Dieviškoji Liturgija (Rytų ir Vakarų ritas)
Eucharistija - tai krikščioniško gyvenimo centras. Graikiškas žodis eucharistia reiškia dėkojimą. Kiekvieną sekmadienį visi ortodoksai stengiasi susirinkti į Dieviškąją Liturgiją (Θεία Λειτουργία) švęsti Eucharistijos slėpinio, t.y. tapti viena su Kristumi. Net paviršutiniškai senoji lotyniškoji liturgija gali gali pasirodyti labai artima graikiškai: kontempliatyvus giedojimas ir nuolatinis raginimas: orémus (lot. melskimės), negali nepriminti lotyniško τοῦ Κυρίου δεηθῶμεν (gr. Viešpatį maldaukime). Ką jau kalbėti, jog lotyniškoje liturgijoje graikiškai giedama Kýrie, eléison (gr. Viešpatie, pasigailėk).
Visa tai liudija, jog ankščiau buvom Viena Bažnyčia.
Ortodoksų Bažnyčioje šiuo metu labiausiai paplitęs Bizantijos ritas (Bizantijos apeigos), nors naudojami ir kiti ritai, tokie kaip Antiochiškasis ar tas pats Vakarų (lotyniškas) ritas. Romos Katalikų Bažnyčioje ilgą laiką populiariausias buvo Tridento lotyniškasis ritas, kuris yra standartizuotas Vakarų rito variantas, tačiau po II Vatikano susirinkimo jį pakeitė Naujoji Tvarka (lot. Novus Ordo). Mišių tvarka nebėra griežtai reglamentuojama, todėl leidžiamos labai įvairios jos formos.
Romos popiežiaus Benedikto XVI pontifikato metu prasidėjo bandymai gražinti tradicinį lotynišką ritą ir dabar jis Katalikų Bažnyčioje vadinamas ekstraordinariu.
Tačiau šis įrašas yra, visų pirma, apie Ortodoksų Bažnyčią ir jos liturginę tradiciją.
Bizantijos rito Dieviškosios Liturgijos dalys:
- Proskomidija (atnašavimas)
- Katechumenų Liturgija
- Ištikimųjų Liturgija
Švenčiantieji:
Kunigas/vyksupas ar keli;
Diakonas/-ai;
Ministrantai (altorininkai), hypodiakonai, t.y. patarnautojai iš pasauliečių;
Choras;
Susirinkusieji žmonės.
Yra keturi pagrindiniai Bizantijos rito liturgijos variantai: šv. Jokūbo liturgija; šv. Bazilijaus Didžiojo liturgija, šv. Jono Auksaburnio liturgija, šv. Grigaliaus Didžiojo (Iš anksto pašventintųjų atnašų) liturgija. Šv. Jokūbo liturgija švenčiama iš esmės tik Jeruzalėje, kitur - labai retai, šv. Bazilijaus liturgija yra sutrumpintas ir pakoreguotas šv. Jokūbo liturgijos variantas, šv. Jono Auksaburnio liturgija yra sutrumpintas šv. Bazilijaus liturgijos variantas. Dažniausiai švenčiama yra šv. Jono Auksaburnio liturgija.
Šv. Grigaliaus Didžiojo (iš anksto pašventintųjų atnašų) liturgiją sudarė tuomet ikischizmatinės Bažnyčios popiežius Grigalius Didysis, ji švenčiama Kalėdų naktį ir Didžiojo Pasninko darbo dienomis.
Egzistuoja tam tikros vietinės tradicijos, rito šventimo skirtumai. Pavyzdžiui, šv. Atono kalno bažnyčiose yra specialios atramos poilsiui, Graikijos patriarchato bažnyčiose statomi suolai, skiriasi giedojimo tradicijos ir taip toliau.
Vakarų ritas
Pagrindinė struktūra:
(Pasiruošimas, asperges)
- Katechumenų mišios
- Ištikimųjų mišios
(Maldos po mišių)
Švenčiantieji:
Celebrantas - kunigas/vyksupas
Ministrantai (altorininkai) pasauliečiai, taip pat diakonai/subdiakonai
Choras
Susirinkusieji žmonės
Vėl po schizmos Vakarų ritas Ortodoksų Bažnyčioje pradėtas naudoti tik XIX amžiuje. Didžiausias Vakarų rito naudojimo entuziastas buvo Julius Joseph Overbeck, buvęs katalikų kunigas, metęs kunigystę ir vedęs. Iš pradžių jis perėjo į liuteronų tikėjimą, tačiau profesoriaudamas universitete ir gilindamasis į tradiciją nusivylė protestantizmu ir perėjo į ortodoksų tikėjimą. Kadangi buvo vedęs jau po kunigo įšventinimų, jis neturėjo teisės tapti dvasininku Ortodoksų Bažnyčioje, tačiau siekė pakloti teorinius pamatus Vakarų rito naudojimui.
Visa tai liudija, jog ankščiau buvom Viena Bažnyčia.
Ortodoksų Bažnyčioje šiuo metu labiausiai paplitęs Bizantijos ritas (Bizantijos apeigos), nors naudojami ir kiti ritai, tokie kaip Antiochiškasis ar tas pats Vakarų (lotyniškas) ritas. Romos Katalikų Bažnyčioje ilgą laiką populiariausias buvo Tridento lotyniškasis ritas, kuris yra standartizuotas Vakarų rito variantas, tačiau po II Vatikano susirinkimo jį pakeitė Naujoji Tvarka (lot. Novus Ordo). Mišių tvarka nebėra griežtai reglamentuojama, todėl leidžiamos labai įvairios jos formos.
Romos popiežiaus Benedikto XVI pontifikato metu prasidėjo bandymai gražinti tradicinį lotynišką ritą ir dabar jis Katalikų Bažnyčioje vadinamas ekstraordinariu.
Tačiau šis įrašas yra, visų pirma, apie Ortodoksų Bažnyčią ir jos liturginę tradiciją.
Bizantijos ritas
Bizantijos rito Dieviškosios Liturgijos dalys:
- Proskomidija (atnašavimas)
- Katechumenų Liturgija
- Ištikimųjų Liturgija
Švenčiantieji:
Kunigas/vyksupas ar keli;
Diakonas/-ai;
Ministrantai (altorininkai), hypodiakonai, t.y. patarnautojai iš pasauliečių;
Choras;
Susirinkusieji žmonės.
Dieviškoji Liturgija koinė graikų k.
(su vertimu į demotiki subtitruose)
Dokmentinis f.; Dieviškoji Liturgija Maskvos patriarchate (Baltarusijos egzarchate)
(slavų k., su komentarais rusų kalba)
Yra keturi pagrindiniai Bizantijos rito liturgijos variantai: šv. Jokūbo liturgija; šv. Bazilijaus Didžiojo liturgija, šv. Jono Auksaburnio liturgija, šv. Grigaliaus Didžiojo (Iš anksto pašventintųjų atnašų) liturgija. Šv. Jokūbo liturgija švenčiama iš esmės tik Jeruzalėje, kitur - labai retai, šv. Bazilijaus liturgija yra sutrumpintas ir pakoreguotas šv. Jokūbo liturgijos variantas, šv. Jono Auksaburnio liturgija yra sutrumpintas šv. Bazilijaus liturgijos variantas. Dažniausiai švenčiama yra šv. Jono Auksaburnio liturgija.
Šv. Grigaliaus Didžiojo (iš anksto pašventintųjų atnašų) liturgiją sudarė tuomet ikischizmatinės Bažnyčios popiežius Grigalius Didysis, ji švenčiama Kalėdų naktį ir Didžiojo Pasninko darbo dienomis.
Egzistuoja tam tikros vietinės tradicijos, rito šventimo skirtumai. Pavyzdžiui, šv. Atono kalno bažnyčiose yra specialios atramos poilsiui, Graikijos patriarchato bažnyčiose statomi suolai, skiriasi giedojimo tradicijos ir taip toliau.
Vakarų ritas
Pagrindinė struktūra:
(Pasiruošimas, asperges)
- Katechumenų mišios
- Ištikimųjų mišios
(Maldos po mišių)
Švenčiantieji:
Celebrantas - kunigas/vyksupas
Ministrantai (altorininkai) pasauliečiai, taip pat diakonai/subdiakonai
Choras
Susirinkusieji žmonės
Tridento ("ekstraordinaraus") rito mišios
(lotynų k., atliekamos Romos Katalikų Bažnyčioje)
Vakarų rito ortodoksai
Vėl po schizmos Vakarų ritas Ortodoksų Bažnyčioje pradėtas naudoti tik XIX amžiuje. Didžiausias Vakarų rito naudojimo entuziastas buvo Julius Joseph Overbeck, buvęs katalikų kunigas, metęs kunigystę ir vedęs. Iš pradžių jis perėjo į liuteronų tikėjimą, tačiau profesoriaudamas universitete ir gilindamasis į tradiciją nusivylė protestantizmu ir perėjo į ortodoksų tikėjimą. Kadangi buvo vedęs jau po kunigo įšventinimų, jis neturėjo teisės tapti dvasininku Ortodoksų Bažnyčioje, tačiau siekė pakloti teorinius pamatus Vakarų rito naudojimui.
Ilgą laiką į jo bandymus žiūrėta atsargiai, jį buvo priėmęs tiek Maskvos patriarchato sinodas, tiek Konstantinopolio patriarchas. Iš esmės laikui bėgant ritas jau buvo paruoštas, liturgija peržvelgta, tačiau nepradėta naudoti dėl praktinių priežasčių. Postūmis įvyko XIX amžiaus pabaigoje, kai prie Antiochijos patriarchato prisijungė visa eilė Senųjų Katalikų kongregacijų (katalikų, kurie nepripažino 1869 metais, I Vatikano susirinkime, paskelbtos popiežiaus neklystamumo dogmos, todėl nutraukė bendravimą su Romos Katalikų Bažnyčia). XX amžiaus 4 dešimtmetyje Vakarų rito ortodoksų šeimą papildė Prancūzijos katalikų bendruomenės, grįžusios į Eucharistinį bendravimą su Ortodoksų Bažnyčia.
Šiuo metu egzistuoja daugybė Vakarų rito liturginių variantų (Šv. Tichono, Šv. Grigaliaus Didžiojo, Angliškoji ir daugybė kitų liturgijų). Vakarų rito bendruomenė išlieka maža ir susilaukia nemažai kritikos - visų pirma todėl, kad Ortodoksų Bažnyčia neišsaugojo Vakarų rito tradicijos ir jos "įnešimas" iš išorės dažnai primena Romos Katalikų bandymus naudoti Rytų ritą, kurie dažniausiai baigiasi "suvakarietintu" rito variantu. Tačiau Vakarų rito egzistavimas Ortodoksų Bažnyčioje rodo, jog praraja tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės tradicijų nėra neperžengiama.
