Šv. Antimas Kartvelas („Iberietis“, birželio 13 ir rugsėjo 27 d.)

Šv. Antimo ikona Vilniaus Švč. Trejybės ortodoksų parapijoje

Šv. hierarchas Antimas Kartvelas (1650–1716) – kartvelų kilmės teologas, filosofas, menininkas ir knygų leidėjas, veikęs Valachijoje (Rumunijoje). Gimė Kartlijoje (dab. Sakartvelas), tėvai pavadino „Andriejaus“ vardu.
 
Andriejui dar esant jaunuoliu, jį sučiupo musulmonų prekeiviai ir kaip vergą išvežė parduoti į Osmanų imperiją. Aptikęs talentingą krikščionį vergų turguje, jį išpirko Konstantinopolio patriarchas Dositėjas II. Kurį laiką Andriejus gyveno prie patriarcho namų, išmoko graikų, turkų ir arabų kalbas, tapybos, drožinėjimo ir kaligrafijos menų, taip pat buvo labai pamaldus, todėl patriarchas jį įšventino kunigu. Andriejus davė vienuolio įžadus ir tapo „Antimu“.
 
Patriarchas Dositėjas II, keliaudamas į Jasus, su savimi imdavo ir kun. Antimą. Jasai tuo metu buvo svarbus Valachijos (Rumunijos) ir visos tuometinės ortodoksijos centras, kur 1642 m. vyko Jasų susirinkimas.
 
Per vieną tokių patriarcho kelionių didikas Constantinas Brâncoveanu pasiteiravo, ar Konstantinopolyje nėra išsilavinusio žmogaus, kuris galėtų vadovauti leidybinei veiklai rumunų kraštuose. Patriarchas rekomendavo kun. Antimą. Taip nuo 1689 m. šventasis pradėjo savo šviečiamąją veiklą – jis išmoko rumunų ir slavų (rusėnų) kalbas, leido knygas šiuolaikine graikų, rumunų ir slavų kalbomis.
 
Tarp jo išleistų knygų yra paties šventojo katechetiniai pamokymai, Bažnyčios Tėvų tekstų vertimai iš senosios į naująją graikų kalbą, Evangelija, Psalmynas ir liturginiai tekstai rumunų kalba, rumuniškas šv. Petro Mohylos „Išpažinimo“ vertimas. Iš viso išleista kelios dešimtys knygų. Jo dvikalbis Litrugikonas graikų ir arabų kalbomis laikomas viena seniausių spausdintų knygų arabų kalba pasaulyje.

Plėsdamas raštingumą bei išprusimą Valachijoje, šventasis nepamiršo ir gimtojo Sakartvelo – 1699 m. į Tbilisį išsiuntė savo mokinį subdiakoną Mihailą Ștefaną, organizavo pirmosios spaustuvės Sakartvele įsteigimą, leidėjų apmokymą ir pirmųjų spausdintų Evangelijų kartvelų kalba išleidimą.

1705 m. švietėjas išrinktas Valčos vyskupu, 1708 m. – Valachijos metropolitu. 1713 m. metropolito iniciatyva Bukarešte įkurtas Visų šventųjų vienuolynas, kuriam šventasis parašė regulą. Iš viso jo tarnystės metu Valachijoje pastatyta apie dvidešimt naujų šventovių.

1714 m. metropolito mecenatas, Valachijos kunigaikštis Constantinas Brâncoveanu, susipyko su Osmanų imperijos valdžia, kuriai tuo metu buvo pavaldi Valachija. Didikas buvo suimtas ir žiauriai nukankintas. Sekantis kunigaikštis, Ştefanas Cantacuzinas, tikėdamasis išsilaisvinti iš musulmonų priespaudos, perėjo į Osmanų priešų Habsburgų imperijos pusę. Jis taip pat buvo suimtas ir žiauriai nukankintas. Valdžia Valachijoje perduota lojaliai osmanams didikų giminei iš Fanaro.

Pasikeitus politinei valdžiai ir prasidėjus rumunų patriotų persekiojimui, įtarimas krito ir ant metropolito Antimo, prisidėjusio prie rumunų kultūros sklaidos ir mylimo vietinių rumunų. Naujoji proturkiška valdžia liepė jam atsistatydinti iš pareigų, o šiam atsisakius osmanai ėmė spausti Konstantinopolio hierarchus su juo susidoroti. Konstantinopolio patriarchas Jeremijas III pasidavė spaudimui ir 1716 m. metropolitas Antimas buvo atleistas iš metropolito pareigų, išmestas iš dvasininkų luomo ir atskirtas nuo Bažnyčios kaip „sąmokslininkas ir revoliucinio sukilimo kurstytojas“. Politinei valdžiai to buvo maža, ir jis buvo nuteistas tremčiai į šv. Kotrynos vienuolyną Sinajuje. Pakeliui į vienuolyną, kažkur Bulgarijoje, kariai janyčarai žiauriai nužudė metropolitą ir įmetė jo kūną į upę.

Praėjus kuriam laikui po šventojo mirties, Konstantinopolio visuotinio patriarchato Šventasis Sinodas pripažino, kad jo išmetimas iš dvasininkų luomo ir atskyrimas nuo Bažnyčios buvo neteisingi, paremti politika, o ne bažnytiniais kriterijais, jam po mirties grąžintas metropolito titulas. 1992 m. Rumunijos patriarchatas paskelbė jį šventuoju kankiniu, mirusiu už ištikimybę tiesiai ir krikščionių tikėjimui. Nustatyta atminimo diena – birželio 13 (Sakartvele) ir rugsėjo 27 (Rumunijoje).

Šventojo ikona yra Vilniaus Švč. Trejybės parapijoje, ją paaukojo ponas Viktoras Pranckietis.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai