2014 m. rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Koks šiandieninės Ortodoksų Bažnyčios pažiūris į arkivysk. M. Lefebvre doktriną?

Marcelis Lefebvre'as
Na, kaip jau esu kalbėjęs, apie Ortodoksų Bažnyčios požiūrį galime šnekėti tik tada, kai klausimas yra apsvarstytas Visuotinio Susirinkimo arba dėl jo sutaria visi Šventieji Tėvai. Šiuo atveju, atskiro nutarimo Lefebvre'o atžvilgiu nėra, todėl jo padėtis svarstytina kitų kitatikių kontekste.

Pagal nuklydimo nuo Bažnyčios mokymo laipsnį, Šeštojo Visuotinio Susirinkimo 95-asis kanonas skirsto eretikus ir schizmatikus (t.y. neortodoksus) į tris grupes - 1) Tuos, kuriuos Bažnyčia priima tarsi pagonis; 2) Tuos, kuriuos Bažnyčia priima patepimu mira; 3) Tuos, kuriuos Bažnyčia priima atgaila. Šiuo metu Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje galioja praktika priimti katalikus per atgailą, nes jie pripažįstą Švenčiausiąja Trejybę, visas kitas Ortodoksų Bažnyčios dogmas ir Šventosios Dvasios dovanas (tokiomis pačiomis sąlygomis, pagal kanoną, priimami nestiorionys ir monofizitai). Paprastai iš Romos katalikų, priimančių ortodoksų tikėjimą, reikalaujama kunigo akivaizdoje išpažinti Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolį be filioque intarpo (kuris, pasak Šventųjų Tėvų, iškreipia pneumatologijos esmę). Dera pažymėti, jog Ortodoksų Bažnyčia pripažįsta Romos popiežiaus institutą, tačiau nesutinka su jo interpretacija, kurios laikosi Romos Katalikų Bažnyčia. 

Marcelis Lefebvre'as ir jo sekėjai, pagal šią logiką, turėtų būti traktuojami taip pat, kaip ir Romos katalikai, juolab, kad Romos Katalikų Bažnyčia visus jų sakramentus laiko galiojančiais, tik neteisėtais. Tuo baigiasi viskas, ką galima pasakyti apie „Ortodoksų Bažnyčios požiūrį“. O dabar - pažvelkime į bendresnį paveikslą.

M. Lefebvre'as - katalikų arkivyskupas, II Vatikane susirinkime (1962-1965 m.) pasisakęs prieš priimtus nutarimus, laikydamas juos modernizmu. Vėliau - ekskomunikuotas. Bažnyčios tradiciškumo skatinimui jis įkūrė Pijaus X kunigų broliją. Pagrindine jos užduotimi ir veikimo būdu tapo jaunųjų kunigų ruošimas; daugybė tų kunigų šiandien yra atkūrę Komuniją su Šventuoju Sostu.

II Vatikano susirinkimas siekė atnaujinti Romos Katalikų Bažnyčią peržvelgiant pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje (dalinai naikinant klierikalizmą), Bažnyčios santykį su pasauliu (taikytasi prie liberalios, sekuliarios demokratijos), liturgiką (liturgija priartinta prie protestantų). Išleisti nauji šv. Mišių kanonai, pakeista liturgijos tvarka, altorius perstatytas taip, kad kunigas tarnautų nebe stovėdamas nugara į žmones, o atsisukęs į juos, liturgija išversta į nacionalines kalbas, liturgikoje leista naudoti nacionalinės kultūros elementus (ją afrikanizuoti, pritaikyti Lotynų Amerikai ir kt.), liturginėje muzikoje leista naudoti įvairiausius muzikos instrumentus ir t.t... Peržvelgtas Bažnyčios santykis su kitomis konfesijomis (protestantizmu, ortodoksine krikščionybe...) ir kitomis religijomis (judaizmu, islamu...), katalikybė tapo atviresnė kitiems tikėjimams.

Šis procesas vadinosi Aggiornamento, ital. „atiderinimu“. Arkivyskupas Lefebvre'as teigė, jog šie „atiderinimai“ rėmėsi ne Šventąja Tradicija, o nauja, modernistine filosofija. Remdamasis popiežių Pijaus IX ir X raštais, Lefebvre'as atmetė modernizmą kaip ereziją ir teigė, jog Bažnyčia turi sekti Šventąja Tradicija, jog naujoji pozicija turi kilti tik iš Tradicijos, jog turi egzistuoti Tradicijos tąsa (dėl to Prancūzijoje Lefebvre'o sekėjai praminti integristais, nes siekė Tradicijos integralumo išsaugojimo). Jis buvo kraštutinis antiekumenistas, papistas, tradicionalistas, pasisakė prieš liturgijos vertimą į nacionalines kalbas ir kt.

Integristų, kurie kartais vadinami ir tradicionalistais, nedera painioti su senkatalikiais (vok. Altkatolische Kirche, angl. Old-Catholic Church). Senkatalikiai - atskirtųjų nuo Romos, katalikiškas judėjimas, nepripažinęs I-ojo Vatikano Susirinkime (1869–1870 m.) paskelbtos popiežiaus neklystamumo dogmos. Kadangi savo teologija ir praktika jie buvo labai tradicinė bendruomenė, o savo nuosaikia popiežiaus kritika - artima ortodoksams, tai su šiomis bendruomenėmis Ortodoksų Bažnyčia buvo užmezgusi labai vaisingą ekumeninį dialogą (kai kurie senkatalikiai prisijungė prie Ortodoksų Bažnyčios ir padėjo pradžią Vakarų rito/lotyniškų apeigų ortodoksų judėjimui, su kitais buvo susitarta dėl daugybės dogminių klausimų). Tačiau šis dialogas nutrūko, kai 1996 m. senkatalikiai ėmė šventinti į kunigus moteris, o po to - dar ir laiminti homoseksualistų santuokas.


Ortodoksų kunigas, švenčiantis lotyniškąsias Mišias
Lefebvre'o judėjimas - visai kitas. Kaip pastebi kun. Valentinas Asmusas, antimodernizmu, antisekuliarizmu, pačia integrizmo idėja, Lefebvre'o pozicija iš tiesų artima šiuolaikinės ortodoksų teologijos stiliui. Tačiau kitos jo nuostatos - kaip, pavyzdžiui, nacionalinės kalbos atmetimas, papizmas - yra giliai antiortodoksinės. Iš tiesų, II Vatikano susirinkimas pakeitė Romos katalikų požiūrį į ortodoksinę krikščionybę, suartino mūsų tikėjimus ir nutiesė tiltus bendradarbiavimui. Ortodoksų ir lefevristų dialogas - sunkiai įsivaizduojamas dalykas, o atsinaujinusios Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios dialogas - realus ir ilgą laiką vykstantis. 

--------

Šis įrašas parašytas skaitytojui uždavus klausimą.

Jei norite ko paklausti, tai galite padaryti arba per ask.fm -  http://ask.fm/GintarasSungaila

arba elektroniniu paštu sungaila.gintaras@gmail.com .

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą