Jo Šventenybės Visuotinio patriarcho šv. Kalėdų laiškas (2024)
Garbingieji broliai hierarchai ir
mylimi dvasiniai vaikai Viešpatyje,
Šiemet, aukštybių malone, vėl sulaukėme Dievo Žodžio, „iš savo neapsakomos meilės žmonijai“ atėjusio į šį pasaulį ir apsigyvenusio tarp mūsų, kūniško gimimo dienos šventės. Su neišpasakytu džiaugsmu giedodami psalmes ir himnus pagerbiame didįjį Įsikūnijimo slėpinį, kuris yra „naujesnis už viską, kas nauja, vienintelis naujas dalykas po Saule“ [1], per kurį atnaujinama visa kūrinija ir mums atsiveria kelias į sudievinimą Dievo malone. Šv. Kalėdos nėra vien šiltos emocijos, kurios „greitai ateina ir dar greičiau praeina“. Tai gilus svarbiausio Dieviškojo Plano įvykio išgyvenimas. Kaip liudija evangelistas Matas (1, 18 – 2, 23), pasaulio valdovai nuo pat pradžių stengėsi sunaikinti dieviškąjį Kūdikį. Mes, tikintieji, šūksnyje „Kristus gimė!“, kuris skamba per Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo Žodžio įsikūnijimo šventę, girdime ir gedulingus Didžiosios savaitės varpus, ir pasveikinimą „Kristus prisikėlė!“ – gerąją pergalės prieš mirtį naujieną, visuotinio prisikėlimo viltį.
Žodžiai „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė“ šiemet vėl skamba pasaulyje, kupiname smurto, socialinio neteisingumo ir žmogaus orumo niekinimo. Matome, kad stulbinanti mokslo ir technologijų pažanga, visgi, nepaliečia žmogaus sielos gelmių, nes žmogus visada yra daugiau nei tai, ką gali suvokti mokslas ar ko siekia technologijų pažanga. Atotrūkis tarp dangaus ir žemės, patiriamas žmogaus, negali būti įveiktas moksliškai.
Šiandien daug kalbama apie „postžmogų“ ir giriamas dirbtinis intelektas. Žinoma, svajonė apie „antžmogį“ vargu ar yra nauja. Posthumanizmo samprata grindžiama technologine pažanga ir žmonijos aprūpinimu iki šiol jos patirtyje ir istorijoje nežinotomis priemonėmis, kurių dėka žmonės esą galės peržengti savo dabartines ribas. Bažnyčia nėra technofobiška. Į mokslinį pažinimą ji žvelgia kaip į „Dievo suteiktą dovaną žmogui“, tačiau nepamiršdama scientizmo pavojų ir į juos nenumodama ranka. Ortodoksų Bažnyčios Šventojo ir Didžiojo Susirinkimo enciklikoje (Kreta, 2016 m.) pabrėžiamas krikščionybės indėlis „į sveiką pasaulio civilizacijos vystymąsi“, juk Dievas „sukūrė žmones kaip šventosios kūrinijos valdytojus ir savo bendradarbius pasaulyje“. Bet dar enciklikoje rašoma: „Ortodoksų Bažnyčia šiuolaikinio pasaulio „žmogdieviui“ priešpastato „dievažmogį“ kaip galutinį visų dalykų matą. 'Mes kalbame ne apie žmogų, kuris susidievino, bet apie Dievą, kuris tapo žmogumi' (šv. Jonas Damaskietis, Tikslus ortodoksų tikėjimo išdėstymas, iii, 2 PG 94.988)“ [2].
Žmogumi tapusio Dievo slėpinyje kartą ir visiems laikams buvo pateiktas atsakymas į esminį klausimą apie tai, kaip iki paskutiniosios šio pasaulio „aštuntosios dienos“ išsaugoti „asmens kultūrą“, pagarbą asmens šventumui ir asmens grožio vertinimą, kai šiems dalykams meta iššūkį įsigalinčios technologinės kultūros titanizmas ir prometėjiškumas, kai technologinė kultūra keičiasi ir išsigimsta, kai vyksta žmogaus susidievinimas, perdėtas žmogiškumo sureikšminimas. Kai Dievas Žodis tapo kūnu, „atėjo tiesa“ ir „šešėlis pasitraukė“. Sekimas tiesa visada yra susijęs su santykiu su Dievu ir tai yra atsakas į Dievo nužengimą pas žmones, garbėje ateinančio Viešpaties laukimą bei gyvą susitikimą su Juo. Toks gyvas tikėjimas palaiko žmogaus stiprybę, kai, gyvenant „duona“ (Mt 4, 4) tenka kovoti, tam, kad susiduriant su žemiškaisiais prieštaravimais ir iššūkiais, išsaugotum save bei vystytumeisi socialiai bei kultūriškai. Vis dėlto niekas mūsų gyvenime negali klestėti be Dievo, neturėdamas Jo „gyvenimo pilnatvės, džiaugsmo pilnatvės ir pažinimo pilnatvės“ Karalystės kaip vilties [3].
Šv. Kalėdos – tai proga apmąstyti dieviškosios laisvės slėpinį ir didįjį žmogiškosios laisvės stebuklą. Kristus beldžiasi į žmogaus širdies duris, tačiau tik tokia laisve apdovanoti žmonės gali tas duris atverti. „Aišku, be Jo, be Kristaus, – kaip rašo tėvas Georgijus Florovskis, – žmogus nieko negali padaryti. Tačiau yra kažkas, ką gali padaryti tik žmogus – būtent atsiliepti į Dievo kvietimą ir priimti Kristų“[4].
Pasakius „taip“ šiam kvietimui iš aukštybių, Kristus atsiskleidžia kaip „tikroji šviesa“ (Jn 1, 9), „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), šitaip atsakydamas į svarbiausius proto klausimus ir ieškojimus, į širdies troškimą ir žmonijos laukimą, taip pat į kūrinijos „iš kur“ ir „į kur“. Mes priklausome Kristui, kuriame visa yra suvienyta. Kristus yra „Alfa ir Omega, pirmas ir paskutinis, pradžia ir pabaiga“ (Apr 22, 13). Savo savanorišku įsikūnijimu „dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo“ Dievo Žodis „neapsigyveno viename žmoguje, bet savo hipostaze apėmė visų žmonių prigimtį“ [5], taip įtvirtindamas bendrą amžinąjį likimą ir žmonijos vienybę. Jis išlaisvina ne vieną tautą, bet visą žmoniją; Jis išganingai paveikia ne tik istoriją, bet atnaujina visą kūriniją. Kaip istorijai, taip ir visatai laiko perskyra „iki Kristaus“ ir „po Kristaus“ yra lemiama. Bažnyčia, kuri yra „ne pasaulyje“, bet keliauja pasaulyje ir istorijoje link Pabaigos, nesibaigiančios dienos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios dangiškojoje Karalystėje, nuolat liudija tiesą ir atlieka savo pašventinamąjį ir dvasinį darbą „pasaulio gyvybei“.
Broliai ir vaikai Viešpatyje!
Pamaldžiai atsiklaupiame prieš Dievo Motiną, laikančią Kūdikį, ir nuolankiai garbiname „Žodį nuo pradžios“, kuris prisiėmė mūsų pavidalą, ir linkime jums visiems palaimintų ir šventų Dvylika Kalėdų dienų bei palankių, sveikų, taikių ir vaisingų gerais darbais naujųjų Viešpaties malonės metų, kuriais visas krikščioniškasis pasaulis švęs ir pagerbs 1700-ąsias Pirmojo Nikėjos visuotinio susirinkimo metines. Tegul ateinantys metai būna kupini dvasinio džiaugsmo ir dieviškųjų dovanų.
[2] Enciklika, § 10.
[3] Kun. Aleksandras Šmemanas, Tikiu (Atėnai: Akritas leidiniai, 1991), p. 129 [graikų k.].
[4] Kun. Georgijus Florovskis, Kūrinija ir atpirkimas (Salonikai: Pournaras leidiniai, 1983) [graikų k.].
[5] Šv. Mikalojus Kabasilas, Devyni nepublikuoti pamokslai (Salonikai, 1976), p. 108.