Ar gali išganymo sulaukti homoseksualios orientacijos žmonės?

Ortodoksų Bažnyčia turi šventųjų kanoną, tačiau neturi „pasmerktųjų“ kanono. Šventieji Tėvai gali pasakyti, ką daryti, kad būtum išgelbėtas. Tačiau jie negali pasakyti, ką daryti, kad išgelbėtas nebūtum.

Bažnyčia žino, kas jau dabar yra su Dievu, kas yra šventieji, Dievo malonės dalininkai. Informacija apie tai, visi kriterijai yra perduoti Šventąja Tradicija. Tai - svarbi informacija tikintiesiems, nes pagal šventuosius jie gali žinoti, kaip reikia gyventi. Jokių žinių apie pasmerktuosius Bažnyčia neturi.

Yra netgi Šventųjų Tėvų, tikėjusių, jog išgelbėti bus visi. Tokios pozicijos laikėsi Klemensas Aleksandrietis, šv. Grigalius Nisietis, šv. Izaokas Siras. Jie tikėjo, jog pragaro kančios apvalys nusidėjėlių sielas ir visi bus sujungti su Dievu. Kadangi yra eilė Šventųjų Tėvų, kurie moka priešingai, tai klausimas apie tai, ar bus amžinai pasmerktųjų, Šventąja Tradicija Bažnyčiai yra neperduotas. Tai - asmeninės nuomonės (theologoumena) klausimas. Šventieji Tėvai tik perspėja - gali tikėti, kad bus išgelbėti visi, tačiau netaikyk to sau (idant nepultum į puikybę, dvasinius paklydimus ir nenustotum kovoti su nuodėmėmis, nes už viską teks atsakyti).

Homoseksualios orientacijos žmonių požiūriu turime pirma atsakyti - o kas tai yra, homoseksuali orientacija? Pats šis terminas yra moderniųjų laikų konstruktas. Taip, sanguliavimas su vyrais egzistavo Senovės Graikijoje, tačiau tie vyrai nekurdavo savo tapatybės pagal savo lovos santykius, priešingai, „aktyvieji“ sanguliavime su vyrais buvo laikomi įprastais piliečiais, jie vis tiek turėjo žmonas, turėjo šeimas. O „pasyvieji“ tame reikale graikų buvo stigmatizuojami, laikomi nevisaverčiais žmonėmis. Modernieji laikai - pirmas kartas istorijoje, kai žmogus nutarė kurti tapatybę pagal savo aistros tenkinimo būdą. 

Jei homoseksualios orientacijos žmogumi vadiname tiesiog tokį, kuris turi potraukį tos pačios lyties asmenims, tai jis turi tokias pačias galimybes išsigelbėti, kaip ir bet kas kitas. Potraukis - ne nuodėmė. Nuodėmė prasideda tada, kai žmogus valingai nori patenkinti potraukį, o baigiasi - kai jis ima darbuotis aistrai, darydamas nuodėmingus darbus. Net jei kažkas gimė su potraukiu tai pačiai lyčiai, jis lygiai toks pats žmogus, kaip ir tas, kuris turi potraukį kitai lyčiai. Ir jei jis permiega su tos pačios lyties asmeniu, jis nusideda lygiai taip pat, kaip žmogus, kuris permiegojo su kitos lyties atstovu be santuokinio įsipareigojimo.

Taigi, tikėtis išgelbėjimo galime net ir visiems, juk pasakyta: „palaiminti tie, kurie Juo viliasi“ (Ps 2,12). Dievo malonė ir gailestingumas yra beribiai: Dievo „ištikimoji meilė amžina“, kaip rašoma Psalmėse. Pamokslininkas J. V. McGee yra pateikęs vienos mergaitės pasakojimą, kaip ji supranta, kas yra ištikimoji meilė. „Meilė - tai kai mama, paprašyta užtepti sviesto ant batono, jį užtepa ir paduoda. Ištikimoji meilė - kai mama, paprašyta užtepti sviesto ant batono, dar uždeda džemo“. Aš pridėčiau - kai to labiausiai nesitiki ir esi mažiausiai to vertas.

Tačiau sanguliavimas su tos pačios lyties asmenimi, pagal Bažnyčios mokymą, yra nuodėmė, o už neišpažintas, neapgailėtas nuodėmes teks taip pat visiems atsakyti. Kaip rašoma Ekleziasto (Koheleto, Mokytojo) knygoje:

„Visa tai išklausius, toks yra paskutinis žodis: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. Juk Dievas pašauks atsakyti už kiekvieną darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą.“ (Ekl 12,13-14)

--------

Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.

Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm -  http://ask.fm/GintarasSungaila

arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .