Dvasininkija Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčioje

Vyskupas (kairėje) ir kunigas (dešinėje) kasdieniais rūbais

Dvasininkai, ortodoksinėje krikščionybėje, - ypatingai pasišventę žmonės, vykdantys tarnavimą Bažnyčioje. Kaip ir Apaštalai, mūsų dvasininkai gali būti tiek vedę, tiek nevedę, tačiau turi apsispręsti iki įšventinimų.

Dvasininku galima tapti tik per per įšventinimo (chirontijos) sakramentą. Niekas negali savo valia tapti dvasininku - toks griežtas įsakymas yra duotas Dievo nuo Senojo Testamento laikų.

Senajame Testamente, per Mozę surinkęs Izraelio tautą ir išvedęs ją iš Egipto prie Sinajaus kalno, Dievas apsireiškė visai žydų tautai, penkiems tūkstančiams žmonių ir davė jiems 10 savo priesakų. Šis faktas iki šiol žydų pabrėžiamas kaip unikali judaizmo religijos kilmės istorija, nes, skirtingai nuo kitų religijų, judaizmas neprasidėjo vienam žmogui ėmus pasakoti, neva jis gavo apreiškimą - Dievas apsireiškė visai žydų tautai.

Tačiau toks santykis su Dievu buvo nenaudingas nei žydams, nei Dievui: kaip rašoma Šventajame Rašte, žydai, apsireiškus Dievui, ėmė jo bijoti ir gąsdintis, todėl jei Dievas pastoviai su jais šitaip būtų bendravęs, būtų paminęs jų laisvą valią. Todėl Viešpats ima ugdyti tikėjimo dorybę: davęs savo nuorodas į tai, kaip gyventi teisingai, jis leidžia žmogui laisvai rinktis, o nuo šiol bendrauti su žydais ir vykdyti jų sielovadą pradeda per pašvęstus tam reikalui žmonės - dvasininkiją.

Senosios Sandoros dvasininkai (iš kairės į dešinę): kunigas, pirmasis kunigas, levitas

Vyriausiu kunigu Dievas pasirinko Aaroną, o likusiems dvasininkams jis pasirinko Levio palikuonis - levitus. Pagal Sandorą, levitai buvo Dievo.

Ortodoksai tiki, kaip ir Kristus sako Evangelijoje, jog Senasis Įstatymas buvo ne paneigtas, o įvykdytas. Todėl nors naujosios Sandoros dvasininkai kokybiškai skiriasi nuo senųjų, kunigystės kaip pasišventimo principai išlieka tie patys. Ko gero esminis išorinis skirtumas yra tas, jog nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats (Rom 10,12). Šventumui pasišventę turi būti visi, todėl ir kunigai renkami iš visų tarpo.

Naujosios Sandoros dvasininkai (iš kairės į dešinę): kunigas (presbiteris),  vyskupas, diakonas

Tačiau jokiu būdu negalimas savavališkas "kunigavimas".

Skaičių knygoje pasakojama, kaip dalis levitų, pakurstyti Kohato ir kitų, pareikalavo iš Mozės ir pirmojo kunigo - Aarono - kunigystės.

Jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: „Per toli nuėjote! Juk visa bendruomenė – visi iki vieno yra šventi ir VIEŠPATS yra tarp jų. Kodėl tad keliate save aukščiau už VIEŠPATIES bendriją?“ Mozė, tai išgirdęs, puolė kniūbsčias. Tada jis kalbėjo Korahui ir visam jo būriui: „Rytoj rytą VIEŠPATS parodys, kas jam priklauso, kas yra šventas ir kam bus leista prie jo artintis! [...]Tu, Korahai, ir visas tavo būrys paimkite smilkytuvus, įdėkite rytoj į juos ugnies ir užberkite ant jos smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje. Vyras, kurį VIEŠPATS bus išsirinkęs, tas bus šventas. Levitai, jūs per toli nuėjote!“ (Sk 16, 3-7)

Kitą dieną Viešpats patvirtino savo Įstatymą:

....žemė atsivėrė po jų kojomis. Žemė atvėrė savo burną ir prarijo juos drauge su jų šeimomis – visus, kurie priklausė Korahui, ir jų nuosavybę. Jie tad su viskuo, kas jiems priklausė, nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos, ir jie pražuvo iš bendrijos.Visi izraeliečiai, stovėję aplink, jiems klykiant išbėgiojo, nes manė: „Žemė ir mus praris!“ (Sk 16, 31-34)

Ne mažiau Dievui pasišlykštėtinas yra nesąžiningas kunigų tarnavimas, t.y. pasišventimo sulaužymas. Kunigų knygoje pasakojama istorija apie Nadabą ir Abihuą, kurie sumanė aukoti aukas be palaiminimo:

Aarono sūnūs, Nadabas ir Abihu'as, pasiėmė savo smilkytuvus, įsidėjo žarijų, užbarstė ant jų smilkalų ir atnašavo VIEŠPATIES akivaizdoje nešventintą ugnį, kokios jis nebuvo jiems įsakęs. Ugnis išsiveržė iš VIEŠPATIES Artumo ir taip juos užgožė, kad jie numirė VIEŠPATIES akivaizdoje. (Kun 10, 1-2)

Taip kaip negalima pasauliečiui daryti to, kas yra kunigo pareiga, taip levitas negalėjo daryti to, kas yra skirta kunigams, o kunigai - kas yra pirmojo kunigo. Lygiai taip pat Ortodoksų Bažnyčioje skiriasi pasauliečio, diakono, kunigo ir vyskupo pareigos ir vieta tarnystėje, nors ir kitokiu būdu, nei tai buvo Senosios Sandoros metu.


Įsteigus dvasininkiją, pirmoji susitikimo su Dievu vieta žmonijos istorijoje buvo Susitikimų Padangtė. Dievas davė Mozei smulkius nurodymus, kaip turi būti pastatyta padangtė. Padangtę sudarė trys dalys: kiemas, Šventovė ir Šventų Švenčiausia.

Kieme stovėjo praustuvė ir aukuras. Čia rinkosi visi žydai ir atnašavo deginamąsias aukas bei meldėsi.

Pačios palapinės viduje buvo šventovė - į ją įžengti galėjo tik dvasininkija (levitai, kunigai ir pirmasis kunigas). Čia stovėjo septynžvakė, altorius, ant kurio buvo deginami smilkalai, šalia gulėjo duonos.

Trečioji patalpa nuo kitų buvo atskirta užuolaida. Ji buvo visų svarbiausia ir vadinosi Šventų Švenčiausia. Joje stovėjo skrynia papuošta cherubinų statulomis, skrynios viduje buvo Sandoros plokštės. Taip pat Šventų Švenčiausioje vietoje buvo saugoma mana, primindama apie tai, kaip Dievas pamaitino išeinančius iš Egipto. Į Šventų Švenčiausią įeiti galėjo tik vienintelis pirmasis kunigas ir tik kartą per metus. Čia jis tiesiogiai, fiziškai jausdavo Dievą ir su juo susitikdavo. Vėliau šią struktūrą perėmė Jeruzalės Šventykla.

Mirus ant kryžiavus Kristui, Izraelyje sudrebėjo žemė ir Jeruzalės Šventykloje plyšo Šventų Švenčiausios vietos uždanga. Tai reiškė, kad nuo šiol Šventų Švenčiausia nebeslepiama nuo žmonių ir visų tautų žmonės kviečiami šventumui.

Dabartiniai ortodoksų maldos namai, pačių ortodoksų vadinami bažnyčiomis arba šventyklomis, yra senosios šventyklos antitipas, t.y. naujasis atitikmuo. Todėl jos struktūra taip pat yra trinarė: ją sudaro prieangis, pagrindinė patalpa ir altorius (presbiterija).

Šiuolaikinės bažnyčios schema, anglų k. Svarbiausia atkreipkite dėmesį į tris pagrindines sudedamąsias dalis: šventovę (Sanctuary, kairėje), pagrindinę patalpą (navą) ir prieangį (narteksą).

Altorius (presbiterija)

Ikonostasas, ikonų siena, skirianti pasauliečius nuo altoriaus

Tradiciškai prieangis buvo skirtas tiems, kurie negalėjo dalyvauti apeigose, pavyzdžiui, nekrikštytiems žmonėms (katechumenams). Dažnai prieangyje stovėjo kubilas su vandeniu krikštui, kad net apkrikštyti žmogų galima būtų jo neįvesdinant į bažnyčios vidų. Taip pat šioje patalpoje buvo dėl itin sunkių nuodėmių atskirti nuo Bažnyčios žmonės, kurie ten gailėjosi ir prašė atleidimo.

Po prieangio einantysis patenka į pagrindinę patalpą, kurioje melstis ir priimti slėpinių (sakramentų) renkasi visi tikintieji pasauliečiai. Nuo šios patalpos ikonų siena ir užuolaida atskirta trečia patalpa, kuri pati gali būti vadinama altoriumi arba presbiterija. Joje stovi altoriaus "stalas", septynžvakė ir čia vyksta pats aukojimas. Pagal seną tradiciją, įtvirtintą VI Visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimuose, į altorių griežtai draudžiama įžengti visiems išskyrus dvasininkus ir patarnautojus.

Įvairiose liturgijos dalyse altoriaus vartai atidaromi arba uždaromi, taip pat atitraukiama altorių dengianti užuolaida. Šis veiksmas simbolizuoja Šventų Švenčiausią atskiriančios užuolaidos perplyšimą po Kristaus mirties. Liturgijos metu pakeliamas tikras Kristaus Kūnas ir garsiai paskelbiama: "Švenčiausia - šventiesiems". 

Dieviškosios liturgijos kulminacijoje Kristaus Kūnas ir Kraujas išnešami pro altoriaus vartus ir dalijami pasiruošusiems jį priimti tikintiesiems, taip ne tik įleidžiant juos į Šventų Švenčiausią, bet paverčiant juos pačius Dvasios Šventykla, paverčiant juos pačius Šventų Švenčiausia, žinoma, priklausomai nuo to, kiek pats tikintysis to nori ir savo darbais to siekia. 

Kaip žinia, pasiruošimui Švenčiausiajai Komunijai skirti kiti sakramentai, tokie kaip atgailos, krikšto, patepimo mira ir kt.

Ortodoksų dvasininkai tarpusavyje skiriasi pagal galimybę teikti sakramentus. Diakonas yra tik dvasininkas-patarnautojas, jis teikti sakramentų negali, tačiau gali atlikti visus kitus veiksmus, tokius kaip smilkymas, maldų skaitymas ir kt. 

Kunigas gali krikštyti, tepti mira, priimti išpažintį (išskyrus kai kurias vietines Bažnyčias, kaip, pvz. Graikijoje, kur atgailos sakramento teikimui būtinas atskiras vyskupo leidimas), švęsti Eucharistiją, suteikti ligonio patepimą, sutuokti. 

Vyskupas, savaime suprantama, gali teikti visus ankščiau išvardytus sakramentus ir dar įšventinimo (chirotonijos) sakramentą. Kitaip tariant, jis gali skirti kunigus ir kitus vyskupus.

Ortodoksų Bažnyčioje vyskupai yra renkami tik iš vienuolių. 

Visi vyskupai tarpusavyje yra lygūs. Kai kurie vyskupai dėl savo amžiaus ir nuopelnų yra vadinami arkivyskupais, sostinėse tarnaujantys vyskupai yra vadinami metropolitais, o seniausiųjų miestų (Jeruzalės, Romos, Konstantinopolio, Antiochijos, Aleksandrijos, o nuo XVI a. ir Maskvos) vykupai yra vadinami patriarchais. Terminas popiežius (gr. πάππας - tėvas) iš pradžių Bažnyčioje buvo vartojamas visiems kunigams vadinti, po to - tik vyskupams, galop šis iš pradžių neoficialus titulas prigijo Romos ir Aleksandrijos patriarchams. 

Visi šie titulai yra garbės, o ne valdžios titulai, neįmanoma būti aukštesniu dvasininku už vyskupą. Visi vyskupai yra lygūs. Nei vienas vyskupas negali kištis į kito veiklą. Todėl Ortodoksų Bažnyčia Romos patriarchą, vadinamą popiežiumi, laiko pirmu tarp lygių, tarnų tarnu, kuris yra garbingiausias iš vyskupų, nes yra Petro perėmėjas, tačiau nepripažįsta popiežiaus valdžios. Po schizmos Ortodoksų Bažnyčioje laikoma, jog Romos patriarchas puolė į ereziją ir atskilo nuo Bažnyčios, todėl pirmu tarp lygių paskelbtas Konstantinopolio patriarchas. 

Ikischizmatinės Bažnyčios popiežius (590-604 m.), Romos patriarchas šv. Grigalius Didysis

Dera pažymėti, jog Konstantinopolio patriarchas nėra Bažnyčios galva (gr. κεφαλή), nes Ortodoksų Bažnyčios galva yra Jėzus Kristus. Todėl Ortodoksų Bažnyčios yra autokefalinės (gr. pats-sau-galva), nes jos nepripažįsta jokio žemiško autoriteto ir nėra atskaitingos jokiam žemiškam hierarchui.

Kitas faktas, kurį verta paminėti, yra tas, kad chirontija (pažodžiui rankos pridėjimas), t.y. dvasininkystės perdavimo sakramentas vyksta pagal griežtą Apaštalų sekimo taisyklę. Kadangi į vyskupus įšventinti gali tik kitas vyskupas, o pirmieji vyskupais buvo Apaštalai, tai kiekvienas vyskupas savo įšventinimą gauna netiesiogiai iš Apaštalų, per nenutrūkstamą grandinę. Į kunigus ar diakonus gali įšventinti taip pat tik vyskupai.

Visų Bažnyčios vyskupų susirinkimas yra vadinamas Visuotiniu Bažnyčios Susirinkimu ir Ortodoksų Bažnyčioje tai yra vienintelė institucija, galinti skelbti dogmas. Visi vyskupai kartu atstovauja Bažnyčia ir veikiami Šventosios Dvasios gali paskelbti tam tikrus nutarimus, nes Bažnyčia, kaip Kristaus kūnas, yra neklystanti. Tačiau ne pavienis kuris nors vyskupas, bet visa Bažnyčia išvien. Per visą Bažnyčios istoriją buvo tik 7 Visuotiniai susirinkimai ir visi buvo pirmame mūsų eros tūkstantmetyje.

Tačiau tai jau kita plati tema, susijusi su dogmatika. O dar verta aptarti paskutinį dalyką, kurį gali teikti kai kurie dvasininkai, turintys tam teisę - teikti palaiminimą. Palaiminimas, kaip ir sakramentai, yra pagalbinė priemonė siekiant Dievo malonės. O teisę laiminti turi kunigai ir vyskupai.

Ortodokai prašydami palaiminimo sudeda rankas kryžiumi (palaiminimo prašymo gestas gali skirtis priklausomai nuo vietinių patriarchato tradicijų)

Šitaip prašoma palaiminimo

Palaimindamas kunigas sudeda savo rankos pirštus, kad jie imituotų graikiškas raides: Ις Χς ("Jėzus Kristus"). 

Taip kunigas laimina

Šitokioje pirštų pozicijoje kunigas peržegnoja tikintįjį vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios ir padeda savo ranką tikinčiajam į rankas. Priimtas ortodoksų nuolankumo getas - pabučiuoti ranką, šitaip išpažįstant, jog kunigas yra tikra Kristaus Ikona ir veikia Kristaus vardu (taigi, išpažįstanti patį kunigystės slėpinį). Vyskupas, skirtingai nei kunigas, laimina ne viena, o dviem rankomis.

Dvasininkai šitaip laimina ir tam tikrose liturgijos dalyse. Jie išeina ir peržegnodami kryžiaus ženklu visus susirinkusius garsiai laimina: Ramybė visiems. Tada visi tikintieji priimdami palaiminimą nulenkia galvas. 

Vakarų tradicijos atstovui lengva pastebėti, kaip smarkiai skiriasi rytietiškas dvasininkijos suvokimas. Viena vertus, Katalikų Bažnyčioje dvasininkas gali turėti ne tik garbės autoritetą, bet ir realią valdžią ir visi dvasininkai susiję su Vatikano valstybe. Antra vertus, katalikai turi visai kitokį pašaukimo suvokimą, nes Ortodokų Bažnyčioje kunigas gali turėti šeimą, todėl jo tarnystė bus kitokia, galimai jo žmona, kuri seminarijoje gali baigti regentystės ar ikonografijos mokslus, taip pat labai aktyviai dalyvaus Bažnyčios gyvenime. Vedusius kunigus tikintieji vadina tėvais (rus. batjuška, taip pat senas liaudiškas pavadinimas - popas, nuo gr. papas - tėvas), o jų žmonas - motinėlėmis (rus. matuška). Dažnai kunigų vaikai, kone užauginti altoriuje, jaučia artimą ryšį su Dievu ir patys tampa kunigais. Be to, šie kunigai daug labiau išmano šeimyninio gyvenimo specifiką, nei nevedę, o juk dauguma pasauliečių, kuriuos tenka ganyti - vedę.

Tai, kad Romos Katalikų Bažnyčioje vyskupai renkami ne iš vienuolių tarpo, rodo kitokį vyskupo vaidmens suvokimą. Rytuose itin svarbus moralinis vyskupo autoritetas, o Vakaruose, šiuo požiūriu, vyskupystei labiau būdingi valdžios ir valdymo atributai. 

Galų gale su išvardytais dalykais susijęs diakonato nunykimas Vakaruose. Jei dvasininkais gali būti tik nevedę vyrai, o tam, kad tapti vyskupu nereikia būti vienuoliu, tai niekas nenorės visą gyvenimą būti paprasčiausiu diakonu... nenorės ir kelis metus. Todėl pradinė trinarė dvasininkijos sudėtis - diakono, kunigo ir vyskupo - keičiasi, diakonai nunyksta, o vyskupai netenka tos religinės reikšmės, kurią turi rytuose.

Žinoma, dar didesni skirtumai egzistuoja protestantizme. Protestantai, nuo pat Liuterio, nelaiko kunigystės sakramentu. Jų nuomone, visi yra pašaukti kunigauti. Todėl savo liturgijos "vadovais" jie renka "pastorius", t.y. vieną iš pasauliečių, kuris pasišvenčia "ganyti". Kuo savavališkas "kunigavimas" baigėsi Biblijos veikėjams, jau skaitėme, tačiau iš esmės tai negresia protestantais, nes formaliai, grynai ortodoksiniu požiūriu, nei viena protestantų "Bažnyčia" nėra Bažnyčia. Jie neturi būtinų Bažnyčiai atributų, kuriuos nurodo šv. Tradicija nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų, todėl ortodoksų akimis tai yra tiesiog maldos rateliai. Ir čia turiu pasakyti tai, ką po šitokių žodžių per debatus su baptistais pasakė kun. Daniilas Sysojevas: ortodoksai šitokius dalykus sako ne todėl, kad norėtų ką nors įžeisti, bet todėl, kad tiesiog toks jų tikėjimas remiantis Bažnyčios Tėvais ir Apaštalu palikimu. Ši pozicija iš esmės neprieštarauja protestantiškai, nes juk jie patys nepripažįsta kunigystės kaip sakramento... O daugelis jų beveik jokių sakramentų nepripažįsta. Šiems žmonėms "vyskupas" jau yra grynai administracinis postas.

Todėl ortodoksų dvasininkija yra dar vienas intriguojantis Rytų-Vakarų dvasingumo skirtumų pavyzdys, kuris iš pirmo žvilgsnio nėra lengvai pastebimas.