7 žingsniai, kaip tapti krikščioniu ortodoksu
1. Kasdienė malda
Gyventi krikščioniškai neįmanoma nebendraujant su Jėzumi. Malda - tai pokalbis su Dievu, tai yra bet kokio augimo tikėjime pagrindas. Jei žmogus nebendrauja su Dievu, ilgainiui jo tikėjimas patiria išbandymus, tai tarsi kaip atsiskirti ilgam nuo mylimo žmogaus. Todėl vienas pirmųjų žingsnių - pratintis prie kasdienės maldos.
Ortodokso kasdienės maldos pagrindu turėtų būti ryto ir vakaro maldos, pateiktos Maldyne. Ten surinktos žymių šventųjų maldos, kurių dėka mokomės ko ir kaip prašyti Dievo. Be to, meldžiantis kasdien po 15-20 minučių būtų sunku nuolat sugalvoti savo maldos žodžius, dažniausiai tai bandę žmonės žino, kad galop gimsta savo nuosavas „maldynas“. Tačiau savais žodžiais pabendrauti su Dievu irgi yra labai svarbu, Maldynas yra maldos mokykla, bet ne viršūnė.
Ortodokso kasdienės maldos pagrindu turėtų būti ryto ir vakaro maldos, pateiktos Maldyne. Ten surinktos žymių šventųjų maldos, kurių dėka mokomės ko ir kaip prašyti Dievo. Be to, meldžiantis kasdien po 15-20 minučių būtų sunku nuolat sugalvoti savo maldos žodžius, dažniausiai tai bandę žmonės žino, kad galop gimsta savo nuosavas „maldynas“. Tačiau savais žodžiais pabendrauti su Dievu irgi yra labai svarbu, Maldynas yra maldos mokykla, bet ne viršūnė.
Paprastai ortodoksai nusistato tam tikrą reguliarų maldos laiką, nes taip lengviau išlaikyti maldos reguliarumą ir išskiria maldai vietą. Pavyzdžiui, namuose pasikabina ikonas, aliejinę lempelę. Tokia vieta liaudiškai vadinama „gražiuoju kampeliu“ arba „altorėliu“, ji padeda mintimis atsiskirti nuo kasdienybės, susikaupti maldai. Kampelis paprastai įrengiamas į Rytų pusę (tokia senovinė krikščionių maldos kryptis, iš ten ateina šviesa), bet jeigu rytinė siena tam nepatogi, tinka bet kuri kita pusė. Lygiai taip pat jeigu tokio kampelio neturime, galima melstis nors ir be jokių ikonų į Rytus, o jeigu tai dėl praktinių priežasčių nepatogu - į bet kurią pusę, nes Dievas yra visur.
Rytų slavų - rusų, ukrainiečių, baltarusių - kraštuose egzistuoja pamaldi tradicija rytais pasitepti kvapniuoju aliejumi, po rytinių maldų išgerti stiklinę šventinto vandens ir suvalgyti prosforos (duonos kepinio, pašventinto liturgijoje) gabaliuką, maldos vietoje deginti smilkalus, todėl visų tų dalykų galima įsigyti cerkvėje. Visa tai - antraeiliai dalykai, skirti ugdyti mūsų pamaldumą, svarbiausia yra mūsų malda. Jeigu šie išoriniai simboliai padeda mums maldingai nusiteikti, tai yra gerai.
Rytų slavų - rusų, ukrainiečių, baltarusių - kraštuose egzistuoja pamaldi tradicija rytais pasitepti kvapniuoju aliejumi, po rytinių maldų išgerti stiklinę šventinto vandens ir suvalgyti prosforos (duonos kepinio, pašventinto liturgijoje) gabaliuką, maldos vietoje deginti smilkalus, todėl visų tų dalykų galima įsigyti cerkvėje. Visa tai - antraeiliai dalykai, skirti ugdyti mūsų pamaldumą, svarbiausia yra mūsų malda. Jeigu šie išoriniai simboliai padeda mums maldingai nusiteikti, tai yra gerai.
Vakaro maldų metu patartina apmąstyti ir išpažinti prieš Dievą tos dienos nuodėmes bei džiugiai padėkoti už viską, kas buvo gero.
2. Bažnyčios lankymas, bendrystė su Bažnyčia
Agapė. Katakombos freska |
Tačiau priimti Eucharistiją galime tik tyra širdimi, todėl jei turime slegiančių nuodėmių, dalyvaujame išpažinties sakramente, kuriame Dievas atleidžia besigailintiems nuodėmes. Savo ruožtu tam, kad iš tiesų gailėtumėmės, privalome apmąstyti savo gyvenimą, o padaryti padeda meldimasis (dalyvavimas vakarinėse, rytinėse ir kt. pamaldose, kuriose nebūna Eucharistijos), tai pat pasninkavimas. Maldynuose galima rasti specialių maldų, kurios padeda viduje pasiruošti Eucharistijos priėmimui ar išpažinčiai. Mūsų išpažinčių klausantis kunigas - nuodėmklausys, dvasios tėvas - mums padeda eiti dvasinio gyvenimo keliu.
Bažnyčią svarbiausia lankyti sekmadieniais ir per didžiąsias šventes.
Kai meldžiamės, ypač tik dar mokydamiesi melstis, paprastai daugiau kalbame Dievui, negu Dievas -mums. Todėl svarbu rasti laiko skaityti Dievo Žodį - Šventąjį Raštą, jį apmąstyti, kad išgirstume, ką Dievas kalba mums. Tai galima daryti kasdien po ryto arba vakaro maldos.
Ortodoksų Bažnyčioje ypatingai gerbiami Bažnyčios Tėvai, kurių skaitymas gali padėti suprasti Šventąjį Raštą, dvasinio gyvenimo dėsnius. Šventųjų gyvenimo aprašymai gali įkvėpti dvasiniams žygiams.
Bažnyčią svarbiausia lankyti sekmadieniais ir per didžiąsias šventes.
3. Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų skaitymas
Kai meldžiamės, ypač tik dar mokydamiesi melstis, paprastai daugiau kalbame Dievui, negu Dievas -mums. Todėl svarbu rasti laiko skaityti Dievo Žodį - Šventąjį Raštą, jį apmąstyti, kad išgirstume, ką Dievas kalba mums. Tai galima daryti kasdien po ryto arba vakaro maldos.
Ortodoksų Bažnyčioje ypatingai gerbiami Bažnyčios Tėvai, kurių skaitymas gali padėti suprasti Šventąjį Raštą, dvasinio gyvenimo dėsnius. Šventųjų gyvenimo aprašymai gali įkvėpti dvasiniams žygiams.
4. Pasninkas
Pasninkas - tai susimąstymo ir atgailos metas. Pasninko metu nevartojamas maistas, kuris migdo, kelia aistras, kitaip mus apsunkina. Tai ugdo valią bei budrumą. Įprastai ortodoksai pasninkauja kiekvieną trečiadienį ir penktadienį, taip pat yra keturi ilgesni pasninkai (Gavėnia, šv. Petro ir Povilo, Dievo Motinos užmigimo, Adventas). Jų laikymasis dvasiškai mus ugdo.
Sekdami Bažnyčios kalendorių, pažįstame tam tikrą jos gyvenimo ritmą, kuriame yra ir laikas džiaugti bei švęsti (šventės), ir susimąstyti (pasninkai). Tiesa, Gavėnia dažnai vadinama „sielos pavasariu“, nes pasninko teikiamas dvasinis atsinaujinimas taip pat būna didelio džiaugsmo šaltiniu. Ir pasninkauti, ir švęsti, ir dirbti, ir ilsėtis reikia išmokti.
5. Atidumas sau.
Kiekvienas žmogus, paveiktas nuodėmės, turi daugybę geidulingų potraukių, aistrų. Dvasinį gyvenimą pradėjęs žmogus greitai pajunta, jog aistros tarsi jį pavergia ir pats nori iš jų išsilaisvinti. Vienas ortodoksų dvasinio gyvenimo tikslų yra vadinamas „beaistriškumu“, turint omeny laisvę nuo nuodėmingų geidulių. Beaistriškumas nereiškia, kad žmogus nebejaučia aistrų. Tai reiškia, jog jis nėra jų kontroliuojamas ir yra laisvas jų atžvilgiu.
Kelias į laisvę nuo aistrų prasideda nuo savistabos. Ar aš gerai elgiuosi su savo artimu? Ar niekam nepavydžiu? Giliausias savistabos lygis - savo minčių, įgeidžių pastebėjimas, apie ką šventasis Hesichijas rašo:
6. Gailestingumo darbai kitiems.
Krikščionybė kviečia atsisakyti egoizmo ir atrasti džiaugsmą pagalboje kitiems. Krikščionybė moko, jog Dievas yra meilė. Krikščioniška meilė yra besąlygiška meilė kitam. Dievas myli visus žmonės, nors nėra nei vieno, verto jo meilės.
Kelias į laisvę nuo aistrų prasideda nuo savistabos. Ar aš gerai elgiuosi su savo artimu? Ar niekam nepavydžiu? Giliausias savistabos lygis - savo minčių, įgeidžių pastebėjimas, apie ką šventasis Hesichijas rašo:
„Atidumas yra pastovus minčių taisymas ir sulaikymas savo širdies prieangyje... Jei mes esame tame sąmoningi, tai įgyjame daug žinojimo apie dvasios sveikatingumą“Nuodėmė prasideda nuo minties. Kai pradedame pastebėti gimstant savo geidulius, tai pasidaro lengviau juos sustabdyti arba nusidėjus pasitaisyti, atgailauti.
6. Gailestingumo darbai kitiems.
„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 24)
Žmogus, kuris tapo Dievo paveikslu, myli viską, kaip ir Dievas. Meilė krikščioniui yra didžiausias džiaugsmas.
Katekizmas, remdamasis palyginimu apie Paskutinįjį teismą, įvardija tokius gailestingumo darbus kūnui bei sielai:
Kūnui:
1. Išalkusį pavalgydinti.
2. Ištroškusį pagirdyti.
3. Nuogą aprengti (arba vargšą – dėl nepritekliaus stokojantį drabužių)
4. Kalinį (sulaikytąjį) aplankyti.
5. Ligonį aplankyti, patarnauti jam, padėti pasveikti arba krikščioniškai paruošti mirčiai.
6. Keleivį priglausti, suteikti jam galimybę pailsėti.
7. Mirusį palaidoti (mirusį skurde, neturte).
Sielai:
1.Pamokymu sugrąžinti „nusidėjėlį iš jo klystkelio“ (Jok 5,20).
2. Nemokantį pamokyti tiesos ir gėrio.
3. Artimam laiku patarti, jei jis nežino ką daryti ar nemato jam kylančios grėsmės.
4. Už jį melstis.
5. Nuliūdusį paguosti.
6. Neatlyginti piktu už pikta.
7. Įžeidimus nuoširdžiai atleisti.
Katekizmas, remdamasis palyginimu apie Paskutinįjį teismą, įvardija tokius gailestingumo darbus kūnui bei sielai:
Kūnui:
1. Išalkusį pavalgydinti.
2. Ištroškusį pagirdyti.
3. Nuogą aprengti (arba vargšą – dėl nepritekliaus stokojantį drabužių)
4. Kalinį (sulaikytąjį) aplankyti.
5. Ligonį aplankyti, patarnauti jam, padėti pasveikti arba krikščioniškai paruošti mirčiai.
6. Keleivį priglausti, suteikti jam galimybę pailsėti.
7. Mirusį palaidoti (mirusį skurde, neturte).
Sielai:
1.Pamokymu sugrąžinti „nusidėjėlį iš jo klystkelio“ (Jok 5,20).
2. Nemokantį pamokyti tiesos ir gėrio.
3. Artimam laiku patarti, jei jis nežino ką daryti ar nemato jam kylančios grėsmės.
4. Už jį melstis.
5. Nuliūdusį paguosti.
6. Neatlyginti piktu už pikta.
7. Įžeidimus nuoširdžiai atleisti.
7. Nuolankumas.
Viskas turi būti atliekama nuolankiai. Galimybė mylėti yra Dievo dovana, be Jo pagalbos žmogus negali padaryti nieko. Žmogus neturi savęs laikyti geresniu už visus kitus, o tobulėti geriausiai padeda žvilgsnis iš šono, kurį gali suteikti nuodėmklausys.