2014 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Kam reikalinga religija?


Yra įvairūs religijotyrininkų aiškinimai, kodėl žmonėms reikalinga religija. Vieni pabrėžia psichologinę religijos naudą (sekdami, pvz. G. Jungu), kiti - socialinę (sekdami Durkheimu). Beit-Hallahmi ir Argyle 1997 metais atliko plataus mąsto tyrimą, kuris nustatė religijos naudą (Benjamin Beit-Hallahmi, Michael Argyle. 1997. The Psychology of Religious Behaviour, Belief and Experience). Tyrinėtojai nustatė, jog religija didina laimės pojūtį, gerina fizinę ir psichinę sveikatą, didina santuokinę ištikimybę, darbingumą, dorojimąsi su stresu, naikina mirties baimę, didina polinkį užsiimti labdara ir mažina polinkį nusikalsti. Kaip neigiamus religijos padarinius tyrinėtojai nurodė užsisklendimą savojoje religinėje bendruomenėje, neigiamą požiūrį į kitatikius.

Tačiau man atrodo daug svarbesnė egzistencinė religijos reikšmė, t.y. ką jis reiškia žmogaus gyvenimui, kodėl žmogui jos gyvenime reikia. Juk Šventieji Tėvai, tokie kaip Aleksandrijos Tėvai, Tėvai Kapadokiečiai, šv. Justinas Filosofas ir kt. krikščionybę vadino tikrąja filosofija, nes laikėsi nuomonės, jog gyvenimo tiesos, atskleistos pagonių filosofijose tik dalinai, krikščionybėje atsiskleidžia pilnai. Religija - tai visą gyvenimą persmelkiantis dalykas.

Religija yra bandymas atsakyti į pagrindinius žmogaus klausimus, į kuriuos žmogus neišvengiamai yra priverstas atsakyti. Nuo jo atsakymo į religinius klausimus priklauso jo gyvenimas; o ateizmas yra ne pabėgimas nuo to, o tik atsakymo į religinius klausimus versija. 

Kaip pastebi Anatanas Maceina remdamasis antropologiniais duomenimis, visoje žmonijos istorijoje niekur nėra buvę netikinčios, neturėjusios religijos tautos. Religija atsirado kartu su žmogumi - kaip ir menas bei kitos panašios žmogaus dvasinio aktyvumo formos. Šis faktas yra labai iškalbingas.

Į klausimą, „kam reikalinga religija?“, derėtų pradėti atsakyti nuo klausimo, „kas yra religija?“. O šio klausimo imkimės nuo vieno iš religingo žmogaus elgesio apraiškų - tikėjimo aptarimo.

Tikėjimas, religijos kontekste, - tai žmogaus pasirinkimas būties klausimų akivaizdoje. Tikintis žmogus apsisprendžia, įsipareigoja, jis ištaria lemtingąjį „taip“ tam tikrai laikysenai, tam tikram gyvenimo būdui. Kadangi gyvenimą turime tik vieną, šis apsisprendimas yra lemtingas, nes, klaidos atveju, kelio atgal nebebus.

TIKĖJIMAS

Šiuo požiūriu į-tikėjimas turi šuolio elementų. „Tikėjimo šuolis“ - taip jį vadina danų filosofas Sorenas Kierkegaardas. Tikintysis niekada nežino, ar jis šimtu procentu teisus - jis tarsi plūduriuoja virš nežinojimo, nebūties bedugnės. Kaip tai aprašė katalikų teologas (vėliau - popiežius) Josephas Ratzingeris:

„Paulis Claudelis Atlasinės kurpaitės pradžios scenoje tikinčiojo padėtį perteikė didingu ir įtikinamu alegoriniu regėjimu. Ten vaizduojamas laivo sudužimą patyręs jėzuitų misionierius [...], dabar ant medžio gabalo dreif[uojantis] šėlstančiuose vandenyno vandenyse. [...] Pritvirtintas prie kryžiaus, o kryžius, nepritvirtintas prie nieko, dreifuoja virš bedugnės. Šiandieninę tikinčiojo padėtį vargiai įmanoma apibūdinti įtaigiau ir tiksliau, negu čia. Rodos, jį laiko tik virš niekio siūbuojanti palaida sija, ir, regis, galima apskaičiuoti akimirką, kai jis nuskęs. Tik palaida sija jungia jį su Dievu, bet, žinoma, jungia neišvengiamai, ir galiausiai jis žino, kad tas medis stipresnis už po juo kunkuliuojantį niekį, nors šis vis dėlto tebėra grėsminga tikroji jo dabarties galia“ - Jozeph Ratzinger, „Krikščionybės įvadas“

Tačiau ateisto pozicija yra nė kiek ne geresnė, ne tikinčiojo Dievu. Visų pirma, egzistuoja krūva stiprių filosofinių argumentų, tokie kaip Plantingos ontologinis argumentas prieš ateizmą, kurie racionaliai įrodinėja ateizmo prieštaringumą. Antra, nėra racionalaus argumento įrodančio, jog Dievo tikrai nėra. Todėl ateistas, ypač gyvenimo vingiuose, taip pat gali pasijusti nesaugiai - jis lygiai taip pat yra padaręs tam tikrą egzistencinį pasirinkimą, kurio teisingumo jis nežino, bet kuriuo jis save įtikinėja. Esu minėjęs Epikūrą ir kitus žinomus filosofus-ateistus, kurie ramino save nuo egzistencinio nerimo, kurdami racionalius argumentus ateizmui paremti. Formos požiūriu, tai nė kiek nesiskiria nuo teistų filosofų bandymų sukurti Dievo buvimo įrodymus.

Paulas Tillichas, sekdamas Heideggeriu, pastebi, kad žmogaus gyvenimas yra pasmerktas virsti klausimu dėl pačios žmogaus būties sandaros. Kiekvieno žmogaus būties dėmenys yra prasmės paieška arba beprasmybės pojūtis, kaltės ir išteisinimo pojūčiai, galų gale, mirtingumo suvokimas, kuris kyla iš to, jog žmogiškasis buvimas yra visuomet buvimas-mirties-link. Žmogus negali išvengti ribinių potyrių, nes žmogaus buvimas yra buvimas mirties link, kiekvieną akimirką jis artėja prie mirties, kiekvieną akimirką artėja prie mirties kiti žmonės ir kaip baigtinė būtybė jis yra priverčiamas klausti apie baigtinybės prasmę. Tiek krikščionis, tiek ateistas yra pastatytas prieš tą pačią duotybę, tą pačią būtį ir jos dilemas ir priverstas rinktis - jis gali tik rinktis tikėti ar netikėti, bet negali pasirinkti nesirinkimo. O jų abiejų padaryti sprendimai yra bendri tuo, kad juos jungia lemtingoji abejonė:



KRIKŠČIONIŠKASIS TIKĖJIMAS

Krikščioniškasis tikėjimas yra pasirinkimas būties akivaizdoje Dievo naudai. Krikščionis tiki, jog atsakymas į būties keliamus klausimus yra Dievas.

Centrinė krikščionybės idėja - tai sandora. Visa Biblija, kaip skelbia pavadinimas „Naujasis Testamentas“ (Naujoji Sandora) ir „Senasis Testamentas“ (Senoji Sandora) yra ne kas kita, bet knyga apie žmogaus ir Dievo sandorą.

Pats žodis sandora reiškia susitarimą, sutartį. Žmogaus ir Dievo Sandora – tai susitarimas tarp žmogaus ir Dievo, kad jei žmogus padarys tą ir aną, tai Dievas jam atsilygins taip, kaip nurodyta „sutartyje“.

Iš religijotyros duomenų žinome, jog iki atsivertimo žydai turėjo Sandaros idėją. Jie sudarydavo naivias „sandoras“ su stabais. Tokia sandora būtų, pavyzdžiui, jaučio paaukojimo pažadas lietaus dievui už tai, kad rytoj nelytų. Tačiau Sandora su Dievu ant Sinajaus kalno buvo visiškai kitokia – visų pirma, šios Sandaros iniciatorius buvo pats Dievas, antra, iš žmonių jis reikalavo labai keistų dalykų – nesvetimauti, nežudyti, nedaryti kitam to, ko nenorėtum, kad padarytų tau ir kt., o už tai jis žadėjo gyvenimą amžinoje ramybėje, hebrajiškai šalom.

Naujojoje Sandoroje Dievas iš viso paliko tik vieną įsakymą - „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34)

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

Pasak Šventojo Rašto, meilės artimam sąlyga - meilė Dievui. Tai - suprantama. Juk tikįs Dievu tiki, jog žmogus - tai Dievo atvaizdas, taigi, kiekvienas žmogus jam tampa šventu.

Dievas nežada žmogui tiesiog nemirtingumo. Tiesiog nemirtingumą žadėjo šėtonas Edeno sode (Pr 3,4-5). Dievas žada žmogui amžiną gyvenimą meilėje, ramybėje, palaimingume. Būtent todėl nusidėjus žmogui Dievas nespragtelėjo pirštais ir nepanaikino nuodėmės pasekmių, o pradėjo ilgą išganymo istoriją - kaip ir santuokoje nėra jokio džiaugsmo, jei žmona su tavimi nėra laisva valia, taip ir Dievas nori, kad žmogus su juo būtų laisva valia ir nenusidėtų.

RELIGIJOS APIBRĖŽIMAS

Šv. Augustinas kildina lotynišką žodį religio iš religare, reiškiančio „surišti“, tvirtindamas, jog savo sielas rišame su Dievu. Pagal šį aiškinimą, religija galima pavadinti žmogaus bandymą megzti santykį su Dievu, arba, tiesiog – žmogaus santykį su Dievu.

Toks apibūdinimas kelia klausimą, ar įmanoma kalbėti apie „religijas“, ar tik apie vieną „religiją“ – vieną sąryšį. Kita vertus, egzistuoja religijos, pavyzdžiui, Therevados budizmas formos, kurios netiki Dievo egzistavimu. Tokiu atveju galima bandyti apibrėžti religiją per santykį su būtimi apskritai.

Nenarpliojant šio painaus religijos filosofijos klausimo, galime bandyti apibrėžti religiją pagal jos apraiškas. Remiantis religijos fenomenologijos idėjomis, ypač Rudolfo Otto apibrėžimu, galime teigti, jog religija yra 5 elementų visuma, o tie elementai yra:

1) Tam tikra moksliškai neapibrėžiama šventenybė, kurią pažįstame tik iš to, kaip ji reiškiasi – kelia pamaldžią baimę ir drebėjimą;
2) Ritualai;
3) Nurodymų ir draudimų sistema;
4) Pasaulėžiūra;
5) Bendruomenė.

Kaip pastebi Markea Eliade, žmogaus bandymas susitikti su Dievu (ar kita aukščiausiąja būtimi) yra būdingas absoliučiai visoms religijoms. Visos kultūros turi mitus, t.y. pasakojimus, kurie primena laiką, kai Dievas buvo arčiausiai žmogaus, ir ritualus, t.y. veiksmus, kuriais atkartojami veiksmai, kurių metu žmonėms pasirodė Dievas. Tikima, jog jei pasirodė kartą, pasirodys ir vėl.

Žydų tikėjimas skyrėsi nuo visų likusiųjų religijų tuo, kad jis buvo istorinis – Šventasis Raštas nėra mitų rinkinys, t.y. atsietų nuo istorinio laiko pasakojimų apie dievų gyvenimą sąvadas. Tai – Dievo apsireiškimo Izraelio tautos istorijoje sąvadas. Žydų religija, o po jos – krikščioniškoji, vienintelis pasaulyje senovinis tikėjimas, turėjęs tokią istorinę sandoros su Dievu idėją.

KAM REIKALINGA RELIGIJA?

Taigi, per aptartuosius dalykus galime pabandyti apibūdinti, kam reikalinga religija. Religija, egzistenciniu požiūriu, - tai žmogaus bandymas, su bendruomenės pagalba, susieti save su aukštesne tikrove, dalinimasis tų bandymų patirtimi, o šiomis praktikomis užsiimama, nes jos įprasmina visą žmogaus gyvenimą; tai yra bandymas atsakyti į pagrindinius žmogaus gyvenimo klausimus. Jei žmogus formaliuoju požiūriu religijos nepraktikuoja, tai dažnai prasmės ima ieškoti nykstančiuose dalykuose, tokiuose kaip turtų kaupimas, vaikų auginimas ar kt., kurie dažnai dėl savo laikinumo anksčiau ar vėliau vėl nubloškia į kelią pradžią.

Religija - tai yra religinių klausimų išgyvenimas; o religiniai klausimai kyla iš pačios žmogaus prigimties, jie yra neišvengiami. Kartais klaidingai manoma, kad religija - tai „kelio pabaiga“, paruošti atsakymai, sustingusi dogma. Iš tiesų, prisijungti prie religinės bendruomenės tėra pati kelio pradžia. Religingas žmogus gyvena dvasinį gyvenimą, jis yra pastoviame dialoge su tuo, su kuo bando sukurti santykį religijos pagalbą, jis keičiasi ir vis naujai suvokia religiją. Ta pati frazė „Dievas yra Vienas ir Vienas yra Trys“ skamba vis naujai priklausomai nuo to, kiek laiko žmogus yra krikščionis.

Ortodoksinės krikščionybės atveju, religija - tai gyvenimo būdas, skirtas asmenybės transformacijai, leidžiančiai gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Kokybiškesnį ne materialine, o dvasine prasme. Ta kokybė pasireiškė kaip Dievo malonės patyrimas, t.y. begalinės meilės ir palaimos. Šiam tikslui (suartėjimui su Dievu) Šventieji Tėvai siūlo ritualus, elgesio nurodymus ir tam tikrą pasaulėžiūrą.

-------

Šį klausimą uždavė lankytojas. Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm - http://ask.fm/GintarasSungaila


arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą