Dvasinių reiškinių mokslinis aiškinimas

„Apie ką negalima kalbėti apie tai reikia tylėti“ - L. Wittgenstein, „Tractatus Logico-Philosophicus“
Religinis patyrimas - tai yra mokslinis terminas, apibūdinantis patyrimą, įgyjamą praktikuojant religiją. Nereikia maišyti religinio patyrimo su mistiniu patyrimu - mistika tai yra labai asmeniškas dalykas, sunkiai perduodamas kitiems. Didžioji dalis religinio patyrimo, kaip pastebi D. Tracy, yra bendražmogiška (angl. common human experience). Šio patyrimo mokslinis tyrimas aiškina, kaip jis yra išgyvenimas, ir nors mokslas visiškai negali pasakyti, ar šio patyrimo šaltiniai yra tie, apie kuriuos kalba religija, bet jis gali pasakyti, kad pats patyrimas yra nesuvaidintas. Šiame įraše rašysiu tiek apie bendražmogišką, tiek apie mistinį patyrimą.

MALDA



Vienas įdomiausiu atliekamų maldos fenomeno mokslinių tyrimų yra Andy Newbergo eksperimentai bei duomenų analizė. Per metų metus šis mokslininkas kvietėsi į laboratoriją daugybę įvairių religijų atstovų - budistų, protestantų ir kt. ir tyrė jų smegenis dviem aspektais. Viena vertus, jis tyrė smegenų veiklą religinių praktikų ir patirčių metu. Antra, jis tyrė smegenų pokyčius ilgalaikių religinių praktikų pasekoje. 

Pasak A. Newbergo, meldžiantis krikščionims aktyvuojasi priekinėje dalyje esanti smegenų sritis. Smegenys veikia lygiai taip pat, kaip ir kalbant su paprastu žmogumi. Kitaip tariant, krikščionio smegenys „nejaučia“ skirtumo tarp pokalbio su žmogaus asmeniu ir su Dievo asmeniu. Kalbėtis su žmogumi ir kalbėtis su Dievu smegenims yra vienas ir tas pats. 

Budistų meditacijų atveju smegenų susilpnėdavo smegenų centrai, atsakingi už savęs suvokimą ir suaktyvėdavo atsakingi už susikaupimą. Taip yra todėl, kad budistai aukščiausiąjį pradą patiria kaip abstraktų viską (arba nieką). Taigi, smegenys demonstravo, kad jie tikrai patiria tai, ką sako.

Daug įdomiau yra tai, jog, pasak mokslininko, ateistui Dievas yra neįmanomas įsivaizduoti. Tyrimai atlikti su ateistais, kai jų buvo prašoma tyliai pamedituoti, įsivaizduoti Dievą ar panašiai nedavė jokių rezultatų - jų smegenų veikla visiškai nepriminė religinio patyrimo.

Ilgalaikių smegenų tyrimų rezultatai buvo tokie, kokių galima buvo tikėtis. A. Newbergas teigia, jog mūsų smegenų neuronai kuria tokiu ryšius, kokie yra dažniausiai naudojami, t.y. smegenys „prisitaiko“ prie to, kaip mes jas kasdien naudojame (jei kasdien tik spoksome į televizorių, tai jos prisitaiko šiai užduočiai). Praktikuojančiojo kasdienę krikščionišką maldą žmogaus smegenys demonstruoja išvystytas smegenų sritis, skirtas bendravimui su asmeniu.

Mokslininkas Craig Aaen-Stockdale kėlė abejones, ar tam tikrai svarbi priekinėje dalyje esanti smegenų sritis, tačiau nesuabejojo pačiu principu, kad maldoje smegenys veikia taip, tarsi būtų bendraujama su asmeniu. 

ANGELAI IR DEMONAI


Yra psichoterapijoje žinomas toks reiškinys kaip „psichosomatiniai reiškiniai“, t.y. sąmonės reiškiniai, kurie veikia kūną. Nuo su tuo susijusių ligų gydymo prasidėjo visa psichoterapijos disciplina. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų aprašytų tokių atvejų buvo kai vienos moters ranka buvo realiai paralyžuota, tačiau ją išgydyti pavyko be jokių vaistų, nes paralyžiaus pirminės priežastys glūdėjo psichologinėse traumose. Mūsų kūnas yra labai susijęs su mūsų psichika ir tiek kūnas veikia psichika, tiek psichika - kūną.

Psichologiniai, neurofiziologiniai (smegenų veiklos) tyrimai negali nei paneigti, nei teigti šių reiškinių antgamtinės kilmės, jie tik konstatuoja pačių reiškinių buvimą. Dalykas tas, kad pagal krikščionišką ir daugelio kitų religijų įsivaizdavimą, angelai/demonai yra tam tikros nematomos jėgos (reiškia, neturinčios kūno, tia ne tie pūkuoti angeliukai iš parduotuvės). Žmogus juos patiria kaip tam tikrus psichologinius reiškinius, kurie jo atžvilgiu yra išoriški (objektyvūs), t.y. jis negali jų kontroliuoti. Žmogus jaučia tam tikrą jėgą, kuri jį stumia tam ar kitam, ta jėga gali virsti vizija (tam tikru regėjimu ar balsu) ir kt. Kad žmogus tikrai tuos dalykus patiria, galima stebėti moksliškai, tai atsispindi smegenų veikloje (kai žmogus sakykime mato angelo sukeltą viziją, aktyvuojasi atitinkamos smegenų dalys, kurios atsakingos už regėjimą). Ar jis mato tą viziją todėl, kad kažkokia išorinė jėga veikia, ar todėl, kad jam protas pasimaišė - tas negali būti atsakyta.

Prielaidos, jog egzistuoja psichosomatiniai reiškiniai ir prielaidos, jog angelai/demonai žmogui reiškiasi kaip visų pirma objektyvios psichinės jėgos, užtenka, kad tos jėgos galėtų veikti jo kūną, t.y. atverti žaizdas, palikti mėlynes, gydyti žaizdas ir taip toliau.

STIGMOS IR ŽAIZDOS


Romos katalikų šventasis Pijus su stigmomis

Stigmos (gr. stigma - ženklas) yra Romos katalikų kultūrose išplitęs reiškinys, tačiau išoriškai panašus reiškinys sutinkamas ir islame, ir Azijos tikėjimuose, kur mistikams atsiveria kūniškos (gr. somatinės) priežasties neturinčios žaizdos.  Stigmos, sumušimai ir visa kita yra realiai moksliškai stebimi reiškiniai, tik jau tikėjimo klausimas yra, koks jų šaltinis - ar vidinis (savo sąmonės veikla) ar išorinis (kitų jėgų veikla). 

Stigmos ir panašūs reiškiniai gali būti psichologiškai paaiškinti, pastovus dėmesingas įsivaizdavimas, kad tau pvz. yra žaizda delne ir tau ją skauda, gali privesti prie žaizdos atsivėrimo, taip pat yra su daugeliu kitų kūniškų reiškinių. 

Stigmų fenomenas Romos Katalikų Bažnyčioje pasirodė po schizmos. Pranciškus Asyžietis, katalikų šventasis, gyvenęs XIII amžiuje, yra pirmasis žmogus krikščionybės istorijoje, pas kurį atsirado stigmos (penkios žaizdos - abejose rankose, kojose ir šone, kaip pas Kristų). Jo dvasingumo esmė buvo compassio (bendra kančia) ir imitatio Christi (Kristaus imitavimas, tame tarpe įsivaizdavimas, kad kenti kaip Kristus ir pan). Jis įkūrė pranciškonų vienuolių ordiną, kuris praktikavo neturtą (Ordo Fratrum Minorum). Vienas iš pastarojo amžiaus stigmatikų, tėvas Pijus gyveno XX amžiuje, yra jo nuotraukos ir t.t.. kaip jis su stigmom atrodė ir jis buvo pranciškonų dvasingumo sekėjas, priklausė kontempliatyviam (susimąstymą, meditaciją praktikuojančiam) kapučinų ordinui (Ordo Fratrum Minorum Capuccinorum). Tai iš principo tokia kontempliatyvi pranciškonų atšaka.

Ortodoksams galima būtų paaiškinti, jog katalikybė neturi vieningos dvasinės tradicijos, katalikybėje yra daug vienuolių ordinų, kongregacijų ir kiekvienas ordinas turi savo dvasinę tradiciją, t.y. ypatingas dvasines praktikas. Taip pat skirtingi dalykai yra dvasinio gyvenimo centre.  Pranciškaus ir renesansinio dvasingumo centre yra ne gailestingumas (miserecordia), o bendra kančia, at-jauta (compassio, nuo passio - aistra, kančią, ir priešdelis com- bendra). Pranciškus ir kt. nori pvz. patirti tokią pačią kančią, kokią patiria skurdžiai, kentėti kartu, ir todėl jis meldžiasi, kad „patirtų tokią meilę, kokią patiria Kristus, ir patirtų tokią kančią, kokią patyrė Kristus“.

Ortodoksams, skaitant tokius aprašymus, dažniausiai kyla klausimas: kam tą kančią patirti? Kokią tai turi prasmę? Kurių galų iš viso? Musė užsimanė patirti, ką patyrė dramblys, kaip sako toks teologas Aleksejus Osipovas. Ypač didelį įtarimą kelia tai, kad per 1000 Bažnyčios gyvenimo metų toks reiškinys apskritai krikščionybėje neegzistavo, reiškia, kyla įtarimas, kad jis yra ne-Tradicinis. Tačiau jį galima suprasti, jei laikytumėmės kataliko prof. Česlovo Kavaliausko pozicijos:
„Pats stigmų atsiradimas neturi būti laikomas stebuklu, nes panašūs reiškiniai pasitaiko parapsichologinių reiškinių sferoje ir neretai yra natūraliai paaiškinami (pvz., nepaprastai intensyvūs Jėzaus kančios apmąstymai, autosugestija). Tačiau tais atvejais, kai tokios žaizdos reiškia ypatinga meilę Nukryžiuotajam, [...] jos vertos pagarbos ir religinio branginimo, kad nevirstų pigia sensacija.“ - Č. Kavaliauskas, „Trumpas teologijos žodynas“
Įsivaizduokime, kad pvz. mylimas ir artimas žmogus sunkiai serga, argi natūraliai pradėjus pergyventi neatsirastų pagunda įsivaizduoti, ką kenčia tas žmogus? O toks reiškinys, kai artimas žmogus įsivaizduoja, ką išgyvena sergantysis ir dėl to ima jausti skausmą, yra ne toks ir retas. Tokių žmonių, kaip pvz. t. Pijus atveju, jis, ko gero, kasdien žiūrėdavo į kryžių ir galvodavo, kaip tada skaudėjo Kristui.

Na, skausmas dažniausiai yra gyvenimo dalis ir šitas dvasingumas teigia prisiimąs tą gyvenimo dalį. Kapučinai praktikuoja Pranciškaus Asyžiečio dvasingumą, o Pranciškui aukščiausias idealas buvo bendras kentėjimas, pvz. matai gatvėje benamį tai įsigyventi į jo skausmą, patirti tą patį. Galima numanyti, kad toks skausmas yra meilės išraiška, bandai susitapatinti su tuo žmogumi ir tas žmogus jau savo skausme nebe vienas. Užuojauta, atjauta dažnai žmogui labai palengvina kančią.

Kaip ir teigia A. Osipovas, panašu, kad toks siekis išgyventi svetimą kančią yra svetimas ortodoksų dvasingumui, propaguojančiam „proto blaivumą“ ir „budrumą“. Tikėtina, kad šis noras kentėti kartu taip pat yra aistringas, o ortodoksai siekia atsisakyti aistrų.

MINČIŲ SKAITYMAS


Aš asmeniškai per savo trumpą bendravimą su dvasingais žmonėmis susidariau įtarimą, kad žmonės, kurie turi daug patirties, kurie daug bendrauja, daug gilinasi į save ir aplinkinius, ima atpažinti įvairias tipines situacijas, tipinius atvejus ir panašiai. Man yra tekę matyti vienuolius, kurie, pasak tikinčiųjų, „skaito mintis“, tačiau mačiau, kad jie tikrai ne visada nuspėja, ką žmogus galvoja.

Yra Vakaruose tokie populiarūs šarlatanai, kurie per TV laidas mėgsta „skaityti mintis“ ir panašiai, tai ten principas yra paprastas, užduoti bendruosius klausimus, stebėti psichologinį atsaką ir atsirinkinėti pagal atsakymus, o žmogus, kuris yra įsitikinęs „skaitovo“ galiomis, paprastai pamiršta netikslumus ir atsimena tik kaip jis gerai atspėjo viską.

Šventųjų aišku lyginti su tais šarlatanais nereikėtų, nes šventieji paprastai niekada netvirtina, kad turi kažkokią minčių skaitymo galią. Jų tikslas ir nėra demonstruoti kažkokias galias. Jie tiesiog gyvena ir vieną dieną pastebi, kad gali daug ką pasakyti apie ką tik sutiktą žmogų.

Krikščioniška šio reiškinio interpretacija teigia, kad tam dvasiniam įžvalgumui įtakos turi Dievo (Šventosios Dvasios) veikimas, nes dėl to žmogus pasidaro išmintingesnis, įžvalgesnis. Tuo vėlgi galima tikėti, galima ne. Bet galima pamatyti iš tokių žmonių kaip Šv. Fotijus pavyzdžio, kad visgi religinis gyvenimas turi didelę įtaką sąmonei. Šv. Fotijus mintinai mokėjo kelis šimtus knygų, jo mąstymas pasižymi griežta logika, minties skaidrumu ir t.t.. Tai paprastai žmogui, gyvenančiam įprastą pasauliečio gyvenimą, tokį proto šviesumą pasiekti yra beveik neįmanoma.

Cituotas neurofiziologas A. Newbergas mano, jog pastoviai atliekant kokias nors praktikas pasireiškia neuroplastiškumas, t.y. kryptingas smegenų persitvarkymas pagal tas praktikas. Tai vyksta norime mes to ar nenorime - net ir žiūrint televizorių mūsų smegenys keičia save, kad taptų optimalios televizoriaus žiūrėjimui, tačiau religinės bendruomenės šiuos pokyčius kreipia tam tikra kryptimi. Ilgalaikė krikščioniška malda, pasak A. Newbergo, pertvarko smegenis taip, kad žmogus sugeba žymiai ilgiau sutelkti dėmesį į vieną objektą, sugeba jį apmąstyti, jo smegenys yra išlavintos bendravimui. Kitaip tariant, Newbergas negali pasakyti, kodėl smegenys dėl maldos priima būtent tokį pavidalą, tačiau žmonių, kurių yra ilgamečiai praktikuojantys krikščionys, smegenys tikrai vystosi skirtingomis kryptimis, nei nekrikščionių (ir budistų ar induistų smegenys vystosi dar kitaip...).


Todėl ilgametis pamaldus kunigas-vienuolis ne tik turi didelę psicholosocialinę patirtį, bet ir optimaliai bendravimui su tikinčiaisiais pritaikytą neurofiziologinį sąstatą. Žinodamas, kokios yra dažniausios žmonių nuodėmės, numanydamas pagal žmogaus antropologinį tipą, kada paskutinį kartą jis ėjo išpažinties, dar matydamas bendravimo metu psichologinį atsaką, tam žmogui jis faktiškai gali išvardyti visas to žmogaus nuodėmės.

Kitaip tariant, daugelis „minčių skaitymo“ atvejų, į kuriuos nurodo tikintieji, yra natūraliai paaiškinami. Savaime jie nėra joks stebuklas, o stebuklinis elementas yra nebent Šventosios Dvasios pakalba to „skaitytojo“ asketiniame kelyje, kuriame jis tokį protą įgijo. Kas kita yra situacijos, kai Dievo angelas vienuoliui praneša konkretų dalyką - pavyzdžiui, kad tam tikram žmogui reikia kažką keisti gyvenime, arba jis mirs. Vienuolis tada tam žmogui turi suteikti tą žinią ir t.t.. Tačiau tai pavieniai atvejai ir pasižymintis abejonių nekeliančiu konkretumu, o ne abstrakti „telepatija“. 

EGZORCIZMAI



Egzorcizmu lotyniškai vadinamas demonų išvarymas (nuo gr. exorkismos). Ortodoksai demonų išvarymą vadina „išskaitymu“. Ortodoksų Bažnyčioje egzorcizmą vykdyti gali tik vyskupo palaiminimą gavęs dvasininkas, paprastai - vienuolis.

Pirmiausia, tai egzorcizmai, kaip ir kiti dvasiniai reiškiniai, yra labai subtilus reikalas - jei žmogus yra sąmoningas krikščionis, eina išpažinties, priima švč. Komuniją, tai tokiu atveju kyla klausimas, kodėl jis dar apsėstas... O jei to nedaro, tai kyla klausimas, kam jam egzorcizmas, jei nėra sąmoningas krikščionis, nes egzorcizmas gali būti atliktas tik žmogui to laisva valia norint. Bažnyčios Tėvai į egzorcizmus žiūrėjo labai atsargiai ir galimybę juos atlikti laikė charizma (Šv. Dvasios dovana), o ne išmokimo dalyku. Todėl šiuolaikiniai egzorcistai, išmokę apeigų seminarijose ir akademijose, yra įtartini...

Lengviausias būdas žmogui tapti apsėstam - burti, kerėti, užsiimti magija. Ir čia neturima omenyje nemokšiška meditacija, vaikiški būrimai kortomis ir panašiai. Čia kalba eina apie tikras okultines praktikas. Reikia skirti fantaziją nuo okultizmo. Šv. Grigalius Sinajietis rašo: „Protas ir pats savaime turi prigimtinę svajonės galią. Jis lengvai gali kurti atvaizdus to, ko iš jo siekia kruopščiai telkiantysis dėmesį ir taip sau pačiam kenkia“. Taip, puikybės demonas (aistra) gali užvaldyti žmogų per fantazijas ir svajoklišką gyvenimą, tačiau tai visai kas kita, nei realus demonų iškvietimas, reali magija ir realus kontaktas su blogiu. Demoną iškviesti yra daug sunkiau, nei gali pasirodyti. Todėl derėtų vengti lengvabūdiško požiūrio, jog vos ne su kortom pažaisi, roko muzikos paklausysi ir atbėgs pas tave kipšas.

Pastarasis faktorius yra labai svarbus, nes kai kurie šaltiniai nurodo, jog viena iš patraukliųjų okultizmo pusių yra ta jo „romantika“, „kvapo gniaužimas“. Kai pasaulis yra perdėtai pristatomas kaip angelų ir demonų knibždėlynas, tai kyla rizika, kad žmonės okutizmu ima žavėtis kaip kažkuo paslaptingu, pavojingu, bet ranka pasiekiamu. Tikroje magijoje nėra nieko romantiško - tai labai šlykštus užsiėmimas. Tokie yra du kraštutinumai - vienas yra apskritai neigti demonų buvimą, apsėdimus, išvarymus, o kitas - visa tai pateikti kaip jaudinančią dramą. Dostojevskis rašo, jog angelų ir demonų kovų arena yra mūsų širdis, mes kasdien toje nematomoje kovoje dalyvaujame, kasdien kai renkamės tarp gėrio ir blogio, kasdien kai verčiame padaryti save ką nors gero.

Pagal pristatytus mokslinius duomenis apsėdimą galima būtų apibūdinti kaip būseną, kai žmogų užvaldo tam tikri objektyvi psichinė jėga. Ši jėga jam nėra pavaldi, tačiau apsėdimas gali įvykti tik tada, jei žmogus savo laisva valia renkasi blogį. Demonas negali apsėsti žmogaus, kuris save valia renkasi Kristų ir juo seka. 

Paprastai psichopatalogijos yra skiriamos nuo apsėdimų, nors apsėdimas gali sukelti psichopatologiją (psichines ligas). Psichopatalogijos ir apsėdimo esminis skirtumas - apsėdimas gali įvykti tik apsėstajam išreiškus valingą sutikimą. Psichinių ligų ir apsėdimų atskyrimas yra sudėtingas klausimas, kuriame praktikoje yra neretai suklystama. Egzorcizmas negali padėti psichiniam ligoniui, o psichiatrinis gydymas negali padėti apsėstajam.

Kartais bandoma teigti, esą demonologija tėra psichinių ligų „sureliginimas“, taip pat yra teigiama, esą įvairios vizijos, „balsų girdėjimai“ tėra religinė psichinių reiškinių ar net psichinių nukrypimų interpretacija (ypač populiari teorija, esą daugelis mistikų buvo epileptikai, matę vizijas dėl savo nervų sistemos problemų). Iš tiesų, kaip pastebi Craig Aaen-Stockdale, statistika rodo, jog religingumas tarp psichinių ligonių ir sveikų žmonių yra daugmaž tokio pat lygio (yra tik konkrečios ligos, kurios skatina fanatizmą, tame tarpe, religinį). Kai kuri statistika netgi rodo, kad daug daugiau sveikų žmonių tikina turėję „religinę patirtį“, nei psichinių ligonių. Daugelis psichologistinių religinių reiškinių interpretacijų atsiranda todėl, kad mokslininkai tiria tik psichinius ligonius ir nelygina duomenų su visos populiacijos, sveikų žmonių statistika (o šią statistiką ir surinkti yra sunku).
Į apsėdimus ir egzorcizmus žiūrėti su ypatingu protingumu ir proto blaivumu. Nereikia bijoti, kad pagal mergaitišką žurnalą pasidariusi amuletą mergaitė bus apsėsta - vargu ar tai bus, greičiau reikėtų bijoti, kad žmogus paskęs svajokliškose iliuzijose ar puikybėje. Taip pat derėtų atsargiai vertinti atvejus, kai žmogus yra apsėstas, nors dalyvauja Bažnyčios sakramentiniame gyvenime - galbūt jis paprasčiausiai turi „užrūgusių“ neišpažintų nuodėmių, o „apsėdimas“ yra tam tikras savo širdies kietumo pateisinimas. Reikėtų įtariai vertinti „egzorcistus“ - tai nėra profesija, tai gali būti tik Dievo dovana. Neužtenka veikti Dievo vardu, kad žmogus galėtų išvaryti demonus - „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?“ - atšovė piktoji dvasia savavaliams „egzorcistams“, išvarinėjusiems demonus Jėzaus ir Pauliaus vardu (Apd 19,15). Aišku, kiekvienas atvejis yra visada individualus ir reikėtų gilintis į konkretybę.

MISTINĖS VIZIJOS, EKSTAZĖS IR NAUJI APREIŠKIMAI

Vienas žydų rabinas, Martiną Buberis, yra papasakojęs tokią istoriją. Jaunystėje domėjęsis mistika jis dažnai turėjo ekstatinių patirčių. Kartą dėstytojavimo metais pas jį atėjo vienas studentas. Kad su juo pasikalbėtų, Buberis grįžo iš ekstazės. Jie pasikalbėjo, išėjus studentui, Buberis tęsė meditaciją, o studentas - nuėjo nusižudyti. Sužinojęs apie tai Buberis suprato, kad visos jo ekstatinės patirtys yra visiška tuštybė, nes jis nesugebėjo atpažinti, kad artimam žmogui reikalinga pagalba.

Ekstatinės patirtys, vizijos, yra sutinkamos visose kultūrose. Jos yra žinomos religiją tiriantiems mokslams, jas faktiškai galima fiksuoti. Kaip ir kitų dvasinių reiškinių atžvilgiu, mes turime duomenis apie tai, kad jie yra realiai išgyvenami, nesuvaidinti, bet negalime pasakyti, iš kur kilo tos vizijos - iš išorės ar iš vidaus.

Ortodoksijos požiūriu, net jei „nebylume tikiesi būti su Dievu, niekada nepriimk nieko jusliško ar dvasiško, kas rodosi tavo išorėje ar viduje, nors ir būtų tai paties Kristaus vaizdinys“, rašo šv. Grigalius Sinajietis, o šv. Ignatijus Brjančianinovas rekomenduoja lygiai tą patį - nesiekti jokių slėpiningų potyrių. Nes pats perdėtas susižavėjimas „mistika“, nors ir kovos su demonų tikslais, atitraukia žmones nuo realaus ir stipriausiojo ginklo prieš blogį, t.y. artimo meilės.

Ortodoksų Bažnyčia laikosi tikėjimo, jog Apreiškimas yra užbaigtas Kristaus įžengimu į Dangų ir naujas Apreiškimas bus Kristui sugrįžtant. Kaip rašoma Evangelijose ir Apreiškime Jonui, šis Apreiškimas bus akivaizdus, Kristus nužengs garbėje, danguje pasirodys ženklas ir kt., tada sumaišyti Kristų su nekristumi bus neįmanoma. Bet iki to laiko bus daug apsimestinių „mesijų“.

„Naujų“ apreiškimų, tokių kaip pvz. Fatimos „slėpiniai“, manau, prie to priskirtinas ir Jėzaus pasirodymas šv. Faustinai, Ortodoksų Bažnyčia nepripažįsta. Bažnyčios Tėvams niekada nebuvo tokio pobūdžio vizijų ir Romos Katalikų Bažnyčioje jos paplito po schizmos, ypač renesanso ir romantizmo laikais. Bažnyčios Tėvai moko netikėti vizijomis, besimeldžiant nieko neįsivaizduoti ir nefantazuoti, o šv. Jonas Pakopininkas siūlo melsti Dievo, kad jų nebūtų. Apaštalas Paulius rašo: „pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11,14). Ar kažkas yra iš Dievo galima, pasak Bažnyčios Tėvų, nustatyti gana lengvai - pažvelgti, kokiomis priemonėmis tai pasiekta („kas pasiekta ne geru būdu, tas negali būti gėris“, patristinis principas) ir kokie to vaisiai („iš vaisių medį pažinsi“, Evangelija). Klausimas, kokią naudą davė tas apreiškimas tam ar kitam žmogui ir kokiomis priemonėmis jis buvo pasiektas? Ar nebuvo tos vizijos savitikslės?

Nenoriu būti suprastas neteisingai, vizijų ir ženklų būna, tačiau Dievas nežaidžia kortomis, jis kalba be užuominų ir bendravimas su juo visada teikia tiesioginę dvasinę naudą žmogui. Žmogų, bendraujantį su Dievu, galima atpažinti. Tačiau tam žmogui nereikia jokių vizijų ir stebuklų tam bendravimui.

Kadangi susilaukiu klausimų apie Fatimos „slėpinius“ ir kitus Vakarų kultūros dvasingumo reiškinius, tai pridursiu, kad daugelį Romos katalikų šventųjų vizijų atvejų nagrinėja prof. A. Osipovas, teigiantis, jog jos nesuderinamos su ortodoksiniu dvasingumu. „Fatimos paslapčių“ klausimą konkrečiai liečia metrop. Makarijus savo „Teologijos įvade“ ir teigia, jog tie visi apreiškimai neturi nieko bendro su ortodoksų tikėjimu ir su juo nėra suderinami. Tai nereiškia, kad, sakykime, Faustinos „gailestingumo vainikėlis“ ar Kristaus paveikslas yra savaiminis blogis, tai tereiškia, kad reikėtų kritiškai vertinti dievišką šių dalykų prigimtį.

Ortodoksai kviečia itin kritiškai vertinti savo ir kitų dvasinę patirtį. 

APIBENDRINIMAS 

Dvasinių reiškinių aprašymuose reikia stengtis atidžiai skirti tikinčiųjų fantazijas, kurios atsiranda dėl to, kad jie yra susižavėję ir linkę mitologizuoti nuo to, kas vyksta realiai, ypač tai liečia šventųjų gyvenimų aprašymus. Religijos klausimuose visada viskas galų gale atsiremia į tikėjimą, mes matome tam tikrus reiškinius, galime aiškiau juos suprasti mokslo pagalba, tačiau apie reiškinių pagrindą ir prasmę žmogus tvirtai nieko negali pasakyti nei teigiamo, nei neigiamo. Todėl vienas filosofas, L. Wittgensteinas yra pasakęs „apie ką negalima kalbėti apie tai reikia tylėti“.  ur šv. Grigalius Nazianzietis yra sakęs, jog kartais tyla yra daug iškalbingesnė, daug daugiau atverianti, nei kalbėjimas. 

Itin kritiškai derėtų vertinti teiginius apie tai, kad kažkas turi kažkokią „galią“. Stebuklai dažniausiai iš prigimties yra nepatikrinami, nes vienkartiniai, konkretūs. Priešingai, mokslinis patikrinimas reikalauja, kad reiškiniai būtų pastovūs, atkartojami kuo daugiau kartų. Kita vertus, Dievas su mumis nežaidžia šaradų, Dievo apreiškimas visada yra aiškus ir tiesus.

Reikia suvokti, kad tikri dvasiniai potyriai yra dovana. Netgi malda - tai yra charizma, Šventosiso Dvasios dovana. Tas, kas netiki Dievu, nejaučia jo buvimo, negalėtų melstis kiaurą dieną kaip vienuolis, maldos neišmoksi. Taip ir kitų tikrų dvasinių reiškinių.

Ortodoksų Bažnyčia skatina tikinčiuosius savyje protingumą ir minties blaivumą, tam, kad jie nesusižavėtų netikrais reiškiniais.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai