Sovietinis komunizmas kaip religija (pasvarstymas)

Religija – plati sąvoka, į kuria patenka ir krikščionybė, ir Therevados budizmas, kuris nepripažįsta Dievo egzistavimo (t.y. yra ateistinė pasaulėžiūra). Tikėjimas Dievu – nėra religijos esmei priklausąs dalykas.

Remiantis religijos fenomenologijos idėjomis , ypač Rudolfo Otto apibrėžimu, galime teigti, jog religija yra 5 elementų visuma, o tie elementai yra: 

1) Tam tikra moksliškai neapibrėžiama šventenybė, kurią pažįstame tik iš to, kaip ji reiškiasi – kelia pamaldžią baimę ir drebėjimą; 

2) Ritualai; 

3) Nurodymų ir draudimų sistema; 

4) Pasaulėžiūra; 

5) Bendruomenė.

Remiantis šiais kriterijais galima teigti, jog istoriškai, marksizmas buvo įgavęs parareliginį (pseudoreliginį) pavidalą. 

TSKP suvažiavimas

Sovietinis marksizmas-leninizmas turėjo bendruomenę: ją sudarė Tarybų Sąjungos piliečiai, kuriuos vedė Tarybų Sąjungos Komunistų Partija (TSKP), bei jos lyderis – Generalinis Sekretorius. Analogiškai Romos Katalikų Bažnyčią sudaro jos nariai, kuriuos veda dvasininkija ir jos lyderis – Romos popiežius. Tik popiežius įgaliojimus gauna iš Dievo, kurio Žodis jį riboja, o Generalinis Sekretorius pats sau yra paskutinė instancija.

V. I. Leninas. „Rinktiniai raštai“. 

Alasdair MacIntyre pastebi, jog kiekviena religija turi tam tikrą Raštą (Raštų korpusą), kuris yra interpretuojamas bendruomenėje. Tarybinis marksizmas turėjo ir savo steigiamuosius „Raštus“, kuriuos ta bendruomenė aiškino: Markso, Engelso, bei Lenino veikalus, kuriuos kruopščiai cituodavo visi marksistai (ir apsimestiniai marksistai), net jei citata ir neturėjo tiesioginio ryšio su tekstu. Raštų rinkiniai buvo leidžiami tokiu būdu, jog puslapių numeracija juose stapo ir Leniną galima buvo cituoti beveik tokiu tikslumu, kaip bet kokį Senojo Testamento pranašą.

XX TSKP suvažiavimo medžiaga

Tuos veikalus interpretuoti buvo galima tik TSKP susirinkimų, išleidžiamų knygelių pavidalais, šviesoje. Palyginimui,  Šventasis Raštas ir Bažnyčios Mokytojų raštai, Romos Katalikų Bažnyčioje, yra interpretuojami Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų, Popiežiaus teiginių ex cathedra ir kt. dokumentų šviesoje. Kitaip tariant, Tarybinis marksizmas-leninizmas turėjo savo bendruomenę, su savais autoritetais, savais lyderiais, sava tradicija, sava hermeneutika.

Sovietinis komunizmas turėjo ir aiškią etinę pasaulėžiūrą, nurodymų ir draudimų sistemą. Tą itin aiškiai parodo 1961 metais (22-ojo TSKP suvažiavimo metu) išleistas „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, kuriame netgi užslėptu pavidalu pasirodo citatos iš Šventojo Rašto (pvz. „kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3,10)). TSRS marksizmo-leninizmo vadovėliai skelbė, jog marksizmas yra ir dorovinė bei auklėjimo sistema.

Santuokų rūmai

Netruko TSRS atsirasti ir specifiniai ritualai. Bažnytinė santuoka (iki tol – vienintelė šiose šalyse egzistavusi santuokos forma) buvo pakeista naujai sukurta tarybinių piliečių jungtuvių ceremonija vitražais išpuoštuose „Santuokų rūmuose“ („Zagse“), sudaužiant šampano stiklines prie nežinomo kario paminklo. Tarybų Sąjunga siūlė ir savo alternatyvas laidotuvių ceremonijai, vietoje krikšto liudijimų žmonės Zagse gaudavo gimimo liudijimus, vietoje pirmosios Komunijos ar pirmosios išpažinties – stojimas į spaliukus, pionierius. Religinės šventes pakeitė „darbininkų“ šventės – gegužės pirmoji, Naujieji Metai ir kitos šventės, su savo specialiais papročiais (eisenomis, Genseko sveikinimu ir kt.).

Šventenybės baimę ir drebėjimą kėlė Lenino paminklai, patosiški tarybiniai maršai bei himnai. Josifo Stalino laidotuvių kadrai primena popiežiaus mirtį, o oficialiojoje žiniasklaidoje Stalinas buvo apibūdinamas kaip „Tėvas“, „Globėjas“ ir kt. Kaip marksizmas pavirto šia pseudoreligija – įdomus klausimas, tačiau tai tėra tam tikra marksizmo, kaip istorinio fenomeno, išraiškos forma, bet ji neapima marksizmo visumos.

Stalino laidotuvės Lenino ir Stalino mauzoliejuje

V. Lenino mumija

Pasak paties K. Marxo nuomonės, išdėstytos darbe „Hegelio teisės filosofijos kritikai“, religija yra susvetimėjimo produktas. Paprastai kalbant, išnaudojamo žmogaus dvasinė padėtis sutrinka ir jis ieško išsigelbėjimo anapusybėje. Minėtame veikale religija pasmerkiama kaip „opiumas liaudžiai“, nes gali būti panaudota kaip masių apraminimo ir esamos padėties pateisinimo priemonė. Ar ne šitaip suvokęs religiją Stalinas pagalvojo - tiek to, tegul ramiau gyvena ir sukūrė šią parodiją?