Orientalinė krikščionybė: miafizitai, nestorijonys ir kiti
Naujojo Testamento ir pirmųjų apaštalų mokinių laikais Bažnyčia neturėjo vieningo juodu ant balto užrašyto mokymo, tikėjimas buvo perduodamas žodžiu ir pavyzdžiu. Nebuvo ir vieno žemiško Bažnyčios centro. Visgi, atsirandant įvairiems keistiems mokymams, kurie kelia skandalus tikinčiųjų mokymams, vis dažniau rengiami susirinkimai, kuriuose apibrėžiama, kas visgi yra krikščionybės dalis, ir kas – ne.
Iš šių susirinkimų krikščionims ortodoksams svarbiausi Septyni Visuotiniai susirinkimai. Taip vadinamos „orientalinės“ Bažnyčios – tos, kurios nuo „didžiosios Bažnyčios“ atsiskyrė V a., nepriimdamos Chalkedono arba Efezo susirinkimų. Jos save taip pat vadina „ortodoksinėmis“, tačiau nėra bendrystėje su Konstantinopoliu.
NECHALKEDONINĖS BAŽNYČIOS
 |
| Apaštalas Morkus, koptų ikona |
„Orientalinė ortodoksija“ siaurąja prasme – tai nechalkedoninių Bažnyčių šeima, kurios yra bendrystėje viena su kita. Didžiausios istorinės nechalkedoninės Bažnyčios buvo šios: Egipto koptų, Nubijos (išnykusi), Etiopijos, Eritrėjos, Vakarų Sirijos (Antiochijos) ir Armėnijos.
Šios Bažnyčios nepripažino 451 m. įvykusio Chalekdono susirinkimo autoriteto, mokiusio, kad Kristus turi dvi prigimtis (dievišką ir žmogišką) sujungtas viename asmenyje (hipostazėje). Dėl to Bizantijos ortodoksų jos buvo apkaltintos monofizitizmo erezija – mokymu, kad žmogiška Kristaus prigimtis ištirpo dieviškoje „kaip lašas jūroje“ ir todėl Jis turįs tik vieną, dievišką prigimtį. Tačiau patys nechalkedoninių Bažnyčių atstovai sako išpažįstą, kad viena Kristus turi vieną dievažmogišką prigimtį, tikrai yra ir Dievas, ir žmogus, bet vienoje prigimtyje – todėl prašo nevadinti jų monofizitais (ką taip pat laiko erezija), o miafizitais.
Plačiau apie 451 m. schizmą galima paskaityti šiame straipsnyje: „Ar armėnai yra monofizitai? Kodėl įvyko schizma dėl Chalkedono susirinkimo?“.
Pažymėtina, kad dalis miafizitų patriarchatų vardų sutampa su ortodoksų patriarchatų vardais – Egipte ir vieni, ir kiti turi Aleksandrijos popiežių-patriarchą, Vakarų Sirijoje – Antiochijos patriarchą ir pan. Tačiau yra ir unikalių tradicijų, kurias išsaugojo tik miafizitai – tai etiopiškoji, armėniškoji ir kai kurios kitos krikščionybės tradicijos.
Dėl to, kad daugiau nei keturis šimtus metų miafizitai ir ortodoksai buvo viena Bažnyčia, be to, išsaugojo ir kai kurias tas pačias vietines tradicijas, abi Bažnyčių šeimos turi nemažai bendros istorijos ir bendrų šventųjų. Ir vieniems, ir kitiems svarbus Egipto asketas šv. Antanas Didysis (251-355), Aleksandrijos katechetinės mokyklos palikimas, kai kuriuos autorius, pavyzdžiui, šv. Grigalių Narekietį (X a.), „bizantiškos“ tradicijos ortodoksai skaitydavo net ir po schizmos.
EGIPTAS
 |
| šv. Antonas Didysis, koptų ikona |
Išskirtiniai Egipto koptų krikščionybės bruožai yra jos santykis su senovės Egipto tradicija, monastiškumas ir unikali estetika.
Tiek koptų tikėjime, tiek religiniame mene juntamas senosios Egipto pagonybės jungimas su krikščionybe. Ikonose vaizduojamas faraonų kryžius (kopt. ankh), šventieji gali būti vaizduojami su gyvūnų galvomis, Evangelijos scenos vaizduojamos pagoniškų mitų schemomis, pavyzdžiui, Kristus ir Marija vienas kito atžvilgiu atvaizduojami kaip Oziris ir Izidė senuosiuose paveiksluose. Faraonams skirtų giesmių melodijos pritaikytos krikščioniškiems tekstams.
Egipto koptų polinkis vienuolystei, žinoma, nelabai juos skiria nuo ortodoksų, tačiau labai skiria nuo Vakarų konfesijų. Galima sakyti, kad nuoširdžiai tikintys vienuoliai yra koptų organizacijos stuburas ir priežastis, kodėl ši Bažnyčia vis dar egzistuoja.
Koptų estetika, be minėtų bruožų, pasižymi Egipto kultūrai būdingu tam tikru vaikiškai tyru požiūriu į pasaulį. Kaip ir kanoninėms ortodoksų ikonoms, joms būdinga atvirkštinė perspektyva (tikima, jog akys pasaulį mato melagingai, iš tiesų viskas yra atvirkščiai), todėl figūros, esančios arčiau, yra mažesnės, nei esančios toliau. Tačiau koptų ikoną lengva atskirti pagal ypatingu būdu nupieštas akis ir ypatinga atmosferą turintį švelnų siužeto perteikimą.
Deja, kaip ir kitose nechalkedoninėse Bažnyčiose, okupavus valstybes musulmonams į ikonas buvo žiūrima itin nepalankiai, todėl ikonografija po truputį nyko. Šiuolaikinis koptų ikonografijos renesansas įvyko XIX-XX a.
Šiandien koptų tikėjimas išlieka gyvas senųjų nearabų Egipto gyventojų tarpe. Liturginė kalba – koptų, kuriai naudojamas koptų raidynas, sukurtas graikų alfabeto pagrindu.
Pati koptų Bažnyčia atsirado iš tiesioginio teologinio ginčo tarp kai kurių Aleksandrijoje tuo metų gyvenusių teologų ir Konstantinopolio teologų. Atskilus koptams, Aleksandrijos patriarchatas gyvuoja ir toliau. Egipto koptai pakrikštijo Etiopiją, ir taip jų tikėjimas paplito ir toje šalyje.
ETIOPIJA
 |
| Lalibelos bažnyčia, išskaptuota iš olos. Etiopija. |
Etiopai priėmę krikštą iš Egipto perėmė ir didžiumą jų tikėjimo bruožų. Tačiau unikalus etiopų tikėjimo bruožas – jo sinkrezė su judaizmu.
Dar iki krikščionybės atėjimo į Etiopiją, joje egzistavo stipri judaizmo išpažintojų bendruomenė, vadinama beta Izraeliu. Tai dabar jau juodaodžių [sic] žydų bendruomenė, atsiskyrusi nuo pagrindinės žydų bendruomenės po pirmosios Šventyklos sunaikinimo.
Kadangi Etiopijos judaizmas sudarė labai svarbią šio etnoso tapatybės dalį ir tuo metu nebuvo susidurta su griežta ortodoksiška tradicija, tai perimdami koptų tikėjimą jie jį suliejo su savo judaistiniais papročiais. Taip, pvz., tarp Etiopijos krikščionių 8 dieną po gimimo atliekamas apipjaustymas.
Be kita ko, juntama sinkrezė su tradiciniu Afrikos dvasingumu, pvz. liturgijoje naudojami būgnai.
Dar iki krikščionybės atėjimo į Etiopiją, joje egzistavo stipri judaizmo išpažintojų bendruomenė, vadinama beta Izraeliu. Tai dabar jau juodaodžių [sic] žydų bendruomenė, atsiskyrusi nuo pagrindinės žydų bendruomenės po pirmosios Šventyklos sunaikinimo.
Kadangi Etiopijos judaizmas sudarė labai svarbią šio etnoso tapatybės dalį ir tuo metu nebuvo susidurta su griežta ortodoksiška tradicija, tai perimdami koptų tikėjimą jie jį suliejo su savo judaistiniais papročiais. Taip, pvz., tarp Etiopijos krikščionių 8 dieną po gimimo atliekamas apipjaustymas.
Be kita ko, juntama sinkrezė su tradiciniu Afrikos dvasingumu, pvz. liturgijoje naudojami būgnai.
 |
| Etiopijos krikščionių liturgijoje naudojami būgnai |
Vakarai apie Etiopijos krikščionybę garsiausiai išgirdo XX amžiuje, kai atsirado rastafari religinis judėjimas. Šis judėjimas skelbė, jog Etiopijos karalius Haile Selassie I yra antrąkart įsikūnijęs Kristus, o Etiopija - tai pažadėtoji žemė (Zionas). Nors oficiali Etiopijos Bažnyčia šiems teiginiams nepritarė, tačiau nemažai rastamanų vėliau priėmė Etiopijos krikščionybę. Tarp jų – garsusis regio atlikėjas Bob Marley.
Etiopijos krikščionybėje, kaip ir pas Egipto koptus, itin svarbus liūto simbolis. Liūtas - tai visų pirma Apaštalo Morkaus simbolis, pakrikštijusio Egiptą (Aleksandrijos patriarchato ortodoksai taip pat savo krikštytoju laiko Apaštalą Morkų). Etiopijos simbolikoje liūtas taip pat simbolizuoja Etiopijos karalių, kuris yra Kristaus apaštalas šiandien.
Etiopų liturgijos kalba – Ge'ez, naudojanti alfabetą, sukurtą Etiopijos krikštytojo Frumentijaus ir jo mokinių. Šis alfabetas turi daug bendro su koptų alfabetu.
VAKARŲ SIRIJA (ANTIOCHIJOS MIAFIZITAI)
Antiochija – itin svarbi krikščionims teritorija. Pasak Apaštalų darbų, čia Apaštalų mokiniai pirmąsyk imti vadinti „krikščionimis“ (Apd 11, 26). Pagal tradiciją tikima, jog Antiochija priėmė krikščionybę kai karalius Agbaras V iš Apaštalo Tado rankų priėmė Kristaus rankšluostį su nenupieštu atvaizdu.
Etiopijos krikščionybėje, kaip ir pas Egipto koptus, itin svarbus liūto simbolis. Liūtas - tai visų pirma Apaštalo Morkaus simbolis, pakrikštijusio Egiptą (Aleksandrijos patriarchato ortodoksai taip pat savo krikštytoju laiko Apaštalą Morkų). Etiopijos simbolikoje liūtas taip pat simbolizuoja Etiopijos karalių, kuris yra Kristaus apaštalas šiandien.
Etiopų liturgijos kalba – Ge'ez, naudojanti alfabetą, sukurtą Etiopijos krikštytojo Frumentijaus ir jo mokinių. Šis alfabetas turi daug bendro su koptų alfabetu.
VAKARŲ SIRIJA (ANTIOCHIJOS MIAFIZITAI)
Antiochija – itin svarbi krikščionims teritorija. Pasak Apaštalų darbų, čia Apaštalų mokiniai pirmąsyk imti vadinti „krikščionimis“ (Apd 11, 26). Pagal tradiciją tikima, jog Antiochija priėmė krikščionybę kai karalius Agbaras V iš Apaštalo Tado rankų priėmė Kristaus rankšluostį su nenupieštu atvaizdu.
 |
| Ranka nesukurtas Kristaus atvaizdas, ortodoksų ikona |
Nechalkedoninio tikėjimo plitimas čia susijęs su vietiniu teologu Jokūbu Baradiejumi. Jis buvo Bizantijos imperatoriaus Justiniano žmonos Teodoros, kuri pati buvo monofizitė, globotinis. Kartais Vakarų Sirijos rito krikščionys ir yra vadinami tiesiog jakobitais dėl šio teologo svarbos šiai konfesijai.
Išskirtiniausia Vakarų Sirijos krikščionybės tradicija, bendra ir ortodoksams, ir monofizitams, yra vienuolių gyvenimas ant stulpų. Pirmasis šį tikėjimo žygdarbį atliko šv. Simeonas Stilitas, kuris beveik 50 metų pragyveno vienuolyne ant 20 metrų aukščio stulpo. Kadaise Vakarų Sirijoje gyveno ištisi visiškai autarkiški vienuolių miestai, tapę svarbiu ekonomikos varikliu.
Monofizitų schizma čia įvyko daliai vienuolių, kartu su Jokūbu Baradiejumi, atmetus Chalkedono nutarimus. Sirai bandė siūlyti kompromisinius variantus, tačiau atmetus juos ortodoksams liko prie savo tikėjimo.
Išgyvenę persų ir musulmonų okupacijas, Vakarų Sirai patyrė nemažą šių tradicijų įtaką, itin atsispindinčią jų architektūroje.
Turbūt išskirtiniausia Vakarų Sirijoje yra maronitų vienuolių tradicija, kuri tvirtino esanti ne nechalkedoninė, o monotelitistinė, kas buvo itin neįprasta Rytuose. Atėjus kryžiuočiams sirai iš esmės į juos žiūrėjo labai palankiai, o maronitų patriarchui apsilankius katalikų visuotiniame susirinkime buvo pilnai atstatytas Bažnyčių bendravimas, maronitams laikantis pozicijos, jog jie niekada neišsižadėjo Eucharistinio bendravimo su lotynų Bažnyčia.
Išskirtiniausia Vakarų Sirijos krikščionybės tradicija, bendra ir ortodoksams, ir monofizitams, yra vienuolių gyvenimas ant stulpų. Pirmasis šį tikėjimo žygdarbį atliko šv. Simeonas Stilitas, kuris beveik 50 metų pragyveno vienuolyne ant 20 metrų aukščio stulpo. Kadaise Vakarų Sirijoje gyveno ištisi visiškai autarkiški vienuolių miestai, tapę svarbiu ekonomikos varikliu.
Monofizitų schizma čia įvyko daliai vienuolių, kartu su Jokūbu Baradiejumi, atmetus Chalkedono nutarimus. Sirai bandė siūlyti kompromisinius variantus, tačiau atmetus juos ortodoksams liko prie savo tikėjimo.
Išgyvenę persų ir musulmonų okupacijas, Vakarų Sirai patyrė nemažą šių tradicijų įtaką, itin atsispindinčią jų architektūroje.
Turbūt išskirtiniausia Vakarų Sirijoje yra maronitų vienuolių tradicija, kuri tvirtino esanti ne nechalkedoninė, o monotelitistinė, kas buvo itin neįprasta Rytuose. Atėjus kryžiuočiams sirai iš esmės į juos žiūrėjo labai palankiai, o maronitų patriarchui apsilankius katalikų visuotiniame susirinkime buvo pilnai atstatytas Bažnyčių bendravimas, maronitams laikantis pozicijos, jog jie niekada neišsižadėjo Eucharistinio bendravimo su lotynų Bažnyčia.
ARMĖNIJA
 |
| Ečmiadzino katedra – Armėnų Bažnyčios centras |
Armėnija gali didžiuotis tuo, kad tai iš tiesų buvo pirmoji krikščioniška karalystė. Tačiau po kelių amžių ortodoksijos armėnai atsiskyrė nuo pagrindinės krikščionių bendruomenės.
Armėniškoji tradicija, kaip minėta, išskirtinė tuo, kad skirtingai negu Egipto koptai, dėl kurių sukelto teologinio ginčo ir buvo sušauktas Chalkedono susirinkimas, ar Etiopai bei sirai, kurie vienaip ar kitaip perėmė koptų poziciją, armėnai šiame ginče iš pradžių kartu su gruzinais užėmė pasyvią poziciją ir susirinkime iš viso nedalyvavo. Savo poziciją Chalkedono atžvilgiu armėnai bandė nustatyti Kaukazo dvasininkų sušauktame Dvino susirinkime. Susirinkime išsiskyrė armėnų ir gruzinų pozicijos, armėnai priėmė sprendimą neparemti nei monofizitų kristologinės formuluotės, nei Chalkedono formuluotės, o pasiūlyti savo, o gruzinų atstovai šiam požiūriui nepritarė. To pasekmė buvo armėnų atsiskyrimas nuo Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios bei galutinis ortodoksijos įsitvirtinimas Gruzijoje.
Iš esmės armėnų praktika yra labai artima graikiškai, tai susiję su glaudžiais armėnų ryšiais su Bizantija. Iš pradžių armėnų katolikoso (patriarcho) rezidencija buvo Cezarėjoje, iš kur persikėlė į Jerevaną. Taip pat egzistavo ryšiai su Sirija: Mesropo sukurti armėnų ir gruzinų raidynai buvo sukurti daugiau sirų, nei graikų alfabeto pagrindu.
Unikaliausias armėnų kultūros aspektas - chačkarai, akmeniniai kryžiai, statomi pakelėse arba naudojami kaip antkapiai.
 |
| XVI a. antkapiniai chačkarai |
 |
| Šventojo Gelbėtojo chačkaras, XIII a. |
Dėl nuolatinių kultūrinių ryšių su musulmonais, taip pat pergyventos islamo okupacijos, armėnų kultūra atitinkamai keitėsi, todėl, pavyzdžiui, joje neliko tokios ikonų kultūros, kokia gyvuoja Ortodoksų Bažnyčioje. Armėnų bažnyčiose ikonų yra mažai, o namuose tikintieji ikonų apskritai nelaiko.
Su musulmonais susijusi ir didžiausia armėnų Bažnyčios tragedija. Tai - armėnų krikščionių genocidas, kurį surengė turkų musulmonai 1915 m. Šis genocidas buvo vykdomas išskirtinai pagal religinius požymius, įvairiais vertinimais buvo sunaikinta apie 2 milijonus armėnų krikščionių.
Vakarai apie armėnų tikybą ir genocidą žymiausiai išgirdo iš armėnų menininkų grupės System of a Down. Vieno iš šios grupės narių, Serjo Tankiano senelis buvo šio genocido auka.
Jau ankščiau System of a Down tekstai buvo pilni nuorodų į armėnų genocido tragediją, taip pat yra skyrę jam dainų, kaip pvz. Holy Mountain (angl. Šventas Kalnas, turimas omenyje Ararato kalnas, laikomas Armėnijos širdimi). Jų muzikoje naudojami bažnytinės armėnų muzikos elementai, sutampantys su Bizantijos muzikine tradicija, taip pat į sceną nešami kilimai (tradiciškai ortodoksai stengiasi aukoti kilimus bažnyčioms kad šie gulėtų altoriuje, klire ir kt.).
| Šventasis Ararato kalnas, pagal tradiciją tikima, jog tai buvo pirmoji sausuma, kurią pasiekė Nojaus arka Rytų Sirijos (Asirijos) tradicija Rytų Sirijos (Asirijos) tradicijos krikščionys yra kita Bažnyčių šeima, nei nechalkedoninės miafizitų Bažnyčios, jų nederėtų painioti. Siaurąja prasme „orientaline ortodoksija“ gali apimti tik nechalkedoninę tradiciją, bet vartojamas platesne prasme gali įtraukti ir asirų tradiciją, atsiskyrusią nuo „didžiosios Bažnyčios“ visai kitomis aplinkybėmis. Asiriška tradicija gyvavo į Rytus nuo Romos imperijos sienos, skirtinguose Azijos kraštuose, ir jos sekėjai nepripažino 431 m. vykusio Efezo susirinkimo autoriteto. Efezo susirinkime buvo patvirtintas tikėjimas, kad pagrįsta Mergelę Mariją vadinti „Dievo Gimdytoja“ (Theotokos), tačiau asirai neigė tokią galimybę. Jie teigė, kad Kristus turi dvi atskiras prigimtis, tačiau dieviškąją prigimtį jis yra gavęs iš Tėvo (gimdamas prieš visus amžius), o iš Mergelės Marijos – tik žmogiškąją prigimtį (gimdamas istoriškai), todėl netikslu sakyti, kad ji yra „Dievo Gimdytoja“. Tai tapo susiskaldymo priežastimi. Daugiau apie šią schizmą galite skaityti šiame straipsnyje: Asirijos Rytų Bažnyčia, Nestorijus (Nestoras) ir Vakarai Rytų Sirijos tradicijos krikščionys savo pažiūras formavo veikiami ne tik Antiochijos krikščionybės, bet ir judaizmo, nes, kalbėdami aramėjiškai ir būdami semitais, galėjo suprasti žydų raštus. Ši tradicija, dar vadinama „asiriška“, ypatinga tuo, kad ji absoliučiai visada egzistavo tik diasporoje, nekrikščionių kraštuose, ir tik kaip pusiau pogrindinė religija. Pagrindinis Rytų Sirijos krikščionybės plėtros maršrutas buvo garsiojo Šilko kelio pakraščiai, todėl savo „namuose“ asirai visada gyveno valdomi arba persų zoroastroistų, arba musulmonų, o svetimuose kraštuose jie skelbė Evangeliją pagonims. Kultūros paminklai Azijoje liudija apie karštą ir nuoširdų asirų bandymą misionieriauti. Jų misija pasiekė Tibetą, Pietų Indiją ir kitus tolimus kraštus, kur iki šiandien egzistuoja krikščionių bendruomenės. Tik po beveik tūkstančio metų ten atvykus katalikų misionieriams Vakarai sužinos, jog Rytų krikščionys ten jau pabuvojo.
Rytų sirų religija Kinijoje buvo žinoma kaip Jingjiao, nestorijonys buvo išvertę į kinų kalbą dalį Šventojo Rašto knygų, o krikščioniškas tiesas bandė išaiškinti naudodami daosizmo ir budizmo filosofemas. Indijos asiriškosios tradicijos krikščionys yra žinomi Šv. Tomo bendruomenės vardu. Jie kildina apaštalavimo Indijoje tradiciją iš šv. Tomo misijos. Tačiau nuo pat savo suklestėjimo šie krikščionys priklausė Rytų Sirijos Bažnyčiai.
Didžiausias smūgis Asirijos Bažnyčiai buvo mongolų užkariavimai, ypač Tamerlano represijos. |
Aptarę nechalkedonines Bažnyčias matome, jog visoms joms yra būdinga tautinė įvairovė ir ikikrikščioniškų religijų elementų perėmimas: Egipto koptų tradicija yra turi faraonų religijos elementų, Etiopijos krikščionybė – Etiopijos judaizmo, taip pat ir armėnų unikalūs religiniai meno kūriniai atributas – chačkarai – yra kilę iš ikikriščioniškos kultūros.
Asirų plataus masto apaštalavimas žavi ir primena, kiek dėl kalbinio ir kultūrinio ribotumo nežinome apie istorines Bažnyčias. Antrojo tūkstantmečio pradžioje ji buvo panašaus dydžio, kaip ir Romos katalikų bei Ortodoksų Bažnyčios.
Lietuvoje šios orientalinė krikščionybė dar pažįstama labai mažai. Jei bizantinė tradicija mūsų šalyje pažįstama nuo seno, tai orientalinė krikščionybė – nauja, neatrasta, ją aktualizuoja XXI a. pabėgėlių migracija. Kol kas Lietuvoje iš yra tik Armėnų Bažnyčios parapijos.
Orientalinę krikščionybę ir Ortodoksų Bažnyčia jungia panašios rytietiškos apeigos, bendras Tikėjimo išpažinimas ir Bažnyčios kaip vietinių Bažnyčių šeimos organizacija. Šia prasme, iš visų krikščionių konfesijų, jos yra pačios artimiausios ortodoksams.
***
Taip pat skaitykite:
