Schizmos priežastys

Dažnai sutinku klausimą kodėl įvyko Rytų-Vakarų schizma (Bažnyčios skylimas). Tiesa, reikia skirti šį klausimą nuo kito klausimo, kas skiria Ortodoksų Bažnyčią ir Romos Katalikų Bažnyčią, nes nuo XI amžiaus Romos katalikai įvedė daug dogmatinių ir liturginių naujovių, kurios papildė skirtumų sąrašą. Pati schizma buvo kraštutinis ne vieną šimtmetį augusių skirtumų padarinys.



Žlugus Vakarų Romos imperijai, o Rytų Romos imperijai toliau gyvuojant, atsirado natūrali kultūrinė izoliacija ir formavosi skirtingos Rytų-Vakarų tradicijos. Be to, susidarė ypatinga istorinė situacija, kai Vakaruose buvo tik vienas autoritetingas patriarchas (Romos vyskupas) ir daugybė smulkių valstybėlių, kurias valdė karaliai ir kunigaikščiai, o Rytuose buvo vienas imperatorius, viena imperija, kurioje vienu metu buvo keletas patriarchų (Jeruzalės, Aleksandrijos, Antiochijos,...), keletas nepriklausomų Bažnyčių, kurias vienijo bendras tikėjimas ir kurios sudarė vieną Bažnyčią. Todėl klostėsi visai kitoks bažnytinės valdžios statusas ir tarpusavio santykiai.

1054 metais Romos popiežius Leonas IX atskyrė nuo Bažnyčios Konstantinopolio patriarchą Mykolą I Kerularijų dėl to, kad šis uždarinėjo Vakarų apeigų Bažnyčias, o tabernakulėse saugomas neraugintos duonos atnašas (ostijas), pašventintas Vakarų apeigose, įsakė išmesti. Atsakydamas į tai, patriarchas atskyrė nuo Bažnyčios popiežiaus legatus. Taip oficialiai įvyko didžioji schizma.

Patriarchas Mykolas I Kerularijus pradėjo uždarinėti Vakarų apeigų bažnyčias po to, kai su popiežiumi nepavyko diskusijų būdu susitarti keliais esminiais dogmatiniais ir apeiginiais klausimais, pasiekusiais juos iš ankščiau, ir dabar dažnai įvardijamais, kaip schizmos priežastys:

1. Filioque;
2. Popiežiaus valdžia;
3. Komunijos teikimas neraugintos duonos (ostijos) pavidalu;
4. Privalomas subdiakonų, diakonų ir kunigų celibatas;
5. Pilnos liturgijos šventimas Didžiojo Pasninko šiokiadieniais, šeštadienio pasninkas.



1) Krikščionys Ortodoksai išpažįsta pirmuose dviejuose Visuotiniuose Bažnyčios Susirinkimuose suformuluotą Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą (simbolį), kuris teigia, jog Sūnus prieš visus amžius gimė iš Tėvo, o Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo. Taip pat ji išpažįsta III (Efeso) Visuotiniame susirinkime priimtą normą, jog Tikėjimo simbolis negali būti nei keičiamas, nei papildomas, nebent tai būtų daroma Visuotiniame susirinkime.

Romos Katalikų Bažnyčia teigia, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (lot. filioque).


Iš pradžių tiek Rytuose, tiek Vakaruose buvo tas pats tikėjimo išpažinimas. Vėliau (pirmąsyk - Ispanijoje 587 m.) Vakaruose dalis tikinčiųjų ėmė išpažindami tikėjimo simbolį pridėti žodžius filioque, praktika plito dabartinės Prancūzijos teritorijoje ir kitose šalyse, tačiau tai nebuvo daroma Romoje. 

Į valdžią atėjus Karoliui Didžiajam ir pasiskelbus Romos imperatoriumi, prasidėjo politinė įtampa tarp Romos ir Konstantinopolio. Karolis skelbėsi „Romos imperatoriumi“, nors šį titulą nenutrūkstamai turėjo imperatorius Konstantinopolyje, be to, jis rytiečius ėmė vadinti graikais, nors jie nenutrūkstamai save identifikavo romėnais

Į Karolio Didžiojo „Romos imperijos“ koncepciją taip pat įėjo krikščionybės gynimas, ir jis nusprendė politiniams tikslams panaudoti religiją - apkaltinti Rytus erezija, kad galėtų skelbtis vieninteliu krikščionybės gynėju. Visos tuometinės lotyniškos praktikos (kaip privalomas celibatas) buvo paskelbtos norma ir net teigiama, kad tokia tradicija egzistavusi nuo pradžių (pavyzdžiui, buvo teigiama, jog originaliame išpažinimo tekste jau buvo filioque, nors dabar turėdami istorinę medžiagą tikrai žinome, kad nebuvo). 

Karolis Didysis kaltino Konstantinopolio patriarchą ir tuos, kurie neprideda tikėjimo simbolyje filioque, erezija. Šis kaltinimas buvo kartojamas ir Libri Carolini, Karolio įsakymu išleistame knygų rinkinyje, kritikuojančiame Rytų teologiją. Tuometinis popiežius Leonas III atmetė Karolio Didžiojo poziciją ir jai aktyviai priešinosi, tačiau už Romos ribų filique praktika plito, kol 1014 metais popiežius Benediktas VIII, kurį į sostą po nuvertimo gražino imperatorius Henrikas II, imperatoriaus prašymu suvienodino apeigas ir pirmą syk Romoje išpažino filioque.

Rytuose aktyvus priešinimasis filioque prasidėjo IX amžiuje, kai patriarchu tapu šv. Fotijus. Šv. Fotijus išreiškė poziciją, jog teiginys „kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ iškraipo visą Šventosios Dvasios teologiją ir yra triadologinės erezijos atmaina. Nors, pavyzdžiui, šv. Maksimas Išpažinėjas bandė teisinti vakariečius, jog jie suprantą, kad kyla ne iš Tėvo ir Sūnaus kaip amžinųjų pradų (arche), o tik iš Tėvo kaip prado per (dia) Sūnų (taip leidžia interpretuoti lotyniškas žodis excedit - kyla), tačiau po schizmos toks pateisinimas tapo nebeįmanomu. Pavyzdžiui, lietuviškame vertime iš lotynų kalbos, kokį naudoja Lietuvos katalikai, toks pateisinimas tiesiog logiškai neįmanomas, nes lietuviškame variante katalikai aiškiai išpažįsta, jog Šventoji Dvasia kyla iš „Tėvo ir Sūnaus“. 

Todėl nors katalikai šiandien ir pripažįsta, jog filioque yra vėlesnis papildymas ir išpažinimas be jo yra pilnai teisingas, dauguma ortodoksų teologų filioque laiko erezija.

Daugiau apie Filioque - http://www.ortodoksas.lt/2015/02/filioque.html

2) Ortodoksai pripažįsta, jog Romos vyskupas (popiežius) yra pirmas tarp lygių. Jis turi garbės pirmumą, bet Bažnyčios galva yra Kristus. Bažnyčia - tai savarankiškų Bažnyčių bendruomenė, kurią jungia vienas, ortodoksinis tikėjimas.

Katalikai teigia, jog popiežius yra Kristaus vietininkas Žemėje (lot. Vicarius Christi). Taigi, jis turi realią ir absoliučią valdžią, yra Šv. Petro sosto paveldėtojas. Ortodoksai laikosi nuomonės, kad kaip Mozės sostas šv. Rašte nėra konkretus sostas (Kristus sako, kad „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai“ (Mt 23,2)), taip ir šv. Petro sostas nėra konkretus sostas, į jo sostą atsisėdo kunigai ir vyskupai, ir kiekviena vyskupo katedra savotiškai yra šv. Petro sostas. Tokios nuomonės laikėsi nemažai Bažnyčios Tėvų, be to ir, pavyzdžiui, popiežius šv. Grigalius Didysis.

Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra savotiškas „popiežius“, t.y. ganytojas ir niekas negali kištis į jo reikalus, taip kaip ir jis į kitų vyskupų. Vyskupai skiriasi autoritetu (sostinių vyskupai, pavyzdžiui, vadinami metropolitais), tačiau egzistuoja tik trijų pakopų dvasininkija - diakonai, kunigai, vyskupai. Todėl Ortodoksų Bažnyčią sudaro savarankiškos Bažnyčios, tuo tarpu Katalikų Bažnyčia yra viena Bažnyčia, turinti vieną griežtą, subordinuotą hierarchiją.

Ortodoksų „autokefalinis“požiūris suvokiamas pagal šv. Raštą, kur, pavyzdžiui, Apreiškime Jonui minimi laiškai septynioms Bažnyčioms (gr. ekklēsiais), o ne vyskupijoms ar panašiai, o būtent Bažnyčioms. Vienas iš ortodoksų paaiškinimų, kodėl Katalikų Bažnyčioje susiklostė kitokia, vertikali hierarchija yra tas, kad Vakaruose nuo pat pradžių buvo tik vienas patriarchas (Romos vyskupas), tuo tarpu kai Rytuose jie nuo pat pradžių buvo keli (Jeruzalės, Aleksandrijos, Konstantinopolio ir Antiochijos).

3) Romos Katalikų Bažnyčia teikia švč. Komuniją neraugintos duonos (ostijos) pavidalu, be to, pasauliečiams neduoda vyno.

Ortodoksų Bažnyčia visiems teikia švč. Komuniją vyno (dažniausiai raudonojo) ir duonos (raugintos, baltos) pavidalu. 

Ortodoksų Jeruzalės sinodas teigė, jog visi duomenys rodo, kad pats Kristus Paskutinės Vakarienės metu naudojo raugintą duoną, be to, raugintą duoną nuo ankstyvųjų amžių naudojo ir Bažnyčia. Raugintos duonos naudojimui yra gilios teologinės priežastys: nerauginta duona, kurią Išėjimo knygoje Dievas liepė valgyti žydams bėgantiems iš Egipto, simbolizuoja skubėjimą. Rauginta duona simbolizuoja ilgalaikį, išpuoselėtą planą ir šventę. Todėl neraugintos duonos naudojimas Rytuose dažnai laikomas erezija ir buvo viena iš priežasčių, kodėl patriarchas Mykolas I Kerularijus nelaikė ostijų Kristaus kūnu;

4) Katalikų Bažnyčioje norintys tapti diakonas, kunigais arba vyskupais turi būtinai duoti celibato įžadus*.


Ortodoksų Bažnyčioje celibatas pasirinktinis, tačiau vyskupai renkami tik iš vienuolių tarpo, o norintys vesti turi tai padaryti iki diakono įžadų.

Celibatas Vakaruose susiklostė daug vėliau ir nutolus nuo apaštališkos tradicijos. Žinome, kad ankstyvojoje Bažnyčioje buvo tiek vedusių kunigų, tiek vedusių vyskupų, be to, dalis Apaštalų taip pat buvo vedę. 

Rytuose laikomasi pozicijos, jog celibatas yra grynai asmeninis pasirinkimas, o vienas sakramentas negali būti kliūtis priimti kitam sakramentui (kaip Vakaruose santuokos sakramentas yra kliūtis kunigystei). 

* Šiandien katalikybėje jau egzistuoja kai kurios išimtys. Vedę diakonai ir kunigai gali būti šventinami Rytų apeigų katalikų ir katalikų anglikonų ordinarijato bendruomenėse. Lotynų apeigų katalikybėje atkurta nuolatinio diakonato tarnystė (t.y. ir Lietuvoje teoriškai katalikų diakonas gali būti vedęs). Tačiau tai - tik nedidelės išimtys. Daugelis katalikų dvasininkų laikosi privalomo celibato, o vyskupų visuotinis, privalomas celibatas katalikybėje išimčių neturi.

5) Skiriasi katalikų ir ortodoksų pasninkavimo tradicijos: k
atalikai Didžiojo Pasninko metu švenčia įprastas mišias, o ortodoksai laikosi Visuotiniuose susirinkimuose nustatytos tradicijos ir švenčia Iš anksto pašventintųjų atnašų liturgiją, sukurtą popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dar ikischizmatiniais laikais (t.y. Didžiojo Pasninko metu šiokiadieniais Eucharistijos šventinimas nevyksta). Taip pat skiriasi požiūris į šeštadienio pasninką - Katalikų Bažnyčioje egzistuoja privalomas šeštadienio pasninkas, kuris Ortodoksų Bažnyčioje, remiantis ankstyvosios Bažnyčios kanonais, uždraustas.

***

Be nurodytų priežasčių, kurios išskyrė Bažnyčią, per tūkstantį metų Romos Katalikų Bažnyčioje atsirado naujovių, kurios pagilino schizmą: transubstancijos dogma, popiežiaus neklystamumo dogma, dogma apie skaistyklą ir taip toliau. Nors dabartinė oficiali Romos Katalikų Bažnyčios pozicija, išdėstyta II Vatikano susirinkimo dokumentuose (Orientalium Ecclesiarum), teigia, jog nėra jokių teologinių kliūčių susijungimui, Rytuose tėra „kitokia drausmė“, ortodoksai įžvelgia teologines kliūtis ir dažnai laikosi pozicijos, jog katalikai yra eretikai.

Apie ortodoksų Bažnyčios poziciją šiais klausimais šnekėti visada sunku, nes jei Romos Katalikų Bažnyčios poziciją aiškiai išreiškia popiežius, kuris gali netgi skelbti naujas dogmas, Ortodoksų Bažnyčioje tokios galios neturi niekas. Naujas dogmas gali skelbti tik visuotiniai Bažnyčios susirinkimai. 

Viena yra aišku - ortodoksai laikosi pozicijos, kad Ortodoksų Bažnyčia yra ta pati Šventoji, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia, kuri gyvavo iki schizmos, todėl jai nepriimtinas tikėjimas, kuris prieštarautų ikischizmatinės Bažnyčios tikėjimui. Todėl ortodoksai nors ir deda pastangas į schizmos įveikimą, schizma yra laikoma kol kas neįveikiama dėl ortodoksų išryškinamų teologinio pobūdžio problemų.





Abipusės katalikų ir ortodoksų anathemos (atskyrimai nuo Bažnyčios) buvo panaikintos 1965 metais, tačiau Eucharistinis bendravimas taip ir nebuvo atstatytas.


Konstantinopolio patriarchas Bartolomiejus I ir 
Romos popiežius Benediktas XVI kartu skaito Tikėjimo išpažinimą (graikų k., be filioque)

------------------

Susiję įrašai:

Katalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimishttp://ortodoksas.blogspot.com/2012/12/katalikybe-rytu-ortodoksu-staciatikiu.html

Dieviškoji Liturgija (Rytų ir Vakarų ritas)http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/dieviskoji-liturgija-rytu-ir-vakaru.html
Dvasininkija Ortodoksų Bažnyčioje - http://ortodoksas.blogspot.com/2013/01/dvasininkija-ortodoksu-baznycioje.html

Komentarai

  1. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. O kodėl ortodoksai neatsižvelgia į Dievo nuomonę. Juk Konstontinopolis, maištavęs prieš popiežių buvo atiduotas musulmonams. O Romos Katalikų Bažnyčia pastatyta ant Petro uolos iki šiol nenugalėta. Be to tai, kad pas ortodoksus nėra jokių naujų dogmų irgi nieko gero, nes Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir todėl Ji turi augti, nes kūnas visada auga, priešingu atveju, tai bus tik kažkoks karlikas, neūžauga. Taigi RBK visuomet auga - Vaikystė - Jaunytė - Branda - Senatvė ir pačioje pabaigoje Senatviniai Marazmai, kai Romos katalikų Bažnyčia taps antikristo sostas ir vienos pasaulinės religijos centras.
    Ir dar ortodoksai turėtų suprasti, kad jeigu Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas, tai ir neįmanoma, kad ji būtų ideali, pasižiūrėkite į Kristaus Kūną ant kryžiaus, jis visas žaizdotas, jame nėra nei vienos sveikos vietelės, tokia yra ir Bažnyčia, nes kaip Kristus pasakė Šv. Faustinai, koks sužadėtinis, tokia turi būti ir sužadėtinė, kad pritiktų vienas prie kito. Todėl tikintis ir mylintis Kristų, mylės ir Bažnyčią - Kristaus Kūną, kad ir kokia ji būtų, melsis už Bažnyčia, pasninkaus, t.y stengsis gydyti jos žaizdas, o ne pils acto, rūgšies ant tų žaizdų, ir draskys Kristaus kūną, kaip tai visus amžius darė ortodoksai ir kiti schizmatikai.
    Ps. o dabartines ortodoksų ir RBK draugystes, ypatingai paskutinių metų, aš jau priskirčiau RKB senatviniams marazmams, kurie nuves į Naują pasaulinę religiją, neveltui dabar ir du Kristaus vietininkai joje yra. Tai irgi Dievo ženklas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. "3) Romos Katalikų Bažnyčia teikia švč. Komuniją neraugintos duonos (ostijos) pavidalu, be to, pasauliečiams neduoda vyno.

    Raugintos duonos naudojimui yra gilios teologinės priežastys: nerauginta duona, kurią Išėjimo knygoje Dievas liepė valgyti žydams bėgantiems iš Egipto, simbolizuoja skubėjimą. Rauginta duona simbolizuoja ilgalaikį, išpuoselėtą planą ir šventę. Todėl neraugintos duonos naudojimas Rytuose dažnai laikomas erezija ir buvo viena iš priežasčių, kodėl patriarchas Mykolas I Kerularijus nelaikė ostijų Kristaus kūnu;"

    Kodėl Katalikų Bažnyčia teikia komuniją neraugintos duonos pavidalu? Gal todėl, kad VIEŠPATS taip liepė Mozei ant Sinajaus kalno.
    Išėjimo 23-18 "Neatnašausi mano aukų kraujo su rauginta duona..."

    Jėzus Kristus paliko savo Bažnyčiai Auką, kuria yra sudabartinama kruvinoji, vienąkart ant kryžiaus atliktoji Jėzuas Kristaus Auka, tai kodėl turėtų būti naudojama rauginta duona?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kristus per Paskutinę vakarienę naudojo raugintą duoną (artos). Neraugintai duonai Naujajame Testamente pavadinti naudojamas atitinkamas graikiškas žodis - azyma, kuris nesutinkamas Paskutinės vakarienės aprašymuose.

      Rauginta duona simbolizuoja pirmienas, aukojamas įžengus į Pažadėtąją žemę = Dievo karalystę:

      "Atnešite iš savo gyvenviečių kaip pakylėjimo atnašą du duonos kepalus, kiekvienas iš dviejų dešimtadalių efos. Jie turi būti iš geriausių miltų, kepti su raugu, kaip pirmienos VIEŠPAČIUI."

      Turi ir daug kitų prasmių, kurias lengva susirasti išaiškintas Bažnyčios Tėvų raštuose.

      Panaikinti
  4. Matyt Dievas tuose simboliuose nenusimano, o gal tiesiog pamiršo, kad rauginta duona reiškia skubėjimą ir pan. ir Mozei Išėjimo 29 skyriuje nurodo, kad pašventinant kunigus Dievo tarnybai irgi būtų naudojama nerauginta duona,
    Iš. 29- 1 „Pašventindamas juos tarnauti man kunigais, turėsi atlikti su jais tokias apeigas. Paimk iš bandos jautuką ir du avinus be trūkumų. 2 {Paimk} taip pat neraugintos duonos, neraugintų su įmaišytu aliejumi plokštainių ir neraugintų, aliejumi apteptų tešlainių, – kepsi juos iš rinktinių kviečių miltų. 3 Sudėsi į pintinę ir atnašausi juos pintinėje.... 23 Pridėk vieną kepalą duonos, vieną plokštainį, keptą su aliejumi, ir vieną tešlainį iš neraugintos duonos pintinės, stovinčios VIEŠPATIES akivaizdoje.
    Na šiaip galbūt skirtumas yra tame, kad katalikų šv. Eucharistija yra AUKA, o ne VALGIS, o įvairiems protestantams, sektantams ir kt. atskilėliams komunija yra VALGIS. Aukoje naudojama nerauginta duona, o valgyje - rauginta. Kadangi ortodoksai naudoja raugintą duoną, tai matyt jūsų liturgija irgi labiau į valgį nukreipta.
    Ar yra įmanoma internete pasiskaityti ortodoksų liturgijos tekstus?
    Jeigu katalikams Eucharistija yra AUKA, o ne VALGIS, tai Paskutinės vakarienės metu Jėzus Kristus dar nebuvo prikaltas ant kryžiaus, dar nebuvo numiręs ir prisikėlęs, šventyklos uždanga dar nebuvo plyšusi, todėl ir Paskutinė vakarienė dar buvo VALGIS, o ne AUKA ir gal todėl Jėzus Kristus naudojo raugintą duoną.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "šv. Eucharistija yra AUKA, o ne VALGIS"
      "Mano kūnas tikrai yra valgis (Jn 6,55)

      Kuriuo tikėti?

      „Mozei Išėjimo 29 skyriuje nurodo, kad pašventinant kunigus Dievo tarnybai irgi būtų naudojama nerauginta duona Iš. 29,1 „Pašventindamas juos tarnauti man kunigais, turėsi atlikti su jais tokias apeigas... "

      „Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę, – o tauta jos pagrindu buvo gavusi įstatymą, – tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu? Juk, besikeičiant kunigystei, būtinai keičiasi ir įstatymas. O tas, apie kurį tai sakoma, priklausė kitai giminei, iš kurios niekas netarnavo aukurui. Aišku, kad mūsų Viešpats buvo kilęs iš Judo giminės, apie kurios kunigus Mozė nieko nėra kalbėjęs. Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką, tapęs kunigu ne kūniško įstatymo teise, bet nenykstamo gyvenimo galybe. Juk liudijama:
      Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu." (Heb 7,11-15)

      Kuriuo tikėti? Jūs sakote, kad Įstatyme nurodyta Aarono kunigystės šventinimo apeiga nurodo į Naujosios Sandoros kunigystę, o Apaštalas Paulius sako, kad ne.


      Iš begalinio noro kitus paneigti ir užginčyti jūs jau atvirai pradėjote prieštarauti Šventajam Raštui ir Išganytojo žodžiams. Lygiai taip pat ir apaštalinei praktikai naudoti raugintą duoną, kuri įvardyta ir Evangelijoje, ir pas Apaštališkuosius Tėvus, ir visada graikiškoje Bažnyčioje vykdyta nuo pat seniausių laikų (niekada graikiškose Bažnyčiose nebuvo naudojama nerauginta duona). Mišių auka buvo visada Rytuose pripažįstama, bet niekada nebuvo neigiami kiti Eucharistijos aspektai.

      Internete tekstai yra anglų, rusų kalba, lietuviškai kol kas neplatiname. http://predanie.ru/bez-avtora/book/89625-sobranie-drevnih-liturgiy/

      Turėkite omenyje, kad ortodoksų liturgijos pagrindas yra I a. Jeruzalės bendruomenėje naudota šv. apaštalo Jokūbo-Viešpaties brolio liturgija. Paskutinė jos redakcija padaryta IV a., šv. Jono Auksaburnio, bet pagrindas išlikęs tas pats. Kartais naudojama ir pirmojo amžiaus liturgija.

      Panaikinti
  5. "šv. Eucharistija yra AUKA, o ne VALGIS" "Mano kūnas tikrai yra valgis (Jn 6,55) Kuriuo tikėti?

    Priminsiu jums, jeigu neišmanote ST, kad ST kunigų paaukota auka, vėliau irgi buvo suvalgoma.
    Katalikų Bažnyčia švenčia Eucharistiją kaip AUKĄ Dievui, kuri po atnašavimo-perkeitimo tampa pašventinamuoju VALGIU sielai.
    ST visuomet prisakoma neaukoti nieko su rauginta duona:
    Pvz. Kunigų 2, 4-5 minimi nerauginti papločiai, neraugintos aliejumi apteptos bandelės, Skaičių 6, 15-16 - neraugintos duonos kepalai. Dar siūlau pasiskaityti apie AUKĄ-VALGĮ - neraugintus papločius iš Kunigų knygos 6 skyriaus, kuri vadinasi „KASDIENĖ javų atnaša“ ir irgi yra nerauginta. Visose ST aukose niekada niekur nėra jokio raugo, išskyrus Kunigų 23, 17. Bet atkreipsiu dėmesį, kai šią auką prašoma aukoti tik vieną kartą per metus, atėjus į pažadėtąją žemę, tai yra tik siūbuojamoji atnaša, o ne atnaša už nuodėmes ar atnaša skirta permaldavimui, kuri, pasak VIEŠPATIES visuomet turi būti be raugo.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Dėl NT, tai jame rašoma: 1 Kor 5-6 Jūsų gyrimasis niekam tikęs. (čia tinka ortodoksams) Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? 7 Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate NERAUGINTI, NES JAU YRA PAAUKOTAS MŪSŲ VELYKINIS AVINĖLIS KRISTUS. 8 Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Dėl to ką darė pirmieji apaštalai, tai nebūtinai ir mes turime tą patį daryti, nes Bažnyčia yra Mistinis Kristaus Kūnas, kuris auga, bręsta ir vystosi. Pvz. mažam vaikui būna uždrausta eiti vienam prie vandens, atidaryti duris nepažįstamiems duris ir pan., bet pasiekus tam tikra amžių tie pamokymai nebegalioja. Pagal ST ir NT auka VIEŠPAČIUI buvo aukojama, ne bet kur, ne bet kokiuose pakampiuose, netgi ne sinagogose, o tik Šventykloje. Tas pats ir su augančia Bažnyčia - po Kristaus mirties kurį laiką dar buvo aukojama auka Jeruzalės Šventykloje, Kristaus Bažnyčia buvo tik užgimusi, neturėjo tam tinkamų patalpų – Bažnyčių. Ir todėl augantis Mistinis Kristaus Kūnas tiesiog turėjo „priaugti“ iki neraugintos AUKOS už pasaulio nuodėmes, o iki tol Eucharistija buvo tik valgis. Beje, Didachėje yra Eucharistinė malda, kuri yra tik dėkojimas, o ne aukojimas.
    Vienžo - ankstyvieji krikčionys šventė tik Eucharistiją-padėką – raugintos duonos VALGĮ, tačiau Eucharistija, vystantis Mistiniam Kristaus Kūnui irgi vystėsi ir tapo neraugintos duonos AUKA-valgiu už pasaulio nuodėmes.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kam vadinate Bažnyčios Mokytojus "mokytojais", jeigu jie nieko jūsų negali išmokyti? :) juk pirmojo tūkstantmečio Mokytojai - praeities žmonės, atsilikėliai, nežinantys, kad Eucharistija tai vien auka ir kad reikia tik neraugintą duoną naudoti. O Apaštalai tai iš viso neūžaugos, ką jie išmano Bažnyčios kūdikystės stadijoje :)

      Iš tikro ironiškai jūsų šitas "augimo" mąstymas yra grynai modernistinis mitas, atsiradęs XIX a. su "progreso" idėja. Bažnyčios Tėvų raštuose visur galioja įsitikinimas seniau = geriau. Todėl pas šv. Justiną, pas šv. Atenagorą, pas Klemensą, pas šv. Grigalių Nazianzietį ir pas daugybę kitų Tėvų jūs rasite įrodinėjimus, kad krikščioniškas mokslas yra senovinis ir kad krikščionys nieko neišradinėja ir neperkūrinėja. Ir todėl visada vėlesni Tėvai remiasi ankstesniais. Dar yra toks Bažnyčios principas nieko neišmetinėti iš dievogarbos, kad nebūtų pažeistas lex orandi, todėl niekam niekada iš pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios Mokytojų ir į galvą nebūtų šovę keisti Rytų Bažnyčios apaštališkosios praktikos naudoti raugintą duoną.

      Panaikinti
  8. Na galiu savo anksčiau išsakytą nuomonę pagrįsti ir Evangelijos citata:

    1 Kor 3-"1 Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. 2 Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, 3 nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? 4 Kol vienas sako: „Aš ­ Pauliaus,“ kitas: „Aš ­ Apolo,“ ­ argi nesate vien žmogiški? "

    Iš pradžių Kristaus Bažnyčia yra kaip kūdikis - ji maitinama pienu - kadangi yra dar labai jauna ir susiskaldžiusi. Juk ne iš karto Petro sostas tapo centru. Buvo atskiros bažnyčios. Tačiau apaštalas Paulius mini ir kietą maistą - Kristaus Kūnas auga, ir palaipsniui jis nuo pieno pereina prie kieto maisto. Na o jūs, ortodoksai, per savo neklusnumą Romos popiežiui taip ir likote prie pienelio.

    Be to juk galima palyginti ir ST Dievo tautos Dievo garbinimo raidą. Auka Dievui-Visatos Kūrėjui atsiranda tik po išėjimo iš Egipto, t.y. daugiau nei po 500 metų,kai Viešpats išsirinko savo tautą.
    Tai juk ir krikščionybėje analogiškai - galbūt iš pradžių krikščionys turėjo įrodyti kankinių krauju, kad yra verti aukoti tą auką. Galbūt krikščionys turėjo iš pradžių visuotinai paskelbti Jėzaus-Dievo dogmą, Marijos- Dievo Motinos dogmą ir pan. ir palaipsniui augdami savo tikėjime ir dvasingume pereiti nuo pieno prie kieto maisto - t.y nuo valgio, prie Šv. Mišių AUKOS.

    "Bažnyčios Tėvų raštuose visur galioja įsitikinimas seniau = geriau."

    Tai jeigu Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus mistinis KŪNAS - tai ar kūnas auga, bręsta, vystosi, ar visuomet ir lieka kūdikystėje?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kuris iš Bažnyčios Tėvų šią eilutę supranta taip, kaip ją suprantate jūs? Kad ji kalba apie Kristaus Kūną?

      Panaikinti
    2. Kuris iš Bažnyčios Tėvų šią eilutę supranta taip, kaip ją suprantate jūs? Kad ji kalba apie Kristaus Kūną?

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą