Kodėl katalikai švenčia Švč. Mergelės Ėmimą į dangų, o ortodoksai - užmigimą?

Rugpjūčio 15 d. Romos katalikai švenčia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, liaudyje vadinamą Žoline. Tą pačią dieną ortodoksai švenčia Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos Užmigimą. Julijaus kalendoriaus besilaikančiose ortodoksų bendruomenėse rugpjūčio 15-oji šiuo metu atitinka civilinio kalendoriaus rugpjūčio 28 dieną.

Ortodoksų šventės pavadinimas graikiškai yra Koímēsis, bažnytine slavų kalba – Uspenije, lotyniškai – Dormitio. Visi šie žodžiai reiškia užmigimą. Katalikiškas pavadinimas Assumptio reiškia paėmimą į dangų.

Ar tai reiškia, kad katalikai ir ortodoksai švenčia du skirtingus įvykius? Ne visai. Abi tradicijos mini Dievo Motinos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir jos perėjimą į dangaus garbę, tačiau skirtingais pavadinimais išryškina skirtingus šio slėpinio aspektus.

Kodėl ortodoksai šventę vadina „Užmigimu“?

Šventajame Rašte mirtis dažnai vadinama užmigimu. Pavyzdžiui, pasakodamas apie pirmojo kankinio Stepono mirtį, evangelistas Lukas rašo: „Tai ištaręs, jis užmigo“ (Apd 7, 60). Apaštalas Paulius taip pat kalba apie „užmigusius“ krikščionis, kuriuos Kristus prikels (plg. 1 Tes 4, 13–17).

Krikščionys mirtį vadina užmigimu todėl, kad tiki mirusiųjų prisikėlimu. Kaip miegantis žmogus pabunda, taip mirusio žmogaus kūnas paskutinę dieną bus prikeltas. Kalbama ne apie tai, kad po mirties „užmiega“ ir sąmonę praranda siela, bet apie kūno mirtį, kuri nėra galutinė.

Ortodoksų tradicija moko, kad Dievo Motina iš tiesų mirė. Jos mirtis nebuvo pralaimėjimas, bet ramus perėjimas pas savo Sūnų. Todėl šventės tropare giedama:

Gimdydama Mergele likai/ užmigdama pasaulio nepalikai, Dievo Gimdytoja./ Iškeliavai pas Gyvasties Šaltinį,/ nes Gyvybės Motina esi,/ ir užtarimu savuoju/ nuo mirties vaduoji mūsų sielas.

Užmigimo ikonoje Dievo Motina guli mirties patale, apsupta apaštalų. Už jos stovi Kristus, laikantis baltai suvystytą kūdikį – savo Motinos sielą. Čia matome gražų ikonografinį apvertimą: Kristaus Gimimo ikonose Marija laiko kūdikį Jėzų, o Užmigimo ikonoje Kristus priima savo Motiną tarsi kūdikį.

Dievo Motinos Užmigimas – ortodoksų ikona

Tačiau ortodoksų šventė nesibaigia vien Dievo Motinos mirtimi ir palaidojimu. Kondake giedama:

Nei kapas, nei mirtis Jos nesulaikė/ Niekada nemiega Dievo Gimdytoja mus maldoje užtardama./ Ji – nepailstanti vilties Globėja,/ nes Jai, Gyvybės Motinai, gyvybę sugrąžino/ Tas, kurs Jos įsčiose apsigyvenęs buvo.

Taigi Užmigimas yra ne tik mirties, bet ir perėjimo iš mirties į gyvenimą šventė. Prieš ją ortodoksai ruošiasi dviejų savaičių pasninku.

Iš kur kilo ši šventė?

Naujajame Testamente apie Dievo Motinos gyvenimo pabaigą nieko nepasakyta. Ankstyvojoje Bažnyčioje paplito įvairūs pasakojimai apie jos mirtį, palaidojimą ir kūno perkėlimą į dangų. Šių pasakojimų detalės skyrėsi: pagrindinės tradicijos įvykius siejo su Jeruzale, o kai kurios į pasakojimą įtraukė ir Betliejų.

Daugelyje pasakojimų Dievo Motina miršta apaštalų apsuptyje, o vėliau jos kapas randamas tuščias. Plačiai paplitusioje tradicijoje apaštalas Tomas į laidotuves atvyksta pavėlavęs ir paprašo atverti kapą, tačiau Dievo Motinos kūno jame neberandama. Kai kuriuose pasakojimuose Tomas pats regi jos kūno perkėlimą į dangų ir gauna jos juostą. Tuščias kapas šiuose pasakojimuose liudija tikėjimą, kad Dievo Motinos kūnas nebuvo paliktas suirti, bet buvo Dievo prikeltas ir išaukštintas.

Aiškius rašytinius pasakojimus apie Dievo Motinos Užmigimą ir Ėmimą į dangų turime bent nuo V–VI amžių. Maždaug VI a. šventė įsitvirtino Rytuose, o vėliau paplito ir Vakaruose.

Vakaruose ši šventė iš pradžių taip pat nebuvo vadinama vien tik Ėmimu į dangų. Senuosiuose lotyniškuose liturginiuose šaltiniuose randame įvairių pavadinimų: „Šventosios Marijos gimimas dangui“ (Natale Sanctae Mariae), „užmigimas“ (Dormitio), „atilsis“ (Pausatio), „palaidojimas“ (Depositio) ar tiesiog „Marijos mirtis“ (Mors Sanctae Mariae). Pavadinimas Assumptio Sanctae Mariae – Šventosios Marijos Ėmimas į dangų – Vakaruose įsitvirtino palaipsniui ir vyraujantis tapo maždaug VIII a. pabaigoje–IX amžiuje.

Kadangi nei Naujajame Testamente, nei Visuotinių susirinkimų nutarimuose neapibrėžtos tikslios Dievo Motinos gyvenimo pabaigos aplinkybės, Ortodoksų Bažnyčia nėra priėmusi atskiros dogminės formulės, nusakančios visą jos kūniško išaukštinimo įvykių seką. Vis dėlto tikėjimas, kad Dievo Motinos kūnas nebuvo paliktas kape, nėra vien privati ar atsitiktinė pamaldi nuomonė. Jis išreikštas Bažnyčios liturginėje tradicijoje: šventės giesmės skelbia, kad Dievo Motinos „nei kapas, nei mirtis nesulaikė“ ir kad ji buvo „perkelta į gyvenimą“.

Klasikinės Užmigimo ikonos centre vaizduojama Dievo Motinos mirtis ir Kristus, priimantis jos sielą. Kai kuriose išplėstinėse ikonose virš šios scenos vaizduojamas ir jos kūniškas išaukštinimas. Taigi Vakarų mene centriniu motyvu tapęs Marijos kilimas į dangų nėra pagrindinis ortodoksų šventės ikonografinis vaizdas, tačiau jis nėra svetimas bendram šventės turiniui.

Ką švenčia Romos katalikai?

Švč. Mergelės Ėmimas į dangų, katalikiškas paveikslas

Vakarų krikščionybėje ilgainiui įsitvirtino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų pavadinimas. Katalikų mene Marija paprastai vaizduojama kylanti į dangų, lydima angelų. Žemėje gali būti vaizduojami apaštalai ir tuščias kapas. Taip labiau pabrėžiamas ne pats jos mirties momentas, bet galutinis jos išaukštinimas.

1054 m. tradiciškai laikomi Didžiosios schizmos data, nors Rytų ir Vakarų Bažnyčių atsiskyrimas buvo ilgas, kelis šimtmečius trukęs procesas. Po schizmos jų teologija ir pamaldumo tradicijos toliau vystėsi skirtinguose bažnytiniuose kontekstuose. XII–XIII a. Vakaruose atsiradę pranciškonų ir dominikonų ordinai reikšmingai prisidėjo prie Marijos gerbimo ir Vakarų mariologijos raidos, nors jų indėlis buvo skirtingas.

Pranciškonų tradicijoje, ypač Jono Dunso Škoto teologijoje, buvo išplėtotas mokymas apie Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Dunsas Škotas aiškino, kad Marija taip pat buvo Kristaus atpirkta, tačiau išskirtiniu būdu – iš anksto apsaugant ją nuo gimtosios nuodėmės. Šis argumentas vėliau tapo svarbus apibrėžiant Nekaltojo Prasidėjimo dogmą.

Dominikonų tradicijos santykis su šiuo mokymu buvo kitoks: daugelis dominikonų teologų ilgą laiką nepritarė pranciškoniškai Nekaltojo Prasidėjimo sampratai. Tačiau dominikonai ypač daug prisidėjo prie Rožinio maldos sklaidos. Šie sąjūdžiai nesukūrė tikėjimo Dievo Motinos kūnišku išaukštinimu – jis, kaip jau matėme, egzistavo daug anksčiau tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Tačiau jie prisidėjo prie ypatingo Vakarų mariologijos ir liaudiškojo pamaldumo suklestėjimo. Šioje aplinkoje Marijos išskirtinumas buvo vis nuosekliau ir sistemiškiau aiškinamas.

1854 m. popiežius Pijus IX bulėje Ineffabilis Deus paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Ji teigia ne tai, kad Marija neįprastai gimė, bet kad nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos dėl ypatingos Dievo malonės ir būsimų Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Ortodoksų Bažnyčia tokios dogmos ir jos teologinės formuluotės nepriima.

1950 m. popiežius Pijus XII apaštališkojoje konstitucijoje Munificentissimus Deus dogmatiškai paskelbė, kad Marija, „baigusi savo žemiškojo gyvenimo kelią, buvo paimta kūnu ir siela į dangaus garbę“. Ši dogma katalikų teologijoje glaudžiai susijusi su Nekaltojo Prasidėjimo dogma ir tam tikra prasme ją pratęsia. Pijus XII abi privilegijas vadino glaudžiausiai tarpusavyje susijusiomis: Marija, nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, ypatinga Dievo malone buvo apsaugota ir nuo kūno suirimo kape. Ėmimas į dangų taip suprantamas kaip Nekaltuoju Prasidėjimu prasidėjusios ypatingos malonės galutinis išsipildymas. Kadangi tai buvo iškilmingas popiežiaus mokymas ex cathedra, Romos Katalikų Bažnyčioje jis laikomas neklystamu ir privalomu visiems katalikams.

Dogmos formulė sąmoningai neatsako į klausimą, ar Marija prieš tai mirė. Todėl katalikui neprivaloma tikėti, kad ji buvo paimta į dangų nepatyrusi mirties. Tiesa, 1997 m. bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Jonas Paulius II palaikė tradicinę nuomonę, kad Marija mirė: pasakp popiežiaus, būtų sunku teigti, jog Kristaus Motina nepatyrė mirties, jeigu ją patyrė pats Kristus. Jis taip pat pažymėjo, kad nuomonė, esą Marija visai nemirė, katalikų teologijoje atsirado tik XVII amžiuje.

Ortodoksų Bažnyčia nepriima 1950 m. popiežiaus paskelbimo kaip visai Bažnyčiai privalomos dogmos. Tam yra kelios priežastys: ortodoksų ir katalikų teologijoje skiriasi gimtosios, arba protėvių, nuodėmės samprata, todėl Ortodoksų Bažnyčia nepripažįsta Nekaltojo Prasidėjimo dogmos formuluotės ir Dievo Motinos kūniško išaukštinimo šia dogma negrindžia. Ji taip pat nepripažįsta popiežiaus teisės neklystamai skelbti visai Bažnyčiai privalomas dogmas. Taigi ortodoksams nesvetimas pats tikėjimas, kad Dievo Motinos kūnas nebuvo paliktas kape, tačiau svetima Romos katalikiška šio tikėjimo pagrindimo ir dogmatizavimo schema.

Apibendrinimas

Ortodoksai ir Romos katalikai rugpjūčio 15-ąją švenčia iš esmės tą patį seną Dievo Motinos žemiškojo gyvenimo pabaigos ir jos išaukštinimo slėpinį. Tačiau skirtingos tradicijos išryškina skirtingus jo momentus, o Romos Katalikų Bažnyčioje Marijos kūniškas paėmimas į dangaus garbę yra apibrėžtas kaip privaloma tikėjimo dogma.

Ortodoksų tradicija pirmiausia pabrėžia tikrą Dievo Motinos mirtį, palaidojimą ir perėjimą iš mirties į gyvenimą. Todėl šventės centre yra Užmigimo ikona: mirusi Dievo Motina, jos sielą priimantis Kristus ir aplink susirinkę apaštalai. Ikonografine nuotaika ortodoksų Užmigimo ikona iš tiesų primena Didįjį Šeštadienį, o vakarietiški Ėmimo į dangų paveikslai – Kristaus Žengimą į dangų. Vis dėlto ortodoksų liturgija taip pat išpažįsta, kad kapas Jos nesulaikė ir kad Ji buvo perkelta į gyvenimą.

Romos katalikų tradicija labiau pabrėžia galutinį rezultatą – Marijos paėmimą kūnu ir siela į dangaus garbę. Katalikų dogma neapibrėžia, ar Marija prieš tai mirė, nors sena ir plačiai paplitusi katalikų tradicija jos mirtį pripažįsta.

Dievo Motinos likimas krikščionims svarbus ne tik dėl jos išskirtinės vietos Bažnyčioje. Jos Užmigimas ir išaukštinimas liudija tai, ką Kristus žada visiems žmonėms: mirtis nėra paskutinis žodis, o žmogaus kūnas yra pašauktas prisikėlimui ir amžinajam gyvenimui.