Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti
Pirmaisiais krikščionybės metais Bažnyčia neturėjo nei jokios ypatingai disciplinuotos bažnytinės hierarchijos, nei fiksuotų liturginių tekstų, nei rašytų tikėjimo tiesų. Tiesa, ortodoksai taip ir išlaikė pirmykštės Bažnyčios laisvo pobūdžio hierarchiją: joje vis dar yra diakonai, kunigai, vyskupai, presbiteriai, o popiežiaus ar patriarcho galia yra moralinė, o ne juridinė, t.y. jis negali kištis į kitų vyskupų darbą.
Tačiau Ortodoksų Bažnyčia visgi turi fiksuotą dogmatiką (gr. dogmata - judėjimo išpažįstamų tikėjimo teiginių sąrašas). Visi šie dokumentai parašyti pirmame mūsų eros tūkstantmetyje. Jų prireikė todėl, kad plintant krikščionybei atsirado daugybė žmonių, nutarusių „patobulinti“ šį tikėjimą.
Tarp tokių paminėtini Arijas, Nestoras, Apolinarijus, įvairūs doketai ir donatistai ir kiti. Visa tai vadinama ankstyvosios krikščionybės erezijomis (gr. heresis - nuomonė). Skirtingai nei Vakaruose, kur už erezijas buvo persekiojama, Rytuose inkvizicijos analogas neegzistavo ir dažnai toje pačioje valstybėje taikiai rungėsi kelios Bažnyčios, vienas kitą laikančios eretiškomis. Pažymėtina, jog paties ortodoksų imperatoriaus šv. Justiniano žmona Teodora buvo eretikė ir globojo kitus išpažinimus, negu jos vyras.
Kiekviena erezija turi savo unikalią istoriją, kokį nors mokytoją, sugalvojusį krikščionišką tikėjimą išdėstyti pvz. aristoteliškai, arba įvykį, pvz. kaip donatistų atveju tikintieji buvo įžeisti nesąžiningų kunigų ir todėl atsisakė priimti sakramentus iš tų kunigų, kurie kolaboravo su pagonių valdžia, taip duodami pradžią naujiems eretiškiems tikėjimams į kunigo „nenuodėmingumo“ būtinybę.
Kai kurios šių erezijos modernizmo laikais imtos vadinti gnostinėmis, nes pabrėžė jų sekėjų išskirtinumą, ypatingumą. Paprastai jos net tikinčiuosius skirstydavo pagal žinojimo laipsnį, pasišventimą ir panašiai.
Kadangi pastoviai laikėsi Apaštalų mokymo ir kovojo su jo iškraipymais, mūsų Bažnyčia gavo Ortodoksų Bažnyčios pavadinimą.
Daugelis radikaliausių erezijų gana greitai išnyko, tačiau kelios „švelnesnio“ pobūdžio erezijos gyvos iki šių dienų. Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie vadinamąją „orientalinę ortodoksiją“, arba nechalkedonines Rytų Bažnyčias. Šios Bažnyčios gyvavo Bizantijos imperijos viduje ir taip pat jos rytinėse kaimyninėse valstybėse, iki pat Kinijos, daugelis jų gyvuoja iki šiol. Nuo Ortodoksų Bažnyčios jos skiriasi tuo, kad atmetė 4-ojo Visuotinio (Chalkedono) susirinkimo nutarimus, kurių svarbiausia dalis - mokymas apie dvi Kristaus prigimtis (kad jis - tikras žmogus ir tikras Dievas). Vietoje to jos skelbė, esą Kristus turėjo tik vieną prigimtį, ir nukryžiuotas buvo žmogus, o ne Dievas. Todėl ortodoksai šias Bažnyčias vadina monofizitinėmis (gr. monos - vienas, physis - prigimtis).
Didžiausios istorinės nechalkedoninės Bažnyčios buvo šios: Egipto koptų, Nubijos (išnykusi), Etiopijos, Vakarų Sirijos (Antiochijos), Rytų Sirijos (Asirijos) ir Armėnijos. Pažymėtina, jog šios Bažnyčios egzistuoja kanoninėse Ortodoksų Bažnyčios patriarchijų teritorijose ir dažniausiai tose pačiose valstybėse yra stiprios tiek ortodoksų, tiek monofizitų bendruomenės. Taip kaip Egipte šalia koptų yra Aleksandrijos patriarchato ortodoksai, o Sirijoje - Antiochijos patriarchato ortodoksai.
Išimtis yra tik Kaukazo valstybės. Jų padėtis yra labai ypatinga. Pradžioje egzistavo dvi didelės nechalkedoninės bendruomenės - Gruzijos ir Armėnijos. Jos abi tapo nechalkedoninėmis todėl kad paprasčiausiai Visuotinio Susirinkimo metu turėjo daug politinių rūpesčių ir jame nedalyvavo. Tačiau Gruzijos Bažnyčia praėjus kuriam laikui patvirtino Chalkedono nutarimų teisingumą ir vėl sutvirtino ryšius su Ortodoksų Bažnyčios šeima, o Armėnija liko nechalkedoninė iki šiol.
Taip pat derėtų suvokti, jog ortodoksai ir rytų heterodoksai dalijasi ta pačia istorija, tiesiog buvo išskirti schizmos. Taip Egipto koptams ir viso pasaulio ortodoksams yra bendra Egipto vienuolių - eremitų ir kenobų - tradicija. Būtent čia šv. Antonijus Didysis (251-355) išdalijęs savo turtą iškeliavo į dykumą, jo tikėjimo žygdarbis įkvėpė taip elgtis ir kitus, ir taip atsirado eremitinė vienuolystė, kuri netgi lotyniškąją Europą pasiekė iš Egipto (į Prancūziją šia tradiciją atgabeno Jonas Kasietis). Čia ir kitas šventasis, Pachomijas pradėjo kenobinę - bendruomenių - vienuolystės tradiciją.
Skirtumas tik tas, kad jeigu visa Ortodoksų Bažnyčia kaip vienas kūnas visus 2 tūkstančius metų išlaikė vieną teologiją ir vieną dogmatiką tik Gruzijoje, tiek Rusijoje, tiek Graikijoje, tiek Egipte, tai monofizitai šituo pasigirti negali, ir skirtumai tarp koptų ir armėnų monofizitų yra ženklūs. Šių Bažnyčių bendruomenė nėra monolitiška.
EGIPTAS
Išskirtiniai Egipto koptų krikščionybės bruožai yra jos sinkretiškumas, monastiškumas ir unikali estetika.
Tiek koptų tikėjime, tiek religiniame mene juntamas senosios Egipto pagonybės jungimas su krikščionybe. Ikonose vaizduojamas faraonų kryžius (kopt. ankh), šventieji gali būti vaizduojami su gyvūnų galvomis, Evangelijos scenos vaizduojamos pagoniškų mitų schemomis, pavyzdžiui, Kristus ir Marija vienas kito atžvilgiu atvaizduojami kaip Oziris ir Izidė senuosiuose paveiksluose.
Egipto koptų polinkis vienuolystei, žinoma, nelabai juos skiria nuo ortodoksų, tačiau labai skiria nuo Vakarų konfesijų. Galima sakyti, kad nuoširdžiai tikintys vienuoliai yra koptų organizacijos stuburas ir priežastis, kodėl ši Bažnyčia vis dar egzistuoja.
Koptų estetika, be minėtų bruožų, pasižymi Egipto kultūrai būdingu tam tikru vaikiškai tyru požiūriu į pasaulį. Kaip ir kanoninėms ortodoksų ikonoms, joms būdinga atvirkštinė perspektyva (tikima, jog akys pasaulį mato melagingai, iš tiesų viskas yra atvirkščiai), todėl figūros, esančios arčiau, yra mažesnės, nei esančios toliau. Tačiau koptų ikoną lengva atskirti pagal ypatingu būdu nupieštas akis ir ypatinga atmosferą turintį švelnų siužeto perteikimą.
Deja, kaip ir kitose nechalkedoninėse Bažnyčiose, okupavus valstybes musulmonams į ikonas buvo žiūrima itin nepalankiai, todėl ikonografija po truputį nyko, ir dabartinės koptų ikonos daugiausiai yra XIX-XX amžiaus koptų ikonografijos renesanso produktas.
Šiandien koptų tikėjimas išlieka gyvas senųjų nearabų Egipto gyventojų tarpe. Liturginė kalba - koptų, kuriai naudojamas koptų raidynas, sukurtas graikų alfabeto pagrindu.
Pati koptų Bažnyčia atsirado iš tiesioginio teologinio ginčo tarp kai kurių Aleksandrijoje tuo metų gyvenusių teologų ir Konstantinopolio teologų. Atskilus koptams, Aleksandrijos patriarchatas gyvuoja ir toliau. Egipto koptai pakrikštijo Etiopiją, ir taip jų tikėjimas paplito ir toje šalyje.
ETIOPIJA
Etiopai priėmę krikštą iš Egipto perėmė ir didžiumą jų tikėjimo bruožų. Tačiau unikalus etiopų tikėjimo bruožas - jo sinkrezė su judaizmu.
Dar iki krikščionybės atėjimo į Etiopiją, joje egzistavo stipri judaizmo išpažintojų bendruomenė, vadinama beta Izraeliu. Tai dabar jau juodaodžių [sic] žydų bendruomenė, atsiskyrusi nuo pagrindinės žydų bendruomenės po pirmosios Šventyklos sunaikinimo.
Kadangi Etiopijos judaizmas sudarė labai svarbią šio etnoso tapatybės dalį ir tuo metu nebuvo susidurta su griežta ortodoksiška tradicija, tai perimdami koptų tikėjimą jie jį suliejo su savo judaistiniais papročiais. Taip, pvz., tarp Etiopijos krikščionių 8 dieną po gimimo atliekamas apipjaustymas.
Be kita ko, juntama sinkrezė su tradiciniu Afrikos dvasingumu, pvz. liturgijoje naudojami būgnai.
Vakarai apie Etiopijos krikščionybę garsiausiai išgirdo XX amžiuje, kai atsirado rastafari religinis judėjimas. Šis judėjimas skelbė, jog Etiopijos karalius Haile Selassie I yra antrąkart įsikūnijęs Kristus, o Etiopija - tai pažadėtoji žemė (Zionas). Nors oficiali Etiopijos Bažnyčia šiems teiginiams nepritarė, tačiau nemažai rastamanų vėliau priėmė Etiopijos krikščionybę. Tarp jų - garsusis regio atlikėjas Bob Marley.
Etiopijos krikščionybėje, kaip ir pas Egipto koptus, itin svarbus liūto simbolis. Liūtas - tai visų pirma Apaštalo Morkaus (Marko) simbolis, pakrikštijusio Egiptą (Aleksandrijos patriarchato ortodoksai taip pat savo krikštytoju laiko Apaštalą Morkų). Etiopijos simbolikoje liūtas taip pat simbolizuoja Etiopijos karalių, kuris yra Kristaus apaštalas šiandien.
Etiopų liturgijos kalba - Ge'ez, naudojanti alfabetą, sukurtą Etiopijos krikštytojo Frumentijaus ir jo mokinių. Šis alfabetas turi daug bendro su koptų alfabetu.
VAKARŲ SIRIJA (ANTIOCHIJA)
Antiochija - itin svarbi krikščionims teritorija. Pasak Apaštalų darbų, čia Apaštalų mokiniai pirmąsyk imti vadinti „krikščionimis“ (Apd 11, 26). Pagal tradiciją tikima, jog Antiochija priėmė krikščionybę kai karalius Agbaras V iš Apaštalo Tado rankų priėmė Kristaus rankšluostį su nenupieštu atvaizdu.
Nechalkedoninio tikėjimo plitimas čia susijęs su vietiniu teologu Jokūbu Baradiejumi. Jis buvo Bizantijos imperatoriaus Justiniano žmonos Teodoros, kuri pati buvo monofizitė, globotinis. Kartais Vakarų Sirijos rito krikščionys ir yra vadinami tiesiog jakobitais dėl šio teologo svarbos šiai konfesijai.
Išskirtiniausia Vakarų Sirijos krikščionybės tradicija, bendra ir ortodoksams, ir monofizitams, yra vienuolių gyvenimas ant stulpų. Pirmasis šį tikėjimo žygdarbį atliko šv. Simeonas Stilitas, kuris beveik 50 metų pragyveno vienuolyne ant 20 metrų aukščio stulpo. Kadaise Vakarų Sirijoje gyveno ištisi visiškai autarkiški vienuolių miestai, tapę svarbiu ekonomikos varikliu.
Monofizitų schizma čia įvyko daliai vienuolių, kartu su Jokūbu Baradiejumi, atmetus Chalkedono nutarimus. Sirai bandė siūlyti kompromisinius variantus, tačiau atmetus juos ortodoksams liko prie savo tikėjimo.
Išgyvenę persų ir musulmonų okupacijas, Vakarų Sirai patyrė nemažą šių tradicijų įtaką, itin atsispindinčią jų architektūroje.
Turbūt išskirtiniausia Vakarų Sirijoje yra maronitų vienuolių tradicija, kuri tvirtino esanti ne nechalkedoninė, o monotelitistinė, kas buvo itin neįprasta Rytuose. Atėjus kryžiuočiams sirai iš esmės į juos žiūrėjo labai palankiai, o maronitų patriarchui apsilankius katalikų visuotiniame susirinkime buvo pilnai atstatytas Bažnyčių bendravimas, maronitams laikantis pozicijos, jog jie niekada neišsižadėjo Eucharistinio bendravimo su lotynų Bažnyčia.
RYTŲ SIRIJA (ASIRIJA)
Rytų Sirijos ritą praktikuojantys krikščionys savo pažiūras formavo Antiochijos krikščionybės paūksmėje. Būtent ten jie pirmąsyk susipažino su Nestoro raštais ir dar iki Chalkedono susirinkimo atskilo nuo ortodoksų. Kaip ir vakarų sirai, rytiečiai vartoja sirų kalbą, kuri yra aramėjų kalbos dialektas.
Rytų Sirijos tradicija ypatinga tuo, kad ji absoliučiai visada egzistavo tik diasporoje ir tik kaip pusiau pogrindinė religija. Pagrindinis Rytų Sirijos krikščionybės plėtros maršrutas buvo garsiojo Šilko kelio pakraščiai, todėl savo „namuose“ rytų sirai visada gyveno valdomi arba persų zoroastroistų, arba musulmonų, o svetimuose kraštuose jie skelbė Evangeliją pagonims.
Kultūros paminklai Azijoje liudija apie karštą ir nuoširdų asirų bandymą misionieriauti. Jų misija pasiekė Tibetą, Pietų Indiją ir kitus tolimus kraštus, kur iki šiandien egzistuoja krikščionių bendruomenės. Tik po beveik tūkstančio metų ten atvykus katalikų misionieriams Vakarai sužinos, jog Rytų krikščionys ten jau pabuvojo.
Rytų sirų religija Kinijoje buvo žinoma kaip Jingjiao, nestorionys buvo išvertę į kinų kalbą dalį Šventojo Rašto knygų, o krikščioniškas tiesas bandė išaiškinti naudodami daosizmo ir budizmo filosofemas.
Indijos asiriškosios tradicijos krikščionys yra žinomi Šv. Tomo bendruomenės vardu. Jie kildina apaštalavimo Indijoje tradiciją iš šv. Tomo misijos. Tačiau nuo pat savo suklestėjimo šie krikščionys priklausė Rytų Sirijos Bažnyčiai.
Apaštalo Tomo misija Indijoje yra aprašyta apokrifiškuose „Tomo darbuose“.
XV amžiaus pabaigoje Indiją pasiekę katalikų misionieriai savo nuostabai čia aptiko autonomišką krikščionių bendruomenę. Iš pradžių katalikai kartu su nestorionimis sudarė aljansą prieš pagonis, tačiau netrukus katalikai Indijoje įkūrė inkviziciją ir pradėjo persekioti eretikus. Tai privedė prie Rytų Sirijos rito Bažnyčios skilimų, kai kuriems šios tradicijos krikščionims priimant katalikų sąlygas ir pasirašant uniją su popiežiumi.
Didžiausias smūgis Asirijos Bažnyčiai buvo mongolų užkariavimai, ypač Tamerlano represijos.
ARMĖNIJA
Armėnija gali didžiuotis tuo, kad tai iš tiesų buvo pirmoji krikščioniška karalystė. Tačiau po kelių amžių ortodoksijos armėnai atsiskyrė nuo pagrindinės krikščionių bendruomenės.
Armėniškoji tradicija, kaip minėta, išskirtinė tuo, kad skirtingai negu Egipto koptai, dėl kurių sukelto teologinio ginčo ir buvo sušauktas Chalkedono susirinkimas, ar Etiopai bei sirai, kurie vienaip ar kitaip perėmė koptų poziciją, armėnai šiame ginče iš pradžių kartu su gruzinais užėmė pasyvią poziciją ir susirinkime iš viso nedalyvavo. Savo poziciją Chalkedono atžvilgiu armėnai bandė nustatyti Kaukazo dvasininkų sušauktame Dvino susirinkime. Susirinkime išsiskyrė armėnų ir gruzinų pozicijos, armėnai priėmė sprendimą neparemti nei monofizitų kristologinės formuluotės, nei Chalkedono formuluotės, o pasiūlyti savo, o gruzinų atstovai šiam požiūriui nepritarė. To pasekmė buvo armėnų atsiskyrimas nuo Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios bei galutinis ortodoksijos įsitvirtinimas Gruzijoje.
Iš esmės armėnų praktika yra labai artima graikiškai, tai susiję su glaudžiais armėnų ryšiais su Bizantija. Iš pradžių armėnų katolikoso (patriarcho) rezidencija buvo Cezarėjoje, iš kur persikėlė į Jerevaną. Taip pat egzistavo ryšiai su Sirija: Mesropo sukurti armėnų ir gruzinų raidynai buvo sukurti daugiau sirų, nei graikų alfabeto pagrindu.
Unikaliausias armėnų kultūros aspektas - chačkarai, akmeniniai kryžiai, statomi pakelėse arba naudojami kaip antkapiai.
Chačkarų tradicija greičiausiai susiformavo iš ikikrikščioniškų kunigaikščių riboženklių tradicijos. Praradę savo politinę-teritorinę funkciją chačkarai tapo religinės išraiškos būdu.
Dėl nuolatinių kultūrinių ryšių su musulmonais, taip pat pergyventos islamo okupacijos, armėnų kultūra atitinkamai keitėsi, todėl, pavyzdžiui, joje neliko tokios ikonų kultūros, kokia gyvuoja Ortodoksų Bažnyčioje. Armėnų bažnyčiose ikonų yra mažai, o namuose tikintieji ikonų apskritai nelaiko.
Su musulmonais susijusi ir didžiausia armėnų Bažnyčios tragedija. Tai - armėnų krikščionių genocidas, kurį surengė turkų musulmonai 1915 m. Šis genocidas buvo vykdomas išskirtinai pagal religinius požymius, įvairiais vertinimais buvo sunaikinta apie 2 milijonus armėnų krikščionių.
Vakarai apie armėnų tikybą ir genocidą žymiausiai išgirdo iš armėnų menininkų grupės System of a Down. Vieno iš šios grupės narių, Seržo Tankiano senelis buvo šio genocido auka.
Jau ankščiau System of a Down tekstai buvo pilni nuorodų į armėnų genocido tragediją, taip pat yra skyrę jam dainų, kaip pvz. Holy Mountain (angl. Šventas Kalnas, turimas omenyje Ararato kalnas, laikomas Armėnijos širdimi). Jų muzikoje naudojami bažnytinės armėnų muzikos elementai, sutampantys su Bizantijos muzikine tradicija, taip pat į sceną nešami kilimai (tradiciškai ortodoksai stengiasi aukoti kilimus bažnyčioms kad šie gulėtų altoriuje, klire ir kt.).
IŠVADOS
Aptarę nechalkedonines Bažnyčias matome, jog visoms joms yra būdingas religinis sinkretizmas: Egipto koptų tradicija yra susimaišiusi su Egipto pagonybės palaikais, Etiopijos krikščionybė - su Etiopijos judaizmu, Rytų Sirijos (Asirų) - su vietinėmis tradicijomis, mažiausiai iš aptartų Bažnyčių sinkretiškumas matomas armėnų tikėjime, tačiau unikaliausias jų tikybos atributas - chačkaras - yra nekrikščioniškos kilmės. Žinoma, yra diskutuotina, kiek vietinių tradicijų formų gali būti perimta realizuojant konkrečioje bendruomenėje Evangeliją, tačiau kaip rodo Egipto koptų pavyzdys, daugumoje monofizitų Bažnyčių tradicijos yra tokios lokalios, jog užkreta kelią bet kokiam apaštalavimui, Evangelijos skleidimui ir tam tikras tikėjimas tampa tik vieno, mažo ir uždaro etnoso tikyba.
Asirų plataus masto apaštalavimas kaip išimtis tik patvirtina taisyklę: neturėdama Eucharistinio bendravimo su Visuotine Bažnyčia, Asirų Bažnyčia egzistavo itin fragmentiškai ir sunkiai.
„Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44) - kokybiškų vaisių orientalinė krikščionybė davė mažai, o kur daug sėjo, vaisiai užaugo pavieniai ir apdžiuvę. Visa vadinamoji „orientalinės ortodoksijos“ Bažnyčių šeima sudaryta iš itin skirtingų, tarpusavyje mažai dvasinio bendrumo turinčių kūnų. Tai apsunkina jų pažinimą.
Kita vertus, akivaizdu, jog Vakarų Europos eurocentristinė tradicija tendencingai ignoruoja orientalinės krikščionybės tradicijų egzistavimą. Jei Bizantijos studijos Vakaruose, galima sakyti, dar tik prasideda, dar tik žengia pirmuosius savo žingsnius, tai nepanašu, kad rimtos orientalinės krikščionybės studijos apskritai vyktų. Rytų Ortodoksų Bažnyčia paprastai ištirpdoma katalikybėje teigiant, jog tai „tas pats, tik šiek tiek kita forma“, o orientalinės krikščionybės egzistavimas apskritai nutylimas, nes tai keltų kartų iškeltų rimtų problemų.
Visų pirma, orientalinė krikščionybė, kaip kitokios teologijos, bet gana artimo ortodoksiškui dvasingumo nešėja rodo, jog Rytų Krikščionybės dvasingumas radikaliai skiriasi nuo lotyniškojo. Antra, nechalkedoninės Bažnyčios, egzistuojančios nepriklausomai nuo Rytų Ortodoksų Bažnyčios jau 1500 metų yra gyvas įrodymas, jog ortodoksai išsaugojo Apaštališkąją Tradiciją: tiek liturgijoje, tiek organizacijoje ir kituose dalykuose. Orientalinės Bažnyčios, būdamos konfrontacijos santykyje su ortodoksais, išsaugojo iš esmės panašią liturgiką, hierarchinę organizaciją ir t.t.. ko nepasakysi apie Vakarų Krikščionybę.
Galų gale, orientalinės krikščionybės studijos yra nepatogios Vakarams todėl, kad atskleidžia papildomus nuodėmingus Vakarų Krikščionybės istorijos puslapius. Naujasis Testamentas mus aiškiai moko, jog „garbingiau skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ir nestatyti ant svetimų pamatų“ (Rom 15, 20). Europoje dažnai nutylima, jog katalikai kalaviju skelbė savo tikėjimą tarp ortodoksų, pradedant IV Kryžiaus žygiu, nukreiptu prieš krikščionišką Konstantinopolį, baigiant vėlesniais kryžiaus žygiais, nukreiptais prieš slavų ortodoksų tautas ir jų misijas Baltijos regione. Savo ruožtu orientalinės krikščionybės istorija papildo tokių liūdnai pagarsėjusių Vakarų krikščionių misijų sąrašą jų susidūrimais su jau egzistuojančiomis krikščionių bendruomenėmis Tolimuosiuose Rytuose, kurie baigdavosi ne taikiu Evangelijos skelbimu tarp jos dar negirdėjusių pagonių, bet vietinių krikščionių inkvizicija ir reikalavimu paklusti popiežiaus valdžiai.
Tačiau Ortodoksų Bažnyčia visgi turi fiksuotą dogmatiką (gr. dogmata - judėjimo išpažįstamų tikėjimo teiginių sąrašas). Visi šie dokumentai parašyti pirmame mūsų eros tūkstantmetyje. Jų prireikė todėl, kad plintant krikščionybei atsirado daugybė žmonių, nutarusių „patobulinti“ šį tikėjimą.
Tarp tokių paminėtini Arijas, Nestoras, Apolinarijus, įvairūs doketai ir donatistai ir kiti. Visa tai vadinama ankstyvosios krikščionybės erezijomis (gr. heresis - nuomonė). Skirtingai nei Vakaruose, kur už erezijas buvo persekiojama, Rytuose inkvizicijos analogas neegzistavo ir dažnai toje pačioje valstybėje taikiai rungėsi kelios Bažnyčios, vienas kitą laikančios eretiškomis. Pažymėtina, jog paties ortodoksų imperatoriaus šv. Justiniano žmona Teodora buvo eretikė ir globojo kitus išpažinimus, negu jos vyras.
Kiekviena erezija turi savo unikalią istoriją, kokį nors mokytoją, sugalvojusį krikščionišką tikėjimą išdėstyti pvz. aristoteliškai, arba įvykį, pvz. kaip donatistų atveju tikintieji buvo įžeisti nesąžiningų kunigų ir todėl atsisakė priimti sakramentus iš tų kunigų, kurie kolaboravo su pagonių valdžia, taip duodami pradžią naujiems eretiškiems tikėjimams į kunigo „nenuodėmingumo“ būtinybę.
Kai kurios šių erezijos modernizmo laikais imtos vadinti gnostinėmis, nes pabrėžė jų sekėjų išskirtinumą, ypatingumą. Paprastai jos net tikinčiuosius skirstydavo pagal žinojimo laipsnį, pasišventimą ir panašiai.
Kadangi pastoviai laikėsi Apaštalų mokymo ir kovojo su jo iškraipymais, mūsų Bažnyčia gavo Ortodoksų Bažnyčios pavadinimą.
Daugelis radikaliausių erezijų gana greitai išnyko, tačiau kelios „švelnesnio“ pobūdžio erezijos gyvos iki šių dienų. Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie vadinamąją „orientalinę ortodoksiją“, arba nechalkedonines Rytų Bažnyčias. Šios Bažnyčios gyvavo Bizantijos imperijos viduje ir taip pat jos rytinėse kaimyninėse valstybėse, iki pat Kinijos, daugelis jų gyvuoja iki šiol. Nuo Ortodoksų Bažnyčios jos skiriasi tuo, kad atmetė 4-ojo Visuotinio (Chalkedono) susirinkimo nutarimus, kurių svarbiausia dalis - mokymas apie dvi Kristaus prigimtis (kad jis - tikras žmogus ir tikras Dievas). Vietoje to jos skelbė, esą Kristus turėjo tik vieną prigimtį, ir nukryžiuotas buvo žmogus, o ne Dievas. Todėl ortodoksai šias Bažnyčias vadina monofizitinėmis (gr. monos - vienas, physis - prigimtis).
 |
| Apaštalas Morkus, koptų ikona |
Išimtis yra tik Kaukazo valstybės. Jų padėtis yra labai ypatinga. Pradžioje egzistavo dvi didelės nechalkedoninės bendruomenės - Gruzijos ir Armėnijos. Jos abi tapo nechalkedoninėmis todėl kad paprasčiausiai Visuotinio Susirinkimo metu turėjo daug politinių rūpesčių ir jame nedalyvavo. Tačiau Gruzijos Bažnyčia praėjus kuriam laikui patvirtino Chalkedono nutarimų teisingumą ir vėl sutvirtino ryšius su Ortodoksų Bažnyčios šeima, o Armėnija liko nechalkedoninė iki šiol.
Taip pat derėtų suvokti, jog ortodoksai ir rytų heterodoksai dalijasi ta pačia istorija, tiesiog buvo išskirti schizmos. Taip Egipto koptams ir viso pasaulio ortodoksams yra bendra Egipto vienuolių - eremitų ir kenobų - tradicija. Būtent čia šv. Antonijus Didysis (251-355) išdalijęs savo turtą iškeliavo į dykumą, jo tikėjimo žygdarbis įkvėpė taip elgtis ir kitus, ir taip atsirado eremitinė vienuolystė, kuri netgi lotyniškąją Europą pasiekė iš Egipto (į Prancūziją šia tradiciją atgabeno Jonas Kasietis). Čia ir kitas šventasis, Pachomijas pradėjo kenobinę - bendruomenių - vienuolystės tradiciją.
Skirtumas tik tas, kad jeigu visa Ortodoksų Bažnyčia kaip vienas kūnas visus 2 tūkstančius metų išlaikė vieną teologiją ir vieną dogmatiką tik Gruzijoje, tiek Rusijoje, tiek Graikijoje, tiek Egipte, tai monofizitai šituo pasigirti negali, ir skirtumai tarp koptų ir armėnų monofizitų yra ženklūs. Šių Bažnyčių bendruomenė nėra monolitiška.
EGIPTAS
 |
| šv. Antonijus Didysis, koptų ikona |
Tiek koptų tikėjime, tiek religiniame mene juntamas senosios Egipto pagonybės jungimas su krikščionybe. Ikonose vaizduojamas faraonų kryžius (kopt. ankh), šventieji gali būti vaizduojami su gyvūnų galvomis, Evangelijos scenos vaizduojamos pagoniškų mitų schemomis, pavyzdžiui, Kristus ir Marija vienas kito atžvilgiu atvaizduojami kaip Oziris ir Izidė senuosiuose paveiksluose.
Egipto koptų polinkis vienuolystei, žinoma, nelabai juos skiria nuo ortodoksų, tačiau labai skiria nuo Vakarų konfesijų. Galima sakyti, kad nuoširdžiai tikintys vienuoliai yra koptų organizacijos stuburas ir priežastis, kodėl ši Bažnyčia vis dar egzistuoja.
Koptų estetika, be minėtų bruožų, pasižymi Egipto kultūrai būdingu tam tikru vaikiškai tyru požiūriu į pasaulį. Kaip ir kanoninėms ortodoksų ikonoms, joms būdinga atvirkštinė perspektyva (tikima, jog akys pasaulį mato melagingai, iš tiesų viskas yra atvirkščiai), todėl figūros, esančios arčiau, yra mažesnės, nei esančios toliau. Tačiau koptų ikoną lengva atskirti pagal ypatingu būdu nupieštas akis ir ypatinga atmosferą turintį švelnų siužeto perteikimą.
Deja, kaip ir kitose nechalkedoninėse Bažnyčiose, okupavus valstybes musulmonams į ikonas buvo žiūrima itin nepalankiai, todėl ikonografija po truputį nyko, ir dabartinės koptų ikonos daugiausiai yra XIX-XX amžiaus koptų ikonografijos renesanso produktas.
Šiandien koptų tikėjimas išlieka gyvas senųjų nearabų Egipto gyventojų tarpe. Liturginė kalba - koptų, kuriai naudojamas koptų raidynas, sukurtas graikų alfabeto pagrindu.
Pati koptų Bažnyčia atsirado iš tiesioginio teologinio ginčo tarp kai kurių Aleksandrijoje tuo metų gyvenusių teologų ir Konstantinopolio teologų. Atskilus koptams, Aleksandrijos patriarchatas gyvuoja ir toliau. Egipto koptai pakrikštijo Etiopiją, ir taip jų tikėjimas paplito ir toje šalyje.
ETIOPIJA
 |
| Šv. Jurgio (kairėje) ir Mergelės Marijos su Sūnumi (dešinėje) Etiopijos monofizitų pieštos ikonos. |
Dar iki krikščionybės atėjimo į Etiopiją, joje egzistavo stipri judaizmo išpažintojų bendruomenė, vadinama beta Izraeliu. Tai dabar jau juodaodžių [sic] žydų bendruomenė, atsiskyrusi nuo pagrindinės žydų bendruomenės po pirmosios Šventyklos sunaikinimo.
Kadangi Etiopijos judaizmas sudarė labai svarbią šio etnoso tapatybės dalį ir tuo metu nebuvo susidurta su griežta ortodoksiška tradicija, tai perimdami koptų tikėjimą jie jį suliejo su savo judaistiniais papročiais. Taip, pvz., tarp Etiopijos krikščionių 8 dieną po gimimo atliekamas apipjaustymas.
Be kita ko, juntama sinkrezė su tradiciniu Afrikos dvasingumu, pvz. liturgijoje naudojami būgnai.
 |
| Etiopijos krikščionių liturgijoje naudojami būgnai |
.svg/800px-Flag_of_Ethiopia_(1897-1936;_1941-1974).svg.png) |
| Etiopijos vėliava |
Etiopų liturgijos kalba - Ge'ez, naudojanti alfabetą, sukurtą Etiopijos krikštytojo Frumentijaus ir jo mokinių. Šis alfabetas turi daug bendro su koptų alfabetu.
VAKARŲ SIRIJA (ANTIOCHIJA)
Antiochija - itin svarbi krikščionims teritorija. Pasak Apaštalų darbų, čia Apaštalų mokiniai pirmąsyk imti vadinti „krikščionimis“ (Apd 11, 26). Pagal tradiciją tikima, jog Antiochija priėmė krikščionybę kai karalius Agbaras V iš Apaštalo Tado rankų priėmė Kristaus rankšluostį su nenupieštu atvaizdu.
 |
| Ranka nesukurtas Kristaus atvaizdas, ortodoksų ikona |
Išskirtiniausia Vakarų Sirijos krikščionybės tradicija, bendra ir ortodoksams, ir monofizitams, yra vienuolių gyvenimas ant stulpų. Pirmasis šį tikėjimo žygdarbį atliko šv. Simeonas Stilitas, kuris beveik 50 metų pragyveno vienuolyne ant 20 metrų aukščio stulpo. Kadaise Vakarų Sirijoje gyveno ištisi visiškai autarkiški vienuolių miestai, tapę svarbiu ekonomikos varikliu.
Monofizitų schizma čia įvyko daliai vienuolių, kartu su Jokūbu Baradiejumi, atmetus Chalkedono nutarimus. Sirai bandė siūlyti kompromisinius variantus, tačiau atmetus juos ortodoksams liko prie savo tikėjimo.
Išgyvenę persų ir musulmonų okupacijas, Vakarų Sirai patyrė nemažą šių tradicijų įtaką, itin atsispindinčią jų architektūroje.
Turbūt išskirtiniausia Vakarų Sirijoje yra maronitų vienuolių tradicija, kuri tvirtino esanti ne nechalkedoninė, o monotelitistinė, kas buvo itin neįprasta Rytuose. Atėjus kryžiuočiams sirai iš esmės į juos žiūrėjo labai palankiai, o maronitų patriarchui apsilankius katalikų visuotiniame susirinkime buvo pilnai atstatytas Bažnyčių bendravimas, maronitams laikantis pozicijos, jog jie niekada neišsižadėjo Eucharistinio bendravimo su lotynų Bažnyčia.
RYTŲ SIRIJA (ASIRIJA)
Rytų Sirijos ritą praktikuojantys krikščionys savo pažiūras formavo Antiochijos krikščionybės paūksmėje. Būtent ten jie pirmąsyk susipažino su Nestoro raštais ir dar iki Chalkedono susirinkimo atskilo nuo ortodoksų. Kaip ir vakarų sirai, rytiečiai vartoja sirų kalbą, kuri yra aramėjų kalbos dialektas.
 |
| Asirų tradicijos bažnyčia Australijoje |
Kultūros paminklai Azijoje liudija apie karštą ir nuoširdų asirų bandymą misionieriauti. Jų misija pasiekė Tibetą, Pietų Indiją ir kitus tolimus kraštus, kur iki šiandien egzistuoja krikščionių bendruomenės. Tik po beveik tūkstančio metų ten atvykus katalikų misionieriams Vakarai sužinos, jog Rytų krikščionys ten jau pabuvojo.
 |
| Rytų sirų (nestorionių) stela Kinijoje, pastatyta 781 m. |
Indijos asiriškosios tradicijos krikščionys yra žinomi Šv. Tomo bendruomenės vardu. Jie kildina apaštalavimo Indijoje tradiciją iš šv. Tomo misijos. Tačiau nuo pat savo suklestėjimo šie krikščionys priklausė Rytų Sirijos Bažnyčiai.
 |
| Indijos Rytų Sirijos rito krikščionių kryžius |
 |
| Nestorionių bažnyčia Indijoje, Kottayam |
 |
| Rusų Ortodoksų Bažnyčios metropolitas Hilarionas susitinka su asirų metropolitu Gewargiju |
ARMĖNIJA
 |
| Etchmiadzin katedra, armėnų katoliko (patriarcho) sosto vieta |
Armėniškoji tradicija, kaip minėta, išskirtinė tuo, kad skirtingai negu Egipto koptai, dėl kurių sukelto teologinio ginčo ir buvo sušauktas Chalkedono susirinkimas, ar Etiopai bei sirai, kurie vienaip ar kitaip perėmė koptų poziciją, armėnai šiame ginče iš pradžių kartu su gruzinais užėmė pasyvią poziciją ir susirinkime iš viso nedalyvavo. Savo poziciją Chalkedono atžvilgiu armėnai bandė nustatyti Kaukazo dvasininkų sušauktame Dvino susirinkime. Susirinkime išsiskyrė armėnų ir gruzinų pozicijos, armėnai priėmė sprendimą neparemti nei monofizitų kristologinės formuluotės, nei Chalkedono formuluotės, o pasiūlyti savo, o gruzinų atstovai šiam požiūriui nepritarė. To pasekmė buvo armėnų atsiskyrimas nuo Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios bei galutinis ortodoksijos įsitvirtinimas Gruzijoje.
Iš esmės armėnų praktika yra labai artima graikiškai, tai susiję su glaudžiais armėnų ryšiais su Bizantija. Iš pradžių armėnų katolikoso (patriarcho) rezidencija buvo Cezarėjoje, iš kur persikėlė į Jerevaną. Taip pat egzistavo ryšiai su Sirija: Mesropo sukurti armėnų ir gruzinų raidynai buvo sukurti daugiau sirų, nei graikų alfabeto pagrindu.
Unikaliausias armėnų kultūros aspektas - chačkarai, akmeniniai kryžiai, statomi pakelėse arba naudojami kaip antkapiai.
 |
| XVI a. antkapiniai chačkarai |
 |
| Šventojo Gelbėtojo chačkaras, XIII a. |
Su musulmonais susijusi ir didžiausia armėnų Bažnyčios tragedija. Tai - armėnų krikščionių genocidas, kurį surengė turkų musulmonai 1915 m. Šis genocidas buvo vykdomas išskirtinai pagal religinius požymius, įvairiais vertinimais buvo sunaikinta apie 2 milijonus armėnų krikščionių.
Vakarai apie armėnų tikybą ir genocidą žymiausiai išgirdo iš armėnų menininkų grupės System of a Down. Vieno iš šios grupės narių, Seržo Tankiano senelis buvo šio genocido auka.
Jau ankščiau System of a Down tekstai buvo pilni nuorodų į armėnų genocido tragediją, taip pat yra skyrę jam dainų, kaip pvz. Holy Mountain (angl. Šventas Kalnas, turimas omenyje Ararato kalnas, laikomas Armėnijos širdimi). Jų muzikoje naudojami bažnytinės armėnų muzikos elementai, sutampantys su Bizantijos muzikine tradicija, taip pat į sceną nešami kilimai (tradiciškai ortodoksai stengiasi aukoti kilimus bažnyčioms kad šie gulėtų altoriuje, klire ir kt.).
 |
| Šventasis Ararato kalnas, pagal tradiciją tikima, jog tai buvo pirmoji sausuma, kurią pasiekė Nojaus arka |
Aptarę nechalkedonines Bažnyčias matome, jog visoms joms yra būdingas religinis sinkretizmas: Egipto koptų tradicija yra susimaišiusi su Egipto pagonybės palaikais, Etiopijos krikščionybė - su Etiopijos judaizmu, Rytų Sirijos (Asirų) - su vietinėmis tradicijomis, mažiausiai iš aptartų Bažnyčių sinkretiškumas matomas armėnų tikėjime, tačiau unikaliausias jų tikybos atributas - chačkaras - yra nekrikščioniškos kilmės. Žinoma, yra diskutuotina, kiek vietinių tradicijų formų gali būti perimta realizuojant konkrečioje bendruomenėje Evangeliją, tačiau kaip rodo Egipto koptų pavyzdys, daugumoje monofizitų Bažnyčių tradicijos yra tokios lokalios, jog užkreta kelią bet kokiam apaštalavimui, Evangelijos skleidimui ir tam tikras tikėjimas tampa tik vieno, mažo ir uždaro etnoso tikyba.
Asirų plataus masto apaštalavimas kaip išimtis tik patvirtina taisyklę: neturėdama Eucharistinio bendravimo su Visuotine Bažnyčia, Asirų Bažnyčia egzistavo itin fragmentiškai ir sunkiai.
„Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44) - kokybiškų vaisių orientalinė krikščionybė davė mažai, o kur daug sėjo, vaisiai užaugo pavieniai ir apdžiuvę. Visa vadinamoji „orientalinės ortodoksijos“ Bažnyčių šeima sudaryta iš itin skirtingų, tarpusavyje mažai dvasinio bendrumo turinčių kūnų. Tai apsunkina jų pažinimą.
Kita vertus, akivaizdu, jog Vakarų Europos eurocentristinė tradicija tendencingai ignoruoja orientalinės krikščionybės tradicijų egzistavimą. Jei Bizantijos studijos Vakaruose, galima sakyti, dar tik prasideda, dar tik žengia pirmuosius savo žingsnius, tai nepanašu, kad rimtos orientalinės krikščionybės studijos apskritai vyktų. Rytų Ortodoksų Bažnyčia paprastai ištirpdoma katalikybėje teigiant, jog tai „tas pats, tik šiek tiek kita forma“, o orientalinės krikščionybės egzistavimas apskritai nutylimas, nes tai keltų kartų iškeltų rimtų problemų.
Visų pirma, orientalinė krikščionybė, kaip kitokios teologijos, bet gana artimo ortodoksiškui dvasingumo nešėja rodo, jog Rytų Krikščionybės dvasingumas radikaliai skiriasi nuo lotyniškojo. Antra, nechalkedoninės Bažnyčios, egzistuojančios nepriklausomai nuo Rytų Ortodoksų Bažnyčios jau 1500 metų yra gyvas įrodymas, jog ortodoksai išsaugojo Apaštališkąją Tradiciją: tiek liturgijoje, tiek organizacijoje ir kituose dalykuose. Orientalinės Bažnyčios, būdamos konfrontacijos santykyje su ortodoksais, išsaugojo iš esmės panašią liturgiką, hierarchinę organizaciją ir t.t.. ko nepasakysi apie Vakarų Krikščionybę.
Galų gale, orientalinės krikščionybės studijos yra nepatogios Vakarams todėl, kad atskleidžia papildomus nuodėmingus Vakarų Krikščionybės istorijos puslapius. Naujasis Testamentas mus aiškiai moko, jog „garbingiau skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ir nestatyti ant svetimų pamatų“ (Rom 15, 20). Europoje dažnai nutylima, jog katalikai kalaviju skelbė savo tikėjimą tarp ortodoksų, pradedant IV Kryžiaus žygiu, nukreiptu prieš krikščionišką Konstantinopolį, baigiant vėlesniais kryžiaus žygiais, nukreiptais prieš slavų ortodoksų tautas ir jų misijas Baltijos regione. Savo ruožtu orientalinės krikščionybės istorija papildo tokių liūdnai pagarsėjusių Vakarų krikščionių misijų sąrašą jų susidūrimais su jau egzistuojančiomis krikščionių bendruomenėmis Tolimuosiuose Rytuose, kurie baigdavosi ne taikiu Evangelijos skelbimu tarp jos dar negirdėjusių pagonių, bet vietinių krikščionių inkvizicija ir reikalavimu paklusti popiežiaus valdžiai.
