Vegetarizmas ir krikščionybė

Neseniai gavau draugės prašymą pakomentuoti šį straipsnį: http://www.kitaip.info/2013/01/vegetarizmas-ir-krikcionybe.html . Kadangi tema tikrai įdomi, noriu savo komentaru pasidalyti su jumis. Mano komentaras išreiškia mano asmeninę nuomonę ir nepretenduoja išreikšti Ortodoksų Bažnyčios pozicijos, nors ir aš stengiuosi atsakyti remdamasis ortodoksiniu dvasingumu.

AR KRIKŠČIONYS BUVO VEGETARAI?

Skaitant šį straipsnį pirmiausia į akis krenta tai, jog gausiai remiamasi apokrifiniais (t.y. neautentiškais) gnostikų raštais, Tomo ir kt. Evangelijomis. Tai yra reikšminga, nes gnostikai nevalgė mėsos ir buvo vegetarai. Tai tiesiogiai siejosi su metafizinėmis pažiūromis: daugelis jų materiją laikė blogio (piktojo demiurgo arba šėtono) kūriniu, arba pačiu blogiu.

Tai, kad cituojami tokie Bažnyčios Tėvai kaip Tertulianas taip pat turėtų sukelti įtarimą: nors ir buvo Bažnyčios Tėvas, Tertulianas vėliau prisijungė prie monatistų sektos, kurios išskirtinis bruožas - imaterialistinis asketizmas, į kurį įėjo vegetarizmas. Apskritai susitikus su Bažnyčios Tėvų citavimu dera turėti galvoje tai, kad Bažnyčios Tėvai, paėmus juos pavieniui, turėjo vienų ar kitų eretinių nukrypimų (ir tai normalu), nes doktrina yra suformuota iš to, dėl ko jie sutarė, o ne kas juos skyrė.

Pats krikščioniškas požiūris į maistą aiškiai išreikštas Apaštalų darbų 10 skyriuje: [Petras] pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava. Jis išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio leidosi kažkoks rykas, it didelė marška už keturių kampų nuleidžiama žemėn. Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių. Ir jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“ Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar nešvaraus maisto“. O balsas vėl tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ Taip atsitiko tris kartus, ir tuojau padėklas vėl pakilo į dangų“. 

Kristaus auka yra teologinis kašruto (maisto įstatymo) atsisakymo pagrindas, ir tai paskui smulkiau laiškuose komentuoja Paulius. Viena vertus, Žodis tapo kūnu, t.y. Dievas tapo tikru žmogumi su tikru kūnu. Kaip pabrėžė IV-asis Chalkedono Bažnytinis susirinkimas, tas kūnas buvo be nuodėmės, todėl taip, kaip Dievas savo persimainymu (transfiguracija) parodė Apaštalams, jog gali perkeisti jų kūnus ir grąžinti jiems pradinį orumą, taip ir pasaulis bus perkeistas Antrojo Atėjimo metu. Paprastai kalbant, krikščioniškoje metafizikoje materialusis pasaulis nėra blogas, o šiaip, kalbant dar plačiau, tai joje nėra ir paties blogio...

Antras aspektas yra tas, kad Kristus, nukryžiuotas ant kryžiaus, buvo Naujasis Adomas, mirtimi nugalėjęs mirtį ir sunaikinęs pirmapradę nuodėmę. Per Izraelį visos tautos gavo išganymą, todėl nebeliko nei žydo, nei graiko, nebeliko ir etninių mitybos atsiribojimų reikmės. Toliau nebesiplėtojant šia tema tiesiog galima pasakyti, jog krikščionybė, skirtingai nei gnosticizmas, turi tvirtą materijos neniekinančią doktriną, kuri pateisina ir įvairų maistą kaip nepasišlykštėtiną. Bet pats vegetarizmas krikščionybei nėra visiškai svetimas dalykas.

Rytų krikščionybėje yra pirmuosius amžius siekianti tradicija vienuoliams nevalgyti mėsos, per pasninką jie nevartoja ir pieno produktų. Pvz. jei per jei kiekvieną trečiadienį ir penktadienį rytų krikščionys nevalgo mėsos ir pieno produktų, tai vienuoliai tomis dienomis valgo, iš esmės, "veganiškai". Kadangi rytų krikščionybėje nuo pirmų amžių vyskupai renkami tik iš vienuolių, tai visi vyskupai nevalgo mėsos. Iš to seka, kad dauguma Bažnyčios Tėvų šiaip jau mėsos nevalgė, klausimas tik ar taikė tai vedusiems/nevedusiems nevienuoliams dvasininkams ir pasauliečiams.

Vienuoliai atsisako mėsos ne dėl to, kad mėsa savaime yra blogai, o todėl, kad jie laikosi asketiško gyvenimo būdo ir, sakykime, grubiausias pavyzdys yra tas, kad kiauliena, kiek man žinoma, natūraliai žadina mieguistumą ir seksualinį potraukį. Seksualinis aktyvumas apskritai labai susijęs su mityba. Todėl asketui, gyvenančiam ne santuokoje, reikalinga kitokia mityba. 

Kadangi tai yra tik priemonė, bet ne tikslas savaime, vyskupas gali kartais pažeisti šią taisyklę, pavyzdžiui, jei su netikinčiais sėdės prie bendro stalo ir jie jam atneš mėsos patiekalą, jis gali jį valgyti, kad neįžeisti šeimininkų, nes žmonės yra svarbiau negu pilvas. 

Kas liečia graikišką leksikoną, cituojamą aname straipsnyje, tai tas pats žodis klasikinėje graikų kalboje, šiuolaikinėje ir Naujajame Testamente turi skirtingas reikšmes, ir reikia žiūrėti kaip tuo laikmečiu žmonės tą žodį vartojo. Tas pats žodis trofe NT išsireiškimuose tikrai reiškia "maistą", nes kitaip net tie išsireiškimai neskambėtų, juolab, beje, Kristus kalbėjo aramėjiškai, o ne graikiškai, reiškia reikia bandyti atkurti išsireiškimą, o ne knaisiotis šalutinėse žodžių reikšmėse. Lietuviškas žodis "valgyti" irgi yra kilęs nuo "pavilga, prieskonis", bet juk jei kas sakys "atnešk pavalgyti" tai nereiškia, kad prašys prieskonių. NT niekur tiesiai nepasakyta, kad Kristus ją valgė, bet taip pat nepasakyta pvz. ar būdamas vestuvėse jis šoko, tokie dalykai nutylimi, nes autoriai, matyt, juos laikė antraeiliais.

Tai, kad kai kurie NT veikėjai nevalgė mėsos, kaip Jonas Krikštytojas, yra natūralu, nes jie laikėsi vienuolių gyvenimo būdo. Vienuolių gyvenimo būdas įsteigiamas skaičių knygoje 6 knygoje, kur duodami nazirų įžadų nuostatai. Ten aiškiai pasakyta, kad tam tikri pašauktieji Dievo, kurie duoda įžadus, turi atitinkamai maitintis, gyventi ir t.t..

Todėl istoriškai Bizantijos imperijoje į žmonės, kurie nebuvo vienuoliais ir nevalgė mėsos/nekūrė šeimos ir t.t... žiūrėta labai neigiamai; ir šiaip rytų krikščionybėje iki šiol neigiamai žiūrima į privalomą celibatą kunigams, nes tai laikoma menkai ką bendro su krikščionybe turinčia nuostata

Celibato atsiradimas ir iš to plaukiantis kitoks asketizmo suvokimas aišku yra atskira tema, bet vėlgi, ten kyšo gnosticizmo ausys, nes daug kas sutaria, kad celibato pagrindimas remiamas stambiausios Vakarų figūros - Šv. Augustino raštais, o jis iki tapdamas krikščioniu buvo maniheistas, ir jo asketikoje tas yra juntama. Kai Augustinas buvo manihėju, jis buvo vegetaras, tapęs krikščioniu labai smerkė vegetarizmą nevienuolių tarpe. 

Palyginimui, Vakarų krikščionybėje kanoniškai draudžiama kunigams būti švariai nesiskutusiems, nes, kaip aiškina Durandas, barzdos ir plaukų ilgis simbolizuoja žmogaus nuodėmingumą, todėl kunigai turi skustis, taip rodydami savo nekaltumą. Viduramžiais Vakaruose kunigai buvo vieninteliai švariai nusiskutę ir didžiosiose valstybėse netgi buvo teisinis terminas "skustas kaip kunigas". Tačiau nieko panašaus nebuvo ikischizmatinėje Bažnyčioje.

Rytų kultūroje, įskaitant krikščionybės kilmės vietą Izraelį, barzda buvo vyriškumo simbolis ir švariai nusiskutęs vyras buvo laikomas moterišku. Absoliuti dauguma Romos vyskupų iki schizmos taip pat buvo barzdoti. Tuo tarpu nemažai gnostikų sektų, niekinusių materiją, tapatino plaukus su nuodėmėmis ir skusdavosi švariai. Dažnai tai sutapdavo su jų pažiūromis į seksualumą. Kokią įtaką šie judėjimai turėjo Vakarų kultūrai rodo faktas, kad vienas iškiliausių gnostikų Valentinas vos netapo Romos popiežiumi. Bet, kaip sakiau, tai yra atskira tema, reikalaujanti atskiros nuodugnios analizės.

Taip pat atskiras dalykas yra pasninkavimas, nes jis netrunka visą gyvenimą.

VEGETARIZMO ĮVERTINIMAS IŠ KRIKŠČIONIŠKOS PERSPEKTYVOS

 "Maistas negali mūsų priartinti prie Dievo. Kai nevalgome, nieko neprarandame, ir kai valgome, nieko nelaimime." (1 Kor)

Mano galva, mitybos reguliavimas dėl sveikatos priežasčių turi prasmę, kaip ir reguliavimas dėl dvasinių priežasčių. Pas ortodoksus daugiau nei 180 kalendorinių dienų metuose yra pasninko dienos, t.y. kalendoriuje yra daugiau pasninko dienų, negu įprastų dienų apskritai. Pasninkavimas labai padidina intelekutalinį darbingumą ir efektyviai padeda susikaupti. Žinoma, pasninkas tai ne tik tam tikrų produktų nevalgymas, tai yra ir susilaikymas nuo tam tikrų pramogų ir malda. Ir mokantį pasninkauti lengva atskirti nuo nemokančio, nes mokantys vaikšto išsišiepę ir produktyvūs, o nemokantys vaikšto paniurę ir sapnuoja kepsnius (ir man ankščiau yra tekę sapnuoti McDonalds mėsainius...). Svarbiausia yra tai, kad tokie pavyzdžiai iš asketinės praktikos rodo šiuo metu jau moksliškai "iš išorės" ištirtą faktą, jog mitybos keitimas keičia žmogaus elgesį, ir tai galioja šiaip ne tik žmogui, bet ir kitiems gyvūnams.Vienas profesorius, tarnaujantis diakonu, kurio paskaitų klausau (Kurajevas), mėgsta studentams pateikti būtent seksualinius pavyzdžius, nes jie studentams yra įtaigiausi. Žinoma, jaunam vyrukui vietoj kepsnio pagriaužus vieną kitą kartą morkų nieko ypatingai nepasijaučia, galbūt yra kažkiek mažiau noro įsitraukti į santykius, tačiau kol žmogus jaunas, tai jį sunku šiuose dalykuose palaužti. Vyresni gi iš savo patirties sako, kad užtenka porą dienų nevalgyti mėsos ir pieno produktų ir jų aktyvumas smarkiai krenta. Pasninko metu tai yra pageidautinas dalykas, nes tradiciškai per pasninką pas mus sutuoktiniai susilaiko. Tačiau jei tokia mityba būtų pastovi, šeimyninis gyvenimas neišvengiamai keistųsi. Čia tik vienas iš žmogaus elgsenos aspektų, o šiaip pripažįstama, kad mitybos režimo keitimas keičia visą žmogaus elgesną.

Religiniu požiūriu svarbiausia kategorija kalbant apie dietos keitimą yra prasmė. Pasninkavimo prasmė yra savo valios ugdymas, valios pergalė prieš aistras ir iš to sekantis dvasingumas. Pasninkaujantis žmogus geriau pradeda jausti visus troškimus ir mintis, įeinančius į jo širdį ar išeinančius iš jos. Kiekvieno pasninko pabaigą lydi šventė. Tas, kuris išmoko jausti savo troškimus, jau ir per šventę gerdamas vyną nepadaugins, valgydamas mėsos nepersivalgys ir taip toliau..

Vegetarizmas/veganizmas savo ruožtu praranda šias prasmes, nes tai yra ne laikinas režimo keitimas. Todėl kyla klausimas, kokią prasmę jam teikia vegetaras. Jei jį motyvuoja New Age/neopagoniškas dvasingumas, tai faktas, kad iš to vegetarizmo nieko gero nebus... Žmogus ugdys pasišlykštėjimą materijai, laikys vieną maistą "švaresniu" nei kitą, galbūt ir seksualinius santykius laikys "nešvariais", o galų gale, dažnai tai seka išsivystantį požiūrį į valgančius mėsą kaip į "šlykščius" žmonės, imama šlykštėtis pačiu mėsos valgymo procesu. Meilė artimui ir turėtų būti pagrindinis matas visuose reikaluose, ar mūsų pasirinktas mitybos būdas suartina mus su aplinkiniais, ar skiria?

Tai iš principo šituos dalykus derėtų įvertinti, jei jis jaučia sveikatos poreikį, jei jaučia, kad tai jam reikalinga, tai jam pasirinkimas. Dar derėtų pažymėti, jog dažnai daroma klaida, jog vegetarizmas laikomas vienintele alternatyva "fast food" kultūrai.. Kad ir ta pati PETA savo pasisakymuose lygina seksualinį gyvenimą valgant McDonalds ir vegetariškai... Tai klaidingas supriešinimas, nes galima sveikai vartoti ir mėsą.

Aš pats nesu vegetaras, nes nematau, kuo kategoriškas atsisakymas nuo mėsos visam laikui pagerintų mano sveikatą ir nematau kuo tai padėtų dvasiniam gyvenimui. Užmetus akį į mokslinius žurnalus matau, kad tyrimai rodo, jog iš principo vegetarų ir visavalgių sveikatos tyrimai nesiskiria, bet su sąlyga, jog vegetarai papildomai vartoja tokius dirbtinius vitaminus, kaip B12. Tai reiškia, kad sveikatos ši mityba neprideda, o pačią mitybą apsunkina. Kadangi savo kailiu žinau mitybos tokiu maistu pasekmes mąstymui ir elgsenai, o apie tai irgi yra publikacijų, tai nebūdamas vienuolis nematau prasmės prisiimti tokio pobūdžio asketiką.

Kaip populiarus reiškinys vegetarizmas neišvengiamai susijęs su rytietiško dvasingumo ir neopagonybės mada, ir tai visada man kelia įtarimą. Bet kokiu atveju, renkantis praktiką reikia, kaip juokauja ir Kurajevas, kelti sau leninistinį klausimą "cui prodest?" - kam tai naudinga?  ar tai suartins mane su žmonėmis, ar nuo jų atskirs? Ar tai bus sveika mano kūnui? Kodėl aš to noriu?

Iš principo, kaip jau pradėjau šitą pranešimą, būti vegetaru savaime nėra nei gerai, nei blogai, viskas priklauso nuo to, kaip žmogus įprasmina šią veiklą. Aš šiuo metu pasauliečiui nematau prasmės to daryti, išskyrus aišku kai to reikalauja sveikata, o argumentas "gaila gyvūnų" dažniausiai būna susijęs su iškreiptu požiūriu į gyvūnus, sužmoginant juos ar net iškeliant jų interesus aukščiau žmonių. Jei "meilė" gyvūnams perauga į neapykantą žmonėms, tai nėra meilė.

---------

Susiję straipsniai:

- Malda ir askezė - http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/malda-ir-askeze.html

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai