Kodėl per šv. Velykas šventinamas artosas?
Mūsų kraštų krikščionys ortodoksai yra pratę, kad Velyknakčio pamaldų pabaigoje yra šventinama speciali duona – artosas (gr. artos – duona). Ši duona statoma atidarytuose ikonostaso vartuose ir stovi iki pat Atvelykio, kai ji supjaustoma ir išdalinama tikintiesiems.
Tokia tradicija egzistuoja ne visur – ji daugiausiai paplitusi Rytų ir Vidurio Europoje. Kitose vietinėse Ortodoksų Bažnyčiose artosas arba visai nešventinamas, arba statomas ne vartuose, bet prie Dievo Motinos ikonos.
Taigi, iš kur kilo ši tradicija ir ką ji reiškia? Kaip ją sąmoningai ir prasmingai galime sekti šiandien?
Artosas kaip velykinė Panagija vienuolyne
Jeigu skaitytojui teko kaip piligrimui keliauti į Šventąjį Atono kalną, Meteoros vienuolyną ar kitas vietas, gyvenančias pagal senąsias vienuolių tradicijas, sekmadienį jie galėjo pamatyti, kaip vienuoliai ar vienuolės po pamaldų iš bažnyčios į refektoriumą (valgomąjį) neša Dievo Motinai skirtą prosforą – Panagiją (gr. „Švenčiausioji“, turima omeny „Švenčiausioji Mergelė“). Ši šventinta duonelė dedama ant diskoso (patenos) arba į specialų indą – panagiarą, ir vienuoliai giedodami psalmę neša ją į vietą, kur pietaus. Pasimeldus prieš valgymą, vienuolyno vyresnysis perlaužia panagiją į dvi dalis, vieną, laužiamą Kristaus vardu, išdalija vienuoliams, kita panagiare padedama priešais Dievo Motinos ikoną.
Visi vienuoliai suvalgo po savo prosforos dalelę ir tuomet jau valgo pietus. Po pietų vyresnysis paima likusią Panagijos dalį, ir vėl išdalija vienuoliams. „Teesie pagarbintas vardas!“ – sako tarnavęs kunigas, „Švenčiausiosios Trejybės!“ – atsako vyresnysis. Suvalgius prosforą, pietūs baigiasi.
Ši apeiga vadinama „Panagijos apeiga“. Nešdami prosforą iš Liturgijos į valgomąjį, vienuoliai tarsi apjungia šias dvi erdves, prisimindami, kad pats valgymas savotiškai irgi yra Komunija. Pietūs tampa liturginio gyvenimo dalimi. Visi pradeda valgymą nuo vienos duonos valgymo, tarsi prisimindami Eucharistiją. Dalis šventintos duonelės simboliškai padedama priešais Dievo Motinos ikoną kaip simbolis, kad ji irgi neregimu būdu yra su vienuoliais ir kartu valgo. Juk Dievo Motina, kaip skaisti mergelė, paaukojusi visą save Dievui, yra kiekvieno vienuolio pavyzdys ir mokytoja. Panašų paprotį lietuviai turi šv. Kūčių vakarą, kai kartu valgo prosforas (neortodoksai – kalėdaičius), padeda lėkštes mirusiems šeimos nariams.
Parapijose Panagijos apeigų nebūna, tačiau kai kur turime jų velykinį variantą – Artoso apeigas. Ši apeiga pirmą kartą užrašyta XII a., ji yra ir mūsų naudojamoje apeigų tvarkos knygoje – Jeruzalės Tipikone. Kadangi švenčių šventės, šv. Velykų metu daugelis įprastų maldų keičiamos į velykines, Kristaus prisikėlimo, tai ir Panagijos apeigas keičia velykinės Artoso apeigos.
Jeigu Panagija – tai prosfora su Dievo Motinos inicialu („M“), Artosas, pasak Tipikono, – tai apeigoms nenaudota prosfora su kryžiumi. Kai kurie kepėjai šiais laikais ant Artoso įspaudžia Kristaus prisikėlimo ikoną, tačiau, kaip ir kitų prosforų atveju, abejotina, ar tai gera praktika. Simboliškai nelabai aišku, kokia prasmė yra sukurti ikoną, kuri bus sunaikinta pjaustant į dalis ir suvalgant. Tuo tarpu kryžius ar inicialai yra simbolinis paženklinimas, parodantis, kad duona pašvęsta Bažnyčiai („pasaulietinėse“ duonose, parduodamose turguje, senovėje buvo kepėjų inicialai ar ženklai). Taigi, tradicinė Artoso forma – pagal prosforos receptą iškepta duona, paženklinta kryžiumi.
Ši prosfora Velyknakčio pabaigoje palaiminima meldžiantis ir apšlakstant švęstu vandeniu, pagal senesnę praktiką iškart nešama į refektoriumą, vėlesnę – laikoma iki Atvelykio. Po Atvelykio Liturgijos ji nešama panagiare į refektoriumą vietoje psalmės giedant „Kristus prisikėlė iš mirusiųjų...“. Valgomajame viskas vyksta taip pat, kaip su Panagia – Artosas dalijamas į dvi dalis, viena suvalgoma prieš, kita – po pietų. Tik dalis atsakymų jau pakeičiami į Velykinius. Kunigas sako: „Kristus prisikėlė!“, vyresnysis atsako: „Tikrai prisikėlė!“.
Artosas parapijose ir simbolika
Taigi, viskas nurodo į tai, kad Artoso apeigos atkeliavo į parapiją iš vienuolynų. Parapijose Artosas šventinamas Velyknaktį, dalijamas per Atvelykį. Pagal paprotį daug kas nešasi jį namo, kad juo pradėtų pietus, o Rytų Europoje kai kas laiko jį namie visus metus kaip šventybę, su malda valgydamas, kai reikalingas Dievo pastiprinimas kūnui. Ši praktika atsirado iš to, kad Artoso šventinimo maldoje yra Dievo prašoma suteikti sveikatos:
Artoso šventinimo malda šv. Velykų metu
O visagali Dieve ir visagali Viešpatie, kuris per savo tarną Mozę Izraelio išėjimo iš Egipto ir Tavo tautos išlaisvinimo iš karčios faraono vergijos metu įsakei, kad būtų papjautas avinėlis, šitaip išpranašaudamas Avinėlį, kuris dėl mūsų poelgių savo noru buvo prikaltas prie Kryžiaus ir prisiėmė viso pasaulio nuodėmes, Tavo mylimąjį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Nuolankiai prašome Tave, pažvelk į šią duoną ir palaimink bei pašventink ją. Mes, Tavo tarnai, Tavo garbės ir šlovės dėlei minėdami Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, šlovingą Prisikėlimą, per kurį ir mes gavome laisvę ir išsilaisvinimą iš amžinosios vergijos priešui ir neišardomų pragaro pančių, dabar atnašaujame ją Tavo didybei šią nepaprastai šviesią, šlovingiausią ir išganingą šventosios Paschos dieną. Leisk mums, šią duoną atnašaujantiems, ir tiems, kurie šią duoną bučiuos ir jos ragaus, tapti vertais Tavo dangiškosios palaimos dalininkais; ir savo galybe išvaryk iš mūsų visas ligas ir negalias, suteik visiems sveikatos. Juk Tu esi visų palaiminimų šaltinis ir išgydymų teikėjas, ir Tau teikiame šlovę: bepradžiui Tėvui, Tavo viengimiui Sūnui ir Tavo Švenčiausiąjai, Gerąjai, Gyvybę Teikiančiai Dvasiai, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.
Maldoje yra minimas „duonos bučiavimas“ – pagal Tipikoną, Velykų dieną, prieinant paimti įprasto antidoro (šventintos duonos pamaldų pabaigoje), vienuoliai bučiuodavo ne tik Kristaus prisikėlimo ikoną, bet ir Artosą. Šiandien, matyt, to atsisakyta dėl higienos priežasčių, nes didelėse užsienio parapijose, kur per Velykas būna virš tūkstančio žmonių, visų nubučiuotą duoną maistui vartoti būtų paprasčiausia nehigieniška. Pats duonos bučiavimas – labai archajiškas paprotys, egzistavęs dar mūsų senelių kartoje.
Ką simbolizuoja artosas? Jeigu Panagijos apeigos simbolika – prisiminti, kad Švenčiausioji Mergelė yra kartu su vienuoliais, dvasiškai sėdi prie bendro stalo, o valgant kartu – ir tarpusavio bendrystę, tai Artoso apeiga primena apie Kristaus prisikėlimo šventę ir neregimąjį jo buvimą su mokiniais po įžengimo į dangų. Slaviškuose viduramžių vienuolių raštuose gausu legendų apie tai, kaip po Kristaus įžengimo apaštalai palikdavo jam maisto ant stalo, taip simboliškai prisimindami, kad jis yra kartu.
Šeimos rate panašią bendrystės simboliką turi kitos metų bėgyje kartu valgomos prosforos ar antidoras. Kai kurios šeimos pamaldžiai prie namų stalo iš bažnyčios atsineša antidorą arba šventintą prosforą. Prieš valgį ir po valgio sakomos ar giedamos įprastos maldos iš maldyno, o šeimos galva padalija prosforą šeimos nariams. Visi suvalgo savo prosforos dalį prieš valgydami kitą maistą. Tai, iš esmės, šeimyninis Panagijos apeigų atitikmuo – nors profora niekur nededama valgymo metu, pats valgymas primena Šv. Komuniją, šeimos rate išgyvenama tarpusavio bendrystė ir bendrumas su Kristumi. Liturgija tęsiasi prie šeimos stalo.
Lietuvoje šis paprotys galimai padarė įtaką tam, kad šv. Kūčių vakarą net ir neortodoksai krikščionys prie šventinio stalo atsineša šventintą duoną, primenančią Eucharistiją (kalėdaitį, „plotkelę“). Ortodoksai prie šv. Kūčių stalo valgo įprastas jiems prosforas ar antidorus (jeigu turi tokį paprotį šeimoje).
Apibendrinimas
Artosas – šventinta duona (Liturgijoje nenaudota prosfora), paženklinta Kryžiaus ženklu. Artoso šventinimas – praktika, į parapijas atkeliavusi iš vienuolynų. Artoso apeigos – tai velykinės Panagijos apeigos.
Artoso šventinimo apeiga parapijose egzistuoja ne visose pasaulio Bažnyčiose, ji paplitusi Rytų ir Vidurio Europoje. Artosas šventinamas Velyknaktį, tikintiesiems išdalijamas per Atvelykį. Šios apeigos prasmė – per Atvelykį dar kartą prisiminti šventąsias Velykas ir prie namų stalo prisiminti Kristaus ir visų Bažnyčios narių bendrystę (taip pat, kaip ir valgant prosforą prie, pavyzdžiui, šv. Kūčių stalo).
Kun. Gintaras Sungaila
***
Taip pat skaitykite:
