Šv. Petras Mohyla (Movilă, Mogila)
 |
| Šv. Petras Mohyla |
Šv. Petras Mohyla (1596–1646; rumuniškai – Petru Movilă) Abiejų Tautų Respublikos ortodoksų šventasis, Kyjivo ir Visos Rusios metropolitas, šventojo apaštališkojo visuotinio sosto egzarchas Abiejų Tautų Respublikoje. Viena reikšmingiausių asmenybių Ortodoksų Bažnyčios istorijoje. Turėdamas puikų išsilavinimą ir ryžtą stiprinti Bažnyčią persekiojimų laikais, jis ne tik įvykdė būtinas reformas, bet ir sudarė naujus pamaldų tekstus bei sukūrė naujus jų tipus, kurie gyvi Bažnyčioje iki šiol.
MOVILŲ ŠEIMOS PAMALDUMAS
Petru gimė 1596 m., Bresto unijos metais, rumunų (Moldovos ir Valachijos kunigaikštysčių) valdovų Movilų šeimoje (rum. Movilești; rum. Movilă reiškia „kalnas“, tariasi movilė). Movilų didikų giminė kruopščiai laikėsi ortodoksų tikėjimo, tradicinio šiems kraštams.
MOVILŲ ŠEIMOS PAMALDUMAS
Petru gimė 1596 m., Bresto unijos metais, rumunų (Moldovos ir Valachijos kunigaikštysčių) valdovų Movilų šeimoje (rum. Movilești; rum. Movilă reiškia „kalnas“, tariasi movilė). Movilų didikų giminė kruopščiai laikėsi ortodoksų tikėjimo, tradicinio šiems kraštams.
 |
| Movilų dinastijos herbas |
Movilai gausiai aukojo Bažnyčiai, dalyvavo ortodoksų brolijose, fundavo vienuolynų ir bažnyčių statybas. Jie itin gerbė rumunų šventąjį Joną Sučavietį, kurį laikė savo giminės globėju, Moldovoje pastatė jam dedikuota vienuolyną.
Šv. Petro Mohylos senelis Jonas Movilă buvo aukščiausias Moldovos kunigaikštystės valdininkas, kuris senatvėje išsižadėjo valdžios bei turtų ir tapo vienuoliu (pasikeitė vardą į „Joanikijas“). Jono sūnus, šv. Petro dėdė Jurgis Movilă tapo Moldovos metropolitu. Pačiam šv. Petrui buvo numatyta politinė karjera, nes, iš pradžių, jo dėdė – Jeremijas, o po jo mirties – šv. Petro tėvas (Simeonas) buvo Moldovos vyriausieji etmonai. Jaunasis Petru Movilă mokėsi įvairių mokslų ir karo meno, bet, po tėvo nužudymo, giminėje kilus kovoms dėl Moldovos kunigaikštystės sosto, jo šeima pasitraukė į Abiejų Tautų Respubliką. Ten šv. Petras tęsė savo mokslus, netgi dalyvavo kariniuose žygiuose, tačiau kai jam subrendus atsirado galimybė tapti Moldovos valdovu, jis priėmė lemtingą sprendimą likti ATR ir pašvęsti savo gyvenimą Bažnyčiai.
Šv. Petro Mohylos senelis Jonas Movilă buvo aukščiausias Moldovos kunigaikštystės valdininkas, kuris senatvėje išsižadėjo valdžios bei turtų ir tapo vienuoliu (pasikeitė vardą į „Joanikijas“). Jono sūnus, šv. Petro dėdė Jurgis Movilă tapo Moldovos metropolitu. Pačiam šv. Petrui buvo numatyta politinė karjera, nes, iš pradžių, jo dėdė – Jeremijas, o po jo mirties – šv. Petro tėvas (Simeonas) buvo Moldovos vyriausieji etmonai. Jaunasis Petru Movilă mokėsi įvairių mokslų ir karo meno, bet, po tėvo nužudymo, giminėje kilus kovoms dėl Moldovos kunigaikštystės sosto, jo šeima pasitraukė į Abiejų Tautų Respubliką. Ten šv. Petras tęsė savo mokslus, netgi dalyvavo kariniuose žygiuose, tačiau kai jam subrendus atsirado galimybė tapti Moldovos valdovu, jis priėmė lemtingą sprendimą likti ATR ir pašvęsti savo gyvenimą Bažnyčiai.
VIENUOLIS PETRAS
Pirmasis šv. Petro kontaktas su ATR ortodoksų inteligentija įvyko dar studijų metais, kuomet Lvove jį mokė ortodoksų brolijai priklausę vienuoliai. Vėliau jis, istorikų nuomone, mokėsi ir Vakarų ar Centrinės Europos universitetuose, todėl brandos laikais be gimtosios rumunų kalbos buvo susipažinęs su lotynų, graikų, lenkų, bažnytine slavų ir senąją rusėnų (dar vadinama sen. ukrainiečių ar baltarusių) kalbomis. Būdamas kilmingas ir norėjęs sieti savo gyvenimą su Bažnyčia jis iškart galėjo pretenduoti į aukštus titulus Bažnyčioje.
Dar esant pasauliečiu šv. Petrą dėl pavardės skambesio (Movilė), primenančio žodį „kapas“ (ukr. mohyla), broliai ukrainiečiai praminė „Petru Mohyla“. Jis buvo išrinktas prestižinio Kjyivo olų vienuolyno vadovu – archimandritu. Pikti liežuviai kalbėjo, kad jaunas, nepatyręs, jis tik todėl ir buvęs išrinktas, kad yra kilmingas, tačiau netrukus pasirodė, kad šv. Petras į vienuolystę ir savo naująją poziciją žiūri labai rimtai.
 |
| Šv. Petras Mohyla didžiojo archimandrito apdarais. Dešinėje paveikslėlio pusėje – krentanti karūna, kurios etmonaitis Petru Movilă išsižadėjo vardan vienuolystės |
Jaunasis archimandritas ne tik uoliai meldėsi, sekė Šventųjų Tėvų ir patyrusių vienuolių nurodymais, bet ir ėmė reikalauti disciplinos iš vienuolyno brolių. Pirmiausia pamokydavęs žodžiu, jis žiauriai bausdavo vienuolius, kurie laužydavo savo įžadus, negyveno bendruomeniškai ar nesilaikė regulos. Šv. Petras sėkmingai griežtino discipliną ir kėlė visuomenės akyse sumenkusį Kijevo olų vienuolyno moralinį autoritetą, o jo paties asketinį polėkį demonstravo vėliau išaiškėjęs faktas, kad ant savo kūno jis slapta nuolat nešiojo sunkias grandines.
Kyjivo olų vienuolynas XVII a. pradžioje buvo ypatinga vieta. Tai – vienas iš nedaugelio vienuolynų, kuriame, nepaisant valdžios spaudimo, vienuoliai kategoriškai atsisakė prisijungti prie Bresto unijos ir išliko ortodoksais. Pasakojama, kad kai katalikų misionierius Juozapatas Kuncevičius šiame vienuolyne pamaldų metu įkyriai pamokslavo ragindamas vienuolius prisijungti prie unijos, galų gale vienuoliai jį sumušė ir išmetė iš vienuolyno teritorijos, uždraudę sugrįžti.
Grėsmę Kyjivo vienuolynui kėlė ne tik Romos bei graikų apeigų katalikai, spaudę pakeisti tikėjimą, bet ir protestantai. Laikydami erezija ikonų ir šventųjų gerbimą bei kitus ortodoksų papročius, jie leisdavosi į vienuolyno uolas, kur naikindavo šventųjų palaikus, vogdavo relikvijas. Kartu egzistavo ir unijos su protestantais pagunda, nes, pavyzdžiui, tuometinis Konstantinopolio patriarchas šv. Kirilas Loukaris simpatizavo kalvinizmui, su kuriuo susipažino dėstytojaudamas Vilniuje (tuo metu ATR ortodoksai priklausė Konstantinopolio patriarchatui).
Archimandritas Petras nutarė pakelti vienuolyno autoritetą ir ortodoksų, ir kitų konfesijų krikščionių akyse. Jis pavedė vesti specialius sąsiuvinius, kuriuose buvo surašomi visi stebuklai, vykę Kyjivo olų vienuolyne. Šitaip Dievo malonės veikimas per ortodoksų šventuosius buvo liudijamas ne tik katalikams, kurie tvirtino, esą ortodoksai yra netekę Dievo malonės, bet ir protestantams, kurie neigė tokios malonės galimybę. Be to, būtent šv. Petras ėmė siekti oficialios Kyjivo šventųjų kanonizacijos Konstantinopolyje. Oloms sergėti buvo pasamdyti sargai, kurie turėjo apsaugoti relikvijas nuo niekinimo.
Vienuolyne archimandritas ėmė leisti naujas maldaknyges, įvedė papildomų pamaldų, skirtų Dievo Motinai, tradiciją (kiekvieną trečiadienį buvo skaitomоs jai skirtos maldos, o per Užmigimo šventę vyko didelė pasauliečių procesija į vienuolyną), atnaujino Dievo Motinos Užmigimo bažnyčią. Visa tai stipriau vienijo tikinčiuosius.
Dar būdamas archimandritu, šv. Petras priėmė lemtingą sprendimą – visą savo turimą turtą ir privilegijas paaukoti tam, kad įkurtų aukšto lygio mokyklą ortodoksams (kolegiją; vėliau ji tapo akademija). Jis rašė:
Kyjivo olų vienuolynas XVII a. pradžioje buvo ypatinga vieta. Tai – vienas iš nedaugelio vienuolynų, kuriame, nepaisant valdžios spaudimo, vienuoliai kategoriškai atsisakė prisijungti prie Bresto unijos ir išliko ortodoksais. Pasakojama, kad kai katalikų misionierius Juozapatas Kuncevičius šiame vienuolyne pamaldų metu įkyriai pamokslavo ragindamas vienuolius prisijungti prie unijos, galų gale vienuoliai jį sumušė ir išmetė iš vienuolyno teritorijos, uždraudę sugrįžti.
Grėsmę Kyjivo vienuolynui kėlė ne tik Romos bei graikų apeigų katalikai, spaudę pakeisti tikėjimą, bet ir protestantai. Laikydami erezija ikonų ir šventųjų gerbimą bei kitus ortodoksų papročius, jie leisdavosi į vienuolyno uolas, kur naikindavo šventųjų palaikus, vogdavo relikvijas. Kartu egzistavo ir unijos su protestantais pagunda, nes, pavyzdžiui, tuometinis Konstantinopolio patriarchas šv. Kirilas Loukaris simpatizavo kalvinizmui, su kuriuo susipažino dėstytojaudamas Vilniuje (tuo metu ATR ortodoksai priklausė Konstantinopolio patriarchatui).
Archimandritas Petras nutarė pakelti vienuolyno autoritetą ir ortodoksų, ir kitų konfesijų krikščionių akyse. Jis pavedė vesti specialius sąsiuvinius, kuriuose buvo surašomi visi stebuklai, vykę Kyjivo olų vienuolyne. Šitaip Dievo malonės veikimas per ortodoksų šventuosius buvo liudijamas ne tik katalikams, kurie tvirtino, esą ortodoksai yra netekę Dievo malonės, bet ir protestantams, kurie neigė tokios malonės galimybę. Be to, būtent šv. Petras ėmė siekti oficialios Kyjivo šventųjų kanonizacijos Konstantinopolyje. Oloms sergėti buvo pasamdyti sargai, kurie turėjo apsaugoti relikvijas nuo niekinimo.
Vienuolyne archimandritas ėmė leisti naujas maldaknyges, įvedė papildomų pamaldų, skirtų Dievo Motinai, tradiciją (kiekvieną trečiadienį buvo skaitomоs jai skirtos maldos, o per Užmigimo šventę vyko didelė pasauliečių procesija į vienuolyną), atnaujino Dievo Motinos Užmigimo bažnyčią. Visa tai stipriau vienijo tikinčiuosius.
Dar būdamas archimandritu, šv. Petras priėmė lemtingą sprendimą – visą savo turimą turtą ir privilegijas paaukoti tam, kad įkurtų aukšto lygio mokyklą ortodoksams (kolegiją; vėliau ji tapo akademija). Jis rašė:
„Aš, Dievo malone Kijevo olų vienuolyno archimandritas, regėdamas, kaip Ortodoksų Bažnyčioje žmonių sieloms didelę žalą daro kunigų neišprusimas ir jaunimo neišsimokslinimas, <...> norėdamas ištaisyti šią didžią žalą ir sugrąžinti nuklydusiuosius nuo ortodoksų tikėjimo, nutariau įkurti mokyklą, kad jaunimas būtų mokomas visokeriopo pamaldumo, gerų papročių ir laisvųjų menų.“
Ši mokykla tapo tokia prestižine, kad dar šv. Petrui esant gyvam katalikas Kasijonas Sakovičius barė savo brolius unitus tokiais žodžiais: „Kas tos jūsų mokyklos Petro mokyklos Kyjive akivaizdoje?“.
METROPOLITAS PETRAS
 |
| Šv. Petras Mohyla metropolito apdarais |
Šešerius metus prabuvęs Kijevo olų vienuolyno archimandritu (1627–1633), šv. Petras buvo išrinktas „Kijevo, Galicijos ir Visos Rusios metropolitu“. Tai buvo kontraversiškas sprendimas, kadangi jis buvo užsienietis, rumunas. Priešai kaltino jį, esą jis bandas slapta prijungti ortodoksus prie katalikybės, tačiau ilgainiui šios baimės nepasiteisino ir metropolito valdžia buvo įtvirtinta.
Metropolitas Petras Mohyla tęsė savo švietėjišką politiką ir prie jo istorinės reikšmės darbo – Kyjivo akademijos įsteigimo – galima pridėti ir šiuos kitus:
* Metropolitas sudarė pirmąjį Visuotinės Bažnyčios pripažintą Ortodoksų Bažnyčios Katekizmą – „Visuotinės [Katalikiškosios] ir Apaštališkosios Rytų Bažnyčios Ortodoksiškasis Tikėjimo Išpažinimas“. Katekizmo tekstas buvo patvirtintas ATR Bažnyčios metropolito surengtame Kyjivo susirinkime 1640 m., Visuotinė Bažnyčią jį patvirtino didžiuosiuose susirinkimuose Jasuose (1643) ir Jeruzalėje (1672). Tokio katekizmo prireikė todėl, kad protestantams ir Romos katalikams išleidus savo katekizmus, reikėjo aiškiau išdėstyti ortodoksų tikėjimo pagrindus.
* 1644 m. metropolitas vadovavo sudarant fundamentalų veikalą „Lithos“ (pilnas pavadinimas: „Lithos, arba Akmuo, kurį iš šventosios Rusios Ortodoksų Bažnyčios svaidyklės sviedė nuolankus tėvas Euzebijus Pimenas, kad sutriuškinta būtų tamsioji Kasijono Sakovičiaus "Perspektyva"“). Šis veikalas, kaip liudija jo pavadinimas, buvo atsakymas katalikų apologetui Kasijonui Sakovičiui, kuris parašė didelį veikalą, kaltinusį ortodoksus įvairiais nukrypimais nuo tikrojo tikėjimo. „Lithos“ pateikė labai smulkų atsakymą, ortodoksų tikybos apologiją. Kadangi pasaulietinė valdžia dėl šio veikalo galėjo persekioti autorius, jis buvo pasirašytas slapyvardžiu „Euzebijus Pimenas“, išvertus iš graikų kalbos – „Pamaldusis Ganytojas“.
* 1646 m. dviem dalim buvo išleistas šv. Petro Mohylos „Apeigynas“ (gr. Ἐυχολόγιον, slav. Trebnik). Apeigyne pirmojoje dalyje pateikiami suvienodinti ir ištaisyti pagal graikų raštus ir senovinius slavų nuorašus Bažnyčios sakramentų, šventųjų apeigų (laidotuvių ir kt.) tekstai, antrojoje dalyje – papildomos apeigos įvairiems poreikiams (namų pašventinimas ir kt.), dalis kurių buvo sudarytos pagal Romos apeigyno pavyzdžius (tokių maldų iki tol ortodoksų pasaulyje nebuvo).
Metropolitas visos rusėnų Bažnyčios lygiu tęsė ir disciplinos griežtinimo politiką, pradėtą vienuolyne. Jo sušauktame Kyjivo susirinkime (1640) buvo sugriežtinti kunigų, vyskupų, abatų rinkimo, šventimų, paskyrimų reikalavimai, įvesti reikalavimai nuodėmklausiams, sugriežtintos bažnytinės bausmės.
Kiekvienas buvusių ATR kraštų ortodoksas gali pamaldose susidurti ir su kitu šv. Petro Mohylos palikimu – Pasijomis. Iki šiol keturis Gavėnios penktadienių arba sekmadienių vakarus yra tarnaujamos šio metropolito įvestos ypatingos vakarinės pamaldos su Kristaus Kančios Evangelijų skaitiniais.
APIBENDRINIMAS
Kritikai dažnai teigia, esą šv. Petras Mohyla krypo į katalikybę. Metropolito gerbėjai lygina jį su šv. Bazilijumi Didžiuoju, kurio minėjimo išvakarėse šv. Petras ir mirė. Kaip šv. Bazilijus Didysis IV a. gynė Bažnyčią nuo pagoniškos valdžios ir skatino švietimo sklaidą Bažnyčioje (per pagoniškų mokslo pasiekimų perėmimą), taip šv. Petras Mohyla gynė Bažnyčią nuo agresyvios katalikiškos valdžios ir švietė ortodoksus supažindindamas su naujausiais katalikų mokslo laimėjimais.
Iš tiesų, metropolitas turėjo tokį didelį autoritetą, kad po jo mirties katalikai ėmė kurti legendas, kad jis buvęs slaptas katalikas. Ortodoksų kritikas Kasijonas Sakovičius taip pat gyrė metropolitą, tik apgailestavo, kad šis esąs „schizmatikas“. Be abejonės šv. Petro veiksmai sustiprino pačios Ortodoksų Bažnyčios pozicijas ATR, jo dėka ortodoksija šiame regione po Bresto unijos tapo savarankiška konfesija, su tvirtai apibrėžtais skirtumais (katalikybės, unitų, protestantų atžvilgiu), teisėmis ir privilegijomis. Dar svarbiau, kad jis įvykdė vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, kurio vaisiai gyvi iki šiol.
Metropolitas Petras Mohyla tęsė savo švietėjišką politiką ir prie jo istorinės reikšmės darbo – Kyjivo akademijos įsteigimo – galima pridėti ir šiuos kitus:
* Metropolitas sudarė pirmąjį Visuotinės Bažnyčios pripažintą Ortodoksų Bažnyčios Katekizmą – „Visuotinės [Katalikiškosios] ir Apaštališkosios Rytų Bažnyčios Ortodoksiškasis Tikėjimo Išpažinimas“. Katekizmo tekstas buvo patvirtintas ATR Bažnyčios metropolito surengtame Kyjivo susirinkime 1640 m., Visuotinė Bažnyčią jį patvirtino didžiuosiuose susirinkimuose Jasuose (1643) ir Jeruzalėje (1672). Tokio katekizmo prireikė todėl, kad protestantams ir Romos katalikams išleidus savo katekizmus, reikėjo aiškiau išdėstyti ortodoksų tikėjimo pagrindus.
* 1644 m. metropolitas vadovavo sudarant fundamentalų veikalą „Lithos“ (pilnas pavadinimas: „Lithos, arba Akmuo, kurį iš šventosios Rusios Ortodoksų Bažnyčios svaidyklės sviedė nuolankus tėvas Euzebijus Pimenas, kad sutriuškinta būtų tamsioji Kasijono Sakovičiaus "Perspektyva"“). Šis veikalas, kaip liudija jo pavadinimas, buvo atsakymas katalikų apologetui Kasijonui Sakovičiui, kuris parašė didelį veikalą, kaltinusį ortodoksus įvairiais nukrypimais nuo tikrojo tikėjimo. „Lithos“ pateikė labai smulkų atsakymą, ortodoksų tikybos apologiją. Kadangi pasaulietinė valdžia dėl šio veikalo galėjo persekioti autorius, jis buvo pasirašytas slapyvardžiu „Euzebijus Pimenas“, išvertus iš graikų kalbos – „Pamaldusis Ganytojas“.
* 1646 m. dviem dalim buvo išleistas šv. Petro Mohylos „Apeigynas“ (gr. Ἐυχολόγιον, slav. Trebnik). Apeigyne pirmojoje dalyje pateikiami suvienodinti ir ištaisyti pagal graikų raštus ir senovinius slavų nuorašus Bažnyčios sakramentų, šventųjų apeigų (laidotuvių ir kt.) tekstai, antrojoje dalyje – papildomos apeigos įvairiems poreikiams (namų pašventinimas ir kt.), dalis kurių buvo sudarytos pagal Romos apeigyno pavyzdžius (tokių maldų iki tol ortodoksų pasaulyje nebuvo).
Metropolitas visos rusėnų Bažnyčios lygiu tęsė ir disciplinos griežtinimo politiką, pradėtą vienuolyne. Jo sušauktame Kyjivo susirinkime (1640) buvo sugriežtinti kunigų, vyskupų, abatų rinkimo, šventimų, paskyrimų reikalavimai, įvesti reikalavimai nuodėmklausiams, sugriežtintos bažnytinės bausmės.
Kiekvienas buvusių ATR kraštų ortodoksas gali pamaldose susidurti ir su kitu šv. Petro Mohylos palikimu – Pasijomis. Iki šiol keturis Gavėnios penktadienių arba sekmadienių vakarus yra tarnaujamos šio metropolito įvestos ypatingos vakarinės pamaldos su Kristaus Kančios Evangelijų skaitiniais.
APIBENDRINIMAS
Kritikai dažnai teigia, esą šv. Petras Mohyla krypo į katalikybę. Metropolito gerbėjai lygina jį su šv. Bazilijumi Didžiuoju, kurio minėjimo išvakarėse šv. Petras ir mirė. Kaip šv. Bazilijus Didysis IV a. gynė Bažnyčią nuo pagoniškos valdžios ir skatino švietimo sklaidą Bažnyčioje (per pagoniškų mokslo pasiekimų perėmimą), taip šv. Petras Mohyla gynė Bažnyčią nuo agresyvios katalikiškos valdžios ir švietė ortodoksus supažindindamas su naujausiais katalikų mokslo laimėjimais.
Iš tiesų, metropolitas turėjo tokį didelį autoritetą, kad po jo mirties katalikai ėmė kurti legendas, kad jis buvęs slaptas katalikas. Ortodoksų kritikas Kasijonas Sakovičius taip pat gyrė metropolitą, tik apgailestavo, kad šis esąs „schizmatikas“. Be abejonės šv. Petro veiksmai sustiprino pačios Ortodoksų Bažnyčios pozicijas ATR, jo dėka ortodoksija šiame regione po Bresto unijos tapo savarankiška konfesija, su tvirtai apibrėžtais skirtumais (katalikybės, unitų, protestantų atžvilgiu), teisėmis ir privilegijomis. Dar svarbiau, kad jis įvykdė vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, kurio vaisiai gyvi iki šiol.
***
Taip pat skaitykite:
Vaizdo įrašai:
