Ikonos (atvaizdai)

867 m. Šv. Sofijos katedroje, Didįjį Šeštadienį, švenčiausiasis patriarchas Fotijus sakė neeilinį savo pamokslą - po ilgų ikonoklazmo (ikonų naikinimo) metų ir vėl nugalėjo ortodoksija ir sobore atidenkta nauja Dievo Gimdytojos su vaiku ikona (mozaika).



Cezario ir imperatoriaus bei kitų tikinčiųjų akivaizdoje šv. Fotijus kalbėjo: „jie [eretikai] nurengė nuo Bažnyčios - Kristaus nuotakos,  neatsiejamus juos papuošalus ir pažemino ją karčiais randais, išakėtais jos veide ir lenktyniaudami su žydų beprotybe, siekė nusiųsti ją į užmaršties gelmes“.

Ikona arba eikona graikų kalba reiškia atvaizdą. Turbūt  ne vienam, susidūrusiam su ortodoksų kultūra kilo klausimas - kodėl tokį svarbų vaidmenį joje vaidina ikonos?

Tačiau prieš nagrinėjant šį klausimą mums reikia įsigyti tam tikrą sąvokinį aparatą, kurį savo kalboje naudojo Bažnyčios Tėvų laikų žmonės. 

Krikščionybė kaip tokia atsirado rytinėje Romos imperijos dalyje, kurioje buvo susimaišiusios helenų ir judėjų kultūros. Daug kas apibūdina žydų kultūrą kaip garsinę, graikų - kaip vaizdinę, o krikščionišką - kaip audiovizualinę. Taip yra todėl, kad visa žydų teologija savo atspirtį randa klausoje: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4). Tikėjimas - tai klausymas ir nors Mozė ir regi Dievą kaip šviesą, likusieji priversti patikėti išgirstu žodžiu. Viso Senojo Testamento laikotarpiu žydų tautoje ugdoma tikėjimo dorybė. Psalmėse ir pas Bažnyčios Tėvus organas, kuriuo atliekamas šis veiksmas, vadinamas „širdies ausimis“.

Regėjimą, savo ruožtu, žydai siejo su žinojimu: Juk teisus yra VIEŠPATS, / jis myli teisius darbus; / dorieji regės jo veidą“ (Ps 10 (11), 7); ir priešingai, nežiūrėjimą - su nežinojimu: nedorėlis širdyje mano: „Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri“ (ten pat, 11 eil.).  „Slepia savo veidą“, reiškia, neleidžia savęs pažinti, nežiūri - reiškia yra abejingas, nežino. 

Įdomu, tačiau šie du pojūčiai pagoniškoje graikų kultūroje buvo lygiai taip pat siejami su žinojimu ir tikėjimu. Tačiau tikėjimas kaip nežinojimas buvo laikomas yda. Doxa buvo priešpastatoma episteme, t.y. įsitikinimas - žinojimui. Aukščiausias žinojimas buvo nekintamas ir visuotinis. Jį, buvo įsitikinę graikai, galima įgyti per regėjimą (theoria), t.y. kontempliaciją. Platonas organą, kuriuo tai atliekame vadino proto/sielos akimis (nous). Nukreipdami savo proto akis galime pamatyti dalyko esmę – daikto formą, idėją, provaizdį. 

Į klausimą, ar Dievas draudžia jo pažinimą (matymą) apskritai atsakymas, žinoma, neigiamas. Kaip jau cituota, psalmėse aiškiai pasakyta, kad teisieji regės jo veidą. Tačiau Dievo regėjimas yra malonė, kurią teikia pats Dievas juo tikintiems. Jis pasirodo visai žydų tautai prie Sinajaus kalno, tačiau toliau bendrauja su ja tik per pranašus, ugdo juose vieną didžiausių krikščioniškų dorybių - tikėjimą, nes be tikėjimo neįmanoma meilė. 

Šiame kontekste Dievas Mozei duoda įstatymą, kuriame parašyta:
οὐ ποιήσεις σεαυτῷ εἴδωλον οὐδὲ παντὸς ὁμοίωμα ὅσα ἐν τῷ οὐρανῷ ἄνω καὶ ὅσα ἐν τῇ γῇ κάτω καὶ ὅσα ἐν τοῖς ὕδασιν ὑποκάτω τῆς γῆς“ - (Iš 20, 4-6, pagal Septuagintą)
nekursi sau atvaizdų... (eidolon, idolon)
Kartais neteisingai yra bandoma teigti, esą atvaizdai, apie kuriuos kalbama Išėjimo knygoje yra ikonos. Iš tiesų šioje vietoje naudojamas žodis eidolon, o žodis eikona yra atskiras terminas, Biblijoje sutinkamas pirmiausia Pradžios knygoje:

„ποιήσωμεν ἄνθρωπον κατ' εἰκόνα ἡμετέραν“ - (Pr 1, 26, pagal Septuagintą)
„Sukurkime žmogų pagal atvaizdą (ikoną) mūsų“

Ikona, skirtingai nei idolon, yra tai, kas iš Dievo, jo malonės dovana. Idolon yra žmogaus rankų kūrinys. Dievas mums įsako nesidaryti stabų, t.y. nedievinti gamtos stichijų, žmonių ar ko kito, nieko nestatyti jo vieton, nes jis yra Viešpats Dievas. Tačiau, pavyzdžiui, pats Dievas Išėjimo knygoje liepia žmonėms atvaizduoti angelus. Nusakydamas Mozei, kaip statyti Sandoros Padangtę, Dievas taria:
Nukalsi iš aukso du kerubus, – padirbsi juos iš plakto aukso prie abiejų malonės sosto galų. Padirbk vieną kerubą viename jo gale ir kitą kerubą kitame jo gale; padirbsi kerubus, sujungtus su malonės sostu prie abiejų jo galų. Kerubai turės išskleistus sparnus, – savo sparnais jie dengs malonės sostą. Jiedu bus vienas prieš kitą, ir jų veidai bus atgręžti į malonės sostą. Malonės sostą uždėsi ant Skrynios viršaus; į Skrynią įdėsi Sandoros lenteles, kurias tau duosiu. Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus, – iš tarpo dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios, – pasakysiu tau visa, ką noriu įsakyti per tave izraeliečiams“ - (Iš 25, 18-22)
Kerubų (cherubinų) atvaizdavimas nėra stabų kūrimas, nes jie nėra statomi į Dievo vietą. Dievas per malonę suteikia žydams žinojimą apie angelus, todėl pavidalo suteikimas šiam žinojimui nėra nuodėmė. Nuodėmė yra bandyti sukurti žinojimą, pavyzdžiui, bandyti pavaizduoti nematomą Dievą Tėvą. Galop, kaip pastebi ir švenčiausiasis patriarchas Fotijus, ikonos menas atlieka lygiai tą pačią funkciją, kaip ir Šventasis Raštas.


Dailininkas, Dievo malonės apdovanotas, regi tam tikras teologines tiesas ir per Dievo malonę jas įkūnija savo kūriniuose. „Dailininko menas, kaip atsakymas į aukštesnįjį įkvėpimą, pavertė mėgdžiojimą prigimtimi (physis)“, sakė švenčiausias patriarchas Fotijus apie Dievo Gimdytojos ikoną Šv. Sofijos katedroje. „Mergelės vaizdas, leidžia gurgštelėti ne iš vyno taurės, bet iš nuostabaus reginio, iš kurio mūsų sielos akys (noetos psyches), per kūno akis pagirdytos ir apšviestos, kad augintų meilę dieviškąjai ortodoksijai, atneša mums vaisius, kurie suteikia tiksliausią tiesos regėjimą“.

Žvelgdami į ikoną mes apmąstome dieviškąsias tiesas. „Mergelė, Motina, savo švariausiame apkabinime laiko bendrą Kūrėją, Kūdikį, kuris sėdi jai ant kelių dėl mūsų visų išganymo - koks didis ūkvedystės (oikonomia) slėpinys! Dievo motina regi vaikystę ir motinystę, ir nenusakomu būdu dalina valią to ir kito atžvilgiu, ir nežemina netobulumu nei tos, nei kitos dalies“.

Atvaizdas, skirtingai nei stabas, yra gyvas langas į provaizdį. Todėl VII Visuotinis Bažnyčios susirinkimas pabrėžė: garbiname ne atvaizdą, o provaizdį, ne materialų daiktą, o Dievą. Tačiau tai nereiškia, kad su šiuo daiktu galima elgtis bet kaip. Visgi, tai Dievo atvaizdas ir jis reikalauja tokios pačios pagarbos, kaip Dievo Žodis, nes jų prigimtis tapati:
Mergelė laiko Kūrėją kaip kūdikį. Kas gi, žiūrėdamas, ar girdėjęs apie tai, labiau bus sukrėstas slėpinio didybės ir pakils apdainuoti neapsakomo atlaidumo, nugalinčio bet kokius žodžius? Jeigu viena ir kita yra įvedama į sąmonę vienas per kitą, tai pačių dalykų atrodo, kad sąvoka, kuri kyla iš regėjimo, turi viršenybę prieš mokymą, ateinantį per klausą. Ar kas palenkė ausį pasakojimui? Tada tai, kas išgirsta, buvo mintyse įsivaizdinta? Tada apgalvoti dalykai įdedami į atmintį. 
Ne mažiau, jei ne daugiau,  tai būdinga regėjimui. Ir pats regėjimas, tarsi apčiuopdamas skleidžiamus šviesos spindulius ištiria pamatytą vaizdą, siunčią jį į sąmonę, leisdamas, kad iš ten jis būtų persiųstas į atmintį, tam, kad be klaidų būtų renkamas žinojimas. Protas matė, užčiuopė, įsivaizdavo, atvaizdai nusiųsti į atmintį.
Ikonos yra Dievo žodis perduodamas vaizdiniais pavidalais. Todėl ikona yra simbolinė, šventieji joje piešiami perkeisti, savo dangiškajame tobulume, žmonių dydis priklauso nuo jų dvasingumo, niekas nepiešiama iš natūros. Vaizdo tikslas yra atvaizduoti grynąją idėją tam, kad žiūrėtojas būtų nukreiptas į provaizdį, o ne apsistotų atvaizde, kaip, pavyzdžiui, žiūrėdamas į nupieštą ežero peizažą. Todėl bet kokios ikonos kontempliacijos sąlyga išlieka tikėjimas, nes tik tikėjimas į provaizdį, širdies ausimis išristas Dievo Žodis, įgalina nukreipti į jį sielos akis. 

(Cituota Konstantinopolio patriarcho Fotijaus 17 homilija)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą