Laikas Ortodoksų Bažnyčios Šventojoje Tradicijoje
Šiuolaikinėje visuomenėje, kurios ekonomika yra paremta tiksliu laiko skaičiavimu, geriausiai išreiškiamu posakiu „laikas – pinigai“, mes esame pripratę laiką laikyti kažkuo išoriniu, nepriklausomu nuo žmonių, tolygiai tekančiu žinome tai, ar ne. Tačiau iki moderniųjų laikų, iki gamyklų, sudėtingų mechanizmų ir kt. atsiradimo, vyravo visai kitokia laiko samprata.
Kaip pastebi viduramžių tyrinėtojas A. Gurevičius, daugelis praeities žmonių laikė laiką priklausomu nuo jų pačių, nuo gamtos pokyčių ir kt. Senovėje šviesusis paros metas būdavo padalijamas į 12 lygių dalių, lygiai taip pat – ir tamsusis. Pirmoji valanda reiškė saulėtekį, dvyliktoji – nakties pradžią. Valandos trukmė priklausė nuo metų laiko.
Šitoks valandų skaičiavimo būdas vis dar išsaugotas Šventajame Atono kalne ir kai kuriose kitose vietose, kur laikomasi tradicinių papročių. Toks laiko skaičiavimas buvo naudotas nuo senų senovės, jį sutinkame ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose.
Pavyzdžiui, Apaštalas stebisi, jog nukryžiavus Kristų „apie šeštą valandą, [...] visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus“ (Lk 23,44-45). Buvo neįprasta, jog šeštą valandą sutemo, kadangi šeštoji valanda yra pats vidudienis.
Be to, senovės žydai laikėsi papročio skaičiuoti dienos pradžią nuo vakaro. Naujos dienos pradžia jie laikė saulės nusileidimą. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje rašoma: „ir buvo vakaras, ir buvo rytas, diena viena..“.
Visos šios tradicijos atsispindi Ortodoksų Bažnyčios liturginiame gyvenime. Jos padeda ortodoksams gyventi Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos Dvasioje, įsigyventi į Šventojo Rašto kontekstą. Todėl, pavyzdžiui, kiekvieną vakarą vakarinės Ortodoksų Bažnyčios pamaldos yra „sekančios dienos“ pamaldos (pavyzdžiui, sekmadienį ortodoksai pradeda švęsti susirinkę šeštadienio vakarą, skaito sekmadieninę Evangeliją ir Senojo Testamento skaitinius, gieda sekmadienines giesmes).
Senasis laiko skaičiavimas atsispindi ir liturgikos išdėstymo plane. Ortodoksų Bažnyčioje yra skaitomi keturi maldų rinkiniai, vadinami „Liturginėmis Valandomis“ (1-oji valanda, 3-ioji valanda, 6-oji valanda, 9-oji valanda). Pirmoji valanda, t.y. aušra, yra skirta prisiminti Adomo ir Ievos išvarymui iš Rojaus, taip pat Jėzaus Kristaus teismui atminti, kai jis ryte buvo atvesdintas pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. Šioje valandoje yra skaitomos rytmečio psalmės (5-oji ir kt.). Trečiąją valandą prisimenamas nuteisimas pas Pontijų Pilotą ir Šventosios Dvasios nužengimas ant Apaštalų. Šeštąją valandą - Kristaus nukryžiavimas. Devintąją valandą - Kristaus mirtis ant kryžiaus.
Tradiciškai devintoji valanda yra skaitoma prieš vakarines pamaldas, pirmoji - po rytmetinės, trečioji ir šeštoji valandos - prieš pat Dieviškąją Liturgiją. Tradicija skaityti valandas kilusi iš senovės Izraelio tradicijos dalyti nakties laiką į keturias „sargybas“, o dienos laiką - į keturias „valandas“, kurios buvo atspirties taškas orientavimuisi laike. Tai ir buvo pirmoji, trečioji, šeštoji ir devintoji valandos. Nuo senovės laikų krikščionys turėjo tradiciją bent tris kartus per dieną, svarbiausiu paros laiku, melstis. Vienuoliai ėmė keturis kartus per dieną, besikeičiant paros laiko dalims, skaityti Liturgines Valandas.
Šitoks laiko suvokimas yra įdomus vien tuo, kad tarsi atspindi laiko pajautą iš žmogaus požiūrio taško. Juk mechaninis moderniųjų laikų laikas, kuriuo mes pripratome naudotis kasdieną, kuris apibrėžia mūsų darbo dieną ir kt., yra nenatūralus, nežmogiškas laikas. Vasarą už lango šviesu, o laikrodis jau rodo vakarą. Kai mechaniniame laikrodyje išmuša nauja diena, žmonės dažniausiai iš viso miega.
Kaip pastebi viduramžių tyrinėtojas A. Gurevičius, daugelis praeities žmonių laikė laiką priklausomu nuo jų pačių, nuo gamtos pokyčių ir kt. Senovėje šviesusis paros metas būdavo padalijamas į 12 lygių dalių, lygiai taip pat – ir tamsusis. Pirmoji valanda reiškė saulėtekį, dvyliktoji – nakties pradžią. Valandos trukmė priklausė nuo metų laiko.
Šitoks valandų skaičiavimo būdas vis dar išsaugotas Šventajame Atono kalne ir kai kuriose kitose vietose, kur laikomasi tradicinių papročių. Toks laiko skaičiavimas buvo naudotas nuo senų senovės, jį sutinkame ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose.
Pavyzdžiui, Apaštalas stebisi, jog nukryžiavus Kristų „apie šeštą valandą, [...] visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus“ (Lk 23,44-45). Buvo neįprasta, jog šeštą valandą sutemo, kadangi šeštoji valanda yra pats vidudienis.
Be to, senovės žydai laikėsi papročio skaičiuoti dienos pradžią nuo vakaro. Naujos dienos pradžia jie laikė saulės nusileidimą. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje rašoma: „ir buvo vakaras, ir buvo rytas, diena viena..“.
Visos šios tradicijos atsispindi Ortodoksų Bažnyčios liturginiame gyvenime. Jos padeda ortodoksams gyventi Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos Dvasioje, įsigyventi į Šventojo Rašto kontekstą. Todėl, pavyzdžiui, kiekvieną vakarą vakarinės Ortodoksų Bažnyčios pamaldos yra „sekančios dienos“ pamaldos (pavyzdžiui, sekmadienį ortodoksai pradeda švęsti susirinkę šeštadienio vakarą, skaito sekmadieninę Evangeliją ir Senojo Testamento skaitinius, gieda sekmadienines giesmes).
Senasis laiko skaičiavimas atsispindi ir liturgikos išdėstymo plane. Ortodoksų Bažnyčioje yra skaitomi keturi maldų rinkiniai, vadinami „Liturginėmis Valandomis“ (1-oji valanda, 3-ioji valanda, 6-oji valanda, 9-oji valanda). Pirmoji valanda, t.y. aušra, yra skirta prisiminti Adomo ir Ievos išvarymui iš Rojaus, taip pat Jėzaus Kristaus teismui atminti, kai jis ryte buvo atvesdintas pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. Šioje valandoje yra skaitomos rytmečio psalmės (5-oji ir kt.). Trečiąją valandą prisimenamas nuteisimas pas Pontijų Pilotą ir Šventosios Dvasios nužengimas ant Apaštalų. Šeštąją valandą - Kristaus nukryžiavimas. Devintąją valandą - Kristaus mirtis ant kryžiaus.
Tradiciškai devintoji valanda yra skaitoma prieš vakarines pamaldas, pirmoji - po rytmetinės, trečioji ir šeštoji valandos - prieš pat Dieviškąją Liturgiją. Tradicija skaityti valandas kilusi iš senovės Izraelio tradicijos dalyti nakties laiką į keturias „sargybas“, o dienos laiką - į keturias „valandas“, kurios buvo atspirties taškas orientavimuisi laike. Tai ir buvo pirmoji, trečioji, šeštoji ir devintoji valandos. Nuo senovės laikų krikščionys turėjo tradiciją bent tris kartus per dieną, svarbiausiu paros laiku, melstis. Vienuoliai ėmė keturis kartus per dieną, besikeičiant paros laiko dalims, skaityti Liturgines Valandas.
Šitoks laiko suvokimas yra įdomus vien tuo, kad tarsi atspindi laiko pajautą iš žmogaus požiūrio taško. Juk mechaninis moderniųjų laikų laikas, kuriuo mes pripratome naudotis kasdieną, kuris apibrėžia mūsų darbo dieną ir kt., yra nenatūralus, nežmogiškas laikas. Vasarą už lango šviesu, o laikrodis jau rodo vakarą. Kai mechaniniame laikrodyje išmuša nauja diena, žmonės dažniausiai iš viso miega.