Dogmos prasmė. Dogma ir egzistencija

„Nežinau, ar kada kas yra miręs už ontologinį argumentą. Galilėjus, atradęs moksliškai svarbią tiesą, jos atsisakė, ir labai lengvai - kai tik dėl jos jo gyvybei grėsė pavojus. Visai nesvarbu, kas - Žemė ar Saulė - sukasi viena apie kitą“ - A. Camus. „Sizifo mitas“.
„Kas yra tiesa?“ - τι εστιν αληθεια; - tokį klausimą Poncijus Pilotas uždavė Kristui po to, kai šis pasakė, jog yra „atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą“ (Jn 18, 37-38). Graikiškas žodis „tiesa“ („aletheia“), kaip tai pabrėžia M. Heideggeris, yra žodžio „slepiuosi“, „vengiu pastebėjimo“ („lēthō“) neiginys, pridedant paneigiantį priešdėlį „a-“ (alpha privativum): „a-letheia“. Tai yra ne-paslėptis, dalyko atsiskleidimas mūsų žvilgsniui.

Ką mums reiškia „tiesa“ apie tai, kad deguonį sudaro H2O? Kad Žemė sukasi apie Saulę? Ar kalbos apie molekules, atomus, mums išties atveria tiesą, t.y. nuplėšia paslepties šydą nuo būties? Šios tiesos yra objektinės, jos yra prieš-statytos prieš mus, išoriškos mums, jos neturi jokios reikšmės mūsų buvimui pasaulyje, mūsų gyvenimui. Tai yra techniški sutrumpinimai, iš savęs tegalintys turėti kažkokią praktinę, įnagio reikšmę.

S. Kierkegaard'as rašo: „tik kurianti tave tiesa yra tiesa“. Tik po-statyta tiesa, tiesa, kuri yra ne prieš tave, bet tavyje, kuri tavo vidujybėje žadina tam tikrą troškimą veikti, yra tikra tiesa. Ji veikia protą - teikia žinią, ji veikia širdį - žadina jausmą, ji veikia ranką - priverčia veikti. Tai yra visai kitokia tiesa.

Na, o ar dogma nėra kokia sustingusi tiesa, kaip žinojimas apie tai, jog vanduo yra H2O? Ne. Jei dėl to, ar Žemė ar Saulė sukasi vienas apie kitą, nėra niekas miręs, tai dėl to, ar Dievas yra vienas, ar jis yra trijuose asmenyse, ar jis tapo tikru žmogumi likdamas tikru Dievu - dėl visų šių dalykų yra miręs ne vienas ir ne du. 

Dogma - šis graikiškas žodis reiškia „įsitikinimą“ - yra ne kas kitą, o perdavimo iš kartos į kartą („Tradicijos“) būdu mus pasiekiantys duomenys apie įsitikinimus. Dogma - tai yra nepaneigiama tiesa, t.y. nepaneigiamas teiginys, kurį priimdamas tikintysis priima jį kaip patį tikintįjį kuriančią tiesą. Bet tam reikalingas įsigyvenimas į Tradiciją.

K. Jaspersas sako, jog tradicijos kalba - tai šifras, kodas, kuriame aprašoma būtis (ar Aprėptis). L. Wittgensteinas savo „Filosofiniuose tyrinėjimuose“ pastebi, jog „jei liūtas galėtų kalbėti, mes jo nesuprastume“ - neužtenka dviems kalbėti lietuviškai tam, kad jie vienas kitą suprastų. Liūtas net lietuviškai kalbėtų liūtiškai, t.y. jam rūpėtų liūtiški dalykai ir jo kalba išreikštų liūtiškos būties realijas. Žmogui liūto gilinimasis į savo rūpesčius atrodytų beprasmiai, bereikšmiai paistalai, taip, kaip, Tomo Akviniečio žodžiais, kaimiečiui gali pasirodyti beprasmiai „subtilūs filosofų samprotavimai“. Tam, kad tie samprotavimai būtų prasmingi, kad jų kalba įgautų prasmę, reikia įsigyventi į ją, t.y. sužinoti, ką reiškia kiekvienas žodis, į ką jis nurodo ir ką reiškia kalba protui, širdžiai ir rankai.

Šventoji krikščioniškoji Tradicija žino tokį įsigyvenimo į Tiesą būdą, kaip Lectio Divina (dieviškasis skaitymas). Jį iš Rytų Vakaruose perėmė šv. Jonas Kasietis ir šv. Benediktas. Lectio divina - tai keturių lygių Šventojo Rašto skaitymas (1 - skaitymas, lectio; 2 - apmąstymas, meditatio; 3 - malda, oratio; 4 - žiūra, contemplatio). Prieš užsiimant šiuo skaitymu galima tekstą analizuoti (skaidyti, tyrinėti moksliniu požiūriu), tačiau pradedant skaityti, šio „mėsininko“ žvilgsnio yra atsisakoma. Skaitantysis ramiai, neskubėdamas, galbūt net kelis kartus, perskaito tam tikrą, nedidelę teksto dalį. Tada ją apmąsto - patogu galvoti apie tai, ką ji reiškia protui, ką širdžiai ir ką rankai. Tada jis ramiai pasimeldžia (rekomenduojama - monotoniška, širdžiai miela malda, pavyzdžiui, Jėzaus malda - Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio). Tada skaitantysis būna tyloje. 

Šitaip Dievo Žodį suvokiant ne kaip seniai parašytą tekstą, o kaip aktualų tau čia ir dabar, Gyvą Žodį, kaip kalbantį su tavimi, stengiantis jį išklausyti, suprasti, ką jis tau sako, su juo susibūnama, į jį įsigyvenama. Komunikaciją, t.y. bendravimą, keičia Komunija, t.y. bendrystė, bendras susivokimas. 

Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos išraiška ir Dievo Žodis neapsiriboja Šventuoju Raštu. Todėl panašiu būdu susibūti reikėtų stengtis su kiekviena Tradicijos ištara, su kiekviena dogma - tai yra tikroji dogmos prasmė ir esmė. Tas, kas suvokia, ką jo protui, širdžiai ir rankai sako tikėjimas į Vieną Dievą, į Švenčiausiąją Trejybę, bus pasiruošęs kankinystei, mirčiai už šias tiesas. Tas, kas Švenčiausiosios Trejybės slėpinį išgyvena kaip jį kuriantį, yra tikintis į Švenčiausiąją Trejybę.

„Dogma“ negyva išorine „tiesa“ virsta tik tada, kai ji yra nesuprantama. Nesuprantama ji yra tik tada, kai neišgyvenama. O ypatingas priešiškumas jai juntamas tada, kai primetama tai, kas neišgyvenama. Dogma - tai Šventųjų Tėvų palikimas, skirtas gyvenimui, o ne įstatymiškam reguliavimui. 

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai