Liuciferio vardo reikšmė

Pirmųjų žmonių nuopuolis

Liuciferis - lotyniškas hebrajiško žodžio heylel vertimas, lietuviškai reiškiantis „Šviesnešys“.   Jis sudarytas iš šaknų lux (šviesa) ir fero (nešti). Septuagintoje jį atitinka žodis Heosphoros, graikų kalboje dar yra įvardijimas Phosphoros (gr. phos - šviesa + foro - nešti). Šis žodis taip pat reiškia „aušrinę“ žvaigždę, t.y. Veneros planetą (taigi, pavadinimas susijęs ir su simbolizuojančiu astronominiu kūnu). Ilgainiui Vakarų krikščionybėje „Liuciferis“ imtas naudoti kaip piktojo vardas.

Įvardijimą „Šviesnešys“ šis angelas gavo todėl, kad buvo kilnus Dievo kūrinys (Ez 28). Dievas jį sukūrė aukščiausiu iš angelų, prakilniausią, gražiausią. Tačiau Liuciferis puolė:

„Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas? Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje.'“ (Iz 14,12)

Tai, kad Liuciferis buvo sukurtas kaip angelas reiškia, jog tai yra bekūnė, t.y. nematoma būtybė (visi Liuciferio „piešiniai“ yra klaidinantis dalykas, nes sudaro vaizdą, esą šėtonas turi kūną). Angelai neturi kūno; tai yra tam tikros valios, tam tikros bekūnės sąmonės.

„Angelas, nors ir nėra tam tikroje vietoje tokiu būdu, kaip kūnas, tačiau apibūdinamas kaip būtybė turinti vietą, nes jis būna kaip sąmonė ir veikia pagal savo prigimtį, ir nėra kitur bet yra apribotas savo veikimų. Nes neįmanoma veikti tuo pačiu metu skirtingose vietose. Tik Dievas gali veikti visur tuo pačiu metu.“ (Šv. Jonas Damaskietis, „Griežtas tikrojo tikėjimo išdėstymas“)

Vienos angelų tipo būtybės vadinamos angelais (gr. angelos - pranešėjas), kitos - demonais (gr. demon - jėga). Jos skirstomos pagal tai, ar atstovauja Dievo valią, ar ne. Skirtingai nei žmonės, angelų tipo būtybės neturi galimybės atgailauti - kiekvienas jų pasirinkimas tampa pasirinkimu visiems laikams. Jie sukurti tik kaip pagalbinės būtybės, o kūrinijos tikslas - žmogus.

Būdamas prakilniausiu, tikru šviesos angelu, Liuciferis sukilo prieš Dievo valią ir taip į pasaulį atėjo nuodėmė:

„per Liuciferio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria.“ (Išm 2,24) 

Pasirinkęs priešinimąsi Dievui, Liuciferis gundė žmogų, kad šis tarnautų ne Dievui, o jam. Įdomu tai, jog romantizmo epochos literatūroje Liuciferis imtas gretinti su Prometėju, senovės graikų religijos dievu, pagal mitą, slapta atnešusio ugnį žmonėms ir už tai nubaustą kitų dievų amžinoms kančioms. Taip Vakarų Europos literatūroje Liuciferis įgija romantinį, lyrinį atspalvį, kuriam „ne viskas taip jau blogai“.

Šventųjų Tėvų raštuose, Liuciferis - pavyzdys, kaip puikybė gali žmogų „tarsi žaibą nublokšti nuo aukštumų į žemę“, t.y. sunaikinti viso jo gyvenimo triūso vaisius. 

-------------

Taip pat skaitykite:

Angelai ir demonai http://www.ortodoksas.lt/2012/11/angelai-ir-demonai.html 
Dvasinių reiškinių mokslinis aiškinimas http://www.ortodoksas.lt/2014/01/dvasiniu-reiskiniu-mokslinis-aiskinimas.html