studijų metų ją metė ir išvyko į Černihivo vienuolyną, kur tapo novicijumi. Akademines studijas jis laikė sau nereikalingomis, tuščiomis, nes norėjo būti ne parapijiniu kunigu, o vienuoliu. Išsilavinusius ir turtingus Kyjivo vienuolius jis laikė supasaulėjusiais, nukrypusiais nuo patristinių idealų, todėl mokytojų ieškojo toliau nuo didmiesčių.
Pirmoji vienuolystės patirtis Petrui buvo nesėkminga. Nors stengėsi gyventi asketiškai, sąžiningai ir klusniai, tačiau pasikeitus vienuolyno vyresniajam Petras niekaip nesugebėjo rasti bendros kalbos su naujuoju vadovu. Vieną dieną įvyko didelis konfliktas, vyresnysis pakėlė ranką prieš Petrą, Petras atsakė tuo pačiu, ir tapo aišku, kad atėjo laikas palikti vienuolyną.
Iš Černihivo Petras pasitraukė į Černobylį, kur ortodoksai buvo persekiojami unitų – vienuolynai buvo plėšiami, vienuoliai – netgi žudomi. Čia jis sutiko vienuolių, kurie teigė, kad sąlygos Ukrainoje nepakeliamos, ir todėl ruošiasi bėgti į Moldovą. Petras prisiprašė keliauti kartu su jais, bet keliaudamas netoli Čihirino sutiko jam įspūdį palikusį senolį Hesichiją, pas kurį pasiprašė į mokinius. Čia Petras toliau dvasiškiai augo ir tapo riasoforiniu vienuoliu, gavo Platono vardą. Deja, netrukus ir tuose kraštuose prasidėjo unitų spaudimas ortodoksams, todėl vienuoliai paliko vienuolyną, Platonas grįžo į Kyjivą.
Kyjive jis prisijungė prie Olų vienuolyno, tačiau buvo nepatenkintas didmiesčio šurmuliu, nepamiršo senos svajonės keliauti į Moldovą. 1742 m. dvidešimtis vienuolis Platonas pagaliau iškeliavo į Moldovą.
Moldova ir Atonas
Atvykęs į Moldovą Platonas aptiko, kad vienuolynuose gausu ukrainiečių, kurie lygiai taip pat ieškojo galimybės asketiškai gyventi. Netrukus jis išmoko rumunų kalbą, rado dvasinį vadovą – senolį Bazilijų, ir susipažino su atonietišku dvasingumu, kuris tuo metu jau buvo gerai pažįstamas rumunams. Jį žavėjo griežtas pasninkavimas, ilgos pamaldos, nuolatinė vidinė Jėzaus vardo malda. Pamilęs Atono tradiciją jis suprato, kad verta pamatyti jos pirminį šaltinį, todėl po ketverių gyvenimo Moldovoje metų nutarė išvykti į šventąjį Atono kalną Graikijoje.
Atone Platonas ketverius metus gyveno skite šalia Pantokratoro vienuolyno, vienatvėje ir skurde. Dažnai jis net neturėjo ko valgyti, fiziniai darbai žiemą būdavo tokie sunkūs, kad, kaip pats pasakoja, juos atlikęs kelias dienas gulėdavo paslikas. Tuomet jį aplankė iš ankščiau pažįstamas senolis Bazilijus iš Moldovos, kurį laikė savo dvasios tėvu. Senolis Bazilijus atpažino Platono brandą, pašventino mažosios schimos vienuoliu ir suteikė naują, Paisijaus vardą. Senolis pasakė, kad Paisijui užtenka gyventi vienatvėje ir ragino įsilieti į bendruomeninį gyvenimą.
Vienuolinio kelio pradžia Ukrainoje
Akademijoje Petras tik dar labiau susidomėjo Šventųjų Tėvų palikimu ir, ypač, vienuolišku asketizmu, todėl po ketvirtų studijų metų ją metė ir išvyko į Černihivo vienuolyną, kur tapo novicijumi. Akademines studijas jis laikė sau nereikalingomis, tuščiomis, nes norėjo būti ne parapijiniu kunigu, o vienuoliu. Išsilavinusius ir turtingus Kyjivo vienuolius jis laikė supasaulėjusiais, nukrypusiais nuo patristinių idealų, todėl mokytojų ieškojo toliau nuo didmiesčių.
Pirmoji vienuolystės patirtis Petrui buvo nesėkminga. Nors stengėsi gyventi asketiškai, sąžiningai ir klusniai, tačiau pasikeitus vienuolyno vyresniajam Petras niekaip nesugebėjo rasti bendros kalbos su naujuoju vadovu. Vieną dieną įvyko didelis konfliktas, vyresnysis pakėlė ranką prieš Petrą, Petras atsakė tuo pačiu, ir tapo aišku, kad atėjo laikas palikti vienuolyną.
Iš Černihivo Petras pasitraukė į Černobylį, kur ortodoksai buvo persekiojami unitų – vienuolynai buvo plėšiami, vienuoliai – netgi žudomi. Čia jis sutiko vienuolių, kurie teigė, kad sąlygos Ukrainoje nepakeliamos, ir todėl ruošiasi bėgti į Moldovą. Petras prisiprašė keliauti kartu su jais, bet keliaudamas netoli Čihirino sutiko jam įspūdį palikusį senolį Hesichiją, pas kurį pasiprašė į mokinius. Čia Petras toliau dvasiškiai augo ir tapo riasoforiniu vienuoliu, gavo Platono vardą. Deja, netrukus ir tuose kraštuose prasidėjo unitų spaudimas ortodoksams, todėl vienuoliai paliko vienuolyną, Platonas grįžo į Kyjivą.
Kyjive jis prisijungė prie Olų vienuolyno, tačiau buvo nepatenkintas didmiesčio šurmuliu, nepamiršo senos svajonės keliauti į Moldovą. 1742 m. dvidešimtis vienuolis Platonas pagaliau iškeliavo į Moldovą.
Moldova ir Atonas
Atvykęs į Moldovą Platonas aptiko, kad vienuolynuose gausu ukrainiečių, kurie lygiai taip pat ieškojo galimybės asketiškai gyventi. Netrukus jis išmoko rumunų kalbą, rado dvasinį vadovą – senolį Bazilijų, ir susipažino su atonietišku dvasingumu, kuris tuo metu jau buvo gerai pažįstamas rumunams. Jį žavėjo griežtas pasninkavimas, ilgos pamaldos, nuolatinė vidinė Jėzaus vardo malda. Pamilęs Atono tradiciją jis suprato, kad verta pamatyti jos pirminį šaltinį, todėl po ketverių gyvenimo Moldovoje metų nutarė išvykti į šventąjį Atono kalną Graikijoje.
Atone Platonas ketverius metus gyveno skite šalia Pantokratoro vienuolyno, vienatvėje ir skurde. Dažnai jis net neturėjo ko valgyti, fiziniai darbai žiemą būdavo tokie sunkūs, kad, kaip pats pasakoja, juos atlikęs kelias dienas gulėdavo paslikas. Tuomet jį aplankė iš ankščiau pažįstamas senolis Bazilijus iš Moldovos, kurį laikė savo dvasios tėvu. Senolis Bazilijus atpažino Platono brandą, pašventino mažosios schimos vienuoliu ir suteikė naują, Paisijaus vardą. Senolis pasakė, kad Paisijui užtenka gyventi vienatvėje ir ragino įsilieti į bendruomeninį gyvenimą.
Netrukus įvairūs žmonės ėmė prašytis tapti Paisijaus mokiniais. Iš pradžių juos nuo savęs vijęs, ilgainiui Paisijus pradėjo priimti mokinius, susidarė bendruomenė. Pats Paisijus tapo senoliu – dvasios tėvu savo mokiniams.
Vienuolių bendruomenė augo, nebetilpo mažame skite ir netrukus Pantokratoro vienuolynas jai perdavė didesnį, šv. Elijo skitą. Vėliau ir šis tapo per mažas. Šventasis ir 35 jo mokiniai persikraustė į Simonopetro vienuolyną. Tai buvo paskutinysis vienuolynas, kuriame gyveno šv. Paisijaus bendruomenė Atone.
Tarp Paisijaus mokinių buvo gausu slavų, o būdamas Atone jis išmoko graikų kalbą, todėl ėmė darbuotis versdamas Bažnyčios Tėvų raštus į slavų kalbą. Tarp svarbiausių jo išverstų knygų – „Filokalija“, asketinių Bažnyčios Tėvų raštų rinkinys. Šv. Paisijaus dėka atonietiška dvasinė tradicija tapo pasiekiama graikų kalbos nemokantiems slavams iš Rytų Europos.
Grįžimas į Moldovą ir žemiškos kelionės pabaiga
1764 m., kai Paisijui buvo keturiasdešimt dveji, o Atone jis gyveno jau aštuoniolika metų, Moldovos kunigaikštis pakvietė jį grįžti į ankstesniąją šalį. Senolis ir 64 jo mokiniai išvyko iš Atono ir įkūrė Moldovoje atonietiškos tradicijos dvikalbį – rumunų ir slavų – vienuolyną. Tai buvo unikalus vienuolynas, kurio bažnyčioje buvo du chorai, kiekvienas giedojęs savo kalba.
Vienuolių bendruomenė augo, nebetilpo mažame skite ir netrukus Pantokratoro vienuolynas jai perdavė didesnį, šv. Elijo skitą. Vėliau ir šis tapo per mažas. Šventasis ir 35 jo mokiniai persikraustė į Simonopetro vienuolyną. Tai buvo paskutinysis vienuolynas, kuriame gyveno šv. Paisijaus bendruomenė Atone.
Tarp Paisijaus mokinių buvo gausu slavų, o būdamas Atone jis išmoko graikų kalbą, todėl ėmė darbuotis versdamas Bažnyčios Tėvų raštus į slavų kalbą. Tarp svarbiausių jo išverstų knygų – „Filokalija“, asketinių Bažnyčios Tėvų raštų rinkinys. Šv. Paisijaus dėka atonietiška dvasinė tradicija tapo pasiekiama graikų kalbos nemokantiems slavams iš Rytų Europos.
Grįžimas į Moldovą ir žemiškos kelionės pabaiga
1764 m., kai Paisijui buvo keturiasdešimt dveji, o Atone jis gyveno jau aštuoniolika metų, Moldovos kunigaikštis pakvietė jį grįžti į ankstesniąją šalį. Senolis ir 64 jo mokiniai išvyko iš Atono ir įkūrė Moldovoje atonietiškos tradicijos dvikalbį – rumunų ir slavų – vienuolyną. Tai buvo unikalus vienuolynas, kurio bažnyčioje buvo du chorai, kiekvienas giedojęs savo kalba.
Šv. Paisijaus bendruomenė augo ir augo, ir šventojo gyvenimo pabaigoje siekė 700 vienuolių. Daugybė jo mokinių vėliau patys tapo senoliais, su jo tradicija susiję ir Otpos dykumos senoliai, ir šv. Serafimas Sarovietis. Taigi, juo prasidėjo gyvoji senolių įpėdinystės linija, nusitęsusi Rytų slavų vienuolynuose.
Šv. Paisijus užmigo Viešpatyje 1794 m. Jį išlydėti į amžinybę susirinko minios žmonių, nes jis buvo mylimas ir vienuolių, ir pasauliečių.
1988 m. Ortodoksų Bažnyčia jį įtraukė į šventųjų kalendorius, jo atminimas švenčiamas lapkričio 15 d.
***
Apie kitus Rumunijos šventuosius:
Susiję straipsniai:
Susiję vaizdo įrašai: