Hagia Sophia - Šventosios Išminties katedra [+ video su architektūrine rekonstrukcija]
Šventosios Išminties (Hagia Sophia) katedra, pastatyta krikščioniškojo imperatoriaus šv. Justiniano valdymo metu Konstantinopolyje, VI amžiuje, tūkstantį metų buvo didžiausia ir iškiliausia krikščionių katedra pasaulyje. Konstantinopolis garsėjo visame pasaulyje savo Liturgijos puošnumu, bažnyčios didingumu, milžiniškomis procesijomis ir dangiška muzika.
Hagia Sophia pastato struktūroje pirmąsyk buvo pilnai įgyvendintas ir įtvirtintas Šventųjų Tėvų mokymo apie Dieviškosios Liturgijos prigimtį mokymas, teigiantis, jog Liturgijos metu švenčia ne tik žemiškoji tikinčiųjų Bendrija, Komunija, bet ir Dangiškoji Bažnyčia. Meldžiasi ir gieda kartu tiek gyvieji žemėje, tiek gyvieji Danguje (kartu su angelais), meldžiasi visa Kristaus Bažnyčia. Hagia Sophia architektūra buvo visiškai orientuota į šią anagoginę funkciją; ji buvo Naujojo Izraelio Šventykla, viena iš daugelio krikščionių Šventyklų, bet pirmą kartą tokia didinga, kokia buvo senoji Jeruzalės Šventykla. Jos atidarymo dieną šv. Justinianas sušuko: „Saliamonai, aš tave įveikiau!“ (Νενίκηκά σε Σολομών!).
Galime atkreipti dėmesį į kai kuriuos įdomius Hagia Sophia architektūrinius elementus. Pirmiausia, Hagia Sophia turi didelį kiemą su fontanu. Tai - tuometinės liturgikos specifikos pasekmė. Tuo metu Konstantinopolyje didžioji dalis pamaldų vyko stočių pagrindu, tikintiesiems einant procesijoje ir sustojant tam tikrose vietose melstis. Ši stočių praktika buvo išprovokuota eretikų arijonų liturginių praktikų - šie sugalvojo iš savo maldos namų vaikščioti per miestus, dainuoti pagal gražias melodijas apie savo įsitikinimus, ir tokiu būdu „įkalinėti“ aplinkiniams savo tikėjimo formuluotes, vilioti juos pas save. Atsakydami į tai, ortodoksai taip pat pradėjo rengti procesijas su stotimis, kuriose (dažnai netgi pagal tas pačias arijonų melodijas) giedodavo ortodoksinį tikėjimą atitinkančius tekstus. Šią praktiką itin skatino Konstantinopolio arkivyskupas šv. Jonas Auksaburnis. Didelis kiemelis buvo pastatytas tam, kad žmonės turėtų kur laukti grįžtančios procesijos arba galėtų melstis įžengimo maldas procesijai besiruošiant įžengti į bažnyčią.
Antrasis išorinis elementas, kliūnantis už akių, yra milžiniški, švelnios, apvalios formos, bizantiškieji kupolai. Bažnyčia savo aukščiu labai skiriasi nuo Vakarų bažnyčių, ypač - gotikos. Ji nesistiebia į dangų. Kaip yra pastebėjęs Christos Yannaras, tokie kupolai statyti ne todėl, kad Bizantijoje nemokėta statyti aukštų, smailių pastatų - tam buvo visos matematinės priemonės. Tačiau graikai rinkosi ne tokį, praktiniu požiūriu, racionalų sprendimą, o statė milžiniškus kupolus, kurie bažnyčios pastatą ne stiebė, o plėtė.
Tai - taip pat susiję su ortodoksų liturgika. Pasak Šventosios Tradicijos, Dieviškoji Liturgija - tai amžinybės ir laikinumo, Dieviškumo ir žmogiškumo susitikimo vieta. Sekmadienis, kuris pagal Bažnyčios kalendorių yra pirmoji ir aštuntoji savaitės diena, yra Pradžios ir Pabaigos, Alfos ir Omegos sandūra, Dievo malonės, Jo energijų išsiliejimas ant žmonių, Bažnyčios ir Dievo susijungimas per Jėzų Kristų Švenčiausiosios Komunijos (Bendrystės, Koinonia) slėpinyje. Todėl ortodoksų bažnyčių pastatų architektūra spinduliuoja harmonija - tai dviejų Kristaus prigimčių - Dieviškosios ir žmogiškosios - hipostatinė vienybė, kartu ir žmogiškumo bei Dieviškumo hipostatinė vienybė, leidžianti žmogaus dalyvavimą Švenčiausiosios Trejybės gyvenime - žmogaus sudievinimą per Dievo malonę (theosis) ir Bendrystę su Dievu (perichoresis). Kaip Dangaus ir Žemės susijungimo vieta, Dangaus Karalystės nusileidimo į žemę vieta, Hagia Sophia spinduliuoja ramybe ir darna su ja supančia aplinka.
Priešais kiemą matome milžinišką įėjimą į cerkvę. Tokių yra ir šonuose - didžiuliai vartai reikalingi tam, kad milžiniška minia po procesijos įeitų į vidų. Mes žinome, kad vien valstybės tarnautojų kiekvienoje procesijoje būdavo šimtai, vien bažnytiniame chore giedojo keli šimtai giesmininkų, o paprastų tikinčiųjų buvo tiesiog tūkstančiai. Dėl tokios gausos reikėjo didelių įėjimų žmonėms įeiti.
Įėję pro vartus, iškart nepatektume į pagrindinę bažnyčios patalpą, skirtą tikintiesiems, o tik į prieangį (narteksą). Didelis narteksas buvo reikalingas todėl, kad, viena vertus, Ortodoksų Bažnyčioje ilgai gyvavo epitemijų tradicija (už tam tikras nuodėmes žmonės būdavo laikinai atskiriami nuo Bažnyčios; tokiu atveju jie turėjo liturgijos klausytis nartekse, ten atgailauti už padarytą nuodėmę). Antra vertus, narteksas būdavo ir tam tikrų įžanginių maldų vieta.
Pagrindinės patalpos šonuose matome galerijas - „balkonus“, kuriuose sėdėdavo daugiausiai aukštuomenės atstovai, ypač - moterys. Pagrindinės patalpos centre stovėjo ambonas, pakyla. Ant jos buvo statomas Konstantinopolio-Naujosios Romos patriarcho tronas pamokslams, ant jo buvo skaitomi skaitiniai, choras juo pasinaudodavo antifoniniam giedojimui. Ambono pozicija buvo pasirinkta taip, jog būtų kuo geresnė akustika, kad tikintieji aiškiai girdėtų skaitinius bei Ganytojo kalbą. Pamokslai galėjo būti ilgi; galime tik įsivaizduoti, kaip iš ten skambėdavo šventųjų patriarchų žodžiai, dabar surašyti jo daugiatomiuose leidiniuose.
Altoriaus patalpą nuo pagrindinės skiria ikonostasas - ikonų siena. Ji buvo pakankamai neaukšta, kad susirinkusieji matytų, kas vyksta altoriaus patalpoje. Ant ikonostaso kabėjo užuolaida, atidengiama pamaldų metu.
Procesija, įžengusi į pagrindinę patalpą, melsdavosi joje; po to į altoriaus patalpą įžengdavo tik dvasininkija ir imperatorius, kuris, būdamas krikščioniškas valdovas, krikščionybės gynėjas ir Evangelijos skelbėjas, turėjo teisę atnešti į altoriaus patalpą atnašas, po konsekracijos tapsiančias Kristaus Kūnu ir Krauju.
Visos bizantiškosios pamaldos galėjo trukti valandų valandas. Šv. Justinianas ir kiti šventieji rūpinosi, kad Konstantinopolio gyventojų netrauktų labiau žirgų lenktynės hipodrome, nei pamaldos (ar dar blogiau, kad jie nesusigundytų ten eiti po sekmadienio Liturgijos), todėl norintis švęsti sekmadienį krikščionis visai dienai galėjo pasinerti į pamaldas, Agapės pietus ir kt. Ortodoksų Bažnyčioje iki šiol gyva tradicija per ilgas pamaldas dalinti „pasistiprinimą“ - pašventintą duonelę (prosforą) su vynu (čia kalbama ne apie Švč. Komuniją, o tiesiog duoną ir vyną, kurie duodami tikintiesiems pavalgyti). Dabar tai tėra simbolis, o senovėje iš tiesų pamaldų metu (žinoma, ne Dieviškosios Liturgijos metu, iki kurios nuo vidurnakčio ortodoksai nieko nevalgo) patarnautojai išnešiodavo susirinkusiesiems maistą, kad šie pasistiprinę galėtų toliau būti pamaldose.
Šventosios Išminties katedroje vyko 7-asis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, kurio metu buvo įtvirtinta ikonų gerbimo dogma. Ši katedra matė įvairių laikų - joje galima rasti mozaikų, kuriose matome keistas „niekieno“ rankas, tarsi atklydusias iš kito piešinio, neaiškiai nutrūkstančias. Tai - dalys, likusios iš mozaikų, sukurtų vienu ar kitu metu, kai katedra atiteko eretikams (atgavę katedrą ortodoksai nulupdavo eretikų „šventųjų“ ar į ereziją puolusių imperatorių mozaikas, kad ateities kartos neminėtų jų atminimo, tačiau palikdavo tam tikras mozaikos detales tam, kad apskritai būtų prisiminimas apie tai, jog tokie skaudūs įvykiai, atkritimas į erezijas, vyko). Mozaikos bei ikonos buvo patyrę ir niokojimą ikonoklazmo (kovos su ikonomis) erezijos laikotarpiu, kai imperatoriai rėmė ikonų naikinimą. Tik po ilgo tikinčiųjų pasipriešinimo, 787 metais, Šv. Išminties katedroje buvo atstatytas istorinis teisingumas, Šventoji Tradicija.
Pati katedra buvo dedikuota Dieviškajai Išminčiai (gr. Sophia). Sophia, pasak ortodoksų teologijos, yra įsikūnijęs (tapęs kūnu) visą visatą valdantysis (Pantokratoros) Dieviškasis Logos, t.y. įsikūnijęs Dievo Žodis, Protas (tai ir visatos Dėsnis bei Įstatymas, kurio sėklos, pasak šv. Justino Kankinio, įrašytos visų žmonių širdyse). Sophia - ir ortodoksų Liturgijos centras (tam tikrais Dieviškosios Liturgijos momentais diakonas arba kunigas sušunka Sophia! Dieviškoji Išmintis!). Sophia - tai Jėzus Kristus, kuriame, kaip jau minėjome, susitinka Dievas ir žmogus, kuriame žmogus - sudievinamas, o Dievas - nusižemina, save išsekina (kenosis), apiplėšia tam, kad atpirktų žmogų.
Protopsaltis Kavarnos Panagiotis. Ortodoksinės muzikos koncertas Hagia Sophia, 2008 m.:
Paskutinė ortodoksų Bizantijos eros Dieviškoji Liturgija šioje katedroje vyko 1452 metais gruodžio 11 dieną. Sekančią dieną ji atiteko graikams-unitams, kurie pasirašė uniją su Romos Katalikų Bažnyčia ir atstatė eucharistinį bendravimą su Romos popiežiumi. 1453 metų kovo 29 dieną, osmanų imperijos musulmonams apgulus miestą, krikščionys jau kelintą dieną meldėsi katedroje. Tądien Liturgijai vadovavo graikai-unitai, tačiau kartu meldėsi ir Romos katalikai, ir, ko gero, ortodoksai - tie, kurie negalėjo kovoti (daugiausia - moterys, vaikai, senukai). Liturgiją nutraukė įsiveržę musulmonų kariai, kurie ėmėsi žudyti susirinkusiuosius, prievartauti moteris. Kunigai tęsė Liturgijos šventimą, kol kariai neįsiveržė į altoriaus patalpą ir nenutraukė jų veiksmų. Po to, kai daugelis buvusių katedroje buvo išžudyti, o kiti - surišti pardavimui į vergystę, į katedrą įžengė Osmanų imperijos vadovas, kuris pareiškė, kad ši katedra taps mečetė. Netrukus vienas karys užlipo ant pakylos ir pacitavo „šachadą“.
Hagia Sophia buvo paversta mečete. Krikščioniškieji elementai buvo nugriauti, mozaikos - sunaikintos arba uždengtos. Prie krikščionių šventovės pastatyti minaretai.
Paskutinį sykį krikščioniškoji šviesa vėl užsižiebusi katedroje buvo tik 1919 metais, kai Graikijos-Turkijos karo metu Hagia Sophia, po beveik pusės tūkstantmečio pertraukos, vėl buvo švęsta Dieviškoji Liturgija. Po Graikijos pralaimėjimo kare, priimtas sprendimas iš jos padaryti muziejų.
Nepaisant Dieviškosios Oikonomijos vingių, nepaisant liūdnų istorinių kelių, Hagia Sophia buvo ir liks vienu didingiausių ortodoksijos simbolių, menančių pirmosios pasaulinės krikščioniškosios imperijos iškilimą, Bažnyčios, asketinės vienuolystės ir teologijos aukso amžių. Bizantiškoji imperinė Liturgija, švęsta šioje katedroje, visiems laikams tapo ortodoksinės Liturgijos etalonu - šiuo metu daugelis Bažnyčių orientuojasi būtent į šią liturgiką. Šventosios Sofijos katedra visuomet išliks ortodoksų atmintyse per Šventųjų Švietėjų raštus, gimusius šioje šventykloje.
Hagia Sophia pastato struktūroje pirmąsyk buvo pilnai įgyvendintas ir įtvirtintas Šventųjų Tėvų mokymo apie Dieviškosios Liturgijos prigimtį mokymas, teigiantis, jog Liturgijos metu švenčia ne tik žemiškoji tikinčiųjų Bendrija, Komunija, bet ir Dangiškoji Bažnyčia. Meldžiasi ir gieda kartu tiek gyvieji žemėje, tiek gyvieji Danguje (kartu su angelais), meldžiasi visa Kristaus Bažnyčia. Hagia Sophia architektūra buvo visiškai orientuota į šią anagoginę funkciją; ji buvo Naujojo Izraelio Šventykla, viena iš daugelio krikščionių Šventyklų, bet pirmą kartą tokia didinga, kokia buvo senoji Jeruzalės Šventykla. Jos atidarymo dieną šv. Justinianas sušuko: „Saliamonai, aš tave įveikiau!“ (Νενίκηκά σε Σολομών!).
Galime atkreipti dėmesį į kai kuriuos įdomius Hagia Sophia architektūrinius elementus. Pirmiausia, Hagia Sophia turi didelį kiemą su fontanu. Tai - tuometinės liturgikos specifikos pasekmė. Tuo metu Konstantinopolyje didžioji dalis pamaldų vyko stočių pagrindu, tikintiesiems einant procesijoje ir sustojant tam tikrose vietose melstis. Ši stočių praktika buvo išprovokuota eretikų arijonų liturginių praktikų - šie sugalvojo iš savo maldos namų vaikščioti per miestus, dainuoti pagal gražias melodijas apie savo įsitikinimus, ir tokiu būdu „įkalinėti“ aplinkiniams savo tikėjimo formuluotes, vilioti juos pas save. Atsakydami į tai, ortodoksai taip pat pradėjo rengti procesijas su stotimis, kuriose (dažnai netgi pagal tas pačias arijonų melodijas) giedodavo ortodoksinį tikėjimą atitinkančius tekstus. Šią praktiką itin skatino Konstantinopolio arkivyskupas šv. Jonas Auksaburnis. Didelis kiemelis buvo pastatytas tam, kad žmonės turėtų kur laukti grįžtančios procesijos arba galėtų melstis įžengimo maldas procesijai besiruošiant įžengti į bažnyčią.
Antrasis išorinis elementas, kliūnantis už akių, yra milžiniški, švelnios, apvalios formos, bizantiškieji kupolai. Bažnyčia savo aukščiu labai skiriasi nuo Vakarų bažnyčių, ypač - gotikos. Ji nesistiebia į dangų. Kaip yra pastebėjęs Christos Yannaras, tokie kupolai statyti ne todėl, kad Bizantijoje nemokėta statyti aukštų, smailių pastatų - tam buvo visos matematinės priemonės. Tačiau graikai rinkosi ne tokį, praktiniu požiūriu, racionalų sprendimą, o statė milžiniškus kupolus, kurie bažnyčios pastatą ne stiebė, o plėtė.
Tai - taip pat susiję su ortodoksų liturgika. Pasak Šventosios Tradicijos, Dieviškoji Liturgija - tai amžinybės ir laikinumo, Dieviškumo ir žmogiškumo susitikimo vieta. Sekmadienis, kuris pagal Bažnyčios kalendorių yra pirmoji ir aštuntoji savaitės diena, yra Pradžios ir Pabaigos, Alfos ir Omegos sandūra, Dievo malonės, Jo energijų išsiliejimas ant žmonių, Bažnyčios ir Dievo susijungimas per Jėzų Kristų Švenčiausiosios Komunijos (Bendrystės, Koinonia) slėpinyje. Todėl ortodoksų bažnyčių pastatų architektūra spinduliuoja harmonija - tai dviejų Kristaus prigimčių - Dieviškosios ir žmogiškosios - hipostatinė vienybė, kartu ir žmogiškumo bei Dieviškumo hipostatinė vienybė, leidžianti žmogaus dalyvavimą Švenčiausiosios Trejybės gyvenime - žmogaus sudievinimą per Dievo malonę (theosis) ir Bendrystę su Dievu (perichoresis). Kaip Dangaus ir Žemės susijungimo vieta, Dangaus Karalystės nusileidimo į žemę vieta, Hagia Sophia spinduliuoja ramybe ir darna su ja supančia aplinka.
Priešais kiemą matome milžinišką įėjimą į cerkvę. Tokių yra ir šonuose - didžiuliai vartai reikalingi tam, kad milžiniška minia po procesijos įeitų į vidų. Mes žinome, kad vien valstybės tarnautojų kiekvienoje procesijoje būdavo šimtai, vien bažnytiniame chore giedojo keli šimtai giesmininkų, o paprastų tikinčiųjų buvo tiesiog tūkstančiai. Dėl tokios gausos reikėjo didelių įėjimų žmonėms įeiti.
Įėję pro vartus, iškart nepatektume į pagrindinę bažnyčios patalpą, skirtą tikintiesiems, o tik į prieangį (narteksą). Didelis narteksas buvo reikalingas todėl, kad, viena vertus, Ortodoksų Bažnyčioje ilgai gyvavo epitemijų tradicija (už tam tikras nuodėmes žmonės būdavo laikinai atskiriami nuo Bažnyčios; tokiu atveju jie turėjo liturgijos klausytis nartekse, ten atgailauti už padarytą nuodėmę). Antra vertus, narteksas būdavo ir tam tikrų įžanginių maldų vieta.
Pagrindinės patalpos šonuose matome galerijas - „balkonus“, kuriuose sėdėdavo daugiausiai aukštuomenės atstovai, ypač - moterys. Pagrindinės patalpos centre stovėjo ambonas, pakyla. Ant jos buvo statomas Konstantinopolio-Naujosios Romos patriarcho tronas pamokslams, ant jo buvo skaitomi skaitiniai, choras juo pasinaudodavo antifoniniam giedojimui. Ambono pozicija buvo pasirinkta taip, jog būtų kuo geresnė akustika, kad tikintieji aiškiai girdėtų skaitinius bei Ganytojo kalbą. Pamokslai galėjo būti ilgi; galime tik įsivaizduoti, kaip iš ten skambėdavo šventųjų patriarchų žodžiai, dabar surašyti jo daugiatomiuose leidiniuose.
Altoriaus patalpą nuo pagrindinės skiria ikonostasas - ikonų siena. Ji buvo pakankamai neaukšta, kad susirinkusieji matytų, kas vyksta altoriaus patalpoje. Ant ikonostaso kabėjo užuolaida, atidengiama pamaldų metu.
Procesija, įžengusi į pagrindinę patalpą, melsdavosi joje; po to į altoriaus patalpą įžengdavo tik dvasininkija ir imperatorius, kuris, būdamas krikščioniškas valdovas, krikščionybės gynėjas ir Evangelijos skelbėjas, turėjo teisę atnešti į altoriaus patalpą atnašas, po konsekracijos tapsiančias Kristaus Kūnu ir Krauju.
Visos bizantiškosios pamaldos galėjo trukti valandų valandas. Šv. Justinianas ir kiti šventieji rūpinosi, kad Konstantinopolio gyventojų netrauktų labiau žirgų lenktynės hipodrome, nei pamaldos (ar dar blogiau, kad jie nesusigundytų ten eiti po sekmadienio Liturgijos), todėl norintis švęsti sekmadienį krikščionis visai dienai galėjo pasinerti į pamaldas, Agapės pietus ir kt. Ortodoksų Bažnyčioje iki šiol gyva tradicija per ilgas pamaldas dalinti „pasistiprinimą“ - pašventintą duonelę (prosforą) su vynu (čia kalbama ne apie Švč. Komuniją, o tiesiog duoną ir vyną, kurie duodami tikintiesiems pavalgyti). Dabar tai tėra simbolis, o senovėje iš tiesų pamaldų metu (žinoma, ne Dieviškosios Liturgijos metu, iki kurios nuo vidurnakčio ortodoksai nieko nevalgo) patarnautojai išnešiodavo susirinkusiesiems maistą, kad šie pasistiprinę galėtų toliau būti pamaldose.
Šventosios Išminties katedroje vyko 7-asis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, kurio metu buvo įtvirtinta ikonų gerbimo dogma. Ši katedra matė įvairių laikų - joje galima rasti mozaikų, kuriose matome keistas „niekieno“ rankas, tarsi atklydusias iš kito piešinio, neaiškiai nutrūkstančias. Tai - dalys, likusios iš mozaikų, sukurtų vienu ar kitu metu, kai katedra atiteko eretikams (atgavę katedrą ortodoksai nulupdavo eretikų „šventųjų“ ar į ereziją puolusių imperatorių mozaikas, kad ateities kartos neminėtų jų atminimo, tačiau palikdavo tam tikras mozaikos detales tam, kad apskritai būtų prisiminimas apie tai, jog tokie skaudūs įvykiai, atkritimas į erezijas, vyko). Mozaikos bei ikonos buvo patyrę ir niokojimą ikonoklazmo (kovos su ikonomis) erezijos laikotarpiu, kai imperatoriai rėmė ikonų naikinimą. Tik po ilgo tikinčiųjų pasipriešinimo, 787 metais, Šv. Išminties katedroje buvo atstatytas istorinis teisingumas, Šventoji Tradicija.
Pati katedra buvo dedikuota Dieviškajai Išminčiai (gr. Sophia). Sophia, pasak ortodoksų teologijos, yra įsikūnijęs (tapęs kūnu) visą visatą valdantysis (Pantokratoros) Dieviškasis Logos, t.y. įsikūnijęs Dievo Žodis, Protas (tai ir visatos Dėsnis bei Įstatymas, kurio sėklos, pasak šv. Justino Kankinio, įrašytos visų žmonių širdyse). Sophia - ir ortodoksų Liturgijos centras (tam tikrais Dieviškosios Liturgijos momentais diakonas arba kunigas sušunka Sophia! Dieviškoji Išmintis!). Sophia - tai Jėzus Kristus, kuriame, kaip jau minėjome, susitinka Dievas ir žmogus, kuriame žmogus - sudievinamas, o Dievas - nusižemina, save išsekina (kenosis), apiplėšia tam, kad atpirktų žmogų.
Protopsaltis Kavarnos Panagiotis. Ortodoksinės muzikos koncertas Hagia Sophia, 2008 m.:
Paskutinė ortodoksų Bizantijos eros Dieviškoji Liturgija šioje katedroje vyko 1452 metais gruodžio 11 dieną. Sekančią dieną ji atiteko graikams-unitams, kurie pasirašė uniją su Romos Katalikų Bažnyčia ir atstatė eucharistinį bendravimą su Romos popiežiumi. 1453 metų kovo 29 dieną, osmanų imperijos musulmonams apgulus miestą, krikščionys jau kelintą dieną meldėsi katedroje. Tądien Liturgijai vadovavo graikai-unitai, tačiau kartu meldėsi ir Romos katalikai, ir, ko gero, ortodoksai - tie, kurie negalėjo kovoti (daugiausia - moterys, vaikai, senukai). Liturgiją nutraukė įsiveržę musulmonų kariai, kurie ėmėsi žudyti susirinkusiuosius, prievartauti moteris. Kunigai tęsė Liturgijos šventimą, kol kariai neįsiveržė į altoriaus patalpą ir nenutraukė jų veiksmų. Po to, kai daugelis buvusių katedroje buvo išžudyti, o kiti - surišti pardavimui į vergystę, į katedrą įžengė Osmanų imperijos vadovas, kuris pareiškė, kad ši katedra taps mečetė. Netrukus vienas karys užlipo ant pakylos ir pacitavo „šachadą“.
Hagia Sophia buvo paversta mečete. Krikščioniškieji elementai buvo nugriauti, mozaikos - sunaikintos arba uždengtos. Prie krikščionių šventovės pastatyti minaretai.
Paskutinį sykį krikščioniškoji šviesa vėl užsižiebusi katedroje buvo tik 1919 metais, kai Graikijos-Turkijos karo metu Hagia Sophia, po beveik pusės tūkstantmečio pertraukos, vėl buvo švęsta Dieviškoji Liturgija. Po Graikijos pralaimėjimo kare, priimtas sprendimas iš jos padaryti muziejų.
Nepaisant Dieviškosios Oikonomijos vingių, nepaisant liūdnų istorinių kelių, Hagia Sophia buvo ir liks vienu didingiausių ortodoksijos simbolių, menančių pirmosios pasaulinės krikščioniškosios imperijos iškilimą, Bažnyčios, asketinės vienuolystės ir teologijos aukso amžių. Bizantiškoji imperinė Liturgija, švęsta šioje katedroje, visiems laikams tapo ortodoksinės Liturgijos etalonu - šiuo metu daugelis Bažnyčių orientuojasi būtent į šią liturgiką. Šventosios Sofijos katedra visuomet išliks ortodoksų atmintyse per Šventųjų Švietėjų raštus, gimusius šioje šventykloje.
