2014 m. sausio 9 d., ketvirtadienis

Tikėjimas ir prasmė

„Yra tik viena rimta filosofinė problema - savižudybė“ - A. Camus, „Sifizo mitas“
Svarbiausias šiaudas, už kurio žmogus kabinasi pasaulyje, yra gyvenimo prasmė. Gyvenimo prasmė, kitaip tariant, gyvenimo tikslas, yra tai, dėl ko žmogus turėtų gyventi. Tačiau prasmė tirpsta ją bandant pagauti protu.

PRASMĖS KLAUSIMAS


Karalius Saliamonas, Ekleziasto knygos autorius
Pats žmogiškasis buvimas pasaulyje dažnai pradžioje būna nerūpestingas, nes į pasaulį esame tarsi įmetami, gimstame visada netikėtai, tačiau eigoje neišvengiamai papuolame į tokias padėtis, kurios priverčia atsigręžti ir susirūpinti. Tai yra tokios padėtys, kuriose atsiduriame būties neprotingumo, nenuoseklumo akivaizdoje. Karlas Jaspersas jas skirsto į kelias rūšis - tai nuostaba, abejonė ir ribiniai patyrimai (artimųjų mirtys, įvairūs sukrėtimai). Patyręs tokius dalykus asmuo išmušamas iš kasdienybės, ima jausti savo proto, savo suvokimo ribas ir pamatinį bejėgiškumą. Tada jis gali arba pradėti ieškoti to, kas jo būčiai teiktų prasmę, arba bandyti vėl užsimiršti, tačiau bet koks užsimiršimas yra laikinas, nes, kaip pažymi Martinas Heideggeris, tai, kad žmogaus buvimas yra visada buvimas mirties link lemia, jog žmogus yra priverstas gyventi rūpestyje.

Vienas iš bandymų pagauti prasmę yra bandymas neprotingumo, nenuoseklumo akivaizdoje bandyti išskirti tai, kas būtyje visgi yra nuoseklu ir taip bandyti ją „atrakinti“. Šis bandymas atsimuša į nesėkmę, nes žmogus, būdamas laikine būtybe, visada gyvena visiškoje dabartyje, akimirkoje: praeitis yra tai, ko jau nebėra, o ateities visada dar nėra (kaip rašo šv. Augustinas). Bandydamas kažką apmąstyti, mąsto praeitį, į kurią kas akimirką patenka nauji dalykai. Bet jis niekada negali apmąstyti dabarties. Todėl jo bandymas visiškai suvokti dabartį per praeitį primena pastangą išgerti jūrą, nes kiekvieną akimirką praeitį pildo naujų duomenų daugybė ir kiekvieną akimirką pats žmogus juda gyvenimu mirties link.

Tikėjimas, priešingai, yra visada orientuotas ne į praeitį, bet į ateitį. Tikėdami priimame tam tikras tiesas ir pagal jas veikiame. Viltis yra glaudžiai susijusi su tikėjimu - tai yra vilimasis, jog kažkas bus. Be tikėjimo, be vilties, mes negalėtume atlikti netgi kasdienių darbų, nes net vinies nepradėtume kalti netikėdami, kad ją galėsime įkalti. Visi mūsų visuomeninei sambūriai, visos mūsų pareigos - darbas, pinigai, mokyklos - visa tai teegzistuoja tik dėl to, kad mes bendrai tikime to buvimu, tačiau, sakykime, mūsų „darbovietė“, mūsų „darbas“ savaime yra visiškos neapčiuopiamybės, kurias pasiekiame tik mintyse.

Prasmė yra pasiekiama tik tikėjimu visų pirma dėl to, kad prasmė yra tam tikras tikslas, t.y. ji iš esmės orientuota į ateitį, o protas su ateitimi reikalų neturi, jis vadovaujasi praeitimi. Priešingai, į ateitį orientuotas yra tikėjimas. Tikėdami mes veikiame, atrasdami prasmę toliau gyvenime.

Gali kilti klausimas, kaip mes galime veikti remdamiesi tik tikėjimu, kaip galime kažką daryti pilnai nežinodami, ką darome. Į tai kažkiek padeda atsakyti Gabrielio Marcelio filosofija. Dalykas tas, kad pamatiniai tikėjimo klausimai nėra problemos, t.y. nėra kažkokie loginiai rebusai, galvosūkiai, kurių nepavyksta išspręsti. Tai yra slėpiniai, t.y. klausimai, į kuriuos įtraukti mes patys. Tam, kad žmogus gyventų santuokoje, jam nereikia suvokti santuokos slėpinio, vyrui nereikia suvokti moterystės slėpinio, išreikšto žmonoje ir t.t.., vyras apie savo žmoną žino tik santykinai, per savo paties įtrauktumą į klausimą ir jo tikėjimo santuokos tikrumu ir tuo, kad jo žmona yra jo žmona. Pastangos susivokti padėtyje užtenka, kad jis galėtų su tuo gyventi. Lygiai taip pat kituose tikėjimo klausimuose, svarbiausia yra pastanga ir per įtrauktumą į slėpinį žmogus gauna santykinį žinojimą, pagal kurį ir gyvena, nes galų gale, svarbu yra ne tik kažką žinoti, bet pagal tą žinojimą ir veikti.

Galima pasakyti paprastai - daug ko gyvenime netgi žmonių santykiuose nesuprantame, bet užtenka ryžto įsitraukti ir to mūsų minimalaus įsitraukimo užtenka, kad gyventume ir veiktume. O santykis su Dievu taip pat yra tarpasmeninis santykis, todėl ryžto įsitraukti užtenka, kad galima būtų veikti. Jei žmonės gyvenimo padėtyse atsisakytų veikti iki kol visiškai nepažintų pačios padėties, tai jie negalėtų net žengti žingsnio.

Gyvenimas savo prigimtimi iš mūsų reikalauja tikėjimo. Tikėjimo slėpinys mus pamatiniu būdu į save įtraukia ir negalime jo išvengti. Ateizmas, bedievystė - tai taip pat veiksmas tikėjimo slėpinio viduje, t.y. ateizmas iš esmės taip pat yra tikėjimas. Neįmanoma nesirinkti padėtyje, kurioje esame patys - kaip sako J. P. Sartre'as, rinktis esame pasmerkti. Ateizmas yra tikėjimas tuo, jog Dievo nėra, tai gyvenimas taip, lyg Dievo nebūtų. Teizmas yra tikėjimas Dievo buvimu ir gyvenimas taip, lyg Dievas būtų. Tai mūsų laikysena būties akivaizdoje ir mes negalime „nesilaikyti“ būties akivaizdoje, nes čia esame pastatyti prieš savo valią. Pastatyti prieš savo valią, o laikysenos pasirinkimas yra jau visiškai laisvos mūsų valios veiksmas.

Tai, kad ateizmas pamatiniu būdu taip pat yra tikėjimo veiksmas rodo ir filosofinis ateizmo pobūdis. Taip, kaip, pavyzdžiui, Tomas Akvinietis aprašo Dievo buvimo įrodymus (Dievas kaip pirmoji priežastis, pirmasis judintojas, tikslas ir t.t..) taip, sakykime, Epikūras pateikia įrodymus, jog nei Dievų, nei mirties nereikia bijoti. Kaip pastebi Jaspersas, tokius įrodymus laikyti „moksliniais“ reiškia nesuprasti jų reikšmės - tai yra įsitikrinimo būdai. Apmąstydamas šias schemas žmogus įsitikrina tuo, kuo tiki.

Tomas rašo apie tai, jog viskas pasaulyje juda, t.y. keičiasi, jis tai stebi, ir jei viskas būtų tik besikeičiantys dalykai, tai nieko nebūtų pastovaus ir todėl pasaulis būtų visiškai nesuprantamas, neįmanomas numatyti chaosas. Tačiau taip nėra - kiekvienas kismas turi savo keitėją, kiekvienas judėjimas turi judintoją ir ši grandinė negali būti begalinė, nes tai būtų tas pats, kas begalinis kismas. Tą pirmąjį judintoją mes vadiname Dievu - taip jis protu apmąsto savo tikėjimą ir įsitikrina jo teisingumu.

Epikūras sako, kad kol mirties dar nėra, tai esame mes, o kai mirtis ateis, mūsų nebebus. Kol esame gyvi, mirties bijoti neverta, nes nėra ko bijoti; kai būsime mirę nebebus kam bijoti. Todėl mirties baimė neturi prasmės - reikia be jokios baimės džiaugtis gyvenimu. Taip apmąstydamas savo tikėjimą gyvenimo laikinumu, žmogaus nepakaltinamumu, Epikūras įsitikrina savo laikysena būties akivaizdoje.

Šv. Augustinas pastebi, jog tikėjimo dovana yra tai, jog tikėjimo objektas patvirtina pats save. Įtikėję santuokos slėpiniu mes veikiame, gyvename santuokoje ir jos patyrimas įtikina mus santuokos tikrumu. Įtikėję Dievo buvimu mes gyvenime su Dievu, meldžiamės, jį jaučiame ir jo patyrimas įtikina mus jo tikrumu. Mes peršokame per save ir jaučiame prasmę - protas atsitraukia ir tikėjimas įima būties beprotybę, kuri staiga tampa mums priimtina, savotiškai protinga. Ryždamiesi einame tolyn, o sustodami skęstame tamsos bedugnėje. Tikėjimo pasirinkimo išvengti neįmanoma.

TIKĖJIMAS Į DIEVĄ

Šv. Augustinas
Bažnyčios Tėvų mokyme, atrodo, visiškai nėra tikėjimo veiksmo aptarties. Bažnyčios Tėvų mokymas prasideda ten, kur aš peršoku save, kur atlieku pasirinkimą Kristaus naudai. Mes sakome „tikiu į Dievą“ (gr. pisteuo eis). Klasikinėje graikų kalboje išsireiškimo „pisteuo eis“ nėra sutinkamas, jis nežinomas netgi Septuagintos (graikiškojo Senojo Testamento) gramatikai. Tai yra naujadaras tiek graikų, tiek lotynų kalbose (lot. credo in), greičiausiai pažodinis hebrajiško išsireiškimo ani ma'amin be-Elohim (pažod. „tikiu į Dievą“) vertimas. Čia prieš „Elohim“ yra „be-“ priešdėlis iš Otiyot HaShimush grupės, atstojantis prielinksnius „į“, „ant“, vietininką ir kt. Teko girdėti netgi vieną rabiną aiškinant, jog hebrajiška konstrukcija ani ma'amin be-Elohim išreiškia tikėjimą kaip judėjimą „į“, pavyzdžiui, einu „aš einu į miestą“ sakytume vietoje „į“ - „be-“ (senojoje graikų kalboje krypčiai nurodyti čia būtų vartojamas prielinksnis „eis“ + galininkas), taip ir tikiu į Dievą - su krypties priešdėliu. 

Šv. Augustino tyrinėtojas A. Fitzgerald rašo: „Augustinas aiškiai skiria tris tikėjimo būdus: credere Deo (tikiu Dievu), credere Deum (tikiu Dievą) ir credere in Deum (tikiu į Dievą).[...] „tikėti į Dievą“ yra daugiau nei „tikėti Dievą“ (tikėti jo egzistavimu), [...]. Taip pat [tai yra] daugiau už „tikėjimą Dievu“, nes galima tikėti žmogumi, bet ne į žmogų. „Tikėjimas į Dievą“ yra asmeninis atsidavimas Dievui ir judėjimas Dievop“. Trejopą tikėjimo struktūrą randame ir šiuolaikinių ortodoksų teologų raštuose: „Egzistuoja trys tikėjimo tipai, trys dvasinio kylimo pakopos: tikėjimas kaip protingas įsitikinimas, tikėjimas kaip pasitikėjimas ir atsidavimas, iškitikimybė [...] Aukščiausioji pakopa - tikėjimas kaip ištikimybė. Tai ne tik Dievo pripažinimas protu, ir ne tik pasitikėjimas Juo širdimi, bet ir valingas sekimas paskui Dievą“ - rašo teologijos mokslų daktaras Valerijus Duchaninas.

Katalikų teologas, personalizmo atstovas J. Mouroux taip pat išskirią trejopą struktūrą: „Sekdamas šv. Tomu, kanauninkas J. Mouroux („Tikiu: personalinė tikėjimo struktūra“) sukūrė tris dailias formules: Credo Deum, Credo Deo, Credo in Deum.[...] Credo Deum (tikių Dievą): "Tikiu, kad yra Dievas" [...] Credo Deo: "Pasitikiu Dievu" [...] Credo in Deum: "Tikiu į Dievą": Dievas yra ne tik apreiškimo objektas, bet ir liudininkas. Jis yra palaiminčiausias Tikslas. [...]  šiame gyvenime mes esame orientuoti Dievop.“ (rašo kun. Georges Delcuve, S.J.). 

„Tikėjimas į Dievą“ yra tai, ką lietuvių filosofas Antanas Maceina įvardija „žmogaus slinktimi Dievop“. Didysis Lietuvių Kalbos Žodynas apibūdindamas žodį „tikėti“ iš principo aptaria tik dvi minėtas tikėjimo formas: tikėjimą kažko realumu ir pasitikėjimą kažkuo, viltį, tačiau lietuviškas pasakymas „tikiu Dievą“ ar „tikiu Dievu“ neturi žmogaus judėjimo Dievop reikšmės, todėl kaip ir klasikinėse kalbose, lietuvių kalboje derėtų palikti „netaisyklingą“ išsireiškimą „tikiu į Dievą“.


Taigi, nenuostabu, kad filosofų, sustojusių gyvenimo kryžkelėse, raštuose žymiai lengviau randame tikėjimo veiksmo, „aš tikiu“ apmąstymų, tačiau Bažnyčios Tėvų raštuose jų rasti žymiai sunkiau, nes jie jau yra pakeliui Dievop. Jiems tikėjimas rūpi kaip tikėjimas į Dievą, o ne kaip tikėjimas apskritai. Bet, žinoma, ko gero tai yra paties tikėjimo prigimties dalis - tikėjimas visada yra tikėjimas kažkuo, tikėjimas į ką nors, o grynasis netikėjimas gyvenimo sąlygomis yra neįmanomas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą