Kaip valgyti prosforą prie šv. Kūčių stalo?
![]() |
Keptos prosforos, kurios bus nešamos į bažnyčią pašventinimui |
Per šv. Kūčias Lietuvos katalikai ir liuteronai prie stalo dalijasi iš bažnyčios atsineštus kalėdaičius, dalis ortodoksų – prosforą. Ir kalėdaitis , ir prosfora – tai duona, panaši į eucharistinę duoną, tačiau nepašventinta Eucharistijoje (nekonsekruota), ne Kristaus Kūnas. Ji tik palaiminta ir išdalinta tikintiesiems kaip šventinė duona, savo išvaizda primenanti Eucharistiją. Šis šv. Kūčių paprotys paplitęs būtent buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, jo nėra, pavydžiui, Rusijoje, ar Vokietijoje, bet jis dera su ortodoksų tradicija, kur prosforos valgomos ne tik šv. Kūčių vakarą.
Kas yra prosfora?
Graikiškai žodis „prosphoron“ reiškia „atnaša“. Taip vadinama duona, kuri kepama, kad būtų atnaša Dievui – eucharistinė duona. Ortodoksų Bažnyčioje ji yra apvali, kvietinė, ir joje įspaudžiamas tam tikras antspaudas.
Tradiciškai prosforas kepdavo patys tikintieji, ir netrukus kunigai susidūrė su praktine problema – iškeptų prosforų būdavo gerokai daugiau, nei reikėdavo Eucharistijai (na, Eucharistijai reikia tik vienos duonos). Bet juk visi norėjo tos garbės, kad būtent jo duona būtų panaudota! Taip ortodoksų tradicijoje atsirado paprotys priimti visas duonas (su jomis, paprastai, ir raštelius su kepusiojo artimųjų, giminių ir t.t. vardais – prašant už juos pasimelsti), nors ir ne visos panaudojamos vienodai.
Šiandien prosforas kepa tik kai kurie parapijos nariai, arba parapija jas perka iš kepėjų. Bet papročiai susiję su prosforomis išliko. Jų imama daug, o Proskomidijos apeigų metu, kai ruošiama eucharistinė duona, kunigas išrenka geriausią prosforą, kurią naudos Eucharistijai, iš jos išpjauna Avinėlį, iš kitų prosforų tik išima nedideles daleles, kuopeles, ir deda ant disko (patenos) šalia Avinėlio, minėdamas rašteliuose surašytus vardus.
Vėliau, pašventinus duoną ir jai virtus Kristaus Kūnu, išdalijus Jį tikintiesiems, prosforų dalelės supilamos į Kristaus Kraujo taurę su malda: „Viešpatie, užtariant Tavo šventiesiems, nuplauk čia minėtų žmonių nuodėmes Savo Šventuoju Krauju. Amen“. Taip ir nekonsekruotos prosforos „sudalyvauja“ apeigose, nors ir kitaip.
Pamaldų pabaigoje tai, kas liko po Eucharistijos, išdalinama tikintiesiems. Graikiškai tai vadinama „antidoru“, t.y. tuo, kas liko nuo atnašos (gr. doron – atnaša). Antidoras dalinamas tikintiesiems, jį gauna ir tie, kas dėl vienų ar kitų priežasčių negali priimti Šv. Komunijos (todėl gr. „anti-“ – „vietoje“ kažko).
Ilgainiui pradėtos kepti ir nedidelės prosforos, kurios ir neturėtų būti naudojamos Kristaus Kūnui, bet gaminamos tam, kad būtų antidoru – tuo, kas dalijama pamaldų pabaigoje. Jos kepamos, kad kunigas iš jų išimtų daleles tardamas artimųjų vardus, o tada išdalinamos tikintiesiems.
„Panagijos eiga“ – prosforos valgymas vienuolyne
Su šiomis nekonsekruotomis prosforomis (graikų vadinamomis tiesiog „antidoru“) susijusi vienuolynų apeiga, mus pasiekianti iš senovės – „Panagijos eiga“. Panagija („Švenčiausioji“) – taip vadinama prosfora, kuri kepama su Švč. Mergelės Marijos inicialais (MA), skirta proskomidijos metu paminėti jos vardą, bet ne pačiai Eucharistijai. Pamaldų pabaigoje ją iš kunigo atgavę vienuoliai giedodami psalmę nešdavosi į valgomąjį ir ten turėjo specialią apeigą, gyvą ir šiandien daugybėje vienuolynų.
Pasimeldus prieš valgymą, vienuolyno vyresnysis perlaužia panagiją į dvi dalis, vieną, laužiamą Kristaus vardu, išdalija vienuoliams, padedama priešais Dievo Motinos ikoną. Visi vienuoliai suvalgo po savo prosforos dalelę ir tuomet jau valgo pietus. Po pietų vyresnysis paima likusią Panagijos dalį, ir vėl išdalina vienuoliams. „Teesie pagarbintas vardas!“ – sako tarnavęs kunigas, „Švenčiausiosios Trejybės!“ – atsako vyresnysis. Suvalgius prosforą, pietūs baigiasi.
Nešdami prosforą iš Liturgijos į valgomąjį, vienuoliai tarsi apjungia šias dvi erdves, prisimindami, kad pats valgymas savotiškai irgi yra Komunija, Bendrystė. Pietūs tampa liturginio gyvenimo dalimi. Visi pradeda valgymą nuo vienos duonos valgymo, tarsi prisimindami Eucharistiją.
Dalis šventintos duonelės simboliškai padedama priešais Dievo Motinos ikoną kaip simbolis, kad ji irgi neregimu būdu yra su vienuoliais ir kartu valgo. Juk Dievo Motina, kaip skaisti mergelė, paaukojusi visą save Dievui, yra kiekvieno vienuolio pavyzdys ir mokytoja.
Šv. Velykų laiku šios apeigos centre būna ne Panagija, o Artosas – bažnyčioje palaiminta duona, primenanti apie Kristų.
Prosforos valgymas šeimoje
Kadangi ortodoksų tradicijoje vienuolynų apeigos dažnai veikia pasauliečių šeimų papročius, tikėtina, iš šių Panagijos apeigų gimė ir parapijinės Atroso apeigos, taip pat paprotys šeimose valgymą pradėti nuo prosforų – tai nėra vien šv. Kūčių paprotys, bet tai, kas atliekama daugybę kartų per metus.
Kiekvieno sekmadienio ir net kiekvienos Dieviškosios Liturgijos pamaldų pabaigoje šeimos gauna nekonsekruotas prosforas (antidorą), kurias gali neštis namo. Namuose šiomis prosforomis pradedamas valgymas prie bendro šeimos stalo. Kai kas turi pamaldų paprotį supjaustyti prosforas į daug dalių, kad jų valgymu prasidėtų kiekviena savaitės diena.
Kai prosforos valgymu pradedamas bendras šeimos valgymas, paprastai ją pjausto (laužo) šeimos galva, ir išdalina visiems šeimos nariams. Suvalgius prosforą, valgomi kiti valgiai.
Šv. Kūčių metu Vakarų Ukrainoje ir Lenkijoje gyvas ortodoksų paprotys tokiu valgymu pradėti šv. Kūčių vakarienę. Vakarienės pradžioje šeimos valgo prosforas, taip, kaip tai priimta ortodoksų tradicijoje ir kitomis progomis.
Štai, kaip šį paprotį aprašo vienas iš ukrainiečių tinklalapių:
„Pakilus pirmajai žvaigždei, šeima susirenka prie stalo. Prieš vakarienę namų šeimininkas uždega žvakę ir visi pasimeldžia. Maldos metu prisimenami tie, kurie dėl kokių nors priežasčių negalėjo atvykti, draugai ir mirusieji. Tada senelis arba tėvas, vyriausiasis šeimoje vyras, prie visų prieina su prosfora, kuri buvo pašventinta bažnyčioje. Ji padalijama į gabalėlius pagal žmonių skaičių ir dedama į lėkštes su medumi. Senelis visiems palinki ir kiekvienam duoda po gabalėlį prosforos, pamirkytos meduje.“
Turiu prisipažinti, apie medų tinklalapyje perskaičiau pirmą kartą – kai gyvai dalyvavau prosoforos valgyme per šv. Kūčias, medus nebuvo naudojamas, ir, turbūt, tai kažkoks vietinis paprotys, nes paprastai prosfora valgoma arba viena, arba su šventu vandeniu. Visa kita – bendra visiems. Uždegama žvakė arba aliejinė lempelė prie ikonos, meldžiamasi, šeimos galva dalija šventintą duoną.
Šeimos malda šv. Kūčių vakarą
Jeigu norite pašventinti savo šv. Kūčias šiuo papročiu, štai kaip tai daroma:
Iki šv. Kūčių vakaro šeima apsilanko bažnyčioje, kur gauna kunigo palaimintą nedidelę duonelę arba atpjautą jos dalį – prosforą (antidorą). Šią duonelę parsineša namo, pasideda taip, kad nesudžiūtų. Su ja elgiamasi pagarbiai, kaip su šventybė.
Šv. Kūčių vakarą danguje pasirodžius pirmajai žvaigždei, arba tiesiog sutemus, šeima susirenka prie stalo. Ant stalo uždegama žvakė (arba aliejinė lempelė prie ikonos), giedamos arba sakomos maldos:
„Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.
Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, ir dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.
Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.
Palaimink.“
Šeimos galva – tėvas, senelis (arba motina, senelė, jeigu nėra vyresniųjų vyrų) – peržegnoja maistą, sakydamas:
„Kristau Dieve, laimink valgius ir gėrimus savo tarnams, nes šventas esi visais laikais, dabar ir visados ir per amžių amžius. Amen“.
Maistas žegnojamas dešine ranka, sudėjus tris pirštus (smilių, didįjį ir nykštį), kitus du – bevardį ir mažąjį – prispaudus, kaip tai daroma paprastai žegnojantis.
Tuomet šeimos galva prisimena gyvus ir mirusiuosius artimuosius, gimines, kurie negali būti kartu prie šv. Kūčių stalo:
Maistas žegnojamas dešine ranka, sudėjus tris pirštus (smilių, didįjį ir nykštį), kitus du – bevardį ir mažąjį – prispaudus, kaip tai daroma paprastai žegnojantis.
Tuomet šeimos galva prisimena gyvus ir mirusiuosius artimuosius, gimines, kurie negali būti kartu prie šv. Kūčių stalo:
„Gelbėk, Viešpatie, ir pasigailėk [gyvųjų vardai]. Amen.
„Viešpatie, priimk į savo atilsį [mirusiųjų vardai]. Atleisk jiems visas savo valia ir nevalingai padarytas nuodėmes, ir dovanok jiems Dangaus Karalystę. Amen“
Po to šeimos galva sulaužo arba supjausto prosforą į tiek dalių, kiek yra šeimos narių, ir dalija šeimos nariams, linkėdamas palaimintų ateinančių metų ir kitaip sveikindamas. Kiekvienas, paimdamas prosforos gabalėlį, taip pat visiems pasako palinkėjimą. Suvalgius prosforą, valgomi kiti patiekalai.
Apibendrinimas
Viena bendra duona simbolizuoja dvasinę šeimos vienybę, primena bendrystę Kristuje. Šeimos galva tarsi kunigas Mažojoje Bažnyčioje – šeimoje – apjungia narius ir pratęsia Bažnyčios liturgiją prie šeimos stalo.
***
Taip pat skaitykite:
- Apie eucharistinę duoną, antspaudus, Proskomidiją
„Viešpatie, priimk į savo atilsį [mirusiųjų vardai]. Atleisk jiems visas savo valia ir nevalingai padarytas nuodėmes, ir dovanok jiems Dangaus Karalystę. Amen“
Po to šeimos galva sulaužo arba supjausto prosforą į tiek dalių, kiek yra šeimos narių, ir dalija šeimos nariams, linkėdamas palaimintų ateinančių metų ir kitaip sveikindamas. Kiekvienas, paimdamas prosforos gabalėlį, taip pat visiems pasako palinkėjimą. Suvalgius prosforą, valgomi kiti patiekalai.
Apibendrinimas
Viena bendra duona simbolizuoja dvasinę šeimos vienybę, primena bendrystę Kristuje. Šeimos galva tarsi kunigas Mažojoje Bažnyčioje – šeimoje – apjungia narius ir pratęsia Bažnyčios liturgiją prie šeimos stalo.
***
Taip pat skaitykite:
- Apie eucharistinę duoną, antspaudus, Proskomidiją