Giedojimas



„Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ “ (Apreiškimas Jonui 7, 9-12)

Ortodoksų Bažnyčioje, niekas nėra tiesiog šnekama; viskas yra giedama. Giedojimas, pasak Šventojo Rašto ir ortodoksų tradicijos, yra aukščiausia Viešpaties šlovinimo forma. Šv. Jonas Auksaburnis rašo: „viršuj Dievą šlovina angelų būrys, apačioje - žmonės, įgyvendinantys tarnybą bažnyčiose; jie, vaizduodami angelus, atkartoja tą patį žodinį šlovinimą. Viršuje Serafimai skleidžia triskart švento himną, o apačioje daugybė žmonių kartoja tą patį. [...] Žemiškoji muzika - tik dangiškosios mėgdžiojimas“.

Ortodoksai tiki, jog be žemiškosios Bažnyčios yra ir dangiškoji, ir liturgijos metu mes švenčiame kartu su visais angelais ir šventaisiais. Ko gero, taip galima suformuluoti vieną pagrindinių giedojimo ortodoksiškumo kriterijų - tai yra toks giedojimas, kokiu gieda angelai. Apie angelų giedojimo būdus žinome iš Rašto ir Tradicijos. Joks giedojimo būdas nėra atsitiktinis: pavyzdžiui, antifoninis giedojimas (kai paeiliui gieda du chorai) atsirado po to, kai Antiochijos asketą - šv. Ignotą Antiochietį (Teoforą) aplankė vizija, kurioje jis išvydo šitokiu būdu giedančius angelus.

Ankščiau visos liturgijos metu giedojo visi susirinkusieji. Tačiau labai greitai buvo nuspręsta, jog geriau atrinkti geriausiai giedančius bendruomenės narius ir prie jų prisijungti mintine malda. VI Visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimuose pabrėžiama, jog bažnytinis giedojimas turi ne blaškyti, o padėti melstis, todėl nedera giedoti pernelyg emocionaliai ar leisti „nenatūralių garsų“. Bažnyčia nėra koncertų salė. Kita vertus, jei giedotų visi be išimties, tame tarpe ir neturintys klausos, tai taip pat apsunkintų maldą.


Šiais laikais bažnytinis choras renkasi specialiai tam įrengtame balkone ar pakyloje. Apačioje esančiųjų balsai silpniau girdimi, todėl norintys gali tyliai pritarti. Yra dvi liturgijos vietos, kai gieda visi be išimties - kai giedama malda „Tėve Mūsų“ ir kai giedamas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis, t.y. išpažįstamas tikėjimas. Egzistuoja ir giedojimo namuose tradicija.



Giedojimas gali būti vienbalsis, gali būti ir daugiabalsis. Paprastai ortodoksinis giedojimas skirstomas į 4 sąlygines tradicijas: senovinį bizantišką (ir susijusias - bulgarišką, serbišką ir kt.), kaukazietišką (gruzinišką ir kt.), vakarietišką (grigališką ir kt., iki didžiosios schizmos) ir rusišką.

Aukščiau buvo pateiktas rusiško daugiabalsio giedojimo pavyzdys. Ši giesmė yra vadinama „Cherubinų giesme“ - ji atliekama prieš „Didįjį Įėjimą“, kai diakonas ir kunigas įeina pro Dangiškuosius Vartus į altorių nešini duona ir vynu. Giesmės žodžiai tokie: 
Иже Херувимы тайно образующе и Животворящей Троице Трисвятую песнь припевающе, всякое ныне житейское отложим попечение./ Яко да Царя всех подымем, ангельскими невидимо дориносима чинми. Аллилуиа, аллилуиа, аллилуиа“ (slavų k.) 
(„Cherubinus slėpiningai vaizduodami ir Gyvadarei Trejybei Triskart Šventą giesmę giedodami, palikime visus gyvenimiškus rūpesčius./ Kad priimtume Karalių visų, nematomai lydimą angelų būrių. Aleliuja, aleliuja, aleliuja)

Tai yra viena svarbiausių liturginių giesmių. Kita svarbi liturginė giesmė yra jau nekart šiame įraše minėta „Triskart Švento“ giesmė. Pasak Šventojo Rašto, Izaijas regėjo angelus giedant: „Šventas, Šventas, Šventas Viešpats galybių Dievas!“ (Iz 6, 3). Šie žodžiai giedami neilgai trukus po „Cherubinų giesmės“, na o daug dažniau yra girdima „Triskart Švento“ giesmė, kurioje prie Izaijo minimų žodžių pridedami Švenčiausiosios Trejybės atributai: dieviškumas, galingumas ir nemirtingumas.

„Triskart Šventas“ giedamas bizantiškuoju būdu:


Žodžiai:

- Įžanga, ne giesmės dalis -

Diakonas: tou Kyriou deithomen! (Viešpatį maldaukime!)
Choras: Kyrie eleison! (Viešpatie pasigailėk!)
Kunigas: Oti agios ei o Theos imon, kai si tin doxan anapempomen, to Patri kai to Yiou, kai to Agio Pneumati, nyn kai aei (Nes šventasi esi mūsų Dieve, ir šloviname tave, Tėvą ir Sūnų ir Šventąją Dvasią, dabar ir visados)
Diakonas: kai eis tous aionas ton aionon (ir per amžių amžius).
Choras: Amen.
- Giesmė -
Choras: „Agios o Theos, Agios Ischyros, Agios Athanatos, Eleison Imas“ (koinė graikų k.)
(
Šventas Dieve, Šventas Galingasai, Šventas Nemirtingasai, pasigailėk mūsų“)
(Kunigas tuo tarpu skaito psalmes, po to choras pradeda dainuoti „osanna“)
Taip vadinamas „skaitymas“ Bažnyčioje taip pat nėra įprastas skaitymas pasaulietine prasme: jis vyksta pagal tam tikras taisykles. Valandos (tam tikros maldos) ir Šventasis Raštas skaitomi (o gal tiksliau būtų sakyti: giedami) vienu tonu, ritmiškai, užlaikant balsą tam tikrose vietose. Skaitant Evangeliją pabaigoje balso tonas iškilmingai pakeliamas. Juk Evangelija nėra paprastas tekstas, tai Dievo Žodis, o garsiai ištariami jos ženklai yra eu-angelion veiksmas, gerosios naujienos skelbimas, благовествование.

Maldingus ortodoksus giedojimas lydi visą gyvenimą: giedama namie, giedama prieš imantis darbo ir po jo, prieš valgį ir po jo. Geras giedojimas padeda susitelkti, išgyventi maldą visu kūnu ir gali mintimis pakylėti iki angelų. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą