Kokios krikščionių tradicijos egzistuoja Sirijoje?
![]() |
Sirijos krikščionių tradicijos |
Vėl aktualizuojantis Sirijos įvykiams, verta prisiminti, kokios krikščionių tradicijos egzistuoja toje šalyje. Sirija – tikra tautų ir religijų mišrainė, be krikščionių ten gyvena musulmonai (sunitai, šiitai, alavitai, izmailitai...), drūzai, jazidai ir kitų religijų atstovai. Be arabų, ten gyvena kurdai, čerkesai, turkmėnai, armėnai, žydai... Šis kraštas – senovinė prekybos kelių ir civilizacijų susidūrimo kryžkelė, todėl ir įvairovė čia didžiausia. Įvairūs ir krikščionys.
Dėl didelio pabėgėlių skaičiaus sudėtinga pasakyti, kiek kokių krikščionių ten dabar yra, bet grubiai tariant seniausoji sirų krikščionių tradicija gali būti padalinta į dvi dideles grupes – „bizantiškosios“ kilmės Bažnyčias ir „siriškosios“ kilmės Bažnyčias. Šie pavadinimai – sąlyginiai.
„Bizantiška“ tradicija
Iš graikiškosios Rytų Romos imperijos save kildina krikščionių ortodoksų Antiochijos patriarchatas, vienybėje su Konstantinopoliu. Pagrindinė Sirijos „antiochiečių“ liturginė kalba – arabų, ir jie dažnai save identifikuoja kaip krikščionis arabus.
Iš tos pačios tradicijos kilusi Melkitų graikų apeigų katalikų Bažnyčia. Dalis bendrystę su Antiochija ir Konstantinopoliu turėjusių krašto krikščionių 1724 m. nusprendė ją nutraukti, išpažinti katalikų tikėjimą ir įžengti į bendrystę su Romos Bažnyčia. Tai liaudiškai vadinami „unitai“, tačiau ne ukrainiečiai, o arabai. Taigi, abi grupės turi bendrystę su tradicinėmis Lietuvos religinėmis bendruomenėmis – „antiochiečiai“ – su ortodoksais, „melkitai“ – su katalikais. Pavadinimas „melkitai“ istoriškai buvo naudojamas abiem grupėms, nes jos buvo laikomos lojaliomis Rytų Romos (Bizantijos) karaliui (aram. „malka“ – „karalius“).
Su „siriška“, „aramėjiška“ tradicija – sudėtingiau. Ji sąlyginai skirstoma į dvi – Vakarų Sirijos ir Rytų Sirijos – tradicijas. Šios dvi religinių bendrijų grupės susijusios su trimis ginčais krikščionių Bažnyčioje, kurie vyko 431, 451 ir 681 m.
Rytų Sirijos (Asirijos) tradicija
Pradėkime nuo seniausiojo ginčo – 431 m. Konstantinopolio patriarchas Nestorijus, kilęs iš graikiškosios Antiochijos aplinkos, buvo paprašytas išspręsti ginčą, atsakant į klausimą, ar galima Mergelę Mariją vadinti „Dievo Gimdytoja“. Nestorijus atsakė neigiamai, 431 m. buvo surengtas visuotinis susirinkimas, kuris paskelbė jį eretiku, išmetė iš dvasininkų luomo, išsiuntė į tremtį Artimuosiuose Rytuose. Ten jį aktyviai palaikė vietiniai aramėjiškai kalbantys krikščionys, kurie išpažindami jo tikėjimą nutraukė bendrystę su Romos imperijos Bažnyčia (ortodoksais ir katalikais, tuo metu dar buvusiais viena Bažnyčia).
Plačiau apie šią schizmą galima paskaityti čia: Asirijos Rytų Bažnyčia, Nestorijus (Nestoras) ir Vakarai.
Šie aramėjiškai kalbantys krikščionys išsaugojo savo tradicijas, papročius bei apeigas, jų Bažnyčia vadinosi Asirijos Rytų Bažnyčia, jos centriniu sostu tapo Seleukija-Ktesifonas. 1553 m. dalis šių krikščionių išpažino katalikų tikėjimą, nutraukė bendrystę su Seleukija-Ktesifonu ir įžengė į bendrystę su Roma – taip atsirado Chaldėjų Katalikų Bažnyčia. Dar vėliau, 1968 m. Asirijos Rytų Bažnyčioje įvyko konfliktas dėl kalendoriaus, ir ji pasidalino į Senovės Rytų Bažnyčią ir Asirijos Rytų Bažnyčią. Visų trijų Bažnyčių krikščionys paprastai save vadina „asirais“ arba „chaldėjais“. Išskyrus katalikus, šie krikščionys neturi bendrystės su Lietuvos tradicinėmis krikščionių bendrijomis.
Vakaru Sirijos tradicija
Kita schizma, su kuria susijusi Vakarų Sirijos krikščionių tradicija, įvyko po dvidešimties metų. Tuomet toliau svarstant apie Kristaus asmenį (apie kristologinį mokymą) suginčyta, ar Kristus turėjo tik vieną (dievišką arba dievažmogišką) prigimtį, ar dvi prigimtis (Dievo prigimtį ir žmogaus prigimtį). Aleksandrijos koptų patriarchas (popiežius) Diaskoras teigė, kad Kristus turėjo tik vieną dievažmogišką prigimtį, tačiau 451 m. surengtas Bažnyčios susirinkimas kaip teisingą tikėjimą patvirtino mokymą apie dvi prigimtis. Koptai, etiopai, ertitrėjiečiai, armėnai ir dalis Vakarų Sirijos krikščionių skelbė mokymą apie vieną prigimtį, ir taip Romos (Bizantijos) imperijos viduje atsirado skilimas tarp „ortodoksų“ ir „miafizitų“ (kurie, šiaip, save laikė ir laiko ortodoksais).
Šie aramėjiškai kalbantys krikščionys išsaugojo savo tradicijas, papročius bei apeigas, jų Bažnyčia vadinosi Asirijos Rytų Bažnyčia, jos centriniu sostu tapo Seleukija-Ktesifonas. 1553 m. dalis šių krikščionių išpažino katalikų tikėjimą, nutraukė bendrystę su Seleukija-Ktesifonu ir įžengė į bendrystę su Roma – taip atsirado Chaldėjų Katalikų Bažnyčia. Dar vėliau, 1968 m. Asirijos Rytų Bažnyčioje įvyko konfliktas dėl kalendoriaus, ir ji pasidalino į Senovės Rytų Bažnyčią ir Asirijos Rytų Bažnyčią. Visų trijų Bažnyčių krikščionys paprastai save vadina „asirais“ arba „chaldėjais“. Išskyrus katalikus, šie krikščionys neturi bendrystės su Lietuvos tradicinėmis krikščionių bendrijomis.
Vakaru Sirijos tradicija
Kita schizma, su kuria susijusi Vakarų Sirijos krikščionių tradicija, įvyko po dvidešimties metų. Tuomet toliau svarstant apie Kristaus asmenį (apie kristologinį mokymą) suginčyta, ar Kristus turėjo tik vieną (dievišką arba dievažmogišką) prigimtį, ar dvi prigimtis (Dievo prigimtį ir žmogaus prigimtį). Aleksandrijos koptų patriarchas (popiežius) Diaskoras teigė, kad Kristus turėjo tik vieną dievažmogišką prigimtį, tačiau 451 m. surengtas Bažnyčios susirinkimas kaip teisingą tikėjimą patvirtino mokymą apie dvi prigimtis. Koptai, etiopai, ertitrėjiečiai, armėnai ir dalis Vakarų Sirijos krikščionių skelbė mokymą apie vieną prigimtį, ir taip Romos (Bizantijos) imperijos viduje atsirado skilimas tarp „ortodoksų“ ir „miafizitų“ (kurie, šiaip, save laikė ir laiko ortodoksais).
Plačiau apie šią schizmą galima paskaityti čia: Ar armėnai yra monofizitai? Kodėl įvyko schizma dėl Chalkedono susirinkimo?
Vakarų ir Rytų Sirijos tradicijas ir skyrė būtent tai, kad Vakarai buvo Romos imperijos ribose, Rytai – užribyje (Persijoje, Irane, Mongolų imperijoje, kalifate...). Nors abi tradicijos – aramėjiškos, tačiau šitas buvimas skirtingose valstybėse lėmė skirtingus papročius ir skirtingą kultūrą.
Jų Bažnyčia Sirijoje vadinasi „Sirijos Ortodoksų Bažnyčia“, jų vietinis vadovas tituluojamas „Antiochijos patriarchu“, tačiau tai ne tas Antiochijos patriarchatas, kuris yra vienybėje su Konstantinopoliu ir kažkada „išsivaikščiojo“ į skirtingas puses su Romos katalikais. Sirijos Bažnyčios patriarchas yra vienybėje su koptų, Etiopijos, armėnų ir kt. miafizitų Bažnyčiomis, bet ne su Roma ar Konstantinopoliu. Iš minėtų Bažnyčių Lietuvoje parapijas turi Armėnų Bažnyčia. 1781 m., kaip ir kitų Sirijos bendrijų atveju, šiai Bažnyčiai buvo pasiūlyta unija su Roma – ta jos dalis, kuri išpažino katalikų tikėjimą ir prisijungė prie Romos, tapo Sirijos Katalikų Bažnyčia.
Šios tradicijos atstovai save vadina ne „asirais“ ar „chaldėjais“, o „sirais“ (galbūt ir „arabais“; kaip tik jie yra vieninteliai iš čia išvardintų grupių, su kuriais man neteko bendrauti gyvai). Kai minėjau, jų tradicijos kalba – aramėjų kalba. Graikų tradicijos jie pejoratyviai vadinti „jakobitais“, pagal pirmoji miafizitų lyderio vardą.
Vakarų Sirija (2): maronitai
Trečias pasidalinimas, kurį išskyriau – 681 m. Tuomet dar vieningą ortodoksų-katalikų Bažnyčią Romos imperijoje (Bizantijoje) kankino naujas teologinis ginčas. Bandant l surasti kompromisą tarp miafizitizmo ir „didžiosios Bažnyčios“ mokymų, buvo pasiūlyta formulė, esą Kristus turėjo dvi prigimtis, bet vieną valią. Šis mokymas finale netenkino nei miafizitų, nei „didžiosios Bažnyčios“; 680-681 m. ortodoksų susirinkimas paskelbė, kad Kristus turėjo dvi valias, dievišką ir žmogišką, kurios yra tobuloje dėmėje, vienybėje. Tačiau mokymas apie vieną valią tiko ir patiko daliai Vakarų Sirijos krikščionių – maronitams.
Vakarų ir Rytų Sirijos tradicijas ir skyrė būtent tai, kad Vakarai buvo Romos imperijos ribose, Rytai – užribyje (Persijoje, Irane, Mongolų imperijoje, kalifate...). Nors abi tradicijos – aramėjiškos, tačiau šitas buvimas skirtingose valstybėse lėmė skirtingus papročius ir skirtingą kultūrą.
Jų Bažnyčia Sirijoje vadinasi „Sirijos Ortodoksų Bažnyčia“, jų vietinis vadovas tituluojamas „Antiochijos patriarchu“, tačiau tai ne tas Antiochijos patriarchatas, kuris yra vienybėje su Konstantinopoliu ir kažkada „išsivaikščiojo“ į skirtingas puses su Romos katalikais. Sirijos Bažnyčios patriarchas yra vienybėje su koptų, Etiopijos, armėnų ir kt. miafizitų Bažnyčiomis, bet ne su Roma ar Konstantinopoliu. Iš minėtų Bažnyčių Lietuvoje parapijas turi Armėnų Bažnyčia. 1781 m., kaip ir kitų Sirijos bendrijų atveju, šiai Bažnyčiai buvo pasiūlyta unija su Roma – ta jos dalis, kuri išpažino katalikų tikėjimą ir prisijungė prie Romos, tapo Sirijos Katalikų Bažnyčia.
Šios tradicijos atstovai save vadina ne „asirais“ ar „chaldėjais“, o „sirais“ (galbūt ir „arabais“; kaip tik jie yra vieninteliai iš čia išvardintų grupių, su kuriais man neteko bendrauti gyvai). Kai minėjau, jų tradicijos kalba – aramėjų kalba. Graikų tradicijos jie pejoratyviai vadinti „jakobitais“, pagal pirmoji miafizitų lyderio vardą.
Vakarų Sirija (2): maronitai
Trečias pasidalinimas, kurį išskyriau – 681 m. Tuomet dar vieningą ortodoksų-katalikų Bažnyčią Romos imperijoje (Bizantijoje) kankino naujas teologinis ginčas. Bandant l surasti kompromisą tarp miafizitizmo ir „didžiosios Bažnyčios“ mokymų, buvo pasiūlyta formulė, esą Kristus turėjo dvi prigimtis, bet vieną valią. Šis mokymas finale netenkino nei miafizitų, nei „didžiosios Bažnyčios“; 680-681 m. ortodoksų susirinkimas paskelbė, kad Kristus turėjo dvi valias, dievišką ir žmogišką, kurios yra tobuloje dėmėje, vienybėje. Tačiau mokymas apie vieną valią tiko ir patiko daliai Vakarų Sirijos krikščionių – maronitams.
Plačiau apie šią schizmą galima paskaityti čia: Kodėl kilo ginčas dėl vienos/dviejų Kristaus valių (monoteletizmo erezijos)?
Maronitų tradicija ėmė formuotis dar IV a., kai dalis sirų krikščionių, sekdami asketu šventuoju Moroniu, apsigyveno Libano kalnuose. Kai įvyko 431 m. ir 451 m. schizmos, jie išliko vienybėje su Roma ir Konstinopoliu, išpažino Dievo Gimdytoją, dviejų prigimčių Kristų. Bet 681 m. jie nepripažino mokymo apie dvi valias ir 685 m. išsirinko sau patriarchą, nutraukdami bendrystę su Konstantinopoliu. Nepaisant to, kad tuo metu tai reiškė ir bendrystės su Roma nutraukimą, atrodo, tai nebuvo sureikšminta, nes Roma buvo pakankamai tolimas kraštas.
1054 m. dėl mokymo apie Šventąją Dvasią ir Romos popiežiaus vaidmenį Bažnyčios gyvenime susipyko Roma ir Konstantinopolis (apie šios schizmos priežastis daugiau nuorodoje [4] ), taip išsiskyrė „Romos Katalikų Bažnyčia“ ir „Ortodoksų Bažnyčia“. Šios skyrybos maronitams buvo virtualios, nes jų kraštuose gyveno tik Ortodoksų Bažnyčios atstovai, o Roma buvo tolima. Bet kai kryžiaus žygių metu į Romos katalikai atėjo Artimuosius Rytus, maronitai su jais rado bendrą kalbą, išpažino tą patį tikėjimą, pareiškė, kad niekada sąmoningai ir nebuvo nutraukę bendrystės su Roma ir tapo Maronitų Katalikų Bažnyčia. Ši Rytų apeigų katalikų Bažnyčia vienintelė neturi atitikmens už Katalikų Bažnyčios ribų, ji visa įžengė į vienybę su Roma.
Dauguma maronitų iki XXI a. karų gyveno Libane, dalis – Sirijoje. Jie vartoja arabų ir aramėjų kalbas, save tautiniu požiūriu vadina arba „maronitais“, arba „arabais“.
Kitos konfesijos
Be šių tradicinių, senovinių Sirijos krikščionių grupių, yra ir atvykusių vėlesniais laikais – Romos katalikų, protestantų („išsiskyrusių“ su Romos katalikais XVI a.). Lotynų apeigos nėra tradicinės šiems kraštams, todėl jomis sekančių – mažuma, ypač įvairūs europiečių palikuonys, nors yra ir arabų.
Apibendrinimas
Taigi, šitaip grupės atrodo suskirstytos pagal tradiciją (apeigas, papročius). Dar jas galima būtų skirstyti pagal pirmąjį Bažnyčioms sostą – bendrijos vienybėje su Roma (melkitai katalikai, maronitai, sirai katalikai, chaldėjai katalikai, Romos katalikai), vienybėje su Konstantinopoliu (Antiochijos patriarchatas), vienybėje su Aleksandrijos koptais („sirai ortodoksai“), vienybėje su Seleukija-Ktesifonu (dvi Asirijos Bažnyčios, kurios nėra vienybėje viena su kita). Etninių ribų nereikėtų griežtai sutapatinti su religine tradicija, nes, pvz., „chaldėjais“ ir „asirais“ save gali vadinti ir tie, kas priklauso tai kultūrai ir kalba aramėjų kalba, bet ne „Asirijos Bažnyčiai“ (pvz., Sakartvelo asirai, ten migravę dar senovėje ir tapę Ortodoksų Bažnyčios nariais).
Šiame straipsnyje stengiausi labai atsargiai ir korektiškai įvardyti kiekvieną iš grupių, tuo pačiu stengdamasis ir neištrinti tarp jų ribų. Juk kiekviena iš šių grupių save vadina tikraisiais katalikais ir tikraisiais ortodoksais, visuotinio ir tikro tikėjimo išpažinėjais. Tačiau kažkaip jas atskirti taip pat reikia.
Dėl to, kad visų šių bendruomenių narius ištiko karo ir migracijos nelaimės, ir apjungė „kraujo ekumenizmas“, kai daugybė jų narių tapo kankiniais, jos gerokai artimesnės, nei krikščionių konfesijos Vakaruose. Be to, visos jos turi neabejotinai apaštališką kilmę. Todėl ten tapo norma tai, kas Europoje neįsivaizduojama – atvira Komunija tarp skirtingų bendruomenių, skirtingų konfesijų dvasininkų tarnavimas kartu ir panašiai. Kai kurios regiono Rytų Katalikų Bažnyčios netgi išreiškė norą būti bendrystėje vienu metu ir su Antiochija (Konstantinopoliu), ir su Roma, nors, žinoma, tai tikėjimo mokymo požiūriu neįmanoma.
Daugelį šių skirtingų tradicijų krikščionių man teko susitikti arba pabėgėlių centre, arba tarptautinėse konferencijose. Kad ir kaip vertintume jų santykį su Bažnyčios mokymo gelme, negali nežavėti jų tarpusavio meilė ir krikščioniškos tapatybės iškėlimas aukščiau už konfesines tapatybes egzistencinio pavojaus akivaizdoje.
Maronitų tradicija ėmė formuotis dar IV a., kai dalis sirų krikščionių, sekdami asketu šventuoju Moroniu, apsigyveno Libano kalnuose. Kai įvyko 431 m. ir 451 m. schizmos, jie išliko vienybėje su Roma ir Konstinopoliu, išpažino Dievo Gimdytoją, dviejų prigimčių Kristų. Bet 681 m. jie nepripažino mokymo apie dvi valias ir 685 m. išsirinko sau patriarchą, nutraukdami bendrystę su Konstantinopoliu. Nepaisant to, kad tuo metu tai reiškė ir bendrystės su Roma nutraukimą, atrodo, tai nebuvo sureikšminta, nes Roma buvo pakankamai tolimas kraštas.
1054 m. dėl mokymo apie Šventąją Dvasią ir Romos popiežiaus vaidmenį Bažnyčios gyvenime susipyko Roma ir Konstantinopolis (apie šios schizmos priežastis daugiau nuorodoje [4] ), taip išsiskyrė „Romos Katalikų Bažnyčia“ ir „Ortodoksų Bažnyčia“. Šios skyrybos maronitams buvo virtualios, nes jų kraštuose gyveno tik Ortodoksų Bažnyčios atstovai, o Roma buvo tolima. Bet kai kryžiaus žygių metu į Romos katalikai atėjo Artimuosius Rytus, maronitai su jais rado bendrą kalbą, išpažino tą patį tikėjimą, pareiškė, kad niekada sąmoningai ir nebuvo nutraukę bendrystės su Roma ir tapo Maronitų Katalikų Bažnyčia. Ši Rytų apeigų katalikų Bažnyčia vienintelė neturi atitikmens už Katalikų Bažnyčios ribų, ji visa įžengė į vienybę su Roma.
Dauguma maronitų iki XXI a. karų gyveno Libane, dalis – Sirijoje. Jie vartoja arabų ir aramėjų kalbas, save tautiniu požiūriu vadina arba „maronitais“, arba „arabais“.
Kitos konfesijos
Be šių tradicinių, senovinių Sirijos krikščionių grupių, yra ir atvykusių vėlesniais laikais – Romos katalikų, protestantų („išsiskyrusių“ su Romos katalikais XVI a.). Lotynų apeigos nėra tradicinės šiems kraštams, todėl jomis sekančių – mažuma, ypač įvairūs europiečių palikuonys, nors yra ir arabų.
Apibendrinimas
Taigi, šitaip grupės atrodo suskirstytos pagal tradiciją (apeigas, papročius). Dar jas galima būtų skirstyti pagal pirmąjį Bažnyčioms sostą – bendrijos vienybėje su Roma (melkitai katalikai, maronitai, sirai katalikai, chaldėjai katalikai, Romos katalikai), vienybėje su Konstantinopoliu (Antiochijos patriarchatas), vienybėje su Aleksandrijos koptais („sirai ortodoksai“), vienybėje su Seleukija-Ktesifonu (dvi Asirijos Bažnyčios, kurios nėra vienybėje viena su kita). Etninių ribų nereikėtų griežtai sutapatinti su religine tradicija, nes, pvz., „chaldėjais“ ir „asirais“ save gali vadinti ir tie, kas priklauso tai kultūrai ir kalba aramėjų kalba, bet ne „Asirijos Bažnyčiai“ (pvz., Sakartvelo asirai, ten migravę dar senovėje ir tapę Ortodoksų Bažnyčios nariais).
Šiame straipsnyje stengiausi labai atsargiai ir korektiškai įvardyti kiekvieną iš grupių, tuo pačiu stengdamasis ir neištrinti tarp jų ribų. Juk kiekviena iš šių grupių save vadina tikraisiais katalikais ir tikraisiais ortodoksais, visuotinio ir tikro tikėjimo išpažinėjais. Tačiau kažkaip jas atskirti taip pat reikia.
Dėl to, kad visų šių bendruomenių narius ištiko karo ir migracijos nelaimės, ir apjungė „kraujo ekumenizmas“, kai daugybė jų narių tapo kankiniais, jos gerokai artimesnės, nei krikščionių konfesijos Vakaruose. Be to, visos jos turi neabejotinai apaštališką kilmę. Todėl ten tapo norma tai, kas Europoje neįsivaizduojama – atvira Komunija tarp skirtingų bendruomenių, skirtingų konfesijų dvasininkų tarnavimas kartu ir panašiai. Kai kurios regiono Rytų Katalikų Bažnyčios netgi išreiškė norą būti bendrystėje vienu metu ir su Antiochija (Konstantinopoliu), ir su Roma, nors, žinoma, tai tikėjimo mokymo požiūriu neįmanoma.
Daugelį šių skirtingų tradicijų krikščionių man teko susitikti arba pabėgėlių centre, arba tarptautinėse konferencijose. Kad ir kaip vertintume jų santykį su Bažnyčios mokymo gelme, negali nežavėti jų tarpusavio meilė ir krikščioniškos tapatybės iškėlimas aukščiau už konfesines tapatybes egzistencinio pavojaus akivaizdoje.
***
Taip pat skaitykite: