Filioque
Taip pat skaitykite - Schizmos priežastys
Viena pagrindinių teologinių rytų ir vakarų Bažnyčių schizmos priežasčių buvo vakariečių mokymas apie Filioque, Šventosios Dvasios kylimą iš Tėvo ir Sūnaus. Lotyniškai Filioque reiškia „ir Sūnaus“. 325 m. buvo priimtas bendras visai Bažnyčiai Tikėjimo išpažinimas, kuris buvo papildytas ir užbaigtas 381 m. Konstantinopolyje. Tai - Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis. Jo 8-asis narys skelbia:
Viena pagrindinių teologinių rytų ir vakarų Bažnyčių schizmos priežasčių buvo vakariečių mokymas apie Filioque, Šventosios Dvasios kylimą iš Tėvo ir Sūnaus. Lotyniškai Filioque reiškia „ir Sūnaus“. 325 m. buvo priimtas bendras visai Bažnyčiai Tikėjimo išpažinimas, kuris buvo papildytas ir užbaigtas 381 m. Konstantinopolyje. Tai - Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis. Jo 8-asis narys skelbia:
Ortodoksų variantas: [Tikiu] Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, garbinamą ir šlovinamą su Tėvu ir Sūnumi, kalbėjusią per pranašus.
Kaì eis tò Pneûma tò Hágion, tò Kýrion, (kaì) tò Zōiopoión, tò ek toû patròs ekporeuómenon, tò sỳn Patrì kaì Hyiō̂i symproskynoúmenon kaì syndoxazómenon, tò lalē̂san dià tō̂n prophētō̂n.
Katalikų variantas: Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.
Et in Spíritum Sanctum, Dóminum et vivificántem: Qui ex Patre Filióque procédit. Qui cum Patre et Fílio simul adorátur et conglorificátur: Qui locútus est per prophétas.
Ortodoksai naudojasi originaliu, graikišku, susirinkime priimtu tekstu. Katalikai prideda žodį Filioque (ir Sūnaus). Šį intarpą dalis vakariečių ėmė naudoti nuo VI-ojo a., tačiau tai tebuvo provincijos reiškinys, kol, kaip pastebi Thomas Hopko, Karolio Didžiojo laikais tai netapo politiniu klausimu. Kadangi neegzistavo teksto kritika kaip mokslas, tai Vakaruose ėmė plisti nuomonė, kad rytiečiai savavališkai išmetę Filioque iš išpažinimo ir yra nupuolę į ereziją. Savo ruožtu rytiečiai, pradedant šv. Fotijumi (IX a.), pradėjo įrodinėti, kad Filioque yra erezija.
Šiuo metu ortodoksų teologijoje paplitusios dvi pozicijos Filioque atžvilgiu. Pirmosios šalininkai teigia, kad Filioque - erezija, nesuderinama su Ortodoksų Bažnyčios mokymu. Šiai pažiūrai priklauso Vladimiras Loskis, Dumitru Stăniloae, Joanis Romanidis ir Mikalojus Pomazanskis.
Antroji pozicija teigia, kad Filioque tėra asmeninė teologinė nuomonė (teologoumena), suderinama su ortodoksų teologija. Šį požiūrį gina Sergijus Bulgakovas, Vasilijus Bolotovas, Paulas Evdokimovas ir kt. Sergijaus Bulgakovo teigimu, „neegzistuoja dogmos apie Šventosios Dvasios ir Sūnaus ryšį. Atskiros nuomonės šiuo klausimu yra ne erezijos, o dogminės hipotezės, transformuotos į ereziją schizmatine dvasia, kuri įsivyravo Bažnyčioje ir kuri išnaudoja liturginius bei kultūrinius skirtumus“. Neleistinas yra vakarietiškas Filioque pakylėjimas iki visiems privalomos dogmos, o ne to išpažinimas.
Hilarijonas Alfejevas taip apibendrina penkis ortodoksų argumentus prieš Filioque:
Derėtų turėti omenyje, kad patys rytiečiai ypatingų problemų su Filioque ilgą laiką neturėjo. Šv. Maksimas Išpažinėjas (VI a.) bandė ginti pažiūrą, kad Vakarų mokymas apie Filioque gali būti suprastas ortodoksiškai, jei kalbama apie Dvasios atsiuntimą per Sūnų (per Filium). Problemos buvo tik dėl Tikėjimo išpažinimo teksto keitimo, kas automatiškai užtraukia atskyrimą pagal Visuotinių Susirinkimų kanonus. Šventųjų Morkaus Efezietis ir Grigaliaus Palamo opozicija Vakarams remiasi pamatiniu įsitikinimu, kad keisti Visuotinio Susirinkimo nutarimus yra įžūlu ir neleistina.
Tačiau katalikai smerkė tuos, kurie nepriėmė jų pozicijos. Katalikiškojo II Liono susirinkimo dokumentai teigia, kad Romos Katalikų Bažnyčia „smerkia tuos, kurie neigia, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ (II-oji konstitucija, 17). Suartėjimas šioje srityje įvyko tik po II Vatikano susirinkimo, kai buvo pripažintas rytų teologijos teisingumas ir prasidėjo bandymai ją pažinti.
1979 m. Pasaulio Bažnyčių Taryba išleido Klingenthalo Memorandumą, rekomendavusį visoms ekumeniniame judėjime dalyvaujančioms Bažnyčioms laikytis originalios Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimo formos, atsisakant Filioque. Šiuo metu Romos Katalikų Bažnyčia rekomenduoja visiems rytų krikščionims grįžti prie originalios Ttikėjimo išpažinimo formos be Filioque. 2003 m. JAV vyskupų konferencija išplatino pareiškimą, kuriame pareiškė, kad II Liono susirinkimas, smerkiantis tuos, kurie atmeta Filioque, daugiau nebėra taikytinas.
Šiuo metu ortodoksų teologijoje paplitusios dvi pozicijos Filioque atžvilgiu. Pirmosios šalininkai teigia, kad Filioque - erezija, nesuderinama su Ortodoksų Bažnyčios mokymu. Šiai pažiūrai priklauso Vladimiras Loskis, Dumitru Stăniloae, Joanis Romanidis ir Mikalojus Pomazanskis.
Antroji pozicija teigia, kad Filioque tėra asmeninė teologinė nuomonė (teologoumena), suderinama su ortodoksų teologija. Šį požiūrį gina Sergijus Bulgakovas, Vasilijus Bolotovas, Paulas Evdokimovas ir kt. Sergijaus Bulgakovo teigimu, „neegzistuoja dogmos apie Šventosios Dvasios ir Sūnaus ryšį. Atskiros nuomonės šiuo klausimu yra ne erezijos, o dogminės hipotezės, transformuotos į ereziją schizmatine dvasia, kuri įsivyravo Bažnyčioje ir kuri išnaudoja liturginius bei kultūrinius skirtumus“. Neleistinas yra vakarietiškas Filioque pakylėjimas iki visiems privalomos dogmos, o ne to išpažinimas.
Hilarijonas Alfejevas taip apibendrina penkis ortodoksų argumentus prieš Filioque:
1) Pats žodžio pridėjimo prie Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolio faktas yra nepriimtina naujovė;
2) Mokymas apie Filioque prieštarauja Šv. Raštui;
3) Mokymas apie Filioque prieštarauja rytų Bažnyčios Tėvų raštams, kurių autoritetas patvirtinas Visuotiniuose Susirinkimuose;
4) Mokymas apie Filioque pažeidžia vienpradystės (gr. monarcheia) principą Trejybėje, įvesdamas antrąjį pradą (arche);
5) Priešlaikinis Šventosios Dvasios kylimas iš Tėvo netapatus Jo atsiuntimui laike nuo Sūnaus.
Pagrindinė problema - 7 Efeso susirinkimo kanonas draudžia keisti Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo tekstą, todėl jį keisti turi galią tik Visuotinis Susirinkimas. Šv. Fotijaus žodžiais, Nikėjos-Konstantinopolio simbolį patvirtino šeši iš septynių Visuotinių Susirinkimų, be to, Susirinkimai uždraudė jį keisti, todėl mažų mažiausiai teisiniu požiūriu jo savavališkai keisti negalima.
Be to, dabar jau tiksliai žinome, kad Filioque - vėlesnis vakariečių intarpas. Pasak Hierotheos Vlachos, eilutę apie Šventąją Dvasią sudarė pats šv. Grigalius Nisietis, kurio raštuose mokymo apie Filioque nėra, be to, toks sąmoningas teologas tikrai nebūtų praleidęs detalės, kad Dvasia kyla ne tik iš Tėvo. 8-asis Simbolio narys remiasi Šventojo Rašto vieta, kur Kristus sako: „ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri kyla (ekporeúetai) iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15,26), todėl daugelis vėlesnių Tėvų netgi ima kaltinti vakariečius, kad šių teiginys prieštarauja Šventajam Raštui.
Rytiečiai pripažįsta, kad Trejybės vidaus gyvenimas yra nepažinus slėpinys, apie Trejybės asmenis, kaip moko šv. Grigalius Nazianzietis, kalba tik pagal jų tarpusavio santykius - Tėvas -bepradis pradas, Sūnus - gimęs, Dvasia - kylanti. Jei Tėvas nėra vienintelis pradas, o Šv. Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus santykio (antrojo prado), tokiu atveju buvimas pradu nėra Tėvo asmens savybė ir visa Asmenų teologija, aprašyta Tėvų raštuose ir patvirtinta Visuotinių Susirinkimų, sugriūva.
Be to, dabar jau tiksliai žinome, kad Filioque - vėlesnis vakariečių intarpas. Pasak Hierotheos Vlachos, eilutę apie Šventąją Dvasią sudarė pats šv. Grigalius Nisietis, kurio raštuose mokymo apie Filioque nėra, be to, toks sąmoningas teologas tikrai nebūtų praleidęs detalės, kad Dvasia kyla ne tik iš Tėvo. 8-asis Simbolio narys remiasi Šventojo Rašto vieta, kur Kristus sako: „ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri kyla (ekporeúetai) iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15,26), todėl daugelis vėlesnių Tėvų netgi ima kaltinti vakariečius, kad šių teiginys prieštarauja Šventajam Raštui.
Rytiečiai pripažįsta, kad Trejybės vidaus gyvenimas yra nepažinus slėpinys, apie Trejybės asmenis, kaip moko šv. Grigalius Nazianzietis, kalba tik pagal jų tarpusavio santykius - Tėvas -bepradis pradas, Sūnus - gimęs, Dvasia - kylanti. Jei Tėvas nėra vienintelis pradas, o Šv. Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus santykio (antrojo prado), tokiu atveju buvimas pradu nėra Tėvo asmens savybė ir visa Asmenų teologija, aprašyta Tėvų raštuose ir patvirtinta Visuotinių Susirinkimų, sugriūva.
Derėtų turėti omenyje, kad patys rytiečiai ypatingų problemų su Filioque ilgą laiką neturėjo. Šv. Maksimas Išpažinėjas (VI a.) bandė ginti pažiūrą, kad Vakarų mokymas apie Filioque gali būti suprastas ortodoksiškai, jei kalbama apie Dvasios atsiuntimą per Sūnų (per Filium). Problemos buvo tik dėl Tikėjimo išpažinimo teksto keitimo, kas automatiškai užtraukia atskyrimą pagal Visuotinių Susirinkimų kanonus. Šventųjų Morkaus Efezietis ir Grigaliaus Palamo opozicija Vakarams remiasi pamatiniu įsitikinimu, kad keisti Visuotinio Susirinkimo nutarimus yra įžūlu ir neleistina.
Tačiau katalikai smerkė tuos, kurie nepriėmė jų pozicijos. Katalikiškojo II Liono susirinkimo dokumentai teigia, kad Romos Katalikų Bažnyčia „smerkia tuos, kurie neigia, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ (II-oji konstitucija, 17). Suartėjimas šioje srityje įvyko tik po II Vatikano susirinkimo, kai buvo pripažintas rytų teologijos teisingumas ir prasidėjo bandymai ją pažinti.
1979 m. Pasaulio Bažnyčių Taryba išleido Klingenthalo Memorandumą, rekomendavusį visoms ekumeniniame judėjime dalyvaujančioms Bažnyčioms laikytis originalios Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimo formos, atsisakant Filioque. Šiuo metu Romos Katalikų Bažnyčia rekomenduoja visiems rytų krikščionims grįžti prie originalios Ttikėjimo išpažinimo formos be Filioque. 2003 m. JAV vyskupų konferencija išplatino pareiškimą, kuriame pareiškė, kad II Liono susirinkimas, smerkiantis tuos, kurie atmeta Filioque, daugiau nebėra taikytinas.
