2014 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis

Indija - dvasingiausia pasaulio šalis?

Aną vakarą pažiūrėjau indišką filmą „Naan Kadavul“ (tamilų kalba - „Aš - Dievas“) ir susimąsčiau apie Rytų tikėjimus, jų supratimą mūsų šalyje. Juk kažkada mano interesą religija labai paskatino perskaityta „Bhagavad-Gita“, mano namų bibliotekoje yra ir „Upanišados“. Ir visgi, ar nederėtų mums mokytis dvasingumo iš indų?

„AŠ - DIEVAS“



Filmas, kurį žiūrėjau, buvo apie vaiką, kuris paliktas tėvo tapo aghori. Aghori - tai specifinis indų tikėjimo reiškinys. Aghoriai yra Šivos (naikinimo dievo) garbintojų, vienuolių judėjimas, besilaikantis advaita (nedualistinės) filosofijos, t.y. nepripažįstantis, jog egzistuoja gėris ir blogis. Aghoriai tiki, esą viskas, kas yra, yra iš dievo, todėl viskas yra gera. Iš to plaukia, jog mūsų pasišlykštėjimas, gėda ar kiti blogi jausmai kyla ne dėl to, kad regime ką nors bloga, o dėl to, kad nesugebame to priimti.

Todėl agoriai užsiima labai šokiruojančiais ritualais. Tam, kad sunaikintų savyje šleikštulio jausmą, jie geria savo ir gyvūnų šlapimą, valgo išmatas, trina savo kūną kremuotų (sudegintų) kūnų pelenais, valgo lavonų žmogieną, siekdami sunaikinti gėdą - vaikšto nuogi ir kt. Tapdami vienuoliais jie atsisako viso turto, išskyrus vieną daiktą - iš žmogaus kaukolės jie išsiskaptuoja sau dubenį, iš kurio maitinasi.

Dėl šio savo gyvenimo būdo ir dėlto, kad su tuo yra susiję daugelis jų ritualų, agoriai gyvena indiškose kapinėse, t.y. žmonių deginimo (kremacijos) vietose. Daugelis jų gyvena indams šventos Gango upės krante, kuria plukdomi šventųjų kūnai (iš šių suirusių kūnų jie gali pasirinkti kaukolių bei kaulų). Tačiau be šių transgresyvių, nužmoginančių aktų jie dar ir pastoviai užsiima meditacija, mantrų (tam tikrų frazių) kartojimu ir kt.

Vienas pirmųjų dalykų, krentančių į akis - filmo pavadinimas „Naan Kadavul“ yra ne kas kita, kaip vertimas į tamilų kalbą sanskrito žodžių „aham brahmāsmi“, reiškiančių „Aš esu Dievas (Brahman)“. „Aham brahmāsmi“ yra vienas iš keturių Upanišadų Mahāvākyas, t.y. „Didžiųjų Pasakymų“. Jie yra:

1. Prajñānam brahma - Dievas (Brahman) yra dvasia (prana - kvėpavimas, gyvybė);
2. Ayam ātmā brahma - šitas aš (Atman) yra Dievas (Brahman);
3. Tat tvam asi - tu esi šitas;
4. Aham brahmāsmi - aš - Dievas (Brahman).

Šių pasakymų esmė - suvokti paskiram asmeniui (Atman), jog jis yra Dievas (Brahman). Paskutiniojoje stadijoje žmogus visiškai ištirpsta Brahmane ir su juo susivienija. Filme „Naan Kadavul“ pagrindinis veikėjas pastoviai medituoja frazę „aham brahmāsmi“, kartoja ją kaip mantrą. Jis yra įsitikinęs, jog yra Dievas.

Visą filmą tikėjausi, jog pabaigosna jis atsipeikės, įvyks lūžis ir tai bus filmo moralas - puikybės burbulo griūtis. Tačiau agori, įsitikinęs, jog yra Dievas, pasirodė beesąs filmo didvyriu, teigiamiausiu herojumi ir netgi patyliukais, rodant katalikų vienuoles, buvo suduotas antausis krikščionybei. Tokios indiškos kultūros nuostatos labai kontrastuoja su tuo, ką matome ortodoksinėje krikščionybėje.

„AŠ - NUSIDĖJĖLIS“


Šv. Juozapas Hesichastas, ortodoksų mistikas su pagrindiniu ginklu rankose - maldos virvele (komboskini)

Induistų vienuolis su savo maldos virvele
Nors išoriškai ortodoksų vienuoliai yra labai panašūs į indų vienuolius (ir vieni, ir kiti turi barzdas; ir tie, ir kiti turi tam tikrą virvę su mazgais, kurios pagalba daugybę kartų kartoja vieną ir tą pačią frazę ir kt.), tačiau įsigilinus į mantrų turinį bei prasmę išryškėja neperžengiama praraja tarp induizmo ir krikščionybės. Vedantos tradicija pabrėžia, jog visos Mahāvākyas išreiškia tą pačią, vieną visų Upanišadų esmę. O kas išreiškia Šventojo Rašto prasmę?
„Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22,34-40)
„Visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Gal 5,14)
Jei filme apie indų vienuolį vienuolis kartojo mantrą „Aš - Dievas“, tai ortodoksų filmuose vienuoliai kartoja Jėzaus maldą - „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Šios maldos, esančios pagrindiniu vienuolių užsiėmimu, centre yra išpažinimas, jog esi nusidėjėlis. Atgaila - pagrindinis krikščionio gyvenimo darbas, o susiniekinimas - vienintelė tapimo dievu (teozės) sąlyga.

Čia labai tinka šv. Grigaliaus Nazianziečio 4-ajame pamoksle brėžta paralelė tarp graikų filosofų ir krikščionių šventųjų. Juk graikų filosofai, kaip ir indai, tikėjo, jog savo jėgomis yra viena su Dievu. Vienas žymiausių tokių - Empedoklis, kuris įtikėjęs, jog yra Dievas, nutarė įšokti į veikiančio ugnikalnio kraterį. Kaip juokiasi šv. Grigalius: „ir pamatė likęs ant atbrailos sandalas, jog netapo Empedoklis Dievu...“

Panašu, kad, bent iš pirmo žvilgsnio, indų asketai tiki, jog tereikia „suprasti“, „atsitokėti“, jog tu ir Dievas - viena. Ir nuo šios didžios žinios apsvaigus, laisvintis iš atgimimų rato. Tuo tarpu būti šventu krikščionybėje reiškia suvokti, jog tu esi žemė ir dulkės, kurios dar tebeegzistuoja todėl ir tik todėl, kad yra išsaugojusios mažytę bendrystę su Dievu, bet kiekviena tavo nuodėmė toliau tave stumia į nebūtį, į išnykimą. Ir vienintelis Dievas gali į šią dulkę įpūsti savo Gyvybės Dvasią, ir suteikti žmogui amžinąją ramybę.

AR MUMS TO TRŪKSTA VAKARUOSE?

Mane visuomet kankino klausimas - kodėl žmonės yra taip įtikėję, jog „Indija - dvasingiausia pasaulio šalis“? Ką jie ten pametė? Ar jie negirdėjo, kiek žmonių Indijoje badauja? Kokiame purve ir skurde jie gyvena? Kažkas atšaus - bet jie vis tiek laimingi, palauk, bet jie todėl ir gyvena skurde, kad tiki tuo, kuo tiki. Induistai tiki kastų/varnų sistema (pagal kurią vieni gimsta brahmanais-dvasininkais, kiti - kšatrijais-kariais/politikais, treti - vaišijais-prekeiviais, ketvirti - šūdromis-darbininkais), Manu įstatymu, užtvirtinančiu „neliečiamųjų“ (čandalų) egzistavimą („iškritę“ iš kastų, susitepę žmonės, su kuriais kartu draudžiama valgyti, būti jų namuose ir kt., nes „susitepsi“), karma („atpildo dėsniu“), pagal kurią pagalba čandalai gali ne tik sutepti tave ateinančioms reinkarnacijoms (sekantiems gyvenimams), bet, juo labiau, sugadinti čandalos karmą. 

„Bhagavad Gitoje“ yra pasakojamas dialogas tarp karvedžio Ardžiūnos ir jo ginklanešio, kuris pasirodo besąs „dievo“ Krišnos reinkarnacija. Ardžiūna priešų gertose išvysta savo brolius bei gimines ir ima abejoti, ar jam verta stoti į mūšį prieš savo giminaičius. Po ilgo pokalbio ir „dievystės atskleidimo“, Krišna įtikina Ardžiūną stoti kovon, pjauti gerkles savo broliams, nes Ardžiūna yra gimęs kšatrijų, karių kastoje ir karas pridera jo prigimčiai. Jei Ardžiūna nežudytų, tai jis susigadintų karmą.

Ar šitokios „laimės“ vakariečiams trūksta? Daugybė žydų Holokausto metais buvo laimingi koncentracijos stovyklose, nes atrasdavo prasmę tikėjime, Dieve, bet ar tai reiškia, kad reikia dažniau žmones uždarinėti į konclagerius? Šuo ir kariamas pripranta ir sakydami, kad indai, būdami skurde, yra laimingi, sakome: „žiūrėk, šuo ir kariamas pripranta, tai gal visus šunis reikia karti?“. 

Klysta tie, kurie mano, jog tokios „laimės“, kaip Indijoje, europiečiai niekad neturėjo. Turėjome tokią laimę pilnu gražumu pagonybės laikais. Induistinė kastų/varnų sistema labai artima Platono „Valstybėje“ aprašytai luomų sistemai (pagal žmonių prigimtis - gamintojai, kariai, valdovai), bendra socialinė tvarka primena Antikos vergovinę santvarką. Juk Antikoje buvo krūvos filosofijos mokyklų, kurios ieškojo „tapimo Dievu“, buvo ir tokių, kurie darė transgresyvius, šlykščius dalykus, kaip ir agoriai - jie buvo vadinami kinikais (nuo gr. kynis - šuo). Kinikai viešose vietose masturbuodavosi, užsiimdavo seksu, vaikščiodavo nuogi ir kt.

Matė Vakarai ir daugybę eksperimentų su magija bei ezoterika. Žinojo Antika ir Egipto magiją, ir Hermį Trismegistą, viduramžiai dar prisiminė ir astrologiją, ir nekromantiją, ir kitas šlykštybes. Tik kažkodėl tų judėjimų sekėjai vienas po kito, susidūrę su Evangelija, atgailavo ir tapdavo iškiliausiais krikščionimis, Bažnyčios Tėvais. Tarp jų ir buvęs magas šv. Kiprijanas, ir buvęs misterijų dalyvis Klementas Aleksandrietis, ir filosofai šv. Justinas, šv. Bazilijus Didysis, ir daugybė kitų...

Ar Vakarams trūksta tiesioginio Dievo patyrimo? Nieku būdu! Turime šv. Grigalių Palamą, Mokytoją Ekchartą, Dykumos Tėvus, tą patį šv. Grigalių Nazianzietį... Ar mums trūksta asketų? Visi mūsų šventieji buvo asketai - kas dienas leido tyruose (šv. Antanas Didysis, šv. abba Doratėjus, šv. Nilas Sinajietis), kas galvas padėjo už išpažintą krikščionybę (šv. Ignotas Antiochietis, šv. Klemensas Romietis) ar gyvas būdamas neteko kitų galūnių (šv. Jonas Damaskietis). Krikščionys gali džiūgaut, nes turi minias šventųjų, kuriuose gyvas Dievas! Kita vertus, metas ir rūpintis, nes: „nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11,12)! Ar liks mums dar vietų?

Taigi, ko dairytis Rytuose? Nebent egzotikos. Juk tolimuose kraštuose ir žolė žolesnė, ir pienės it rožės kvepia. O rytiečiai prie mūsų skonio taikosi ir net patys keičiasi.

Juk šiandienos induizmas, vadinamas neoinduizmu, nėra klasinis induizmas. Jį ištiko reiškinys, kurį antropologas Agehananda Bharati yra pavadinęs „picos efektu“. Pica - įdomus patiekalas, nes jis atsirado ne Italijoje, kaip paprastai manoma, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. Skurdūs JAV italų migrantai ant itališkos duonos papločio dėjo tai, ką turėjo. Ilgainiui jiems turtėjant, jų dideli „sumuštiniai“ darėsi vis skanesni ir turtingesni. Iš pradžių į šį maistą žiūrėję kaip į „vargšų“, „ūbagų“ užkandį, Italijos italai patys juo ilgainiui susidomėjo ir pradėjo kepti ir savo šalyje. Taip grynai amerikietiškas produktas, pica, tapo „nacionaliniu“ italų patiekalu.

Panašiai atsitiko ir su šiandienos induizmu. Išvykę į Didžiąją Britaniją mokytis Indijos, Britanijos imperijos provincijos, gyventojai bandė turtinti savo pasaulėvaizdį jungdami senąsias induizmo idėjas su šiuolaikine Vakarų filosofija. Kaip ant picos italų migrantai dėjo, ką turėjo, taip ir čia ant senos, stagnuojančios indų religijos jie dėjo, kas papuolė po ranka - Hegelį, vokiečių idealizmą, Platoną, scholastiką... Prie jų prisijungė visokie okultistai, tokie kaip Jelena Blavatskaja ar Jakobas Boehme, kurie irgi „kepė picas“ ir kergė Hermį Trismegistą, Vakarų magijos ir okultizmo tradiciją su Rytų tikėjimais. Indijoje gyvenantiems indams patiko naujasis patiekalas ir taip Indijoje ėmė plisti naujos, grynai vakarietiškos idėjos, kurios yra visiškai svetimos tradiciniam induizmui.

Turint šitai omenyje, darosi dar kelissyk keisčiau, kad žmonės ten dairosi. Jei paimsi gerą idėją ir pateiksi ją kaip krikščionišką, dažnas Vakarų jaunuolis pasipurtys ir supyks, jog kiši jam savo religiją. Jei tą pačią idėją apvilksi „senosios išminties“ arba „dvasingosios Indijos“ rūbu, jo akys ims žibėti it brangakmeniai - kokia senolių išmintis! O pats - neskaitęs Biblijos išminties knygų. 



Todėl skatinu vakariečius dažniau prisiminti pagonių išminčių žodžius - „pažink save“, kuriuos mums, beje, tai pat mėgsta „prakišti“ už Rytų išmintį (pažink save - gnothi seauton - frazė, kuri buvo užrašyta ant Delfų orakulo šventyklos sienos ir lydėjusi visą Vakarų filosofijos ir dvasingumo raidą). Savęs pažinimą žmogus gali ir turi pradėti tik nuo savo kultūros ir tradicijos pažinimo, nes joje užaugęs, jos formuotas, jis yra jos produktas. Tik per savo ištakas žmogus gali atrasti, kas esąs. Ne per tolimus kraštus, o per savus. Gręžtis ne į tolius, o į šaknis - ad fontes.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą