Kodėl naujajame Ortodoksų Bažnyčios kalendoriuje šv. Velykos – pagal seną kalendorių?
Dauguma Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčių pasaulyje naudoja naująjį liturginį kalendorių, dar vadinamą „pataisytu Julijaus kalendoriumi“. Jame daugelis Bažnyčios švenčių sutampa su Lietuvos valstybės švenčių kalendoriumi ir su Vakarų krikščionių minėjimais – šv. Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 d., Dievo Motinos užmigimas (Žolinė) – rugpjūčio 15 d., ir pan., tačiau šv. Velykos naujajame kalendoriuje (ir nuo šv. Velykų datos priklausančios šventės) vis tiek skaičiuojamos pagal senąją tvarką. Kad suprastume, kodėl Bažnyčioje buvo priimtas toks neįprastas sprendimas, turime trumpai pažvelgti į Ortodoksų Bažnyčios kalendoriaus istoriją.
Senasis Julijaus kalendorius
Kai I a. Romos imperijoje išplito krikščionybė, visuomenė naudojo pagonių valdovo Julijaus Cezario I a. pr. Kr. įvestą kalendorių, kurio vardu ir vadinamas „Julijaus kalendorius“. Pagal šį kalendorių buvo švenčiamos Bažnyčios šventės, pagal jį gyveno ir valstybė. Tačiau svarbiausioji krikščionių šventė – šv. Velykos – dar neturėjo visiems bendros datos.
Vieni šv. Velykas šventė kartu su judėjais, Pesacho metu, kiti, prisimindami, kad Kristus prisikėlė sekmadienį po Pesacho, šventė sekmadienį. Treti šventė nukryžiavimo dieną – Nisano mėnesio 15 d. pagal mėnulio kalendorių. Bet kuriuo atveju, kadangi imperija nenaudojo mėnulio kalendoriaus, tai krikščionys dažnai buvo priklausomi nuo judėjų skaičiavimų. Kadangi atrodė nepriimtina, kad krikščionys pagrindinę savo šventę švęstų skirtingomis dienomis, 325 m. metais Nikėjoje surengus pirmąjį Visuotinį Bažnyčios susirinkimą, be kitų klausimu, nespręsta sutarti dėl bendros šv. Velykų datos.
Galutinis Bažnyčios sprendimas buvo toks – švęsti pirmąjį sekmadienį, po pirmosios pilnaties, po pavasario lygiadienio. Tai reiškė, kad nuo šiol pakanka Julijaus kalendoriaus ir mėnulio fazių, nebereikalingas žydų mėnulio kalendorius. Taip pat susirinkimas uždraudė švęsti šv. Velykas kartu su judėjų bendruomenėmis (vėlesni Bizantijos komentatoriai svarstė, ar tai ne draudimas apskritai švęsti tuo pačiu metu, bet šventės iš tiesų dažnai sutampa). Tam, kad būtų paprasčiau, lygiadieniu nutarta laikyti ne astronominį lygiadienį (kai dienos ir nakties trukmė sutampa), bet sąlyginį jo atitikmenį kalendoriuje – kovo 21 d.
Kad kiekvienais metais nereikėtų stebėti mėnulio ciklo danguje, senovės astronomai taip pat sukūrė mėnulio fazių lenteles, besiremiančias astronominiais skaičiavimais. Šias lenteles galima rasti pamaldų tvarkos knygoje – Tipikone. Taigi, ilgainiui kunigui pakako tik atsiversti knygą, ir ten jis galėjo rasti visų metų šv. Velykų datas.
Julijaus kalendorius turi 365 dienas, o kas ketvirti metai yra keliamieji – turi 366 dienas (vasario 29-ą dieną). Tačiau metai netrunka lygiai 365.25 dienas, yra dar valandų likutis, todėl kas ketvirti keliamieji metai nėra pakankami. Ilgainiui paaiškėjo, kad Julijaus kalendorius kas keturis šimtus metų atsilieka nuo astronominių įvykių tris dienas.
Šis neatitikimas aiškiausiai buvo matomas kaip tik per šv. Velykų datos skaičiavimą. Kovo 21 d. buvo pasirinkta kaip sąlyginis lygiadienis, tačiau astronomai pamatė, kad kasmet ji tolsta nuo realaus lygiadienio. XVI a. Julijaus kalendoriaus „lygiadienis“ jau atsiliko nuo realaus lygiadienio net dešimt dienų. Šiame kontekste Romos katalikų popiežius Grigalius XIII atliko katalikų kalendoriaus reformą – Romos katalikai išlaikė tą pačią šv. Velykų formulę, tiesiog „peršoko“ dešimt dienų į priekį, sukūrė naują keliamųjų metų taisyklę ir sudarė naujas mėnulio fazių lenteles (nes šios taipogi pradėjo neatitikti astronominių įvykių).
Kitos krikščionių konfesijos neskubėjo perimti grigališkojo kalendoriaus. Protestantai prie jo palaipsniui perėjo XVIII-XIX a., o ortodoksai susirinkimą kalendoriaus klausimu surengė 1923 metais Konstantinopolyje, kai klausimas pribrendo, nes daugelis ortodoksų valstybių ėmė keisti savo kalendorius.
1923 m. ortodoksų kalendoriaus reforma
1923 m. Jo Šventenybė visuotinis patriarchas Meletijus IV sušaukė Didįjį Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą Konstantinopolyje, kurio pagrindinė tema buvo kalendoriaus reforma. Susirinkime dalyvavo Konstantinopolio, Kipro, Serbijos, Graikijos, Rumunijos Bažnyčių delegatai, taip pat Rusijos Bažnyčios dvasininkai (kurie neturėjo mandato dėl tuometinio chaoso bolševikų persekiojamoje Rusijos Bažnyčioje), taip pat buvo svarstomos raštu ir žodžiu pateiktos kitų patriarchatų pozicijos. Įvairūs ortodoksų astronomai siūlė savo kalendoriaus variantus, kai kurie jų buvo labai egzotiški (pavyzdžiui, įvesti visiškai naują sistemą su „keliamuoju mėnesiu“). Labiausiai delegatams priimtinas pasirodė serbų astronomo Milutino Milankovičiaus pasiūlytas variantas, kuris tiesiog ištaisė Julijaus kalendoriaus klaidas. Astronomas nesinaudojo Grigaliaus kalendoriumi, kuriame buvo rasti nauji netikslumai, o remiantis naujausiomis astronomijos žiniomis taisė senąjį kalendorių.
 |
| 1923 m. susirinkimo aktų knygos viršelis |
1923 m. Jo Šventenybė visuotinis patriarchas Meletijus IV sušaukė Didįjį Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą Konstantinopolyje, kurio pagrindinė tema buvo kalendoriaus reforma. Susirinkime dalyvavo Konstantinopolio, Kipro, Serbijos, Graikijos, Rumunijos Bažnyčių delegatai, taip pat Rusijos Bažnyčios dvasininkai (kurie neturėjo mandato dėl tuometinio chaoso bolševikų persekiojamoje Rusijos Bažnyčioje), taip pat buvo svarstomos raštu ir žodžiu pateiktos kitų patriarchatų pozicijos. Įvairūs ortodoksų astronomai siūlė savo kalendoriaus variantus, kai kurie jų buvo labai egzotiški (pavyzdžiui, įvesti visiškai naują sistemą su „keliamuoju mėnesiu“). Labiausiai delegatams priimtinas pasirodė serbų astronomo Milutino Milankovičiaus pasiūlytas variantas, kuris tiesiog ištaisė Julijaus kalendoriaus klaidas. Astronomas nesinaudojo Grigaliaus kalendoriumi, kuriame buvo rasti nauji netikslumai, o remiantis naujausiomis astronomijos žiniomis taisė senąjį kalendorių.
Jeigu „praleisti“ trylika tuo metu trūkstamų dienų ir pradėti gyventi pagal Milutino Milankovičiaus sudarytą keliamųjų metų sistemą visiems atrodė priimtina, tai šv. Velykų datos klausimo išspręsti nepavyko. Jeruzalės patriarchatas apskritai neigiamai žvelgė į kalendoriaus reformą – šimtmečiais Izraelyje buvo įtampa dėl šventųjų vietų, o kalendorių skirtumai kaip tik leido skirtingu laiku pasidalinti sakraliausiomis vietomis su katalikais ir armėnais. Perėjus prie grigališkojo kalendoriaus Jeruzalės patriarchatui tektų iš naujo tartis dėl pamaldų laiko su katalikais ir armėnais (kas tuose kraštuose buvo ne taip lengva, kaip galėtų pasirodyti), pagal naująjį kalendorių visų šventės jau sutaptų.
Kadangi Ortodoksų Bažnyčia nėra centralizuota, buvo suvokiama ir tai, kad ne visa Ortodoksų Bažnyčia iškart pereis prie naujojo kalendoriaus, o tai Jeruzalės patriarchate sudarytų nepatogumų ir priimant piligrimus. Dalis piligrimų, kurie liktų prie senojo kalendoriaus, nebegalėtų sutikti savo šv. Velykų ar kitų švenčių Jeruzalėje, jeigu ten būtų naujas kalendorius. Ši problema lieka aktuali ir šiandien.
Kai kam problema atrodė ir tai, kad pagal grigališkąjį šv. Velykų skaičiavimą krikščionių šv. Velykos gali būti anksčiau, nei žydų Velykos, nors Evangelijoje Didžiosios savaitės įvykiai vyko žydų Velykų metu ir po jų. Taip, pavyzdžiui, su Vakarų Velykomis atsitiko šiemet, kai katalikai ir protestantai šv. Velykas šventė kovo pabaigoje, o žydų Pesachas švenčiamas balandžio pabaigoje (ortodoksų šv. Velykos – gegužės 5 d.). Nors kanonai žvelgti į Pesacho datą neįpareigoja (su tuo nesutinka kai kurie Bizantijos laikų komentatoriai), kai kam vis tiek keista, kad Kristaus prisikėlimas švenčiamas dar iki Senojo Testamento šventės, kurios atitikmeniu yra krikščionių Velykos.
Neradus gero sprendimo šv. Velykų klausimu, nutarta palikti šv. Velykų skaičiavimą pagal senuosius principus, o pakeisti tik daugumai problemų nekeliantį bendrąjį, nesikeičiančių švenčių kalendorių. Kadangi daugelis valstybių savo gyvenime jau įvedė naująjį kalendorių, tai palengvino tikinčiųjų gyvenimą – valstybinė gruodžio 25 d. Bažnyčios kalendoriuje taip pat pradėjo sutapti su gruodžio 25 d., ir pan. Šv. Velykos vis tiek skaičiuojamos ne pagal valstybinį kalendorių, o pagal Bažnyčios principus, todėl ortodoksų valstybėse problemų nesukelia. Teorinis šv. Velykų skaičiavimo klausimas, astronominių klaidų taisymas, atidėti ateičiai.
Iš šiuolaikinių Bažnyčių šį kalendorių priėmė Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Bulgarijos, Rumunijos, Kipro, Graikijos, Albanijos, Ukrainos Bažnyčios. Lenkijos Bažnyčia nuo 1924 m. laikėsi naujojo kalendoriaus, tačiau 2014 m. grįžo prie senojo, leisdama atskiroms parapijoms laikytis naujojo, Rusijos Bažnyčios patriarchas Tichonas 1923 m. spalį buvo paskelbęs priimąs naująjį kalendorių, bet sulaukęs dvasininkijos pasipriešinimo atšaukė sprendimą (galbūt todėl, kad SSRS grigališkojo kalendoriaus įvedimas asocijavosi su bolševikų reformomis). Serbijos Bažnyčios delegatai, pasiūlę naująjį kalendorių, savo šalies Bažnyčios neįtikino jo reikalingumu ir Serbija liko prie senojo kalendoriaus. Jeruzalės patriarchatas ir Sakartvelo Bažnyčia iškart nusprendė likti prie senojo kalendoriaus.
Mišrus kalendorius iš tiesų ir šiandien leidžia pagrindinę metų šventę – šv. Velykas – švęsti visiems krikščionims ortodoksams kartu, nepriklausomai nuo to, kokio kalendoriaus laikosi Vietinė Bažnyčia. Šiuo metu tik viena Bažnyčia – Konstantinopolio patriarchato Suomijos Ortodoksų Bažnyčia – laikosi grigališkojo kalendoriaus (dėl istorinių aplinkybių) ir jos pavyzdžiu matome, kaip keista būtų, jeigu tokio kalendoriaus laikytųsi daugiau Bažnyčių – nei viena Suomijos Bažnyčios šventė nesutampa su Jeruzalės patriarchato ar Sakartvelo Bažnyčios šventėmis. Tai būtų grįžimas į laikus iki susirinkimo Nikėjoje 325 m., kai šv. Velykas skirtingos bendruomenės šventė skirtingu laiku. Tuo tarpu dabar svarbiausią Bažnyčios šventę visi ortodoksai švenčia kartu.
XX a. gimė iniciatyva išspręsti klausimą dar aukštesniu lygiu – pasiūlyti naują, bendrą šv. Velykų formulę ne tik Ortodoksų Bažnyčioms, bet ir Romos katalikams, protestantams ir kitų krikščionių konfesijų atstovams. Ekumeninio dialogo kontekste svarstyta, kokia tai galėtų būti data, svajota, kad sprendimas galėtų būti įgyvendintas 2025 m., minint Nikėjos susirinkimo metines, tačiau kol kas joks bendras sutarimas nerastas. Pasak visuotinio patriarcho Baltramiejaus, tai „skandalas, kad krikščionys švenčia vieno Viešpaties prisikėlimą atskirai“. Bendra data ne tik padidintų solidarumą, bet ir leistų efektyviau liudyti Kristaus prisikėlimą nekrikščioniškam pasauliui.
Apibendrinimas
Naujasis Ortodoksų Bažnyčios kalendorius yra mišrus todėl, kad 1923 m. nebuvo rasta bendra šv. Velykų formulė, o, kita vertus, daliai Vietinių Bažnyčių visai nepriėmus naujojo kalendoriaus, išryškėjo ir kita problema – jeigu nėra bendro kalendoriaus, gali nutikti taip, jog viena Ortodoksų Bažnyčia neturės jokių bendrų švenčių su kita Ortodoksų Bažnyčia. Vis dėlto geriausia, kad bent pagrindinė krikščionių šventė, šv. Velykos, būtų švenčiama visų kartu.
***
Taip pat skaitykite:
