Šventieji Vilniaus kankiniai (balandžio 14/27 d. ir liepos 13/26 d.)
Šiuo metu dalyvauju Tarptautinėje Ortodoksų Jaunimo Tarnystės Mokykloje, apie kurią parašysiu kuriame iš vėlesnių įrašų, jai pasibaigus. Vienas stipriausių įspūdžių, kurį išsivešiu iš šios mokyklos visam likusiam gyvenimui - šventųjų Vilniaus kankinių pagerbimas, kurį kiekvieną vakarą atliekame cerkvėje.
Kas vakarą susirenkame į Šventosios Dvasios vienuolyno katedrą su kunigais, kur paeiliui skaitome vakaro regulos maldas. Perskaičius maldas, visi išsirikiuoja į eilę, atidaromas šventųjų kankinių kapo stiklas, lenkiamės triskart iki žemės ir, paskui kunigus. visi giedame:
KANKINIŲ GYVENIMAS
Šventieji kankiniai, broliai Antanas ir Jonas buvo kariai, tarnavę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvare. Būdami pagonys, jie susipažino su ortodoksų kunigu Nestoru, kuris jiems paskelbė Gerąją Naujieną bei iš kurio jie, apsisprendę, priėmė krikštą. Pasiryžę gyventi krikščioniškai, broliai ėmė laikytis pasninko dienų, augintis plaukus bei barzdas. Pagonių kunigaikščiams išreiškus nepasitenkinamą naujuoju Antano ir Jono tikėjimu, Algirdas įmetė juos į kalėjimą, kur jiedu buvo verčiami atsižadėti Kristaus.
Deja, tačiau Antanas palūžo ir išsižadėjo savo tikėjimo. Jis buvo paleistas, bet, netrukus, supratęs savo klaidą, vėl atsivertė, ėmė atgailauti dėl išsižadėjimo ir karštai skelbti Evangeliją. Įkvėptas brolių liudijimo, pasikrikštyjo ir jų pusbrolis Eustachijus.
Antano sugrįžimas į krikščionybę buvo paskutinis kantrybės lašas - abu broliai buvo nukankinti ir 1347 metais pakarti kalvoje, ant medžio šakų. Antanas nužudytas sausio 15 d., Jonas - balandžio 14 d. Eustachijų pagonys nukankino vėliausiai (gruodžio 13 d.) ir žiauriausiai - jį mušė tiek, kad sulaužė kaulus, pylė šaltu vandeniu per žiemos speigą, o po to pakorė ten pat, kur ir Antaną bei Joną. Kūnai buvo užkasti egzekucijos vietoje.
Po kurio laiko tikintieji iškasė kūnus ir pasirodė, jog jie neyra, nedūlėja. Tokie, kokie jie buvo iškasti, jie išliko iki mūsų dienų. Iš pradžių kūnai buvo išvežti į Konstantinopolį, kur šventieji buvo kanonizuoti. Grįžę į Vilnių jie ilgą laiką gulėjo Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės ortodoksų cerkvėje, pastatytoje jų atminimui, kankinių žūties vietoje. Tačiau po to, kai pastatas atiteko unitams, palaikai perkelti į naujai įrengtą ortodoksų Šventosios Dvasios vienuolyną.
Tuometinis vienuolyno abatas (hegumenas), bijojęs prarasti palaikus (mat prasidėjo unitų bandymai juos pavogti), priėmė sprendimą vienuolyno cerkvėje, tiesiai po altoriumi, iškasti olą ir, paguldžius palaikus į relikvijorių, užmūryti. Palaikus vėl atrasti pavyko tik XX a. pradžioje, kai Konstantinopolyje buvo aptikti užrašai su aprašymu, kur paslėpti garbingųjų kankinių kūnai.
Šiuo metu jie ilsisi Šventosios Dvasios vienuolyno katedros centre, tame relikvijoriuje, kuriame buvo rasti. Senojoje oloje įrengta kankinių vardo bažnyčia. Tiesiai po ta vieta, kur dabar guli kankinių kūnai, palaidotas buvęs Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Juozapas Semaška, prisijungęs XIX amžiuje prie Ortodoksų Bažnyčios su vienu milijonu unitų ir dėjęs pastangas unijai panaikinti. Bet tai - jau kitas pasakojimas.
Troparas
Kas vakarą susirenkame į Šventosios Dvasios vienuolyno katedrą su kunigais, kur paeiliui skaitome vakaro regulos maldas. Perskaičius maldas, visi išsirikiuoja į eilę, atidaromas šventųjų kankinių kapo stiklas, lenkiamės triskart iki žemės ir, paskui kunigus. visi giedame:
Величаем вас, святии страстотерпцы Антоние, Иоанне и Евстафие, и чтем честная страдания ваша, яже за Христа претерпели есте.
Mes jus aukštiname,/ šventieji kankiniai Antanai, Jonai ir Eustachijau,/ ir gerbiame jūsų garbingąsias kančias,/ kurias patyrėte/ dėl Kristaus.Žvakių prieblandoje pabučiavę kankinių kūnus, imame palaiminimą iš kunigo nakčiai ir bučiuojame jam ranką.
KANKINIŲ GYVENIMAS
Šventieji kankiniai, broliai Antanas ir Jonas buvo kariai, tarnavę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvare. Būdami pagonys, jie susipažino su ortodoksų kunigu Nestoru, kuris jiems paskelbė Gerąją Naujieną bei iš kurio jie, apsisprendę, priėmė krikštą. Pasiryžę gyventi krikščioniškai, broliai ėmė laikytis pasninko dienų, augintis plaukus bei barzdas. Pagonių kunigaikščiams išreiškus nepasitenkinamą naujuoju Antano ir Jono tikėjimu, Algirdas įmetė juos į kalėjimą, kur jiedu buvo verčiami atsižadėti Kristaus.
 |
| XV a. rankraštis su Kankinių gyvenimo aprašymu |
Antano sugrįžimas į krikščionybę buvo paskutinis kantrybės lašas - abu broliai buvo nukankinti ir 1347 metais pakarti kalvoje, ant medžio šakų. Antanas nužudytas sausio 15 d., Jonas - balandžio 14 d. Eustachijų pagonys nukankino vėliausiai (gruodžio 13 d.) ir žiauriausiai - jį mušė tiek, kad sulaužė kaulus, pylė šaltu vandeniu per žiemos speigą, o po to pakorė ten pat, kur ir Antaną bei Joną. Kūnai buvo užkasti egzekucijos vietoje.
Po kurio laiko tikintieji iškasė kūnus ir pasirodė, jog jie neyra, nedūlėja. Tokie, kokie jie buvo iškasti, jie išliko iki mūsų dienų. Iš pradžių kūnai buvo išvežti į Konstantinopolį, kur šventieji buvo kanonizuoti. Grįžę į Vilnių jie ilgą laiką gulėjo Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės ortodoksų cerkvėje, pastatytoje jų atminimui, kankinių žūties vietoje. Tačiau po to, kai pastatas atiteko unitams, palaikai perkelti į naujai įrengtą ortodoksų Šventosios Dvasios vienuolyną.
Tuometinis vienuolyno abatas (hegumenas), bijojęs prarasti palaikus (mat prasidėjo unitų bandymai juos pavogti), priėmė sprendimą vienuolyno cerkvėje, tiesiai po altoriumi, iškasti olą ir, paguldžius palaikus į relikvijorių, užmūryti. Palaikus vėl atrasti pavyko tik XX a. pradžioje, kai Konstantinopolyje buvo aptikti užrašai su aprašymu, kur paslėpti garbingųjų kankinių kūnai.
Šiuo metu jie ilsisi Šventosios Dvasios vienuolyno katedros centre, tame relikvijoriuje, kuriame buvo rasti. Senojoje oloje įrengta kankinių vardo bažnyčia. Tiesiai po ta vieta, kur dabar guli kankinių kūnai, palaidotas buvęs Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Juozapas Semaška, prisijungęs XIX amžiuje prie Ortodoksų Bažnyčios su vienu milijonu unitų ir dėjęs pastangas unijai panaikinti. Bet tai - jau kitas pasakojimas.
Troparas
4 tonasPasaulio garbę ir šlove atmetę,/ jūs, galingieji ir garbingieji kankiniai,/ vardan tikėjimo tvirtai ir drąsiai kančias kentėte,/ į mirtį vardan visų Gyvenimo – mūsų Dievo žengėte./ Kristus iš dangaus debesies stulpu jus apšvietė,/ garbe ir vainikas nuo Savo šlovės sosto vainikavo./ Su angelais jį garbindami,/ už mus melskite,/ kad mūsų sielas išgelbėtų.
Kondakas
Kondakas
3 tonas
Pagonybės paklydimus palikę,/ jūs, šventieji, atėjote pas Kristų,/ ir sutelkę visas sielos jėgas/ didvyriškai mirtį pasitikote./ Šitaip įgijote pergalės garbę,/ mūsų Valdovą/ už visų gerovę nepailsdamai melsdami.
--------
„Aukštinimo giesmės“ - išskirtinė slavų Bažnyčių tradicija, tai ypatingomis progomis giedamos pagerbimo giesmės. Kaip giedama tipinė aukštinimo giesmė (nors ir ne kankiniams), galite paklausyti čia:
Pagonybės paklydimus palikę,/ jūs, šventieji, atėjote pas Kristų,/ ir sutelkę visas sielos jėgas/ didvyriškai mirtį pasitikote./ Šitaip įgijote pergalės garbę,/ mūsų Valdovą/ už visų gerovę nepailsdamai melsdami.
--------
„Aukštinimo giesmės“ - išskirtinė slavų Bažnyčių tradicija, tai ypatingomis progomis giedamos pagerbimo giesmės. Kaip giedama tipinė aukštinimo giesmė (nors ir ne kankiniams), galite paklausyti čia:
