Lietuvos egzarcho kreipimasis į asamblėją (2024)

Jo Ekscelencijos

visuotinio patriarcho egzarcho Lietuvoje

kunigo vienuolio Justino kreipimasis į

dvasininkų ir pasauliečių susirinkimą

(Vilnius, 2024 m. balandžio 13 d.)

 

Lietuvos egzarchato nuotr.

Brangūs broliai seserys Kristuje! Garbingieji mūsų Bažnyčios kunigai ir diakonai, mylimi ir gerbiami mūsų bendruomenių atstovai, broliai ir bičiuliai iš Katalikų, Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių, gerbiamieji Lietuvos valstybės atstovai, padedantys mums patarimais ir stiprybe. Ekscelencijos ambasadoriai. Mieli draugai!

Man labai malonu jus visus šiandien čia pasveikinti. Dėkoju, kad atsiliepėte į mūsų kvietimą susirinkti į Pirmąją Visuotinio patriarchato Lietuvos egzarchato asamblėją. Kiek daugiau nei prieš metus Lietuvoje lankėsi Jo Šventenybė patriarchas Baltramiejus. Jis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos valstybe ir atstatė neteisingai atimtą mūsų dvasininkų statusą. Tai buvo pirmieji žingsniai. Rugpjūčio 28 d. švęsime oficialų Konstantinopolio Šventojo Sosto buvimo Lietuvoje atkūrimą. Tai buvo būtent atkūrimas, nes Konstantinopolio Šventasis Sinodas ne tik nutraukė mūsų laikų neteisybę, bet ir atkūrė istorinį teisingumą.

Šiandien, praėjus septyniems mėnesiams, susirinkome pasakyti: per šį laiką visi, kiek mūsų yra, stengėmės padaryti viską, kas įmanoma, kad mūsų Bažnyčia tvirtai stovėtų dabar ir ateityje; kad su pagarba nenutrūkstamai sektume mūsų tėvų pavyzdžiu, tausotume palikimą visų tų, kurie iki paskutinio savo žemiškojo gyvenimo atodūsio liudijo ortodoksiją čia, palaimintoje Lietuvoje. Amžinas atminimas jiems visiems! Apie šiuos šventus žmones išgirsime iškart po sveikinimų prasidėsiančioje trumpoje istorinėje konferencijoje. Kalbant apie mus, mes irgi kuriame istoriją, ir teduoda Dievas, kad ateitų diena, kada būsime pripažinti vertais visų tų aukų, kurias dėl mūsų ir mūsų vaikų atliko mūsų pirmtakai.

Asamblėja visada yra svarbus įvykis, ir nors mūsų veiklos laikas buvo palyginti trumpas, tai ši Asamlbėja taip pat yra ir veiklos įvertinimas. Tai – didelis įvykis, nes į Asamblėją susirenka visi mūsų dvasinės šeimos nariai, kuriuos vienija bendras įsipareigojimas ir atsakomybė. Tai – įvertinimo akimirka, nes tiek mes patys, tiek visuomenė šioje Asamblėjoje galės susidaryti vaizdą, kas iš tiesų esame.

Žaviuosi Lietuvos žmonių gebėjimu išlikti ir išlaikyti savo tautinį tapatumą per visą ilgą ir kartais tragišką istoriją. Esu įsitikinęs, kad Lietuva yra pajėgi kurti saugią ir ilgalaikę savo ateitį, jei tik bus puoselėjamos pačios svarbiausios – dvasinės ir moralinės – vertybės. Šiuo požiūriu mūsų egzarchatui tenka ypatingas vaidmuo visur, kur Jo buvimas yra būtinas ir naudingas: švietimo, socialinio darbo, meno ir daugybėje kitų sričių. Turime stengtis liudyti būtent ten, kur Dievas mus šiandien pastatė – šiuolaikinės visuomenės širdyje – ir tai daryti kūrybingai, vadovaudamiesi bendruomenišku požiūriu į visus Lietuvos žmones, atsisakydami bet kokios arogancijos ar egocentrizmo, turėdami vienintelį tikslą – visapusiškai tarnauti Kristui, daryti tai nuosekliai, nesavanaudiškai ir nuolankiai.

Gyvenime sutinkame daugybę žmonių, kai kuriuos iš jų – tik trumpam, tačiau kiekvieno iš jų gyvenimas ir mirtis turi prasmę. Praeitis, dabartis ir ateitis taip pat turi prasmę. Todėl visada turime liudyti viltį, švelnumą ir rūpestį, kad ir kaip tai būtų sunku šiandieniniame pasaulyje. Deja, pernelyg dažnai pamirštame, kad net labiausiai puolęs žmogus, kad ir koks jis bebūtų, išlieka Dievo vaikas, vertas besąlygiškos pagarbos. Nesvarbu, ar jis sutinka su mūsų pasaulio ir laikmečio vizija. Mes, Bažnyčia, turime apie tai kalbėti ir tai liudyti. 

Kaip bendruomenei, mums svarbiausia suprasti, ką darome ir kur link einame. Norėčiau tikėti, kad šiandien pradedama bendrystė duos vaisių ir kad visi dar labiau susitelksime. Neužmirškime, kad Evangelijoje sakoma, jog dideli dalykai prasideda nuo garstyčios grūdelio. Dievas pasirinko mūsų mažą Bažnyčią šioje žemėje, kaip pasirinko mažą Betliejaus miestelį gimti, kaip pasirinko Mariją, nežinomą ir nereikšmingą mergelę, ateiti į mūsų pasaulį, tapti Dievo Motina ir Dievo Gimdytoja.

Dideli dalykai gimsta iš mažų tikriausiai todėl, kad taip viskas gali vystytis į gera lėtai, tyliai ir giliai, Dievo meilėje mūsų žmogiškumui ir kantrybėje, kuri yra gilus tos meilės dvelksmas. Taip elgtis reiškia teikti pirmenybę pastoracijai, rūpintis sielomis ir nesirūpinti skaičiais.

Nesileiskime būti blaškomi arogancijos Bažnyčių, grindžiančių savo galią „masiškumu“. Tikrasis Bažnyčios atsinaujinimas negali prasidėti nuo „masių“, bet tik nuo mažų sąjūdžių. Bažnyčia yra ne laisvoji rinka, bet šeima, kurioje priimame savo brolius ir seseris Kristuje kaip Dievo dovaną.

Kai kurie visiems žinomi Ortodoksų Bažnyčios lyderiai nesiliauja kartoti, tarsi tai būtų savaime suprantama, kad mūsų Bažnyčia neišsilaikys. Jie klysta! Bažnyčia gyvuoja viltimi, mažo garstyčios grūdelio viltimi, o ne vienos ar kitos sistemos ar struktūros, kad ir kokia galinga ji būtų, jėga. Tačiau tai pirmiausia priklauso nuo mūsų, nuo to, kiek pastangų dedame kiekviename išbandyme, kad kiekvienoje situacijoje su Šventosios Dvasios džiaugsmu priimtume Viešpaties žodį (1 Tes 1, 6). Taip pat manau, kad svarbiausia yra ne audringas mūsų vidinių ar administracinių struktūrų pertvarkymas, bet mūsų šventosios ortodoksijos, kurią mums perdavė apaštalai, pagrindų ir pačios prigimties puoselėjimas.

Neskubėdami, lėtai ir nuosekliai pradėkime Susirinkimo darbą.

Linkiu jums vaisingos, įkvepiančios, Dievo palaimintos dienos!

Patriarcho egzarchas Lietuvoje,

+ Justinas