Ar gali ortodoksai kremuoti mirusiuosius?


Šventoji Bažnyčia moko, kad nuo laidojimo būdo nepriklauso žmogaus amžinasis gyvenimas ar prikėlimo galimybė. Tačiau tokiuose dalykuose galioja Apaštalo pasakymas - „Viskas valia! Bet ne viskas naudinga! (1 Kor 10,23)

Kaip pastebi prof. Andriejus Kurajevas, pagonys pirmaisiais amžiais degindavo savo nužudytų krikščionių kankinių kūnus, nes manė, jog sudeginus kūną, žmogus negalės prisikelt. Šventieji Tėvai tuomet gynę tiesą, jog ne kūnas keliasi, o Kristus prikelia kūną, todėl jam nesvarbu, iš ko jį prikelt. Tačiau Tėvai taip pat pabrėžė, jog prisilaiko senovinių laidojimo papročių.

Senoviniai laidojimo papročiai turi gilią simboliką. Senojo Testamento požiūriu, žmogaus užkasimas į žemę (arba uždarymas oloje) simbolizuoja žmogaus sugrįžimą į žemę: „dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė.“ (Ekl 12,7). 

Naujojo Testamento požiūriu, užkasdami žmogų, sėjame prisikėlimo viltį:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.“ (Jn 12,24) 
„tu sėji [...] pliką grūdą, sakykim, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną. [...] . Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas.“ (1 Kor 15,37-38;42-44)
Kristaus ir Apaštalo žodžiuose naudojama kviečių grūdo metafora. Senovėje augalo augimas buvo apibūdinamas taip: tikėta, kad pasėta sėkla miršta, o jos mirtis duoda gyvybę iš jos dygstantiems stiebui ir šaknims. Tokiu pat būdu Kristus ir Apaštalai skatina žmones nebijoti mirties, nes kaip jie grįžta į dulkes, taip jų pasėti kūnai sulauks pavasario ir senojo kūno mirtis bus pradžia naujojo prisikėlimui.

Su šia simbolika yra susijęs egzistuojantis nuo pat Apaštalų laikų šventųjų kūnų kultas krikščionybėje. Šventųjų kūnai yra saugomi, bučiuojami, jiems yra lenkiamasi, nes tikima, kad jų kūniška mirtis yra pirmas žingsnis į jų prisikėlimą. Stebuklus darantys šventųjų kūnai stiprina tikinčiųjų prisikėlimo viltį.

Taigi, kremavimas yra niekuo nežalingas mirusiajam, bet nenaudingas likusiesiems žemėje. Tradicinės laidojimo apeigos yra tam tikras tikėjimo prisikėlimu liudijimas. Ortodoksai taip laidoti gali, tiek - kam to reikia?

Jeigu yra rimtų priežasčių kremuoti kūną (pvz., nes sudėtinga gabenti iš užsienio), tai daryti galima, ortodoksų kunigas palydės į amžinybę kaip bet kurį kitą krikščionį. Jeigu kremavimas remiasi nekrikščioniškais įsitikinimais, tuomet tai nėra teisingas žingsnis. 

--------

Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.

Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm -  http://ask.fm/GintarasSungaila

arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai