2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Judaistiniai ir Apaštališkieji krikščioniškosios Liturgijos šaltiniai

Ortodoksų Bažnyčios liturgija pasižymi itin dideliu vieningumu ir nekintamumu, tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu. Jei nuvyktume į Rusijos glūdumas ir ten nueitumėme į cerkvę, tai rastume labai panašią liturgiją, kaip ir Atėnuose ar New Yorke. Lygiai taip pat jei nuvyktume į bet kurią ortodoksų liturgiją nuo VI amžiaus po Kristaus iki XXI-ojo, mūsų amžiaus, pamatytume, kad jos - be galo panašios ir būtų lengva sekti liturginius veiksmus net nežinant vietinės kalbos. 



Jei laiko mašina nusikeltume į bet kuriuos laikus iki VI amžiaus, nerastume ženkliai kitokios liturgijos - tiesiog trūktų tam tikrų liturginių elementų, pridėtų vėliau (Tikėjimo išpažinimo, cheruvimų giesmės ir kt.), kai kuriuos maldos senovėje būtų gerokai ilgesnės, tačiau visa liturgija ir toliau išliktų labai panaši. 

Kaip pažymi liturgistas Benjamin D. Williams, toks liturginis vieningumas yra nulemtas dviejų pagrindinių rytų krikščionybės istorijos faktorių:

1. Ortodoksų Bažnyčioje nebuvo reformacijos. Reformacija pakeitė ne tik tradicinę Vakarų krikščionybės teologiją, bet ir visą liturgiką. Negana to, reformacija pakeitė paties žodžio „liturgija“ sampratą (rytų krikščionybėje žodis Liturgija“ turi kitą reikšmę, artimą lotyniškai Mišių“ sampratai).

2. Ortodoksų Bažnyčioje nebuvo įvykio, analogiško II-ojo Vatikano susirinkimui. II Vatikano susirinkimas ženkliai pakeitė Romos katalikų Bažnyčios liturgiką, Bažnyčios liturginę muziką, dvasininkų ir pasauliečių veiksmus, visą liturginę estetiką. Ortodoksų liturgija nieko panašaus nepatyrė.

TRYS IZRAELIO LITURGINĖS ERDVĖS

Ortodoksų liturgija išsaugojo nenutrūkstamą ryšį su Apaštalų laikų liturgija, kuri buvo susijusi su judaistine (Senojo Testamento) liturgika. Pirmasis išorinis bruožas, perimtas iš senovės - liturginės valandos (plačiau), tebeskaitomos kiekvienoje ortodoksų parapijoje, atkartojančios analogišką Senojo Testamento laikų praktiką. Tačiau daug ryškesni įspaudai palikti pačioje Dieviškojoje Liturgijoje (šv. Mišiose).

Ortodoksų Dieviškosios Liturgijos pagrindas yra šv. Apaštalo Jokūbo Teisiojo, Viešpaties Brolio liturgija, sukurta I amžiuje Jeruzalėje. Ši liturgija patyrė dvi didžiąsias redakcijas - šv. Bazilijaus Didžiojo (IV-as amžius; jis sutrumpino liturgiją) ir šv. Jono Auksaburnio (V-asis amžius; sutrumpino šv. Bazilijaus Didžiojo Liturgiją). Taip pat įvyko vienas didesnis Liturgijos papildymas šv. Justiniano Didžiojo laikais (VI a.). Liturginių papildymų tikslas buvo įnešti į Dievogarbą Visuotinių Susirinkimų patvirtintas teologines formuluotes (apie Švč. Trejybę; apie Kristaus dvi prigimtis ir kt.). 

Pagrindinė Dieviškosios Liturgijos struktūra yra sudaryta iš dviejų modulių, perimtų iš Senojo Testamento liturgijos - žodžio liturgijos ir Perėjimo liturgijos (Eucharistijos). Prof. Steve'as Matthewsas skiria tris Senojo Testamento liturgines erdves - Jeruzalės Šventyklą, Sinagogą ir namus. Dieviškoji Liturgija apjungia šias tris erdves.

Jeruzalės šventykloje veiksmus atlikdavo konsekruota dvasininkija, kunigai ir vyriausiasis kunigas, o ūkyje jiems talkino levitai. Jie atnašavo Dievui aukas už nuodėmes, tam tikrus gyvūnus. Tačiau ne visi galėjo reguliariai lankytis Jeruzalėje, be to, net ir pačioje Jeruzalėje buvo atskiri maldos namai - sinagogos.

Graikiškas žodis sinagoga“ (synagoge) reiškia susirinkimąsambūrį. Sinagoga - tai bendruomenės susirinkimo vieta, kurioje ji atlikdavo bendruomeninę maldą. Sinagogai vadovavo archisynogogos - sinagogos vyresnysis, kuris buvo atsakingas už liturginę discipliną, teisingo mokymo išpažinimą ir kt., o jam talkino hyperetes - patarnautojai, atliekantys patarnavimo darbus nuo sinagogos tvarkymo iki kam tikrų patarnavimų maldoje.

Trečioji liturginė erdvė buvo namai. Namų liturgijoje vadovaujamąjį vaidmenį ėjo šeimos galva - tėvas. Kaip ir kitose dvejose liturginėse erdvėse, čia egzistavo tam tikros taisyklės, tam tikra veiksmų seka, kuri buvo atliekama. Du svarbiausi liturginiai tarnavimai namuose buvo Šabo išvakarių (Šeštadienio) ir Perėjimo šventės (hebr. Pesach, gr. Pascha; t.y. Velykų) išvakarių šventimai.

Šių trijų erdvių susitraukimą į vienos - bažnyčios (gr. ekklesia) erdvės susitraukimą, lėmė kelios istorinės aplinkybės. Pirmiausia, dar I amžiuje buvo sunaikinta Jeruzalės Šventykla, todėl Šventyklos liturgijos nebeliko (tai buvo ne bėda krikščionims, kurie Naująja Šventykla laikė Mesiją ir jo bendruomenę, susijungusią Jo kūne). Antroji aplinkybė - daugelis atsivertusiųjų buvo iš žydų ar pagonių šeimų, kurios pačios neatsivertė ir nepalankiai žiūrėjo į savo atžalos atsivertimą. Todėl kai kurie krikščionys paprasčiausiai neturėjo su kuo švęsti namų apeigų, jei apskritai nebuvo išvaryti iš namų. Dėl šios priežasties, namų apeigos buvo sujungtos su kitomis bendruomeninėmis apeigomis.

Galop, svarbi ir dar viena aplinkybė - krikščionių išvarymas iš sinagogos. Ankstyvojoje krikščionybėje tikintieji ėjo į sinagogas melstis kartu su žydais. Tačiau laipsniškai brendo vis didesnis konfliktas tarp žydų ir krikščionių; kai kurie žydai ėmė išvarinėti krikščionis iš sinagogų. Vyskupai priėmė sprendimą uždrausti krikščionims melstis su žydais ir vietoje to įkurti sau atskirus maldos namus - bažnyčią, ekklesia (nuo graikiško žodžio kaleo - šaukiu; ekklesia - sušauktųjų susirinkimas; taigi, Dievo pašauktųjų).

SINAGOGOS MALDOS ATSPINDŽIAI BAŽNYČIOJE

Sinagogos vyresniuosius (archisynagogos) krikščionių bendruomenėje atitikdavo bažnyčių vyresnieji (presbyteros). Šiuo žodžiu iš pradžių vadinti kunigai (žodis kunigui“ graikų kalboje ir vėliau liko tas pats - presbyteros, tačiau kaip sinonimas vartojamas iereus - šventikas) ir vyskupai (gr. episkopos - prižiūrėtojas). Episkopoi nuo presbyteroi skyrėsi tuo, kad tik keli episkopoi galėjo įšventinti naują presbyteros; presbyteros teikti kunigystės sakramento negalėjo.

Hyperetes, patarnautojo tarnystę atitinka diakonas (gr. diakonos - patarnautojas). Ankstyvojoje krikščionybėje moteris galėjo būti diakonė, tačiau niekada negalėjo tapti kunigu arba vyskupu, be to, negalėjo pamokslauti. Moterys mokyti galėjo tik neliturginėje erdvėje. 

Sinagogos liturgijos elementus stebime pirmojoje ortodoksų Dieviškosios Liturgijos dalyje, kuri vadinasi katechumenų liturgija (katechumenas - žmogus, besiruošiantis krikštui). Katechumenų liturgija prasideda kunigo šūksniu:
Palaiminta karalystė - Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados, ir per amžių amžius.
Šis šūksnis yra atspindys singagos liturgijos pradžios, kuri prasideda šūksniu:
Šema, Israel! ADONAI Eloheinu, ADONAI evchad!
Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS!
Po šio šūksnio seka litanijų maldavimai. Ortodoksų Liturgijoje diakonas vardija, už ką yra meldžiamasi (...už ramybę visame pasaulyje...; ...už mūsų miestą, už visus miestus......už mūsų šalį......už garbingąją kunigiją...), po kiekvieno diakono maldavimo choras (arba visi susirinkusieji) atsako: Viešpatie, pasigailėk. Analogiški maldavimai buvo (ir yra) ir sinagogose.

Po ektinijų seka psalmės - barakhi nafši et-Adonai...(Laimink, mano siela, Viešpatį) ir kt. Po psalmių seka skaitiniai. Vakarinėse ortodoksų pamaldose, kuriose nėra švč. Komunijos, skaitomi Senojo Testamento skaitiniai; Dieviškojoje Liturgijoje, kuri vyksta rytą, skaitomi skaitiniai iš Apaštalų raštų ir Evangelijos. Sinagogų pamaldose skaitomi skaitiniai iš Penkiaknygės ir Pranašų.

Po skaitinių seka pamokslas - galutinis katechumenų liturgijos momentas. Pamokslo metu suprantamiau perteikiamas Dievo Žodis. Pamokslą gali sakyti tiek kunigas ar vyskupas, tiek pasaulietis (I a. sinagogoje pamokslą galėjo sakyti bet kuris vyras, priėmęs bar mitzvą, t.y. sulaukęs pilnametystės amžiaus). Po katechumenų liturgijos diakonas skelbia: visi katechumenai išeikite, katechumenai išeikite, te nė vienas katechumenų nepasilieka!. Prasideda Liturgijos dalis, atitinkanti žydų namų ir Šventyklos Liturgijas.

PESACH IR EUCHARISTIJA

- Pesach

Dr. Brant Pitre pabrėžia, jog svarbiausias eucharistinio kanono aspektas - naujojo Išėjimo simbolika. Žydai tikėjo, jog atėjus Mesijui jie patirs naująjį Išėjimą, kuris turės visus ženklus, kaip ir Senasis Išėjimas iš Egipto. Pasak Bažnyčios Tėvų mokymo, Senasis Išėjimas yra Kristaus tarnystės ir Eucharistijos provaizdis.

Kaip prieš senąjį Išėjimą žydai šventė Perėjimo šventę, taip ir prieš Naująjį Išėjimą jie šventė Naująją Perėjimo šventę. Kaip išėję iš Egipto vergovės jie tikėjosi ateiti į Jeruzalę, taip ir išėję iš nuodėmės vergijos krikščionys keliauja į Naująją Jeruzalę - Dievo karalystę.

Pesach išvakarių ritualas švenčiamas žydų namuose. Paruošiamos kelios taurės, kurių vienoje - nerauginta duona (gr. azyma), simbolizavusi skubotą bėgimą iš Egipto vergovės, kitose taurėse - vynas. Jauniausias šeimos narys klausia tėvo: Ma ništana halaila haze mikol haleilot? - Kodėl ši naktis yra kitokia, nei visos kitos naktys?. Į šį klausimą tėvas privalo atsakyti fiksuotą frazę, visuomet tą pačią: Tai dėl to, ką man padarė VIEŠPATS, kai aš išėjau iš Egipto“ (atsakyti šitokioje formoje, o ne, pavyzdžiui, tai dėl ko, ką mano protėviams padarė..yra Dievo įsakymas: Tą dieną paaiškinsi savo sūnui: 'Tai dėl to, ką man padarė VIEŠPATS, kai aš išėjau iš Egipto' “ (Iš 13,8)). Pesach šventė - tai ne šiaip tolimų istorinių įvykių prisiminimas ar simboliniai veiksmai jiems atminti, tai realus dalyvavimas Izraelio tautos šventojoje istorijoje, tikras Išėjimo išgyvenimas, kurį pergyvena kiekvienas žydas.

Po šio atsakymo seka ne tokia formali dalis, vadinama haggadah - pasakojimu. Tėvas pasakoja Išėjimo istoriją, ją aiškina, o baigdamas aiškinimą pakelia taurę su nerauginta duona ir sako:
Tai yra sielvarto duona, kurią mūsų protėviai valgė Egipto žemėje. Kas yra alkanas, teateina ir tevalgo; kas yra nepritekliuje, teateina ir atlieka Velykų Seder. Šiais metais mes čia; Kitais metais - Izraelio žemėje. Šiais metais mes vergai; kitais metais - laisvi žmonės.
Po to jis ima vyno taurę ir sako:
Štai, kas pas palaikė mūsų tėvus ir mus. Nes ne vienas pakilo sunaikinti mus, kiekvienoje kartoje jie kyla mūsų sunaikinti; ir Vienintelis Šventasis, tebūna Jis palaimintas, išgelbsti mus nuo jų rankos!
Svarbi žydų Velykų dalis - avinėlio valgymas. Išėjimo iš Egipto išvakarėse žydai turėjo paskersti po avinėlį kiekvienoje šeimoje, jo krauju su isopo žole ant savo durų nupiešti kryžių, kad mirties angelas aplenktų jų namus. Po to avinėlį buvo privaloma suvalgyti, kad nieko neliktų. 

- Eucharistija

Eucharistijos šventimas prasideda labai panašiai į Pesach. Kunigas, stovėdamas priešais altorių, pradeda skaityti maldą, kurioje prisimenami Paskutinės Vakarienės įvykiai:
su šiomis palaimintomis Galybėmis ir mes, žmones Mylintis Valdove, Tau šaukiame ir tariame: Šventas esi ir Švenčiausias – Tu ir Viengimis Tavo Sūnus, ir Šventoji Tavo Dvasia. Šventas esi ir Švenčiausias, ir nuostabi Tavo šlovė, nes Tu taip pamilai Savo pasaulį, jog atidavei Savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas į Jį tikintis nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Jis atėjęs, ir viską, kas numatyta mūsų išganymui, atlikęs, tą naktį, kurią buvo išduotas, nes Pats Save atidavė už pasaulio gyvenimą, paėmė į Savo šventas, skaisčias ir nekaltas rankas duoną, padėkojęs ir palaiminęs pašventino, laužė, davė Savo šventiesiems mokiniams ir apaštalams, tardamas: 
(kunigas rodo ranka į padėklą su duona)
Imkite, valgykite - tai yra Mano Kūnas, Kuris už jus laužomas nuodėmėms atleisti. Amen. 
Taip pat po vakarienės [davė jiems] ir taurę, sakydamas: 
(kunigas rodo į vyno taurę)
Gerkite iš jos visi, tai yra Naujosios Sandoros Mano Kraujas, Kuris už jus ir daugelį išliejamas núodėmėms atleisti. Amen. 
(diakonas iškelia vyną ir duoną, kunigas pakelia rankas į dangų)
Atmindami šį išganingą įsakymą, ir viską, kas dėl mūsų buvo - kryžių, kapą, trečią dieną prisikėlimą, žengimą į dangų, sėdimą iš dešinės, antrąjį ir šlovingąjį atėjimą - Tavąsias iš Tavųjų Tau atnašaujame už tai ir už viską.
Po šios maldos vyksta ypatingos apeigos, susijusios su Jeruzalės Šventykla - kunigas skaito specialią maldą Šventajai Dvasiai, kad duona ir vynas būtų perkeisti į Kristaus Kūną ir Kraują. Šitaip kunigas, būdamas Jėzaus Kristaus - amžinojo Vyriausiojo Kunigo - ikona, atlikdamas jo vaidmenį dalyvauja amžinojoje Kristaus aukoje už mūsų nuodėmes. Jeruzalės Šventykloje kunigai už nuodėmes aukojo gyvūnus, o bažnyčioje visuomet dalyvaujama Amžinojoje Kristaus Aukoje, kuri padengia visas nuodėmes - Kryžiaus aukoje. Kaip Jeruzalės Šventykloje aukoti už nuodėmes galėjo tik kunigai, kohenim, t.y. kilę iš Aarono giminės, jo įpėdiniai, taip krikščionių bažnyčioje aukoje dalyvauja tik Apaštalų įpėdiniai, esantys jų vaikais tikėjimu, įpėdiniais - kunigystės sakramentu. Tai - krikščioniškosios Liturgijos skirtumas (Eucharistijos apeigoms nepakanka, kad asmuo būtų šeimos galva - tėvas; jis turi būti tėvas Kristuje, t.y. kunigas).

Kristus yra Perėjimo avinėlis, kurio pagalba tikintieji amžiams įveikia mirtį. Po to, kai įvyksta duonos ir vyno perkeitimas, visi tikintieji, tarsi viena šeima, valgo Velykų avinėlį - Kristų. Ortodoksų Tradicija moko, jog turi būti suvalgytas visas Kristaus Kūnas ir Kraujas, nieko neturi likti - jei tikintieji visko nesuvalgo, konsiumuoti Eucharistiją turi dvasininkai (išimtis - kai švč. Komunija nešama į namus sergantiesiems).

Pastebėtina, jog ortodoksų Liturgijoje, kaip ir Paskutinėje Vakarienėje, naudojama rauginta duona (gr. artos), o ne nerauginta (gr. azyma). Neraugint duona simbolizuoja greitą bėgimą, liūdesį („...tai yra sielvarto duona...“), o rauginta - gausą ir ramybę (gr. irini, hebr. šalom), kuri vyrauja Dangaus karalystėje. Artos taip pat turi provaizdį manoje, kurią izraelitai valgė dykumoje ir kuri buvo nežemiško skonio - tai Ateinančios Karalystės paragavimas. Eucharistija - tai ne senovėje vykusių, tolimų įvykių prisiminimas, o tikras dalyvavimas juose.

LITURGINĖ MUZIKA


Ortodoksų Bažnyčios Liturgija yra unikali, kadangi ji išlaikė nenutrūkstamą, tęstinę Tradiciją, perimtą iš Apaštalų laikų. Tai atspindi ne tik Dieviškosios Liturgijos struktūra, bažnytinės hierarchijos struktūra, bet taip ir liturginė muzika. Dvi seniausios Ortodoksų Bažnyčios muzikinės tradicijos - bizantiškoji ir kaukazietiška - išsaugojo senovines dermes, senovines gamas, senovinius melodijų fragmentus ir net ištisas senovines melodijas, kurias galima buvo išgirsti sinagogos laikų krikščionių Liturgijoje.


Mokslininkai nustatė, jog seniausias Ortodoksų Bažnyčios himnas yra „Šventas, šventas šventas“ - tiek teksto, tiek melodijos atžvilgiu.


Giesmė: Šventas, šventas, šventas VIEŠPATS Galybių Dievas, pilnas dangus ir žemė jo garbės. Osana aukštybėse!


Beveik viskas ortodoksų liturgijoje yra giedama (bent jau rečituojama). Niekas ortodoksų liturgijoje šiaip sau nekalbama. Kaip ir senosiose sinagogose, tradicinėje ortodoksų liturgijoje melodija yra asketiška, akcentas yra melodija, o ne tekstas.


Išimtis - Rusijos Ortodoksų Bažnyčios muzikinė tradicija. Nors, pasak Davido Drillocko, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios liturginėse giesmėse ir išsaugoti tam tikri senovės melodijų fragmentai, tačiau didžiulę žalą rusų bažnytinei muzikai padarė Petro I-ojo reformos. Petras I-asis pakeitė tradicinį ortodoksų liturginį giedojimą vakarietiška muzika. Rusijos Bažnyčioje giesmės buvo perrašytos pagal lenkų, italų ir vokiečių bažnytinio giedojimo pavyzdžius, šitaip išdarkant senąją tradiciją. Šiuo metu tik atskiri didieji rusų vienuolynai ir atskiros parapijos grįžo prie tradicinio ortodoksinio giedojimo.


Tradicinė žydų Yom Kipūro šventės malda


IKONOGRAFIJA

Nors šiandien, po 2 tūkstantmečių rabiniškojo judaizmo kovos su atvaizdas ir paveikslais sinagogose, atrodo, jog ikonografinė ortodoksų Tradicija tikrai negalėjo būti perimta iš sinagogų, tačiau archeologiniai tyrimai rodo kitokią galimybę. Šiandienos Sirijoje, Dura-Europos mieste atkasta viena seniausių mums žinomų sinagogų, kurioje gausu piešinių, vaizduojančių Šventojo Rašto scenas.

Scena iš Esteros knygos, Dura-Europos sinagoga


Dura-Europos sinagoga






Mozė ir degantis krūmas, Dura-Europos sinagoga
Tyrinėtojai ir iki šios sinagogos atradimo įtarė, jog senovės Izraelyje egzistavo religinis vaizduojamasis menas. Šventajame Rašte duoti nurodymai Jeruzalės Šventyklos statybai įtraukia į save vaizduojamojo meno elementus, tokius, kaip, pavyzdžiui, auksinės cheruvimų statulos.

Netoliese Dura-Europos sinagogos buvo rasta Dura-Europos bažnyčia, statyta panašiu metu. Ji liudija, jog ankstyvosios krikščioniškosios bažnyčios buvo statomos pagal sinagogų modelį, jose buvo naudojamas panašus religinis menas. Ortodoksų architektūrą, kaip ir visą muziką bei meną, reguliuoja Bažnyčios kanonai ir Šventoji Tradicija, todėl išlaikytas ir architektūrinės tradicijos tęstinumas.



Kristus ir šv. Petras eina vandeniu. Dura-Europos bažnyčia.
Luošio išgydimas. Dura-Europos bažnyčia



IMPERINIAI PAPILDYMAI


Senovinė krikščionių ikona, kurioje vaizduojamas vyskupas
Daugelis kitų krikščioniškosios liturgijos elementų taip pat perimti iš ankstyvosios krikščionybės. Visi ortodoksų liturginiai rūbai mena Apaštališkųjų Tėvų laikus, yra tam tikras Jeruzalės šventyklos rūbų atspindys. Tik atskiri liturginiai rūbai buvo įvesti vėliau dėl istorinių aplinkybių (pavyzdžiui, Konstantinopolio patriarchas po Bizantijos imperijos žlugimo ėmė nešioti mantiją ir mitrą, nes Osmanų imperijos sultonu buvo paskirtas graikų etnarchu - politiniu bendruomenės atstovu). Tai - reti atvejai.

Didžioji dalis papildymų buvo baigti VI amžiuje, kai šv. Justiniano Didžiojo valdymo metais suklestėjo pirmoji istorijoje galinga, pasaulinio mąsto krikščioniškoji imperija. Tuo metu ortodoksų liturgija buvo papildyta liturginėmis giesmėmis, kurios atspindėjo Bažnyčios kovas už grynąjį tikėjimą, ortodoksiją ir jos pergalę Bizantijos imperijoje.


Pirmiausia Liturgija buvo papildyta ypatingomis trumpomis giesmėmis - troparais, kondakais, sticheromis. Tai buvo giesmės skirtos tam tikriems šventiesiems ir šventėms. Jos atsirado kovos su arijonizmo erezija metu. Arijonys organizuodavo procesijas, kurių metu vaikščiodavo po miestą ir pagal gražias, melodingas melodijas apdainuodavo savo teologines pažiūras. Šitaip pažiūros įstrigdavo žmonėms atmintyje. Atsakydami į tai, Konstantinopolio patriarchai prisakė krikščionims rengti tokias pačias procesijas ir jose dainuoti tam sukurtus ortodoksinius tekstus - pagal tas pačias, kaip arijonų, arba kitas melodijas. Pradžioje tai susilaukė vienuolių pasipriešinimo, nes iki tol visos liturginės giesmės buvo kuriamos tik Biblijos tekstų motyvais, bet po to, pamačius šių giesmių veiksmingumą, jos tapo Bažnyčios praktikos dalimi.


Kitos giesmės buvo, iš vienos pusės, skirtos naujiems Liturgijos įvykiams, iš kitos pusės, ortodoksinėms pažiūroms apdainuoti. Kadangi Justiniano laikais prieš Liturgiją vyko minėtosios procesijos, kurios buvo itin ilgos, tai reikėjo giesmių, kurioms giedant itin didelė procesija įžengtų į bažnyčią. Eidama į Bažnyčią procesija giedojo psalmes, o po psalmių, o dvasininkijai įžengiant iš pagrindinės patalpos į altorių, skambėjo ši giesmė:

Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi, nemirtingas būdamas, ir teikęsis dėl mūsų išganymo priimti kūną iš Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos ir visuomèt Mergelės Marijos, nepasikeisdamas tapai žmogumi, nukryžiuotas, Kristau Dieve, mirtį nugalėjęs mirtimi; būdamas vienas Švenčiausiosios Trejybės, su Tėvu ir Šventąja Dvasia garbinamas, - išganyk mus!
Ši giesmė, parašyta šv. Justiniano įsakymu, atspindėjo 4-ojo (Kalchedono) Visuotinio Susirinkimo patvirtinta teologiją, kuri skelbia, kad Kristus yra vienas Asmuo, turėjęs dvi prigimtis - tikras žmogus ir tikras Dievas, o Marija yra Dievo Motina, t.y. per ją gimė šis vienas Asmuo. Kadangi Bažnyčioje vyko aktyvi kova su tai neigusių erezijų sekėjais (origenistais ir nestorionais), šv. Justinianas įsakė šią giesmę giedoti visose ortodoksų bažnyčiose.
Šv. Justinianas Didysis, krikščioniškasis Rytų Romos imperijos (Bizantijos) imperatorius
Dar vienas Liturgijos papildymas buvo cheruvimų giesmė. 
Mes Cherubinus slėpiningu būdù atvaizduodami ir Trejybei Gaivintojai Trišventą giesmę giedodami, visus gyvenimiškus rūpesčius dabar atidėkime.
Tai itin lėtai giedama giesmė, kurios metu visa dvasininkija, kartu su imperatoriumi, išeidavo iš altoriaus patalpos ir pasiruošdavo iškilmingai, nešina atnašomis (duona ir vynu) įžengti į altorių.

Cheruvimų giesmė

Giesmės metu girdime dialogą tarp kunigo ir diakono. Kunigas iškėlęs rankas į dangų sako, o diakonas šalia stovėdamas atsako: 
Kunigas: Mes Cherubinus slėpiningu būdù atvaizduodami ir Trejybei Gaivintojai Trišventą giesmę giedodami, visus gyvenimiškus rūpesčius dabar atidėkime.
Diakonas: Idant priimtume visų Karalių, neregimai angelų pulkų iškilmingai lydimą: Aleliuja, aleliuja, aleliuja.
K: Mes Cherubinus slėpiningu būdù atvaizduodami ir Trejybei Gaivintojai Trišventą giesmę giedodami, visus gyvenimiškus rūpesčius dabar atidėkime. 
D: Idant priimtume visų Karalių, neregimai angelų pulkų iškilmingai lydimą: Aleliuja, aleliuja, aleliuja.
K: Mes Cherubinus slėpiningu būdù atvaizduodami ir Trejybei Gaivintojai Trišventą giesmę giedodami, visus gyvenimiškus rūpesčius dabar atidėkime.
D: Idant priimtume visų Karalių, neregimai angelų pulkų iškilmingai lydimą: Aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Po to diakonas sako tyliai kunigui:
D: Tavo kunigystę teatmena Viešpats Dievas Savo Karalystėje visais laikais, dabar ir visados, ir per amžių amžius. 
K: Tavo diakonystę teatmena Viešpats Dievas Savo Karalystėje visais laikais, dabar ir visados, ir per amžių amžius.
Paskutinysis reikšmingas Liturgijos papildymas buvo Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimo įterpimas į Liturgiją. Šis išpažinimas - svarbi Eucharistijos sekos dalis. Jis pakeitė Apaštalų tikėjimo išpažinimą, kuris, ko gero, nebuvo vienodas ir padarė privalomą viešą tikėjimo išpažinimą prieš priimant švč. Komuniją, kad jos nepriimtų eretikai.

Iš tiesų, A. Kurajevo teigimu, Ortodoksų Bažnyčios kanonai draudžia vienintelių dviejų liturginių tekstų giedojimą - Tikėjimo Simbolio ir maldos „Tėve mūsų“. Šios maldos ir nėra giedamos graikų bažnyčiose, tačiau Rusijos Ortodoksų Bažnyčiose susiklostė paradoksali situacija - didžioji dalis žmonių negieda jokių liturginių giesmių, o atėjus laikui visiems bendrai išpažinti tikėjimą ir melstis „Tėve mūsų“, įsivyravo paprotys šiuos tekstus giedoti.

Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolis graikiškai


Didžiosiose Bizantijos imperijos katedrose taip pat padaugėjo sėdimų vietų, tačiau liturginiu standartu išliko stovėjimas. Deja, daug Graikų Ortodoksų Bažnyčių (daugiausia - miestų) pagal Vakarų krikščionybės pavyzdį pasistatė bažnyčiose suolus ir kėdes, tačiau iš istorinių duomenų žinome, kad tradiciškai ortodoksų liturgijoje yra stovima. Nuo seniausių laikų tiek sinagogose, tiek bažnyčiose nebuvo sėdimų vietų, atskiros vietos buvo įrengtos tik bažnyčios šonuose ir skirtos tiems, kurie fiziškai negali stovėti. Stovėjimas, klūpėjimas, lenkimasis iki žemės ir kiti veiksmai didina tikinčiojo fizinį, kūnišką įsitraukimą į liturgiją (pasak Šventųjų Tėvų, būtina melstis ne tik siela, bet ir kūnu). Graikų vienuolynai, senosios bažnyčios ir visos kitos autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios, kaip Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, išsaugojo stovėjimo Tradiciją.

Imperiniu periodu visiems laikams tobulos ortodoksų liturgijos etalonu tapo Hagia Sophia.

KITI ORTODOKSŲ LITURGIJOS YPATUMAI


Vienas ortodoksų Liturgijos išskirtinumų - nuo pat atsiradimo ji visuomet vyko gimtąja žmonių kalba. Jeruzalėje liturgija buvo švenčiama aramėjų ir hebrajų kalbomis, Korinte - graikiškai, slavų kraštuose - slaviškai, Sirijoje - siriškai (aramėjiškai), Egipte - koptiškai, Gruzijoje - gruziniškai ir t.t.. Tam misionieriai netgi išrasdavo raštą naujai pakrikštytoms tautoms. Tiesa, kadangi Romos imperijoje graikų kalba ilgainiui tapo lingua franca, daugelyje imperijos vietų paplito graikiška liturgija. 

Yra daugybė kitų smulkių elementų, perimtų iš senosios liturgikos. Ortodoksų Bažnyčioje smilkymui tradiciškai naudojami ladano sakų smilkalai, t.y. tokie patys smilkalai, kokius padovanojo trys Išminčiai, atkeliavę pasveikinti gimusio Jėzaus Kristaus. Ortodoksų dvasininkai laikosi Šventojo Rašto nurodymų augintis barzdas, moterys tradiciškai eidamos melstis dengiasi galvas apdangalu. Žinoma, viskam būna išimčių, nes Ortodoksų Bažnyčios teologija be akrivijos (griežto laikymosi) galimybės numato ir ekonomiją (išimtį), kai atskirų dalykų verta nesilaikyti dėl tikėjimo visumos išsaugojimo. 

Tradiciškai ortodoksų bažnyčiose vyrai stovi dešinėje pusėje, Kristaus ikonos pusėje, o moterys - kairėje bažnyčios pusėje. Vyrai pirmi eina bučiuoti ikonų, priimti sakramentus, prieš juos eina tik vaikai. Tokia pati tvarka iki šiol egzistuoja tradicinėse sinagogose. Tačiau pastarųjų Tradicijų Ortodoksų Bažnyčioje jau paisoma retai - žmonės dažniausiai apie jas žino, bet, nenorėdami nieko piktinti, tyli ir nedisciplinuoja vieni kitų šiuo požiūriu - juk ne tam susirenka į bažnyčią. 

Galop aš ne kartą šiame įraše naudojau Tradicijos ir papročio skirtį. Vieni dalykai, kurie yra Perimti visos istorijos bėgyje iš Apaštalų, yra Šventoji Tradicija - tai yra Bažnyčioje vykstančios Dievogarbos esmė, šerdis, substancija. Ta substancija realizuojama įgauna tam tikrų atsitiktinybių - kai kurios Tradicijos realizuojamos tik pridėjus vietinės kultūros elementų (kaip kad kaukazietiškas giedojimas turi kaukazo kultūros bruožų; tradicinis rusų giedojimas - rusų), o kartais Tradicija tiesiog aplimpa papročiais - dalykais, kurie nėra susiję su ortodoksija, tačiau yra vis tiek atliekami ortodoksų (pvz. taurės bučiavimas Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje po to, kai pasaulietis priima Kristaus Kūną ir Kraują, Duoną ir Vyną). 

Šv. Apaštalo Jokūbo, Viešpaties Brolio Dieviškoji Liturgija


Ortodoksų liturgijos substancija save manifestuoja labai akivaizdžiai - kaip minėjau pradžioje, didelių liturginių skirtumų Rusijoje, Graikijoje, Kazachstane, Argentinoje, Kinijoje ir JAV ortodoksų Bažnyčios nėra, kaip ir nėra didelių skirtumų I, IV, X ir XXI amžiuose. Apaštalas Jokūbas, pagal kurio nurodymus yra sukurta ortodoksų liturgija, atpažintų savo liturgiją visur ir visada, kaip ir atpažintų joje įkūnytą ortodoksinį tikėjimą - tikėjimą, kurį išpažino visi krikščionys visur ir visada. O Jeruzalės Ortodoksų Bažnyčia vis dar švenčia Apaštalo Jokūbo sukurtą liturgijos variantą.


1 komentaras: