2014 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Moterų kunigystės klausimu

Taip pat skaitykite: Dvasininkija Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčioje 

Šiuolaikiniame pasaulyje mums įprasta, kad moterys gali daryti viską, ką daro ir vyrai (bei atvirkščiai). Moterys gali dirbti sunkų fizinį darbą, vyrai - būti namų šeimininkais; galima pasidaryti net lyties keitimo operaciją. Didžiosios protestantų bendruomenės (anglikonai, liuteronai) jau turi ir moterių-kunigių bei moterų-vyskupių. 


Šventoji diakonė Olimpiada
Klausimas, kodėl Ortodoksų Bažnyčioje yra tik vyrų kunigystė ir vyskupystė, yra susijęs su pačia ortodoksinės krikščionybės tikėjimo prigimtimi. Ortodoksinė krikščionybė seka Šventąja Tradicija (lot. Traditio - perdavimas, padavimas), Apaštalų mokymu, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą. Todėl kas yra ortodoksiška, o kas - ne, galima nustatyti tiriant Bažnyčios ir jos mokymo istoriją.

Naujojo Testamento Bažnyčios kunigijos provaizdis - Senojo Testamento kunigija. Senajame Testamente kunigais galėjo būti tik vyrai, tik Aarono palikuonys. Naujajame Testamente kraujo giminystė keičiama giminyste tikėjimu. Tačiau kunigais vis tiek lieka tik vyrai.

Ar tai, jog Apaštalų laikais kunigais buvo vyrai - tiesiog paplitusių jų laikais blogų pažiūrų į moteris padarinys? Istoriniai tyrimai rodo, jog graikų ir romėnų pagonybėje moterų kunigystė egzistavo. Ji egzistavo ir eretikų sektose, tokiose, kaip, pvz. montanistų sekta. Tai reiškia, kad apskritai senovės pasaulyje buvo paplitusi pažiūra, jog moterys gali būti dvasininkėmis, tai įgyvendindavo ir eretikai, tačiau ortodoksalūs krikščionys sąmoningai neteikdavo moterims kunigystės sakramento.

Tačiau iškarto derėtų pažymėti, jog diakonėmis galėjo tapti ir moterys.

PRIEŽASTYS NETEIKTI KUNIGYSTĖS SAKRAMENTO MOTERIMS

Iš tiesų, niekur kanonuose nėra nurodyta priežastis, kodėl moterys negali priimti kunigystės sakramento. Paprasčiausiai toks klausimas senovės krikščionims net neatrodė svarstytinas. Tačiau senovinių kanonų draudimai ir istorinė informacija, jog moterys niekada nebuvo kunigėmis, yra pakankamas pagrindas teigti, jog tokia yra Šventosios Tradicijos pozicija ir krikščionybės tiesa.

Teologai pateikia įvairiais minties rekonstrukcijas, kodėl kunigystė - griežtai vyriška tarnystė. Visų pirma, krikščionybėje tikima realiais vyriškosios ir moteriškosios lyties skirtumais. Nors lytis yra vienodos pagal garbę, pagal savo bendrystę žmogiškume, tačiau, kaip pastebi metropolitas Hilarijonas (Alfejevas), tik moteris gali būti motina. Tai lemia, jog santuokoje gyvenanti moteris visuomet bus apspręsta kitokiam gyvenimo būdui, nei vyras.

Pavyzdžiui, Šventasis Raštas moko, jog vaikai - tai Dievo palaiminimas (Ps 127,3). Vedęs kunigas, būdamas doru krikščioniu, turėtų norėti turėti kuo daugiau vaikų. Vyro tarnystei menkai trukdo 6-8 vaikų gimdymas - juk ne jam reikia devynis mėnesius nešioti vaiką, o tada - dar ir gimdyti...

Moteriai 8 vaikų gimdymas reikštų, jog mažiausiai šešerius metus ji negalėtų tarnauti. Net jei ir, tarkime, užsimerktume prieš tai, jog presbiterijoje priešais altorių stovėtų nėščia moteris su kitu asmeniu pilve ir kt., tai vaisiui tikrai nebūtų į naudą tai, jog kaskart po Liturgijos mamytė konsiumuotų likusį eucharistinį vyną (kartais ir nenėščiam vyrui likę vyno kiekiai būna pakankamai dideli, jog po Liturgijos negalėtų sėsti už vairo). O kas, jei mama norėtų būti daugiau su vaiku? Juk, pasak vaiko raidos psichologų, pirmuosius šešerius metus svarbiausią vaidmenį vaiko gyvenime vaidina ne tėvas, o motina. Be to, žindyti vaiko krūtine, vyną gerianti mama, vis tiek negalėtų. Jei motina po vaiko gimimo nutaria praleisti po metus su vaikučiu, tai štai jau ir susidaro dešimtmetis negalėjimo tarnauti.

Nereikia pamiršti, jog moterys turi mėnesinių ciklą. Sekant Bažnyčios mokymu, ir vyras kunigas, būdamas kraujuojantis, negali tarnauti. Tokiu atveju parapija turėtų derintis prie klebonės mėnesinių ciklo. 

Tokių pavyzdžiu galima prigalvoti galybes. Tiesiog moterį patalpinus į šią vyrų tarnystę gauname nesąmonę. Vyras kunigas yra tarsi visuomet pasirengęs karys, nes jo gyvenime nėra lytinių ciklų, jo nekeičia vaikų turėjimas, jo nekeičia kiti natūralūs dalykai. Jis nors ir vidurnaktį gali važiuoti pas ligonį, laikyti Mišias ir kt. Tik tiek, jog vesti norintis kandidatas į kunigus turi rasti pakankamai pasiaukojančią bendram reikalui žmoną, nes jo tarnystė ją labai smarkiai paliečia.

Tačiau dar svarbesnė yra kunigystės sakramento prigimtis bei kunigo Mišių metu atliekami veiksmai. Kunigas Dieviškosios Liturgijos metu veikia kaip Jėzaus Kristaus atvaizdas (ikona), Vakarų teologijoje tai vadinama veikimu in persona Christi (Kristaus asmenyje). Kaip moteris gali atvaizduoti vyrą - įsikūnijusį Kristų? 

MOTERŲ DIAKONATAS

Tiesa, Ortodoksų Bažnyčioje iki IX a. buvo paplitęs moterų diakonatas, kuris tebeegzistuoja iki šiol (bet yra reta praktika). Tyrinėtojai nesutaria, ar šis diakonatas buvo sakramentalus ar nesakramentalus. Kaip, pavyzdžiui, vyskupo subdiakonas gali būti tik palaimintas eiti šias pareigas, bet ne pašvęstas į jas, taip ir diakonės galėjo būti tik palaimintos eiti diakono pareigas.

Visų pirma, derėtų pabrėžti, jog senovėje diakonai atliko kitas pareigas, nei mūsų laikais. Žodis diakonos (šaknys reiškia per-judantis, „einantis per dulkes paskui šeimininką“) reiškia „tarnautojas“. Tarnautojo užduotis buvo „rūpintis stalais“, t.y. pasirūpinti ūkine Mišių, Agapės puotos ir kt. dalimi, padėti kunigui Liturgijos metu. Diakonas negalėjo (ir negali) teikti jokių sakramentų.

Be to, diakonas buvo atsakingas už socialinę tarnystę. Būtent jis pirmasis bendravo su į rūpesčius patekusiais žmonėmis, jis nešdavo Komuniją sergantiesiems ir kt. (Komuniją konsekruodavo kunigas Mišių metu, o diakonas jos dalį tiesiog nunešdavo ligoniams). Diakonai buvo „Bažnyčios juodadarbiai“, užtikrinę socialinę Bažnyčios narių gerovę.

Diakonės buvo paskirtos išskirtinai darbui su moterimis. Senovės laikais, priimant krikštą moterims, buvo laikoma nepadoriu dalyku kunigui jas tepti aliejumi, merkti jas vandenyje (Didachė nurodo krikštyti panardinimu tekančiame vandenyje, jei jo nėra - stovinčiame ir tik kraštutiniausiais atvejais - apliejimu). Apskritai buvo nepadoru vyrui čiupinėti moterį, matyti ją dalinai apsinuoginusią ir kt. Todėl šiam darbui buvo paskirtos pagalbininkės kunigui, patarnautojos, diakonės.

Diakonės tepdavo moteris aliejumi, nardindavo jas krikšto metu, kai visas maldas skaitydavo kunigas. Jos bendraudavo su parapijos moterimis, lankydavo sergančiąsias, tepdavo ligonių patepimo metu, nešdavo joms Komuniją. Tačiau ilgainiui kunigui presbiterijoje (altoriuje) jos padėdavo tik moterų vienuolynuose. 

Yra žinoma, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje diakonės egzistavo dar XIX-ame amžiuje. Dokumentų liudijimu, dar 1907 metais diakonės buvo paplitusios visoje Gruzijoje. 2004 metais moterų diakonatas buvo oficialiai atkurtas Graikijoje, 2006 - Rumunijoje ir Bulgarijoje, tačiau moterų diakonatas apsiriboja moterų vienuolynais. Šiandieninėje praktikoje moterų diakonių šventimai teikiami ne kaip sakramentas (gr. cheirotonia), bet kaip pavedimas eiti pareigas (gr. cheirothesia).

PROTESTANTAI IR ROMOS KATALIKAI

Romos Katalikų Bažnyčia moterų kunigystės klausimų laikosi beveik tokių pačių pozicijų, kaip ir Ortodoksų Bažnyčia. Popiežius Jonas Paulius II-asis dokumente „Ordinatio sacerdotalis“ pabrėžė, jog Bažnyčia neturi įgaliojimų šventinti kunigais moterų, todėl negali to daryti. Kristus ir Apaštalai neįgalino vyskupų atlikinėti tokius veiksmus.

Protestantų pozicija - visai kitokia. Ji išplaukia iš to, kad protestantai apskritai nepripažįsta kunigystės sakramento. Kadangi „kunigystė“ protestantų Bažnyčiose yra tik pareigos, o ne sakramentas, tai nėra priežasčių, kodėl moterys negalėtų būti kunigėmis. Protestantų bendruomenėse pagrindinė „kunigo“ užduotis yra ne Dievo malonių skirstymas, o „Žodžio tarnystė“, t.y. pamokslavimas.

Galbūt Anglikonų Bažnyčioje vienas lemtingesnių įvykių buvo karalienės Elžbietos II-osios karūnavimas - juk pagal anglikonų tikėjimą, monarchas yra Bažnyčios galva. Todėl, jai tapus karaliene, aukščiausiu Anglikonų Bažnyčios hierarchu tapo moteris. Tebuvo laiko klausimas, kada moterys taps kunigėmis ir vyskupėmis. 

Moterų ordinacija į dvasininkų pozicijas protestantų Bažnyčiose tampa vienu labiausiai išskiriančiųjų (jeigu neskaitytume LGBT judėjimo įtakos) protestantus su Apaštališkąja krikščionybe dalykų. Susijungimas su tokiomis bendruomenėmis jau reikalautų, jog jų vadovės atsisakytų visų savo turimų  bažnytinių galių. O paprastai jos to daryti nėra linkusios.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą