2014 m. sausio 12 d., sekmadienis

Asketikos ir tradicijos prasmė

„Ar žmonės gali mokyti vienas kitą? Yra kelios priežastys manyti, jog tik Dievas moko ir tik jis gali būti vadinamas Mokytoju“ - šv. Augustinas, „Apie mokytoją“.
Vienas svarbiųjų ortodoksų tikėjimo pamatų, kurio remiasi jų gyvenimas, yra asketika. Kas tai yra? Graikišką žodį askesis žodynas verčia šitaip: 
ἄσκησις, εως, ἡ 1. pratimas, praktiškas mokymasis, praktika; 2. gyvenimo būdas, užsiėmimas; 3. galvojimas 
Askesis tiksliausiai lietuviškai gali būti išverstas kaip pratimas, tai veiksmas, skirtas kam lavinti, mankštinti, pratinti. Lietuviškas žodis pratimas, kaip ir graikiškas askesis, gali reikšti ne tik dvasinį, bet ir kūnišką veiksmą. Kūnui skirtais pratimais sportuodami laviname savo kūną, tai leidžia mums atlikti vis sudėtingesnius veiksmus, be to, turi išliekamąją vertę - bet koks pratimas pripratina prie kūno, mūsų raumenys tvirtėja, stiprėja ir mūsų kūnas keičiasi. Jei pirmosios treniruotės metu šimto kilogramų svarmuo mums buvo visiškai neįkandamas ir nepakeliamas, tai po ilgų, nuoseklių, laipsniškų treniruočių gali ateiti laikas, kada šis svoris taps mums įprastu.

Žodis asketika reiškia pratimų visumą, t.y. pratybas. Taip, kaip kūniškos pratybos ruošia mūsų kūną, dvasinės pratybos ruošia mūsų dvasią. Taip, kaip kūne yra įvairios raumenų grupės, taip mūsų asmenybė turi savo dalis, įvairius bruožus, savybes. Kilnias, gražias asmens savybes graikai vadino arete, o mes jas vadiname dorybėmis. Blogas asmens savybes vadiname ydomis


Pratybos formuoja įpročius, o įpročiai tampa mūsų būdu (gr. ethos). Dera pastebėti, jog jeigu savo protu nekontroliuojame savo elgesio, tai mus ima valdyti aistros, kurios ima formuoti savuosius įpročius, įskiepijančius mūsų būdui ydas.


Ne visos dorybės gali būti įgytos vien per įprotį ir ne visose padėtyse žmogui užtenka vien savų jėgų įpročiui formuoti - juk jo prigimtis yra pažeista prigimtinės nuodėmės (jis yra mirtingas, aistringas ir kt.). Todėl krikščionišku įsitikinimu svarbų vaidmenį asketikoje vaidina Dievas, kuris savo malone gydo, perkeičia ir atnaujina prigimtinės pažeistą žmogaus prigimtį.  Žmogus rodo pastangą, Dievas į ją atsako. Yra dorybės, kurios tik ir gali būti Dievo padovanotos - tai tikėjimas, viltis, meilė ir kt.


Apaštalas Paulius lygina dvasines pratybas su kūno pratybomis ir teigia, jog „kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“ (2 Tim 2,5). Kai atletų bėgimo metu tas, kuris pažeidžia taisykles negauna apdovanojimo, taip ir žmogus, negyvenantis dvasinio gyvenimo nuosekliai, neįgyja dorybių, o galų gale - neįgys Dangaus Karalystės, visų krikščionių tikslo.


Taisyklių ar pratybų plano nesilaikymas gali atnešti ritmą žalą sportininkui. Kas atsitiktų, jei niekad nesportavęs žmogus per pirmąją treniruotę bandytų pakelti sunkų svarmenį? Ko gero, jis susižalotų. Todėl Šventieji Tėvai turėjo tokį posakį, „jei matai jaunuolį, kopiantį į dangų - numesk jį“. Kuo lengvesnį svarmenį, bet jam per sunkų, bekilojantį jaunuolį sustabdysi, tuo mažiau žalos jis spės sau padaryti. Šventieji Tėvai turėjo tokį vaizdinį, pagal Jokūbo sapną, kad ėjimas dvasiniu gyvenimu tai yra tarsi kopėčios, kuriomis kylama į dangų.



Dangiškosios kopėčios
Taigi, jei matai, kad jaunuolis kopia blogai, geriau jį numesti ankščiau, kad nenukristų nuo aukštesnės pakopos - taip jis susižaloti gali daug rimčiau. Kiekvieno pratimo pobūdis ir sunkumas turi būti pasirinktas pagal pasiruošimo lygį. Tam, kuris neišmano filosofijos, duoti studijuoti teologiją yra bloga idėja, nes jis nesugebės įvertinti ir suvokti daugelio tiesų. Lygiai taip pat tam, kuris nėra studijavęs žemesniųjų mokslų, negalima duoti studijuoti filosofijos, nes jis nesugebės įvertinti filosofinio mąstymo specifikos.

Aš jau esu citavęs Tomo Akviniečio ištarmę, jog nieko nuostabaus, kad kaimiečiui gali pasirodyti beprasmiai „subtilūs filosofų samprotavimai“. Dvasinės pratybos keičia pačią mūsų asmenybę, pačius mus, ir tokiu būdu suteikia mums galimybes suvokti tai, kas buvo nesuvokta, daryti tai, kas buvo negalima, jausti tai, ko nejautėme, suprasti tai, kas buvo nesuprantama. Vienas iš to pavyzdžių - mokslų supratimas, kai pratindamiesi mokymesi vis labiau plečiame akiratį, vis daugiau sužinome ir atveriame savo protui vis didesnes galimybes.


Dvasinės pratybos, tai, žinoma, ne tik filosofija. Filosofavimas, kaip atskleidė šv. Grigalius Nisietis, yra puiki dvasinė praktika, nes prigimtinio proto tyrimas padeda atmesti tai, kas nėra Dievas ir taip gryninti sritį, kurioje galime ieškoti Apreiškimo ir Tikrojo Dievo. Be filosofijos yra ir pasninkavimas, gailestingumo darbai, tai ir Dievo prisiminimas, ir nenutrūkstama malda. Tačiau toliau norėčiau susikoncentruoti į filosofijos pavyzdį, nes jis atskleidžia, kokią didelę reikšmę dvasiniai pratimai turi mūsų pasaulėvokai. 


MOKYTOJAS


Jaques'as Maritainas savo „Filosofijos įvade“ rašo: „Protas yra vienintelė prigimtinė priemonė pasiekti tiesai, bet tik tada, kai jis sutvarkytas (formed) ir sudrausmintas (disciplined); pirma - prieš viską - pačios tikrovės (nes ne mūsų protas yra visų daiktų matas, o daiktai - mūsų proto matas), antra, mokytojų (nes mokslas yra bendruomeninis (collective), ne asmeninis (individual) pasiekimas ir gali būti pastatytas tik ant tęstinio, gyvo perdavimo (tradition)) ir galų gale, Dievo“. Reikia gerai suprasti, kad net tokiame atrodo „neutraliame“ reikale, kaip kad mokslas, drausmė ir jį tvarkančios pratybos reiškia labai daug. Pavyzdžiui, nesudrausmintas ir nesutvarkytas protas gali susigundyti netikru mokslu, pseudomokslu, sąmokslo teorijomis (konspiracijos teorijomis) ir kt., nes jis negebės atskirti tiesos nuo melo. Dažna nukrypimo į pseudomokslą priežastis - proto nedrausmingumas, kai žmogus, turįs mažą pasiruošimą, imasi aukštųjų klausimų, t.y. jis atėjęs į pirmąją treniruotę bando pakelti sunkiausius svarmenis.


Dėl to, kad būdami kelio pradžioje, kopėčių apačioje, nežinome, kaip lipti į viršų, labai svarbų vaidmenį mums turi mokytojai. Mokytojas gali būti tikru mokytoju tik tada, kai jis yra autoritetas. Kaip pastebi Mindaugas Kubilius, sekdamas TLG žodynu, žodis „autoritetas kyla iš lotyniško žodžio ‚auctoritas‘. Savo ruožtu, šis žodis kyla iš žodžio ‚auctor‘, kas reiškia ‚augintoją‘ - tą, kuris įgalina ir puoselėja augimą, būvio tvarumą“. „Augintojas“ dar gali būti pavadintas „ugdytoju“ - tai giminingi žodžiai. 


Augintojas mums duoda tai, ką lotynų kalboje vadino cultura. Žodis kultūra pradinėje savo reikšmėje reiškė žemės ūkio auginimą, kultyvavimą. Tai Ciceronas pirmasis pasakė, kad „filosofija - proto kultūra“, t.y. filosofija yra proto ugdymas. Lietuvių kalboje žodis „ugdymas“ puikiai tinka, nes ugdymas taip pat reiškia tiek auginimą, tiek auginimo visumą. Taigi, mokytojais renkamės žmones, kurie patys yra išugdyti, todėl tikimės, kad savo ugdymu išugdys ir mus. Kultūra, pavyzdžiui, krikščioniška kultūra, yra krikščioniškų ugdymų visuma. Taigi, autoritetas, arba augintojas, yra pasirenkamas tikėjimu ir pasitikėjimu, nes būdami mažiau išugdyti negali įvertinti, kas yra labiau už mus išsiugdęs. Todėl svarbų vaidmenį šiame pasirinkime turi tradicija.


TRADICIJA


 Lotyniškas žodis traditio reiškia pa-davimą, perdavimą. Ortodoksai krikščionišką Tradiciją laiko šventa, tai yra tikrojo tikėjimo (gr. orthos - tikras, teisingas, doxa - tikėjimas) perdavimas iš kartos į kartą, iš vietos į vietą. Perdavimo pradžia - Šventosios Dvasios nužengimas ant Apaštalų, Apaštališkoji tarnystė buvo perduota slėpiningu rankų uždėjimu tiems, ką Apaštalai įšventino kaip vyskupus, o šie savo tarnystę perdavė kitiems vyskupams, kuriems įšventino. Lygiai taip pat vyko mokymo (lot. doctrina) perdavimas. Tradicija išreikšta tiek Bažnyčios istorijoje, tiek Šventųjų Tėvų raštuose, Šventajame Rašte ir kt.


Taigi, rinkdamiesi savo ugdytoją, turime į ką atsiremti. Tikėdami krikščionišku mokymu, galime atkreipti dėmesį, ar tas žmogus, kuris galėtų būti mūsų ugdytojas, priklauso tai Tradicijai ir kaip jis yra susijęs. Ar jo mokymas atitinka Bažnyčios mokymą? Koks jo santykis su Bažnyčia? Ar jis yra kunigas, vyskupas ar kitaip įpareigotas mokyti žmogus?


Tai taip pat reiškia, kad mokytoju gali būti ir žmogus, kuris jau yra seniai miręs. Jie gali būti seniau gyvenę Tradicijos atstovai. Bažnyčios pripažinti autoritetai yra Bažnyčios Tėvai, kurie nors ir mirę labai seniai, vis tiek gali būti mūsų ugdytojais. Visi krikščioniškieji ugdytojai juk, galų gale, moko ne savo mokymo, ne tai, ką išrado patys, o tik Dievo Žodžio, kurio supratimą gavo iš senesnių ugdytojų ir to, kiek išgyveno patį Dievą. Bet be Tradicijos jie patys nebūtų gebėję atskirti angelo nuo velnio...


Pasaulietinės įstaigos taip pat turi savo tikėjimo ir pasitikėjimo kultūrą ir tradiciją, atsiradusią Apšvietos amžiuje. Šiuolaikinėje mokslinėje bendruomenėje egzistuoja mokslo įstaigų leidžiami mokslo žurnalai, kurie remiasi peržiūros principu (vieni autoriai skaito kitų autorių darbus ir sprendžia, leisti juos talpinti ar neleisti). Mokslininkai neskaito bet kokių šaltinių ir neatlieka be tyrimų. Yra įstaigos, kuriomis mokslininkai pasitiki, tos įstaigos leidžia patikimus žurnalus, kuriuose spausdinami patikimi straipsniai. Yra netgi formalūs kriterijai, pagal kuriais yra „matuojamas“ mokslininko autoritetas - paprastai tai citavimo indeksas (kiek kitų patikimų mokslininkų citavo šio mokslininko darbus savo darbuose). Be šios drausmės, be autoritetų sistemos mokslo bendruomenėje vyrautų visiškas chaosas ir būtų labai sunku atskirti tiesą nuo melo, suklastotus tyrimus nuo nesuklastotų.


PRATYBŲ, UGDYMO, PA-DAVIMO PRASMĖ


Krikščionybės akiratyje visos tos pratybos, ugdymas, pa-davimo įsisavinimas yra skirti tam, kad žmogus įsisavinti galutinę Tiesą ir atrastų prasmę. Nereikia išleisti iš akių to, kad mes visada keičiame save, keičiame savo asmenybę - kiekvienas mūsų veiksmas pasaulyje, kiekviena mintis ir ketinimas, savotiškai apipavidalina mūsų asmenybę. Krikščionybė ar kita religija tik siūlo tam tikrą asmenybės apipavidalinimo tvarką, kuri turi tinkamai veikti mūsų asmenybę.


Kalba, Tradicija prieš mus dažnai atsiveria kaip tam tikras slaptaraštis, aprašantis būtį. Paėmę kokio nors senovinio krikščionių asketo knygą galime nesuprasti, apie ką jis rašo, tačiau pasimokę apie ankstyvąją krikščionybę, pagyvenę asketinį gyvenimą patys, galų gale galime suprasti, apie ką jis rašo ir dar daugiau, ką jis dar gali mums pasiūlyti papildomo. Tradicija, asketika mus nukreipia į Aukščiausiąją Būtį, kuri pati gali būti išreikšta netiesiogiai - palyginimais, pavyzdžiais, nes nėra panaši į nieką. Šioje aukščiausioje būtyje ir randame savo gyvenimo prasmę.


Krikščioniškos dvasinės pratybos - tai kylimas iš žemės į dangų, susilietimas su amžinybe, kurio tikslas - amžinosios meilės ir palaimingumo išgyvenimas.


-----------

Susiję įrašai:

Dogmos prasmė. Dogma ir egzistencija http://ortodoksas.blogspot.com/2013/12/dogmos-prasme-dogma-ir-egzistencija.html

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą