2012 m. lapkričio 5 d., pirmadienis

Angelai ir demonai


„Regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore.„Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS!Visa žemė pilna jo šlovės!“ –šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla prisipildė dūmų“ - (Iz 6, 1-4)
Krikščioniškas tikėjimas be tikėjimo Dievu įtraukia tikėjimą žemesnėmis dvasinėmis būtybėmis - angelais ir demonais. Tai - bekūnės būtybės, turinčios valią. Būtybės, kurių valia sutampa su Dievo valia, vadinamos angelais (gr. angelos - pranešėjas, hebr. malach - jėga), būtybės, kurių valia nesutampa su Dievo, - demonais (gr. demon, daimon - jėga, dvasia ar net dievas).

Fiodoras Dostojevskis yra pateikęs taiklią alegoriją, esą „angelų ir demonų kovos arena yra širdis“. Derėtų suprasti šių būtybių bekūniškumą, jų pasireiškimą mums, visų pirma, per mūsų sąmonę. Analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas kabėdamas apie angelus yra pasakęs, jog mūsų sielos mokslai yra pažengę ne ką daugiau, nei gamtos mokslai XIII amžiuje. Angelas, jo nuomone, - tai yra kažkas itin naujo, iškylančio netikėtai iš pasąmonės gelmių į sąmonę. 


Angelai ir demonai, priešingai populiariam įsitikinimui, nėra vien krikščionių religijos dalis. Buvo žinomi ir visiems pagonims. Graikų mitologijoje svarbų vaidmenį užėmė tokie demonai, kaip Dionisas (Bakchas) ar Lamia, lietuvių mitologijoje žinoma kaip Laima. Dionisas, pavyzdžiui, buvo apibūdinamas kaip nemirtinga jėga (gr. ambrote daimon) siejamas su gamtos gaivalu. Atitinkamai jo garbiai rengtos dionisijos, apeigos, lydimos masinių ištvirkavimų, dar žinomos orgijų pavadinimu. 



Kiti demonai taip pat sieti su konkrečiais potyriais ir turėjo atitinkamus ritualus. Apolono, tiesiasakio ir visažinio dievo garbintojai, niekino kūną ir siekė iš jo išsivaduoti, idant visa regėtų kaip Apolonas. Demonų sudievinimas iš esmės yra politeizmo pagrindas.

Žydams buvo apreikšta, jog yra tik vienas Dievas, o demonai ir angelai yra žemesnės būtybės.



Pradžios knygoje matome pasakojimą apie dviejų dangų ir dviejų žemių sukūrimą. Tie sukūrimai vyksta skirtingomis kūrimo dienomis, be to, įvardijami tais pačiais hebrajiškais žodžiais:
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų (haš-šamayim) ir žemę (ha-ares). [...] Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.[...] Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis,buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą Dangumi (šamayim). Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena. Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko. Dievas pavadino sausumą Žeme (eres)“ - (Pr 1, 1-10)
Dėl to, kad žodžiai identiški (skiriasi tik linksniai) ir jie pavartoti kartu viename pasakoje kelissyk abejonės nelieka, jog tekste tai padaryta tyčia ir tapatūs žodžiai žymi skirtingas sampratas. Pirmąsyk paminėtas dangus yra kas kita, negu antrąsyk paminėtas dangus. Daugelio komentatorių nuomone, pirmąją dieną sukurti dangus ir žemė yra dvasinis ir šiapusinis pasauliai. Dvasinis pasaulis yra nematomas, tačiau juntamas. Iš pradžių sukurti angelai, o tie angelai, kurie savo valia nepakluso Dievui, tapo demonais.

Aukščiausias jų - Liuciferis (lot. lux - šviesa, fero - nešu, Lucifer - nešantis šviesą, gr. Heosforos). Gražiausias angelas, kuris nesitenkina savo vieta pasaulyje ir siekia tapti tokiu, kaip Dievas, kitaip tariant, tai yra puikybės demonas. Dėl savo puikybės jis pavydi žmogui dėl jam skirtos vietos kūrinijoje ir sugundo jį padaryti pirmapradę nuodėmę. Jis siūlė pirmiesiems žmonėms valgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius (kas prieštaravo Dievo valiai) žodžiais: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 4-5). 

Dėl to, kad suteikė žmonėms žinojimą apie gėrį ir blogį, Liuciferis ir įgijo šviesos nešėjo vardą. Ko gero, geriausiai graikų mitologijoje jį atitinka Prometėjas, kuris atneša žmonėms uždraustą žinojimą. Dėl pirmapradės nuodėmės sąryšio su šiuo demono aspektu, romantinėje epochoje Liuciferis dažnai pradėtas vaizduoti kaip žmonijos išvaduotuojas, kankinys.

Tiek pagonys, tiek įvairių konfesijų krikščionys, kaip minėjau, siejo demonus su tam tikromis savybėmis, krikščionys juos siejo su ydomis. Ortodoksai tiki, jog demonų yra labai daug, jų savybės persipina, todėl formali klasifikacija yra beprasmė. 

Įvairūs satanistiniai ir maginiai kultai siūlo įvairias priemonės, užkeikimus ir t.t... kurie prišaukia demonus. Kai kurie ezoterikai netgi išskiria paros laikus, kuriais lengviausia iškviesti tam tikrus demonus. Nemažai krikščionių teologų mano, jog įvairios nekromantinės ir panašios praktikos iš tiesų taip pat tėra demonų prišaukimo forma. Ju metu demonai apsimeta esantys mirusiais žmonėmis.

Tačiau čia turbūt derėtų plačiau pakabėti apie angelų ir demonų raiškos formas. Kaip bekūnė būtybė, demonas ar angelas yra juntamas visų pirma kaip jėga. Tačiau ši jėga gali priimti ir tam tikrą pavidalą: arba pasirodyti žmogui kaip tik jam matantis regėjimas, arba įsikūnyti į kitą žmogų ir bendrauti su rūpinčiuoju per kitą žmogų.

Puikiausias pavyzdys suvokimui, kaip veikia angelai, yra Izaoko aukojimo istorija (Pr 22). Išbandydamas Abraomo tikėjimą, Dievas liepė jam paimti savo mylimą sūnų Izaoką ir paaukoti. Kuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų, angelas sušuko jam: „Abraomai! Abraomai! Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“.

Abraomas aukoja Izaoką
Skaitant vien šią istoriją, sunku pasakyti, ar Abraomas išvydo angelą kaip sparnuotą būtybę. Išvysti angelą kaip sparnuotą būtybę įmanoma, nors jis pats yra bekūnis, jis gali rodytis kaip toks, pavyzdžiui, sapne, arba asmeniniame regėjime. Tačiau tai tėra tam tikras angelo įsipavidalinimas, nederėtų jo įsivaizduoti kaip kažkokio biologinio padaro, turinčio žmogaus kūną ir paukščio sparnus.

Būtent su šiuo sunkumu susidurta ypač Vakaruose dėl ikonografijos sunkumų. Juk nepaisant to, matė angelą Abraomas ar ne, aiškiausiai idėjiškai šį pasakojamą atvaizduoja sparnuoto angelo, laikančio Abraomą už rankos, vaizdinys: kaip kitaip atvaizduoti nematomą (vidinę) jėgą?  Iš šio pavyzdžio matome, jog greičiausiai ir Dievas mums suteikė galimybę regėti angelus tam tikruose pavidaluose ikonų principu, t.y. tam, kad mes geriau suvoktume jų esmę.

Mes išmokstame ignoruoti vidines jėgas, tačiau kiekvienas, prieš poelgį pažvelgęs į savo vidų, išvys ten besikaunančią tamsą ir šviesą. Beje, kiekvienas krikščionis krikšto metu gauna angelą sargą. Tai yra pirminė jėga, savo pranešimais sergintį jį nuo demonų.

Angelai mums taip pat gali padėti geriau pažinti Dievą. Kaip pranešėjai, jie, savo buvimu, taip pat gali apreikšti tiesas apie Dievą. Vienas žymiausių tokių atvejų yra kai trys angelai savo pavidalu atskleidžia Abraomui Dievo vienesmės Trejybės slėpinį: „VIEŠPATS pasirodė jam prie Mamrės ąžuolų, sėdinčiam pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos. Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus“ (Pr 18, 1-2). Šie trys vyrai Abraomo pakviesti prisėda pailsėti po medžiu.

Senojo Testamento Švč. Trejybė. Andrejus Rubliovas.
Šioje nuostabioje ikonoje regime tris angelus, su ypatingu ramumu (apatheia) vienas kitą kontempliuojančius. Dešinieji du romiai kreipia žvilgsnius į kairįjį, tarsi kairiojo lauktų kažkokia dalia. Visi trys asmenys sudaro vieną figūrą, susijungiančią per centre stovinčią taurę. Paaiškėja, kas yra Elohim (hebr. El - dievas, Elohim, tiesiogiai - dievai, tačiau taip ST vadinamas Dievas), t.y. paaiškėja, kaip vienas gali būti daug ir kaip daug yra vienas. Perduodami žinias apie Dievą angelai kreipia mūsų žvilgsnį į jį ir įgalina Senojo Testmaneto patriarchus įžengti į Sandorą - įtikėti Dievą. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą